Filmo "Tucker & Dale vs. Evil" plakato fragmentas

Pirmasis pilno metro projektas režisieriui Eli Craigui pasisekė su kaupu. Siaubo komedija „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“  (Tucker & Dale vs. Evil, 2010) sulaukė didelio fanų palaikymo ir neblogų kritikų atsiliepimų. Ši kino juosta debiutavo Sandanso kino festivalyje. Nors komanda susidūrė su keblumais ieškant filmo platintojų, o ir šiems atsiradus, filmo nelydėjo didelė finansinė sėkmė, pats režisierius už šį savo darbą pelnė net keletą apdovanojimų, kurių vienas – SXSW filmų festivalyje.

Savo karjerą pradėjęs kaip aktorius, Eli Craigas vėliau save atrado režisūroje ir scenarijų rašyme. Sėkmingas debiutas pastūmėjo priimti sprendimą kurti filmo tęsinį, tačiau šiam nebuvo lemta išvysti dienos šviesą. Daugelį metų sklandę gandai apie antrąją komedijos dalį vis palaikė rusenančią viltį, tačiau lygiai taip gandais apipintos ir priežastys, kodėl filmas taip ir nepasirodė – kalbama, kad sukurtas scenarijus neprilygo savo pirmtakui, todėl nuspręsta nė nebandyti jo ekranizuoti. Kita versija – filmo tęsinys pasirodys, tačiau neaišku, kokiu pavidalu – galbūt tai net nebus filmas.

Pats filmas – tai puiki daugelio kultiniais tapusių siaubo filmų parodija. Filmo centre – pavadinime minimi Deilas (akt. Tyleris Labine‘as) ir Takeris (akt. Alanas Tudykas), du kaimiečiai, ramiai gyvenantys atokioje gyvenvietėje. Neseniai įsigiję vasarnamį gamtoje, savaitgalį jie nusprendžia praleisti atsipalaiduodami prie ežero ir šiek tiek padirbėti tvarkant naujai įsigytą nušiurusį namelį. Netikėtai ramų draugų poilsį sutrikdo kitame ežero krante triukšmaujantys studentai, savaitgaliui atvykę pasilinksminti gamtoje.

Išgėrę jaunuoliai praranda budrumą, ir viena mergina įkrenta vandenin. Susitrenkusi galvą, ji praranda sąmonę ir panyra į gelmę. Draugų kompanija šio įvykio nemato, o merginą išgelbsti ramiai žvejojantys Deilas ir Takeris. Įkaušę studentai, prieš tai prie laužo gąsdinęsi siaubo istorijomis apie šiame miške siautusį psichopatą, žudžiusį visus pasitaikiusius kelyje, pagalvoja, kad istorija kartojasi, ir įtiki, kad jų draugė pagrobta. Tuomet prasideda gelbėjimo misija, kurią lydi daugybė kraujo ir absurdo.

Kadangi tai – parodija, nereikėtų stebėtis, kad filmas perpildytas klišių. Netikėtos ir absurdiškos mirtys, nuspėjami personažų veiksmai nestebina, tačiau būtent tai ir juokinga. Žiūrovas gali atsipalaiduoti, o kai kurie iš pirmo žvilgsnio visai kvaili veikėjų sprendimai kelia smagų, nuoširdų juoką.

Neįtemptas siužetas leidžia mėgautis tuo, ką matome prieš akis, nereikia apkrauti galvos detalėmis. Pabaiga – taip pat pakankamai nuspėjama, bet vėlgi – nereikėtų tuo stebėtis ir nusivilti. Pagrindiniai herojai, Deilas ir Takeris, visos kino juostos metu nepraranda nuovokos, kiekvienoje situacijoje reaguoja ramiai ir kone šaltakraujiškai, kai tuo tarpu jaunuoliai elgiasi karštakošiškai ir neapgalvotai. Būtent dėl savo pastovumo Deilas ir Takeris filmui įsibėgėjant pelno vis didesnes žiūrovų simpatijas. Paliečiamos ir socialinės problemos, ypač daug dėmesio skiriama stereotipams ir klaidingam išankstiniam požiūriui.

Veiksmui rutuliojantis atrodo, kad aktoriai vis geriau jaučiasi savo rolėse, ir filmui įsibėgėjus nelieka pradžioje tvyrojusio neužtikrintumo ir pasimetimo. Žudynių scenos pakankamai įtikinamos, su komiškumo prieskoniu, puikiai išpildyta siaubo komedijos sąvoka.

Ryškus ir tikroviškas kraujas, įtikinami lavonai padėjo sukurti atmosferą, būdingą siaubo elementų turinčiam filmui. Tiesa, vienoje scenoje už benzopjūklo grandinės griebęs studentas lieka nesužeistas, tačiau didesnių klaidų, kurios kristų į akis, neteko pastebėti. Medinio vasarnamio, kuriame vyko didžioji dalis viso siužeto, dizainas kurtas pagal puikiai žinomų filmų „Piktieji numirėliai“ ir „Lemtingas posūkis“ scenose matytas rąstines trobeles – E. Craigas dizaineriui skyrė užduotį sukurti pastarųjų hibridą.

Puikiai panaudotos ir tarpusavyje ironiškai sujungtos populiariausių siaubo filmų klišės dera tarpusavyje, sudarydamos nenuobodžią ir įtraukiančią istoriją su sąlyginai laiminga pabaiga. Komiškų elementų kino juostoje daugiau nei siaubo, o ir pastarieji – daugiausia tik kraujas ir žarnos, bet ir mirčių skaičius, ir jų būdai gėdos nepadarytų ir rimtam siaubo filmui, todėl „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“ puikiai tiks tiek komedijų, tiek ir siaubo filmų mėgėjams.

Taip pat skaitykite: Siaubo komedija „Mažieji monstrai“: dar viena sėkminga zombių istorija

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: