Romaino Gary Vilnius – tai ne tamsus it varnas Gavelio Vilnius („Vilniaus pokeryje“ ar „Vilniaus džiaze“) ir ne beveik to paties, 8-9-ojo dešimtmečio, skraidžiojanti virš realybės Kunčino Užupio bohema („Tūloje“ ar „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“), tai ne baroku persisunkęs Sabaliauskaitės LDK centras („Silva rerum“) ir ne senovinis, paslaptingas išradėjų ir alchemikų pilnas Tapino miestas („Vilko valandoje“). Regis, arčiausiai pirmojo vaizdinio – Milošo daugiakultūrinis ir daugiakalbis, LDK laikus menantis, senasis Vilnius („Gimtojoje Europoje“ ar „Tėvynės ieškojime“), tačiau ir tai ne visai. Šį sykį prieš jūsų akis – tas Vilnius, kurį daugelis stengiasi pamiršti, „nemūsiškoji“ šio miesto istorija. Tai tarpukario Vilnius, kitaip tariant, Wilno. Tačiau juk Gary ne lenkas, o prancūzas! – įsiterpsite. Čia ir prasideda įdomioji Vilniaus ir Gary gyvenimo naratyvo pusė.

„Jai buvo aštuoneri ir jos vardas buvo Valentina.

…būdamas devynerių, tai yra daug jaunesnis už Kazanovą, jau patekau į visų laikų didžiųjų pasaulio meilužių būrį, atlikęs tokį meilės žygdarbį, kuriam, kiek man žinoma, lygių nebuvo niekada…

–        Nori, suvalgysiu jį dėl tavęs.

Ar ji norinti! Cha! kur gi ne! Tai buvo tikra moteris…

Apsirgau labai smarkiai, buvau išvežtas į ligoninę, motina raudojo, Aniela riaumojo,

siuvyklos merginos dejavo, kai mane kėlė į greitosios pagalbos neštuvus. Labai savimi didžiavausi.

Po dvidešimties metų ta vaikiška mano meilė įkvėpė mane parašyti pirmąjį romaną –„Europietiškas auklėjimas“ ir kelias „Didžiosios drabužinės“ pastraipas.

Kilnodamasis iš vienos  vietos į kitą, aš labai ilgai vežiojausi tą vaikišką kaliošą, kurio dalis buvo nupjauta peiliu.“ (P. 74-78)

Gary Vilnius nėra nei romantiškas, nei itin šviesus, priešingai jis gana nykus ir atšiaurus. Čia didelės sniego pusnys neužstoja pilkų pastatų sienų, o šaltis smelkiasi pro kaulus. Tačiau jis tikras, išgyventas. Toks, kuriame dėl pirmosios meilės be odinio batuko mažojo prancūzų berniuko burnoje juntamas žemės kirminų, drugelių, vyšnių su kauliukais ir net pelės, japoniškos vėduoklės ar virvės skonis. Toks, kuriame lenkų policija ypač atidžiai rūpinasi rusų pabėgeliais, o Gary motina, besistengdama išgyventi, kaimynų, vilniečių buržua apkaltinama skrybelaičių vagyste. Toks, kuriame geriausia jaunojo rašytojo žaidimų vieta būdavo namo kieme pasislėpęs malkų sandėlys. Ten jis jausdavosi saugus, mat kiti tėvai neleisdavo prie šios, bet kada galėjusios subyrėti, pavojingos vietos artintis savo vaikams. Toks, kur iš konditerio rytais nugvelbiamas aguonų pyragas atsiduria vieno berniuko kišenėje. Ir toks, kur netikėtai medinėje žaidimų tvirtovėje pasirodęs apelsinų marmelado spalvos katinas vaikus gelbėja nuo savižudiškų minčių.

