Partizaniška priesaika Trispalvei ir Kryželiui

Karas ir taika – iš pirmo žvilgsnio dvi priešingos, bet tuo pačiu ir viena su kita susijusios žmonijos prigimties pusės. Dvasinio pasaulio, jo lyderių vaidmuo šioje dichotomijoje taip pat dvilypis – viena vertus, taika yra tai, apie ką itin dažnai savo kalbose kalbėjo ir tebekalba daugelis popiežių, kunigų pamoksluose ar mišiose. Kita vertus, mažai įvertintas dvasinių vadovų vaidmuo karo sąlygomis.

Šiemet, minint Lietuvos kariuomenės ordinariato įkūrimo 35-metį ir bent iš dalies, nors ir ne visai tiesiogiai, siejant šį įvykį su Vasario 16-osios ir partizanų Lietuvos kapelionų tęstinumo tradicija, verta apsvarstyti dvasininkų atstovų – kapelionų vaidmenį karo sąlygomis, daugiausiai dėmesio skiriant partizaninio karo laikotarpiui. Juk šioje nelygių jėgų dvikovoje itin svarbus buvo ir moralinis, ir dvasinis aspektai. Pokarinėje antisovietinėje rezistencijoje svarbų vaidmenį vaidino asmenybės, kurios leido formuoti tam tikrą kapelionato tinklą partizaninio karo laikotarpiu. Būtent asmenybės, jų įvairiapusė veikla, likimai ir reikšmė šiandien bus svarbiausi šio straipsnio akcentai.

Žvelgiant į platesnį kontekstą, Vakarų civilizacijoje kapelionato reiškinio užuomazgos sietinos bent jau su IV a. Konstantino laikų Romos imperija, kai užsimenama apie specialų rūpinimąsi karių sielovada, o per pusantro tūkstančio metų dvasininkai dar ne kartą suvaidino labai svarbų vaidmenį – pradedant Karolingų dinastijos laikotarpiu, baigiant XVI – XVIII a. pavyzdžiais Ispanijoje, Austrijoje ar Šiaurės Italijoje, stiprėjant karo kapelionato įtakai.

Tuo tarpu Lietuvoje šios institucijos ištakos sietinos bent jau su XIX a. sukilimais. Žinoma, kad bent keli Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigai vienuoliai, kaip karo kapelionai, dalyvavo 1831 m. sukilime. Dar daugiau jų prisidėjo organizuojant 1863 m. sukilimą, kapelionai vėliau buvo tremti, kalinti cariniuose kalėjimuose.

1918–1940 m. laikotarpiu Lietuvos Kariuomenės vyriausiasis kapelionais buvo iškilūs ir nusipelnę Lietuvai kunigai – visuomenės ir kultūros veikėjas Antanas Palubinskas, Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas, vėliau šias pareigas perėmė kunigas, poetas ir rašytojas, žinomas visuomenės veikėjas Adolfas Sabaliauskas, o 1940 m. į vyriausiojo kapeliono pareigas buvo paskirtas vyskupas Teofilius Matulionis. Be to, Vasario 16-osios Lietuvos kariuomenėje po vieną karo kapelioną turėjo ir kitos konfesijos – žydai, stačiatikiai, evangelikai reformatai, evangelikai liuteronai, sentikiai. Karo kapelionų svarbą kariuomenėje liudijo faktas, kad po okupacijos sovietai iškart panaikino šią instituciją, o visi karo kapelionai buvo atleisti iš tarnybos.

Juozo Lukšos – Daumanto knygoje “Partizanai už geležinės uždangos” apibrėžiamos pagrindinės partizanų apygardos kapelionų funkcijos ir atskleidžiamas įvairiapusis jų veikimo pobūdis – kapelionai ne tik organizuodavo ir tvarkydavo tikybos reikalus, atlikdavo apeigas partizanų tarpe, bet ir rūpindavosi nukentėjusių kovotojų šeimų, kalinių, tremtinių globa ir turėjo sprendžiamąjį balsą svarstant šiuos klausimus.

