Kino pasaulyje naujai sužibusios žvaigždės prancūzų režisierės Korali Farža (Coralie Fargeat) ką tik išėjęs filmas „Substancija“ (Substance, 2024) – naujasis „Švytėjimas“ (The Shining, 1980), tik moteriška versija. Siaubas, kraujotvyniai, beprotybė, grožis, jaunystė, senatvė, mirtis… Farža, atrodo, perprato šiuolaikinės moters sąmonę ir derindama estetiką su bufonada perteikė jos suskilusią asmenybę.
Išties ši režisierė, galima sakyti, naujokė kino industrijoje. Per savo karjerą ji buvo režisavusi tik vieną ilgametražį filmą, kelis trumpametražius ir serialo epizodą, pati rašo scenarijus savo ekranizacijoms. Ji gimė Paryžiuje ir, baigusi vidurinę, Prancūzijos sostinėje mokėsi prestižinėje kino mokykloje, buvo išrinkta dalyvauti metus trunkusiose kino scenarijų rašymo dirbtuvėse, o ten to meto kino autoritetai jai išpranašavo, kad jos scenarijai niekada nebus ekranizuoti, nes žiaurumas juose per daug vizualus.
Ir štai dabar Farža ne tik išleido savo parašytą ir režisuotą filmą, kuris, beje, lygiai toks pat žiaurus, kaip jos dėstytojai ir sakė, bet dar ir sugebėjo pasirašyti sutartis su tokiomis aktorėmis kaip Demi Mūr (Demi Moor) ir Margaret Kuali (Margaret Qualley). „Substancija“ debiutavo Kanų festivalyje ir laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą.
Elizabet Sparkl (Demi Moor) – išblėsusi kino žvaigždė, sulaukusi brandos, o jei tiksliau – Elizabet jau 50. Televizijoje ji veda aerobikos pamokas, kurias savo televizoriaus ekranuose stebi žiūrovai, tačiau reitingai krenta – žmonės atsimena Elizabet buvusią šlovę, bet jos prisiminimas jau apsiblausęs. Moteris gyvena prabangiame dangoraižyje, finansiškai jai nieko netrūksta, tačiau ji visiškai viena: gerbėjai – jos vienintelė paguoda.
Vadybininkas Harvis (Dennis Quaid) Elizabet aiškiai leidžia suprasti, kad jos amžiaus moteris jau niekam nebeįdomi. Jo šou reikia naujos žvaigždės – jaunesnės, gražesnės, seksualesnės. Elizabet klausosi jo išplėtusi akis ir pamažu jose žiebiasi tikėjimas, kad taip ir yra – be savo jaunystės ji niekam nereikalinga.
Kaip tik tuo metu moteris patenka į autoavariją. Jokių sužalojimų nėra, tačiau ją pastebi jaunas slaugas – įteikia paslaptingą įrašą, pavadinimu „Substancija“, ir pareiškia, kad tai pakeitė jo gyvenimą.
Elizabet namie peržiūri įrašą. Jame pristatomas naujas vaistas, kuris padeda iš naujo atgimti, o jei tiksliau, iš pirminio kūno matricos sukurti jo tąsą – naują, jauną, gražų kūną, kuris negali egzistuoti be savo motinėlės. Elizabet iš pradžių nusiteikusi skeptiškai, tačiau pasaulis vis įžūliau jai bado akis, kad ji, tokia, kokia yra dabar, niekam nereikalinga. Taip atsiranda Sju (Margaret Qualley).
Sju kaip tik yra ta, kurios reikia visiems. Ji seksuali, šiek tiek naivi ir mergaitiška, tačiau žinanti, ką daro. Ir Sju patinka jos gyvenimas. Ji nenori sustoti. Tačiau pagrindinė „Substancijos“ vartojimo sąlyga – Elizabet ir Sju turi keistis gyvenimais lygiai kas savaitę…
Filme galima atrasti daug temų, tačiau pagrindinė yra nemeilė. Nemeilė sau. Dabar jau prirašyta pilna saviugdos knygų, išleista begelės motyvacinių vaizdo įrašų, kaip svarbu mylėti save, kaip svarbu neužmiršti savo poreikių, tačiau šiame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame, atrodo, visi tik už meilę ir taiką, atsiranda parodoksas – mylėti save galima tik tokį, kokį tave užprogramuoja visuomenė.
