Pokalbis su režisieriumi V. Loginov apie Estiją, telpančią viename garaže

Paskelbė: Radvilė Bajelytė Data: 2015-10-22 10:50

Spausdinti | Komentarai

„Nepatogaus kino“ festivalio savo programoje „Praeities našta“ išvysime ir dokumentinį filmą „Skruzdėlynas“ (Estija, 2014 m.). Tai filmas apie 1988 m. Talino didžiausiame sovietinių blokinių daugiabučių rajone (Lasnamäe) pastatytą gigantišką garažų kompleksą, kuris lig šiol kiaurą parą juda, kruta it skruzdėlynas ir yra tapęs viso mikrorajono traukos centru.

Rajonas labai pilkas ir vienodas, pastatytas iš krūvos pilkų „dėžučių“, talpinančių apie 100 000 gyventojų, totalitarinio režimo sukurtas specialiai toks, kad būtų „sulygintas“ visų gyventojų individualumas ir unikalumas, o štai garažas-skruzdėlynas pasižymi kaip nepaprastai spalvingas ir atskiras pasaulis. Tai 706 garažai ir nesuskaičiuojama galybė pačių įvairiausių – tiek liūdnų, tiek komiškų – istorijų. Tai garažas-laiko mašina.

Šis dokumentinis filmas stilingas, gražiai nufilmuotas, todėl gali net pasorodyti, jog tai ne dokumentika, o vaidybinis filmas. Tačiau taip manyti klaidinga: filmo kūrėjų komanda kelerius metus stebėjo spalvingus garažo gyventojus ir sekiojo juos su kamera iš paskos. Garažas – tai vyrų slapta imperija, į kurią jie bėga nuo savo kasdienės rutinos, rūpesčių. Tai ta vieta, kur jie išties gali pasijusti savimi, kur gali užsiimti savo pačiais įvairiausiais pomėgiais – kad ir rinkti mums iš pirmo žvilgsnio keistas kolekcijas. „Skruzdėlynas“ yra baladė, atliekama iš vyro perspektyvos, kurioje plėtojamos socialinė bei politinė temos. Su filmo režisieriumi Vladimiru Loginovu pasikalbėjome apie „Skruzdėlyno“ kūrimo procesą ir Estiją, gyvenančią 25-uosius metus po išsivadavimo iš sovietų režimo.

Kaip Jums kilo mintis pradėti kurti dokumentinį filmą apie garažų kompleksą – gal pats esate viena iš 706 skruzdėlių?

– Pragyvenau tame mikrorajone 15 metų. Mano tėtis šiame komplekse turėjo garažą, tačiau ten jis eidavo vienas, manęs nesivesdavo, todėl man visuomet kirbėjo klausimas: ką jis iš tiesų ten valandų valandas veikia. Maxas Golomidovas, mano operatorius, kažkada išsidavė, kad komplekse nuomojasi garažą ir kad ten susiduria ne tik su neįprastais veikėjais, bet kad ten vyksta galybė įdomių dalykų. Taigi pradėjome filmuoti ir tapome tos vietos dalimi maždaug dvejiems su puse metų. O atsakymo į klausimą, ką ten veikdavo tėtis, neradau, dabar turiu dar daugiau klausimų.

Ar garažo žmonės suvokė, kodėl jie Jums tapo tokie įdomūs, kad net kuriate filmą apie jų gyvenimą garaže?

– Ne, ilgą laiką garažo žmonės negalėjo suprasti, ką mes čia filmuojame. Bet aš mėginau jiems paaiškinti, kaip aš suvokiu dokumentikos esmę: man tai yra kalbėti apie „nėra nesvarbių“ reikšmę.

“Nepatogaus kino” archyvo nuotr.

Ar filmavimo metu neteko susidurti su kažkuo labai netikėtu? Galbūt buvo kažkas labai šokiruojančio ar pernelyg keisto, ko nusprendėte nedėti į filmą?