Vis dėlto, šios J. Lukšos knygoje išvardintos kapelionų funkcijos atspindėjo tik dalį kapeliono vykdytų funkcijų. Vieni jų tiesiogiai dalyvaudavo koviniuose veiksmuose. Puikus to pavyzdys buvo Tauro apygardos kapelionas 1946–1947 metais Justinas Lelešius – Grafas – šis slapyvardis buvo pasirinktas brolio Antano, kuris, kaip ir daugelis Lelešių giminės atstovų, buvo ištremtas, garbei – pastarasis juokaudamas teigdavo, kad yra grafas San de Briego de Brieči iš Kantiabrijos kalnų. Minėtoje J. Lukšos knygoje buvo aprašytas epizodas, kai J. Lelešius laikė mišias prie skubiai parengto altoriaus, o kapeliono automatas “kabojo čia pat netoli altoriaus ant eglės šakų”.

Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje, kuriame atsispindėjo 1946 m. balandžio – 1947 m. rugpjūčio įvykiai, nevengė ir realių, nors ir nemalonių problemų partizaninio karo kasdienybėje. Kapelionas griežtai pasisakė prieš girtavimą, vandalizmą, neatsargų elgesį; reikalavo drausmės, sąžiningumo ir blaivumo, kad „partizanas liktų taurūs Lietuvos laisvės kovotojas“. Dienoraštyje kapelionas, aptardamas Sakalo kuopos tragišką likimą, teigė, kad:

“[…] mūsų organizacijai kas kas, bet degtinė atnešė didžiausių nelaimių, pareikalavo iš mūsų didelių aukų, kurios krito vien dėl degtinės. Daug vyrų šiandien stovėtų su ginklu rankoje tautos sargyboje, jeigu degtinė iš jų rankų nebūtų išplėšusi ginklo. Kaip gaila, kad pačioje jaunystėje jie žuvo vien dėl to, kad nebuvo atsargūs.“

Įsimintinas ir dar vienas epizodas, kai kunigas buvo nuvestas mirštančiam komunistui suteikti paskutinius sakramentus. Kapelionas, žmonėms apeliuojant į tai, kad jis yra bolševikas, atsakė: „Jis žmogus ir ne mes jį teiskime, jį teis Dievas.”

Lokaliniu, geografiniu žvilgsniu, Tauro apygarda buvo žymi partizanų kapelionais. Greta Justino Lelešiaus būtina paminėti Antano Yliaus-Vilko indėlį. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Skardupių klebonijoje įvyko štabo narių ir partizanų grupių atstovų pasitarimas, jo metu ir buvo įkurta Tauro apygarda, o vienas apygardos steigėjų buvo būtent šis kapelionas. Kaip rašė savo prisiminimuose vienas iš šio pasitarimo dalyvių ir apygardos įkūrėjų kunigas Antanas Ylius – Vilkas: „Kaip valgant ir geriant kyla apetitas, taip ir mums, pradėjus veikti, atsirado noras ne tik veikti, bet ir plėstis. Mes greitai pastebėjom, kad apylinkės ribos mums per siauros. Juk ir kiti lietuviai yra mūsų broliai… Kodėl juos turime palikti likimo valiai? Nutarėme kurti Apygardą“. Be to, Tauro apygardos kapelionas ir kitais, įvairiais būdais stengėsi prisidėti prie pasipriešinimo sovietiniam režimui organizavimo, buvo laikraščio Laisvės žvalgas organizatorius, su kitais įsteigė Lietuvos išlaisvinimo komitetą.1

Prie partizanų spaudos spausdinimo prisidėjo ir Didžiosios Kovos apygardos kapelionas Liudvikas Puzonas. Be to, kapelionas klebonijoje saugojo Didžiosios Kovos rinktinės archyvą, laikė ginklus, teikė sakramentus, klausėsi partizanų išpažinčių, o Čiobiškio kapinėse slapta palaidojo apygardos vado Jono Misiūno – Žalio Velnio žmoną partizanę Oną Misiūnienę, žuvusią 1945 m. vasarį per susirėmimą apygardos štabe Čiobiškyje. Nereikėtų pamiršti ir to, kad nacių okupacijos laikotarpiu L. Puzonas patarė lietuviams nestoti į SS legionus, o jo pastangomis nuo nacių buvo išgelbėta žydė E. Elinaitė.