Nors pagrindiniai veikėjai šioje kino juostoje yra Elizabet ir Sju, Harvis, jų vadybininkas, pasirodo trumpai, tačiau transliuoja labai svarbias šios istorijos žinutes. „Mergaitės turi būti gražios ir laimingos“, „Mergaitės turi šypsotis“ ir galiausiai „Ji mano pats gražiausias kūrinys“. Tai, kuo tapo Elizabet, yra Harvio kūrinys. O Harvis simbolizuoja visą šiuolaikinį jaunystės ir grožio kultą, dėl kurio yra pamišusi kiekviena moteris, kuriam vergauja kiekvienas vyras. Tačiau priešingai, nei mano Harvis, grožis ir laimė ne visada yra suderinami.
Todėl nieko nuostabaus, kad netrukus atsiranda konfliktas tarp to, kas gražu, ir to, kad iš tikrųjų gali suteikti laimės. Elizabet grožis tampa svarbesnis už laimę.
Maža to, sulaužoma pagrindinė „Substancijos“ taisyklė – matrica ir jos tęsinys yra nedalomos, jos – vienas ir tas pats. Tačiau neįmanoma savęs suvokti kaip nedalomo, jei pusę laiko ant šios žemės vaikšto tavo kopija. Na ir kas, kad jaunesnė. Elizabet darosi sunku neatskirti Sju nuo savęs. Nors moterys nesusitinka, tarp jų auga priešiškumas.
Ir tai yra simboliška, nes iš tiesų Elizabet pykstasi su savimi. Užvis labiausiai ji ilgisi meilės, tačiau tam, kas nekenčia savęs, meilė yra nepasiekiama. O neapykanta yra bjauri. Pyktis yra bjaurus. Todėl įvykiams toliau klostantis Elizabet vidus pradeda virsti jos išore. Pamažu, laipsniškai, tačiau užtikrintai.
Visas šitas farsas eina per pasikartojimus. Tokių, kurie būdingi liaudies pasakose, kai trečiasis brolis Jonas eina tris kartus pas raganą ir kiekvienąkart įtampai augant jam nutinka vis skirtingi dalykai. Šiame kontekste mes galime iš arti stebėti, kaip gražuolės virsta pabaisomis.
Filmas sudarytas iš daugybės mažų monospektaklių, kuriuos atlieka Demi Mūr ir Margaret Kuali. Ši kino juosta, galima sakyti, ir yra skirta jų talentui atskleisti. Ekrane daugiausiai laiko matome Elizabet ir Sju išorines ir vidines transformacijas. Tai dar vienas šių laikų atributas – dažniausiai esame taip susitelkę į save, kad tesugebame žiūrėti vien į veidrodį, į savo atspindį.
Ekrane daug kūniškumo, seksualumo, kartu ir grotesko, nes juk kūnas pats iš savęs yra groteskiškas, skleidžiantis įvairius garsus ir kvapus. Iš pradžių tas gražusis kūnas neleidžia atitraukti akių, norisi jo dar ir dar, o jeigu pridedame ir ritmišką muziką, išeina vos ne regėjimo masturbacija.
Tačiau po kurio laiko tas grožis ir žvilgesys ima pabosti, darytis nuobodus, nykus. Jis nesugeba ilgiau prikaustyti dėmesio, bent jau taip, kaip tai gali padaryti gilesnė prasmė. O ir poveikis jo gerokai trumpesnis. Vis dėlto tai nėra filmo minusas, nes kūniškumas šiame kontekste yra idėjos atskleidimo dalis. Moters seksualizavimas šiuo atveju nėra pristatoma kaip siekiamybė, o labiau kaip priklausomybė, nuo kurios galima rimtai susirgti.
Na ir galiausiai negalima užmiršti ir filmo montažo, nes Farža savo kūriniui tikrai nepagailėjo estetikos. Nepriekaištingai iki detalių suderintos spalvos, kurios taip pat turi simbolines reikšmes, kaip antai ryškios spalvos – tai energija, susipynusi su toksiškumu, balta spalva – sterilumas. Pasirinkti neįprasti filmavimo kampai, kaip antai iš viršaus ir apačios, – jie filmui padeda išpildyti idėją. Kalbant apskritai, šioje kino juostoje forma ir turinys labai susiję.
Taigi „Substancija“ neabejotinai gali tapti mūsų dienų kultiniu filmu, kaip kažkada juo tapo „Švytėjimas“. Puiki vaidyba, scenarijus, kuris Kanuose laimėjo apdovanojimą, ir tas vizualusis žiaurumas, nuo kurio norisi ir užsidengti akis, ir neužsidengti akių. Jei dar nematėte šio filmo, eikite į jį ir žiūrėkite. Vaizdų bus visokių, tačiau tai penas ne tik akims – ir jūsų intelektui.
