2001 m. gegužės mėn. įsigaliojus LR azartinių lošimų įstatymui, azartiniai lošimai Lietuvoje pradėjo sparčiai plisti. Vien „B“ kategorijos lošimų salonuose automatų skaičius išaugo nuo 55 2002 m. iki 3585 automatų 2015 m.
Pasikeitus valdžiai azartinių lošimų atstovams galimai atėjo sunkmetis. Panašu, kad dabartinė valdžia nėra linkusi pataikauti azartinių lošimų verslui, kaip tai buvo ankstesnėse LR Seimo kadencijose su B. Bradausku priešakyje. Todėl verslo atstovai nesnausdami bando stiprinti savo įvaizdį ir į pagalbą išsikvietė Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkus, kuriems apmokėjus už darbą, be didelio vargo įrodyta, kad azartinių lošimų verslas – „socialinio ir ekonominio gėrio“ upeliukas Lietuvoje.
Tokia nuomonė susidaro susipažinus su KTU ekonomistų parengta „Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studija“, kurios užsakovas – „Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija“. Pastarosios valdybos pirmininkas yra Samoilas Kacas, didžiausių Lietuvoje lošimų automatų salonų UAB „Tete-a-Tete“ kazino savininkas. Nejaugi ponas S. Kacas nutarė nupjauti šaką, ant kurios pats sėdi?! Kam gi taip rizikuoti, kai „Tete-a-tete kazino“ plėtros direktoriaus Daliaus Gimžausko žmona Edita Gimžauskienė yra KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanė, kuriai tarpininkaujant ir įvyko šis mokslinis stebuklas.
Nors KTU ekonomistų darbo grupės tikslas buvo objektyviai atvaizduoti daugialypį poveikį ekonomikai ir socialiniam gyvenimui, tačiau viskas gavosi į vienus vartus. Sprendimas ignoruoti azartinių lošimų atnešamus nuostolius visuomenei ir biudžetui tiesiog stulbina.
Vieno iš studijos autorių prof. Ryčio Krušinsko teigimu, azartiniai lošimai Lietuvoje nepagrįstai juodinami, viešumoje nuolat pabrėžiant dažniausiai tik neigiamus šio verslo aspektus ir nuošalyje paliekant teigiamus. Tai užglaistydamas profesorius pabrėžia loterijų žalą, tačiau nukreipia dėmesį nuo rimtesnės problemos – lažybų punktų, kazino – lošimo namų ir ypač nuo lošimų automatų salonų.
Kalbant iš asmeninės praktikos, galiu pasakyti, kad daugiau nei 60 proc. asmenų, turinčių priklausomybę nuo azartinių lošimų (tarp jų ir nepilnamečių), turi problemų būtent dėl lošimų automatų salonuose. Ir taip pat reiktų pažymėti, kad per beveik 10 metų bendravimo su lošėjais ir jų artimaisiais, neteko sutikti, kad kas ieškotų pagalbos dėl priklausomybės nuo loterijų. Nors tikėtina, kad tokių yra.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Studijos autorių teigimu, azartiniai lošimai – tai specifinė verslo rūšis. Šioje vietoje sunku nepritarti. Ir tas specifiškumas reiškia didžiulę žalos klientui riziką. Vargu ar rasite kitą legalią pramogų sritį, kurioje žmogus tarsi savanoriškai rizikuotų prarasti verslą, darbą, santaupas, šeimą, sveikatą, dažnu atveju įsitrauktų į nusikalstamą veiklą, o galiausiai viską praradęs mąstytų apie savižudybę ar net ją įvykdytų.
Skaičiuojama, kad 80 proc. azartinių lošimų sektoriaus sugeneruojamų pajamų gaunama būtent iš lankytojų, kurie turi problemų su lošimais. Taigi toji studijoje trimituojama verslo nauda daugiausiai nusėda saujelės Lietuvos žmonių, iš kurių vienas yra jau minėtas S. Kacas, rankose.
Iškart aiškiau, kodėl minėtas ponas taip įnirtingai stengiasi įtikinti, koks „geras ir naudingas“ lošimų verslas Lietuvai. Nors realybėje Lošimų priežiūros tarnyba šiai diena jau yra gavusi 4584 prašymus iš priklausomų lošėjų nebeįleisti jų į lošimo namus.
Taip pat skaitykite: Egidijus Meiženis: Lošimų bendrovės jaunimui neria lošimų kilpą