Vienas aktyviausių antisovietinio pasipriešinimo taškų buvo Pietų Lietuvos sritis, Dainavos apygarda. Šioje apygardoje aktyviai veikė kapelionas, ryšininkas Zigmas Neciunskas – Elytė. Bene ryškiausias jo veiklos momentas buvo susijęs su Nedzingės klebonija, kurioje kapelionas slėpė Adolfą Ramanauską – Vanagą – būtent Nedziungėje vienas ryškiausių partizanų vadų, kartu su kitais partizanais ir priėmė partizanišką priesaiką. Šios priesaikos dvasią geriausiai atspindėjo pats Adolfas Ramanauskas savo atsiminimuose:

„Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Aš priėjau pirmas. Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to kunigas dar pasakė keletą prasmingų žodžių, tuo ir baigėsi šis iškilmingas aktas. Padėkojom dvasininkams, ir netrukus vėl atsidūrėm Noškūnų miško prieglobstyje…“2

Be to, paminėtina, kad toje pačioje klebonijos palėpėje įrengtoje slėptuvėje būdavo slaugomi sužeisti ir kiti partizanai, prisiglausdavo tokie žymūs vadai kaip Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

Partizanų kapelionatas taip pat vaidino ir tam tikrą propagandinį vaidmenį, skleidžiant žinią apie laisvės kovotojų nepriklausomos Lietuvos siekį. Greta jau minėtos partizaniškos spaudos, pasitaikydavo netgi atvejų, kai buvo siekiama atkreipti ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Bene ryškiausias pavyzdys – Juozas Stankūnas, kuris buvo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (kuris, nors ir buvo bandytas sovietinių struktūrų su J. Markuliu priešakyje iš vidaus suardyti, vis tik galiausiai tarsi transformavosi į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį) vyriausiasis kapelionas, o ši platforma netgi leido parašyti laišką popiežiui Pijui XII. Šis J. Stankūno laiškas demonstravo mėginimą mobilizuoti Vakarų Bažnyčios paramą Lietuvos nepriklausomybės bylai.

Ko gero nepakankamai įvertintas yra ir partizanų kapelionų kaip tam tikro informacijos šaltinio, ryšių su visuomene, žmonių pasitikėjimo jais svarbos faktorius. Juk po kiekvienų mišių netgi išpažinčių metu galėjo sklisti tam tikra svarbi, su antisovietiniu pogrindžiu susijusi informacija. Tą puikiai suprato ir sovietinės saugumo struktūros. Todėl kunigai buvo vieni didžiausių okupacinio režimo verbavimo taikinių, vis dėlto daugelis žmonių būtent jiems patikėdavo pačias slapčiausias paslaptis.

Tad nenuostabu, kad kunigų verbavimo atvejų visoje Lietuvoje buvo gausybė, visgi gana retai čekistams pavykdavo pasiekti norimų rezultatų. Tačiau buvo ir išimčių, kurios tik patvirtindavo šią taisyklę. Turbūt vienas žymiausių atvejų įvyko Biržų rajone. 1951 m. spalio 12 d. Vabalninko rajone, Janušiškio miške klausyti grupės partizanų išpažinčių atvyko kunigas Antanas Valantinas, kuris iš tikro buvo MGB agentas Tupėnas. Jis apnuodijo partizanus čekistų duotu vynu. Užmigę vyrai buvo suimti. Tarp jų – bene visa Pilėnų tėvūnijos štabo vadovybė. Kitą dieną tame pat miške buvo nušauti dar du partizanai, o visi suimtieji buvo nuteisti mirties bausme.