– Pačioje filmavimo pradžioje buvo gana sunku dirbti, nes garaže daugiausia sukinėdavosi vien vyrai ir tai buvo labai uždaras „džentelmenų klubas“, kuris iš pradžių mus sutiko itin įtariai ir atsargiai. Vėliau mes pripratome vieni prie kitų ir ilgainiui jiems tapome nebematomi. Vienintelis per visą filmavimo istoriją iškilęs konfliktas buvo, kai išgėręs vyras iššoko pro garažo vartus ir grasindamas šaukė, kad jeigu pamatys save filme, tai nugalabys mane su atsuktuvu. Tačiau mes šį jo pareiškimą sutikome su humoru.

Vasarą Jūs mikrorajono gyventojams surengėte viešą „Skruzdėlyno“ peržiūrą po atviru dangumi Lasnamäe garažo priegose. Sakykite, kokia buvo reakcija, ypač keturių pagrindinių veikėjų?

– Filmas buvo rodomas visuose Estijos kino teatruose. Aš šiek tiek jaudinausi dėl mano herojų: jie nėra aktoriai ir jiems buvo sunku sėdėti tarp žiūrovų bei matyti save didžiajame ekrane, girdėti kitų reakcijas. Žinoma, tie vyrai netapo žvaigždėmis, jie vis tebedirba toje pačioje vietoje, gyvena tą patį gyvenimą. Tiesą sakant, viso filmavimo metu aš stengiausi nuo jų laikytis atstumo tam, kad apsaugočiau kūrybinę grupę nuo tapimo filmo dalimi, o juos – nuo tapimo filmo komanda. Tokiu būdu visi išliko savimi.

Ar „Skruzdėlyne“ kas nors pasikeitė po filmo sukūrimo?

– Niekas.

Anksčiau viename interviu sakėte: „Jeigu nesi patyręs Rytų Europos liūdesio, tai nesi patyręs liūdesio visai“. Jūsų manymu, kuo Rytų Europos liūdesys yra toks išskirtinis?

– Čia labai sudėtingas klausimas. Man pačiam ši citata skamba kaip poezija. Tie rusiški ar sovietiniai filmai, su kuriais aš užaugau ir kurie paliko man stiprų įspūdį, buvo persmelkti liūdesio. Turbūt tai yra dėl kažkokio gilaus sunkios duoklės jausmo, kuriuo buvo persmelktas Rusijos gyvenimas pastaruosius šimtą metų.

Pakalbėkime apie filmo herojų gyvenimo ambicijas. Kaip manote, ar jie dar turi kokių gyvenimo ambicijų, ar paprasčiausiai egzistuoja diena iš dienos, nuo atlyginimo iki atlyginimo?

– Mano herojai yra subrendę, patyrę žmonės. Sunku kalbėti apie ambicijas jų amžiuje. Gyvenimo prioritetai keičiasi. Jie turi vaikų ir anūkų. Tikriausiai tai ir yra, į ką sutelktas šių vyrų visas dėmesys. O jeigu kalbėtume apie jų praeitį, tai gyvenime jie veikė labai skirtingus dalykus: vienas buvo fabriko direktoriumi, kitas – siuvėju, dar kitas – karininku, kai kurie buvo policininkais, yra net bocmanas ir baleto šokėjas.

Keletas filmo veikėjų atrodo tarytum užsikonservavę praeityje. Štai vienam vyrui atrodo net laikas sustojo 8-ajame dešimtmetyje. Kaip Jums atrodo, kodėl žmonės yra labiau linkę prisirišti, gręžiotis į praeitį nei žvelgti į ateitį?

– Praeitis yra tai, ką mes turime šimtaprocentinai, o tai ne visada gali būti pasakoma apie ateitį. Kai gyvenime patiri galybę skirtingų asmeninių ir socialinių sumaišties momentų, pradedi į jį žvelgti filosofiškai. Žmogaus praeitis yra neatsiejama jo dalis – negali tiesiog paleisti užmarštin dalį savęs.

Garažas vyrui – tai lyg erdvė pabėgti iš realybės. Kaip Jums atrodo, kodėl jūsų veikėjai bėga iš namų į tuos susikurtus mikropasaulius?

