Sunku pasakyti, ar Kristoferio Borgli filmas „Sapnų scenrijus“ (Dream Scenario, 2023) – komedija ar siaubo filmas: jo kūrėjai visuomenei jį reklamuoja kaip komediją, tačiau pačiame filme dažnai skamba bauginanti muzika ar garsai, jame gausu nejaukių scenų, kurios, labai tikėtina, gali pasirodyti juokingos, tačiau taip pat priverčia mus jaustis nepatogiai, o ir smurto jame yra. Vis dėlto nepaisydama ir kino studijos „A24”, kuri visada pasižymėjo polinkiu į siaubą, „Sapnų scenarijų“ laikyčiau keista komedija, kurioje – dar keisčiau – pagrindinį vaidmenį atlieka veiksmo filmų herojus Nikolas Keidžas (Nicolas Cage).
Norvegas Kristoferis Borglis dar nėra itin išgarsėjęs režisierius, tačiau Lietuvos žiūrovai jį greičiausiai pažįsta dėl filmo „Bloga nuo savęs“ (Sick of Myself, 2022), palyginti neseniai rodyto kino teatruose. „Bloga nuo savęs“ irgi filmas keistokas, sukeliantis šleikštulį, nejauką, nepatogumo jausmą, galima sakyti, šokiruojantis. Matyt, toks Borglio režisūros braižas. Kartu su Borgliu filmą prodiusavo ir Ari Aster, režisavęs kino juostą „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023).
Kino juostoje „Sapnų scenrijus“ įvykiai klostosi dviejose plotmėse – realybėje ir sapnuose. Šios dvi plotmės galiausiai persidengia ir tampa sunku jas atskirti viena nuo kitos.
Pagrindinis veikėjas Polas Metjusas (Nicolas Cage) – universiteto profesorius, kaip pats teigia, turintis genialių idėjų, tačiau, kaip pats nepripažįsta, esantis visiška vidutinybė. Polo negerbia nei studentai, nei savi vaikai, nei bendradarbiai. Nežinia, ar tai dėl jo neryžtingumo, ar dėl menkos išvaizdos, ar dėl apgailėtinų charakterio savybių, tokių kaip inkštimas, zyzimas, savigaila. Žodžiu, Polas yra tarsi filmo antiherojus. Tik tiek, kad antiherojai taip pat pasižymi išskirtiniais atributais, o Polas – tai šių dienų Supermenas, tai yra niekuo neišsiskiriantis viduriniosios klasės atstovas, asmuo, su kuriuo šiuo metu gali susitapatinti didžioji dalis planetos gyventojų.
Siužeto karkasas pasirinktas labai paprastas, bet puikus: pristatomas vidutinybė Polas, kuriam pradeda dėtis keisti dalykai – visame pasaulyje žmonės jį sapnuoja. Sapnuoja labai keistomis aplinkybėmis: jiems nutinka blogi dalykai, o Polas tiesiog stovi šalia ir žiūri. Arba eina pro šalį ir stebi. Realiam gyvenime dėl šios keistybės mūsų šių dienų supermenas patenka į žinias ir tampa garsus. Šlovė jam visiškai apsuka galvą ir universiteto profesorius netgi ruošiasi rašyti knygą.
Tada reikalai pasisuka visiškai kita, netikėta linkme – Polas žmonių sapnuose iš stebėtojo virsta dalyviu. Dalyviu ne visai teigiama prasme. Ir tai paveikia visą jo gyvenimą realybėje. Paveikia taip smarkiai, kad kelio atgal nebėra.
Iš esmės filmas yra technologijų manijos mūsų gyvenime kritika. Mat lygiai taip pat, kaip Polas pateko į žmonijos sapnus, mūsų telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai uzurpuoja mūsų sąmonę mums to net nenujaučiant. Išmanieji įrenginiai fiksuoja kiekvieną mūsų žodį ir, tiesą sakant, kartais atrodo, kad net ir mintį, panaudodami juos savo tikslams.
Filme gana nemažai fantastinių elementų, kurie primena magiškąjį realizmą. Nemažai ir absurdiškų situacijų, kurios kraupios ir kraują stingdančios, tačiau sukelia nevaldomą juoką. Taigi šią kino juostą galima pavadinti ir makabriška.
Nikolas Keidžas tubūt atliko geriausią vaidmenį savo karjeros istorijoje. Pratę jį matyti berniukiškuose veiksmo filmuose kieto vyruko amplua, dabar išvystame praplikusį vidutinio amžiaus vyrą, neryžtingą, nieko gyvenime nepasiekusį, o užvis blogiausia – nepatenkintą savimi, tačiau nieko nedarantį, kad tai pakeistų. Tokį vaidmenį suvaidinti ir būna sunkiausia, bet, keista, Nikolui Keidžui jis labai tinka.
Taigi kino juostą „Sapnų scenarijus“ verta žiūrėti dėl scenarijaus, kuris neerzina savo pretenzingumu ir išpildo viską, kas buvo užsibrėžta statant filmą, ir dėl Nikolo Keidžo vaidybos, kuri tiesiog neleidžia atplėšti akių nuo ekrano. Juodojo humoro mėgėjams šis filmas taip pat labai patiks. Idealiausia žiūrėti prieš miegą, kai patiems tuoj ateis tas metas tarp realybės ir sapnų. Aplanko siurrealus jausmas.