Justiną Lelešių sovietai taip pat bandė verbuoti, nepavykus – siekė diskredituoti pačių partizanų tarpe – skleidė gandus, kad jis „skundžia“, tikėdamiesi, kad partizanai jį pašalins. Dezinformacinis elementas šio partizanų kapeliono atžvilgiu vėliau akivaizdžiai atsispindės ir formuojant neigiamus, „banditų“ įvaizdžius tokiose sovietinėse vadinamosiose dokumentinėse apybraižose, kaip „Vanagai iš anapus“. Žinoma, visa tai negalėjo nepaliesti ir J. Lelešiaus aplinkos – be jau minėtų tremčių, taip pat nukentėjo ir jo brolis Kazimieras, jis buvo atleistas iš mokytojo pareigų Kauno Jėzuitų gimnazijoje.

Ne ką mažiau okupacijos metais įvairioje spaudoje, kine ir kitomis priemonėmis buvo bandoma šmeižti Tauro apygardos kapelioną Antaną Ylių. Tiesa, ši šmeižimo akcija vėliau kiek aprimo, A. Yliui laiške LSSR prokurorui pagrasinus dėl šios priežasties viešai susideginti.3

Laisvės kovos kelio pasirinkimas turėjo savo kainą, todėl itin svarbu išnagrinėti Lietuvos partizanų kapelionų likimus. Tragišką partizanų ir jų tarpe buvusių dvasininkų lemtį labai taikliai iliustravo ir šie J. Lelešiaus dienoraščio pranašiški žodžiai: „Kelsis Lietuva, – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas, – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins, – mums bus skaudu.“ Vieni jų žuvo kautynių su čekistais metu – pats J. Lelešius – Grafas 1947 m. rugsėjo 24 d. žuvo kartu su savo kovos broliais iš Birutės rinktinės štabo, išdavus ir apsupus Veiverių apylinkėse esantį bunkerį. Pažymėtina, kad dar prieš tai garsiajame Raišupio mūšyje žuvo ir kapeliono brolis.

Daugelis partizanų kapelionų buvo suimti ir kalinti, ištremti. Antanas Ylius – Vilkas 1945 m. rudenį buvo suimtas sovietinio saugumo, iki 1956 m. kalintas Archangelsko, Vorkutos, Karagandos lageriuose. Zigmas Neciunskas – Elytė 10 metų praleido tremtyje Sibire, Liudvikas Puzonas buvo suimtas 1946 m. vasarį, Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties; kalintas Steplage, Intlage, Abezėje, nuo 1955  buvo tremtyje Troicko Pečiorske, Uchtoje. Paleistas 1958 m. lapkritį grįžo į Lietuvą. 1959–1970 m. buvo įvairių sovietų okupuotos Lietuvos miestelių ir kaimų klebonas.

Juozas Stankūnas dar 1947 m. buvo valdžios verčiamas steigti “Lietuvos tautinę bažnyčią”, dėl to netgi dukart vežtas į Maskvą, bet neįkalbėtas. Todėl jis buvo persekiojamas, kelis mėnesius slapstėsi, bet 1947 m. spalio 2 d. buvo areštuotas. 1948 m. liepos 21 d. už kontrrevoliucinę veiklą ir propagandą jis buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Išvežtas į Karagandos (Kazachija) lagerius, J. Stankūnas 1948–1951 m. dirbo Džezkazgano vario kasyklų šachtose, 1951–1956 m. – statybose. 1956 m. nusilpusios sveikatos jis buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. 1956 m. buvo Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios vikaras, bet valdžios netrukus išvarytas iš Kauno.

Išskirtinis buvo Algirdo Mociaus atvejis. Su broliu Juozu platinęs partizanišką spaudą, 1945 m. birželį buvo suimtas, kalėjo Komijoje ir Mordovijoje, o vėliau rezistencinė veikla transformavosi į kitokio pobūdžio veiklą, akcijas – pavyzdžiui, su Eucharistijos bičiulių sąjūdžiu Algirdas Mocius kelis kartus basas nešė kryžių į Kryžių kalną.