– Mes gyvename nuolatinio informacijos srauto režimu, kai pro akis, tarkim „Facebooke“, praeina šimtai nuotraukų, naujienų ar kitos informacijos. Visa tai mumyse gyvena ilgiausiai dieną, paskui jie yra pakeičiami kažkuo nauju. Netgi patys baisiausi dalykai yra užmirštami po keletos dienų, juos išstumia kiti švieži dalykai. Žiniasklaida žaidžia su mumis šį žaidimą. Pirma – siaubingos naujienos, o po jų seka linksminantis šou. Todėl suprantama, jog žmonės jaučia nervinį nuovargį ir mėgina susirasti ramybės ir stabilumo nestokojančias salas.

Ar būtų galima teigti, jog viena iš dokumentinio filmo temų yra skurdas arba kaip skurdas atrodo XXI a. Estijoje?

– Nemanau, kad skurdas yra filmo objektas. Visi žino, kaip Estija pozicionuoja save pasauliui – kaip skaitmeninę, itin pažangią, išsivysčiusią valstybę. Deja, mėginimai gerai atrodyti kitų akyse priverčia užsimerkti prieš daugelį dalykų.

Filme yra trumpas epizodas, kai išnyra homoseksualumo tema. Garažo prižiūrėtojai skaito laikraštyje apie homoseksualų kirpėją-stilistą ir kalbasi tarpusavyje: „Aš net nelaikau jo vyru. <…> Jeigu turėtum tokį sūnų, tu jau geriau bėk. Argi iš tikrųjų eitum su tokiu į mišką kapoti malkų? Nemanau.“ Norėčiau paklausti apie LGBT asmenų teisių situaciją Estijoje. Kalbant apie toleranciją LGBT asmenims, Estija yra labiau skandinaviška ar visgi labiau rytų europietiška?

– Tai yra būtent tas momentas, kai šalis bando atrodyti geriau negu yra realybėje. Praėjusiais metais Estijoje buvo legalizuotos tos pačios lyties asmenų partnerystės ir taip Estija tapo pirmąja tokia postsovietine valstybe. Mano nuomone, tai buvo padaryta gana populistiškai. Toks žingsnis neatnešė tolerancijos jausmo LGBT asmenų atžvilgiu. Iš esmės mes neturime viešų asmenų, kurie atvirai kalbėtų apie savo seksualumą. Štai netgi aš dabar, mėgindamas atsakyti į šį klausimą, suvokiu, kad dėl viešojo debato stokos aš neturiu išsiugdęs teisingo terminų taikymo, man yra sunku parinkti tinkamus žodžius, todėl aš čia dabar sėdžiu ir galvoju, ar galima vartoti sąvoką „netradicinė orientacija“, o gal tokios sąvokos naudojimas ką nors gali įžeisti.

Didžioji dauguma lietuvių yra įpratę girdėti, kaip estai savo tapatybę mėgina asociuoti su skandinavais. Kai kurie net susierzina girdėdami, kad estai atsiriboja nuo baltų. Taigi, daliai žiūrovų gali būti labai netikėta pamatyti šį Estijos filmą, kuriame to skandinaviškumo beveik visiškai nematyti, priešingai – mes pamatome nostalgiją sovietiniams laikams. Vienas vyras netgi apsistatęs V.Putino, D.Medvedevo, A.Lukašenkos, V.Janukovyčiaus portretais, jis netgi turi išsisaugojęs Lenino sidabrinį bareljefą, gyvena sename automobilyje su 1972 m. kasetine magnetola. Jūsų nuomone, kiek tabėra gyva nostalgija sovietų laikams Estijoje?Ar mano minėtasis veikėjas jaučiasi labiau rusas ar integruotas estas?

– Kaip jau buvau minėjęs, sovietinė era – tai tie laikai, kai mano herojai išgyveno jaunystę. Jie neturėjo kito laiko. Jie, kaip ir daugelis žmonių, prisimena savo šviesiąją jaunystės pusę. O kalbant apie tai, kaip aš matau dabartinę Estiją, atsakymas yra paprastas: šalia V.Putino, D.Medvedevo ir A.Lukašenkos buvo pastatytas ir T.H.Ilveso, dabartinio Estijos prezidento, portretas. Būtent ši kombinacija labiausiai apibūdina situaciją Estijoje.

Dokumentinį filmą „Skruzdėlynas“ galite pamatyti „Nepatogaus kino“ festivalio metu šiandien,18:45 val., kino centre „Romuva“. 

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.

 
traffix.lt