Albert’as Camus (Alberas Kamiu) kartą sakė, jog tie, kurie rašo aiškiai, turi skaitytojų, o tie, kurie rašo miglotai, turi komentatorių.
Pagal savo paties sentenciją jis kažką turėjo daryti gerai, nes, praėjus ir 100 metų po jo gimimo ir daugiau kaip 50-čiai metų po jo ankstyvos mirties, A.Camus vis dar įgyja naujų skaitytojų visame pasaulyje.
Garsiausias jo romanas “Svetimas” (L’Etranger)” buvo išleistas daugiau kaip 40-čia kalbų, jo parduota daugiau kaip 8 mln. egzempliorių – nuostabus rezultatas sudėtingai, morališkai ambivalentiškai istorijai, kurios veiksmas vyksta rasiškai padalytame kolonijiniame pasaulyje, dabar atpažįstamame tik nedaugeliui žmonių.
1913 metų lapkričio 7 dieną skurde prancūzų valdytame Alžyre gimęs A.Camus buvo mažai tikėtinas kandidatas į 20-ojo amžiaus literatūros milžinus.
Jo motina buvo neraštinga ir apykurtė. Jo tėvas, žemės ūkio darbininkas, žuvo per vieną pirmųjų didelių Pirmojo pasaulinio karo mūšių, kai A.Camus buvo dar visai vaikas.
Vis dėlto būdamas 44-erių jis atsiėmė Nobelio literatūros premiją, kurią dedikavo savo pradinės mokyklos mokytojui Louis Germainui (Luji Žermenui), ugdžiusiam jo intelektą kasdienėmis papildomomis pamokomis ir įtikinusiam šeimą leisti jam laikyti egzaminus, kad jis galėtų siekti aukštesnio išsilavinimo.
A.Camus visapusiškai išnaudojo jam suteiktą galimybę. Po studijų Alžyro universitete jis tamsiomis nacių okupacijos dienomis išvyko į Paryžių ir pradėjo rašytojo karjerą kaip pagrindinis Pasipriešinimo pogrindinio laikraščio “Combat” komentatorius.
Iki savo mirties per automobilio avariją 1960-aisiais, 46 metų amžiaus, jis įsitvirtino kaip vienas įtakingiausių Prancūzijos rašytojų ir mąstytojų, kaip intelektualas, prilygstantis Jeanui-Pauliui Sartre’ui (Žanui Poliui Sartrui) ar Simone de Beauvoir (Simon de Bovuar).
A.Camus su savo pastatyta apykakle ir amžina “Gauloise” cigarete lūpose buvo vienas pokario Paryžiaus Kairiojo kranto veidų, charakterizuojančių anuos laikus.
Tačiau A.Camus niekada iš tikrųjų nebuvo vienas iš tos minios.
Jo filosofiniai darbai, kuriuose atkartojamos ir kai kurios temos iš jo grožinės literatūros kūrinių – žmogaus padėties absurdiškumas ir būtinybė prieš jį sukilti, – buvo dažnai negailestingai užsipuolami to meto kritikų.
Politine prasme jo ambivalentiškas požiūris į Alžyro nepriklausomybės reikalavimus nepatiko daugumai politinės kairės amžininkų.
Tokiu metu, kai Komunistų partija darė įtaką daugeliui prancūzų intelektualų, jo kritika dėl Sovietų Sąjungos autoritarizmo nulėmė piktus susikirtimus su J.-P.Sartre’u ir kitais.
“Būtent ta nepriklausoma dvasia ir gebėjimas reikšti idėjas įtikinamu pasakojimu paaiškina, kodėl A.Camus tebėra plačiai skaitomas iki pat šių dienų, sako Paryžiaus auštosios mokyklos ENS filosofijos profesorius Fredericas Wormsas (Frederias Vormsas).
“Camus gyvena toliau, nes jo romanai įkūnija jo filosofiją konkrečia žmogaus patirtimi, – sakė F.Wormsas. – Jo politinis atsidavimas taip pat išlieka, nes jis laikėsi esminės linijos: nesileisk užvaldomas iliuzijų ir neišsižadėk savo principų, – sakė profesorius. – Šio pasaulio didieji ir gerieji visi turėtų iš naujo skaityti Camus, kaip apsaugą ir kaip vadovą. Jis parodo mums, jog tie, kurie turi didžiausią galią, taip pat turi ir didžiausią pareigą – daryti daugiau”.
Prancūzijoje A.Camus kūryba pastaraisiais metais išgyvena atgimimą.
Kaip nurodo leidėjas “Gallimard”, jo knygų, kurių kai kurios vis dar yra mokyklinėse chrestomatijose, pardavimas nuo 2008 iki 2012 metų padidėjo beveik 5 procentais.
Pozityvų rašytojo įvaizdį atspindėjo ir tuometinio prezidento Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) 2010 metų pasiūlymas perkelti A.Camus palaikus iš Pietų Prancūzijos į Nacionalinių didvyrių panteoną Paryžiuje.
Tačiau tas planas galiausiai žlugo dėl rašytojo sūnaus Jeano Camus (Žano Kamiu) prieštaravimų tam, kad jo tėvo atminimą “užgrobtų” koks nors politikas.
Planų dėl didelės parodos “Camus, Maištininkas” jo gimimo metinėms paminėti buvo atsisakyta po to, kai pirmasis jos kuratorius, istorikas Benjaminas Stora (Benžamenas Stora), buvo atleistas po ginčo su Provanso Ekso miesto valdžios pareigūnais dėl kolonijinio Alžyro vaizdavimo.
Dėl to Kultūros ministerija atšaukė finansavimą, tačiau sumažinta paroda “Camus, pasaulio pilietis” buvo surengta. Be to, buvo pastatytas naujas spektaklis “Svetimas” ir dar dvi pjesės.
Tarptautiniu mastu A.Camus patrauklumas pastaraisiais metais didėjo iš dalies dėl to, kad daug futbolo gerbėjų atrado jo pastabas, kurios yra tobulas atsakas tiems, kas sportą vertina su panieka.
Kartą draugo paklaustas, kam teikia pirmenybę – futbolui ar teatrui, A.Camus atsakė: “Futbolui, be abejo”.
Nors jo paties vartininko karjerą “Racing Universitaire d’Alger” (RUA) jaunių komandoje nutraukė tuberkuliozė, A.Camus tikėjimas futbolo vertybėmis – drąsa, garbingu žaidimu ir solidarumu – niekada nesusvyravo.
Savo gyvenimo pabaigoje jis prisiminė: “Po daugelio metų, per kuriuos mačiau daug dalykų, dėl to, ką tvirčiausiai žinau apie moralę ir žmogaus pareigą, esu skolingas sportui ir išmokau tai RUA”.