Galiausiai, galima iškelti esminį klausimą: kokie buvo šių laisvės kovotojų stiprybės šaltiniai? Žinoma, pateikti pilnavertį, visapusišką atsakymą gana sudėtinga, galime užčiuopti tik keletą atrodančių pagrindinių šio reiškinio dėmenų. Vis dėlto, dvasinis, tikėjimo, transcendentinis elementas formavo tam tikrus kertinius, moralės, etikos pagrindus ramia sąžine būti kovos už laisvę pusėje ir nebijoti. Be to, tam tikras stiprybės užtaisas glūdėjo ir tęstinumo iš dar visai neseniai gyvavusios, nepriklausomos, Vasario 16-osios Lietuvos atmintyje. Remiantis Birutės rinktinės štabo bunkerio ryšininko, partizanų rėmėjo Vytauto Daunoro pasakojimu, įsimintinas vienas momentas apie J. Lelešių, kuris apsilankė pas jį kartu su Juozu Lukša vilkėdamas nepriklausomos Lietuvos laikų karo kapeliono uniforma, be to, “stovėjo stalas, apdengtas lietuviška trispalve, ant jo kryžius. […] Po to daviau partizanišką priesaiką […] Peržegnojo, palaimino. Pabučiavau kryžių ir vėliavą.” Šis nedidelis momentas tikrai nebuvo atsitiktinis. Juk daugelis šio straipsnio herojų baigė ar bent jau įstojo į kunigų seminarijas, formavo savo vertybinį, vidinį pasaulį dar Vasario 16-osios Lietuvoje. Pvz., Antanas Ylius 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, Zigmas Neciunskas 1939 m. baigė Kauno kunigų seminariją, Liudvikas Puzonas ir Juozas Stankūnas taip pat baigė tą pačią kunigų seminariją.

Visa tai sudarė stiprų dvasinį ir moralinį pagrindą – okupaciniam režimui jo nepavyko sugriauti, nepaisant nepavydėtinų tremties sąlygų4 – čia kunigai toliau tęsė savo sielovadines funkcijas, ką atspindi fotografijos su tolimojoje tremtyje vykdytomis krikštynomis ar vedybomis. Tai buvo tarsi nebyli, bet ori pergalė prieš amoralią, sovietų vykdytą politiką.

Taigi, partizanų kapelionų vykdyta veikla, puikiai suprantant esamą riziką ir galiausiai susidūrus su realiomis, net ir gyvybės pareikalavusiomis pasekmėmis, buvo tikrai svarbus ir įvairiapusiškas indėlis į Lietuvos laisvės kovų istoriją. Šios kovos prasmę liudija ir tai, kad galime šios idėjos tęstinumą minėti ir šiandien, prisimenant prieš 35-erius metus atkurtą Lietuvos kariuomenės kapelionato instituciją ir galbūt net galime kalbėti apie tam tikrą 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos kapelionų kartą. Kitas faktorius, kuris verčia susimąstyti apie šio kiek primiršto reiškinio aktualumą, yra šiuo metu už savo laisvę kovojančios Ukrainos pavyzdys. Karas ir vėl išryškino dvasinio, mobilizuojančio tikėjimo aspekto, kaip stiprinančio žmogaus pasiryžimą ramsčio svarbą. Žinoma, nesuvaldžius šio proceso arba politinei valdžiai juo pernelyg piktnaudžiaujant, tai gali tapti ir tam tikru instrumentalizacijos įrankiu, kartu ciniškai pateisinant, legitimizuojant ir tam tikrus (geo)politinius interesus, kaip tai buvo ir tebėra daroma Rusijoje. Vis dėlto, istorija rodo, kad dvasinis, moralinis ir motyvacinis aspektai buvo, yra ir greičiausiai išliks labai svarbūs visam, Tymothy Snyderio žodžiais, “kruvinųjų žemių” Vidurio Rytų Europos regionui ir jo tautų kovoje už laisvę. Tai suteikė vidinės stiprybės ir Lietuvos girių paunksmėje priesaikas davusiems partizanams. Šios priesaikos žodžius įkvėpė Trispalvė ir Kryželis.