Nerūpi Vilniaus istorija? Kelkites į Varšuvą, Paryžių, galų gale – į Afriką. Neįdomi keistoka, iš pirmo žvilgsnio Froidiškais Edipo ir kitais kompleksais gasdinanti, bet vis dėlto, stipri, be galo stipri, tiek pasakojimo turiniu, tiek jo išraiška, sūnaus ir mamos santykių(-io) istorija? Nors netikiu, kad galėtumėte likti abejingu tokiam motinos ir vaiko ryšiui, kuris pretendavo pralenkti net mirtį: „Mano motina mirė prieš trejus su pusę metų, praėjus keliems mėnesiams po to, kai išvykau į Angliją. Tačiau žinodama, kad aš neatlaikysiu, jei nejausiu jos paramos, ėmėsi atsargumo priemonių. Paskutinėmis dienomis prieš mirtį parašė beveik kaip du šimtus penkiasdešimt laiškų ir persiuntė juos savo draugei į Šveicariją. Aš privalėjau nieko nežinoti – laiškai turėjo būti siunčiami reguliariai.“ (P. 354) Ir vis dėlto, jeigu ne, prašau – susipažinkite su kitomis, gerokai jaunesnėmis Gary moterimis. Na, kodėl vien tik moterys…? – tyliai suniurnėsite. Nepatinka moterys? – priimkime tokią prielaidą, net jeigu esate tas, o ne ta. Trečioji knygos dalis – duoklė visiems dar mokykloje skaityto A. de Saint-Exupéry (taipogi lakūno) arba E. Remarque‘o gerbėjams. O kartu – visiems vyriškos lyties atstovams (ir ne tik), bent kartą sedėjusiems ar svajojantiems prisėsti už lėktuvo vairo. Tai – Gary, jaunojo karo lakūno nutvieksta antrojo pasaulinio karo panorama. Tokia, į kurią veržiamasi savo noru, net ir po ligoninės gydytojų draudimo. „Gydytojai juokėsi. Anot jų, man karas jau baigėsi. Jie anaiptol nebuvo tikri, kad galėsiu normaliai vaikščioti, širdis tikriausiai liks pažeista. (..) Po trijų mėnesių vėl sedėjau savo „Blenheim“, gaudydamas povandeninius laivus virš rytinės Viduržiemio jūros. (..) Čia turiu padėkoti Ahmedui, tokiam taksi vairuotojui egiptiečiui, kuris už kuklią penkių svarų sumą sutiko apsivilkti mano uniforma ir būti apžiūrėtas medikų komisijos vietoj manęs R.A.F. ligoninėje Kaire.“ (P. 338-339)

Jeigu dabar praleisite šią knygą pro savo akis, žinokite, kad praleidote šį tą labai gražaus. Kaip tą vaiskią aušrą anuomet, jaunystėje, vieną pramiegotą rytą… Pažadu. Knyga, verta nemigo nakties.

***

Apie romaną, kurio galima pavydėti vilniečiams

Pripažinkime, kad būtent Gary pavardė pasauliui yra ir bus kur kas geriau žinoma nei jau minėti – Gavelis, Kunčinas, Sabaliauskaitė ir Tapinas kartu sudėjus. Palyginkime, pirmasis jų išverstas į anglų, latvių, lenkų, suomių, vokiečių kalbas (5), antrasis – anglų, vokiečių, rusų, estų, baltarusių, švedų, lenkų (7), trečioji – į anglų, latvių ir lenkų (3), galiausiai ketvirtasis – į anglų ir makedonų (2). Na, o Gary – į anglų, vokiečių, ispanų, katalonų, italų, rusų, korėjiečių, lietuvių, lenkų, portugalų, rumunų, turkų. (12­). Ir nors, tarkime, „Maro diena“ išleista įspūdingu, visus tris minėtus autorius pralenkiančiu, 10000 tiražu, palyginimui „Vilko valanda“ – 3000. Kai „Aušros pažadas“ mūsų šalyje susilaukė šešių leidimų, nors ir ne pačiais galingiausiais, 1500-2000 tiražais. Tiesa, viena yra išleisti, o kita žinoti, kad jos bus skaitomos, perkamos, skolinamos ir ieškomos iš kartos į kartą. Prancūzijoje ši knyga pasirodė 1960 m., o lietuviškai – 1999-aisiais. Tad Tapinui iki šlovės trūksta mažiausiai penkiolikos, o sąžiningai bent 55-ių metų. Nei vienas šio rašytojo nepralenks ir kitu aspektu – prestižine Gonkūrų premija. Gary ją pelnė du kartus už romanus – „Dangaus šaknys“ (1956 m.) ir „Gyvenimas dar prieš akis“ (1975 m.). Nors gauti šį apdovanojimą antrą kartą teoriškai yra neįmanoma. Tačiau talentingasis vaikinas sugebėjo pergudrauti visus, antrajį romaną pasirašęs Émile‘io Ajaro slapyvardžiu. Paslaptis išaiškėjo tik po penkių metų, autoriaus laiške, parašytame prieš mirtį ir po jos išleistame romane „émile‘io Ajaro gyvenimas ir mirtis“.

Tačiau sugrįžkime prie Vilniaus. Būtent jis šiame romane (kaip, regis, panašaus svorio Milošo kūryboje) gali tapti ta auksine korta, kuria būtų galima lošti tarptautiniame žaidime. Per Gary prancūzai gali išgirsti apie mus. Per jį ir prancūzus apie mus gali išgirsti pasaulis. Kalbu apie knygą kaip tam tikrą tarp-tautinę, tarp-kultūrinę komunikacijos priemonę. Ir ne tik tokią, bet ir politinę, ekonominę, kaip norite, taip vadinkite. Ką reikia daryti? Būti visur kur kalbama ne tik apie ją bet ir apie visas kitas šio autoriaus knygas, t. y. būti (realiai ar virtualiai) ir linksėti galva garsiai tariant – taip, ten rašoma apie mus. Ir purtyti ją, kai klausiama, ar Vilnius priklauso Lenkijai. Tačiau to neužtenka. Reikia ne tik priminti apie tai, kad 1914 m. Romanas Kacewas gimė šiame mieste (Subačiaus g. 8) ir jame praleido savo vaikystę, nuo trijų iki 10-ties metukų (romane nurodomas namas, esantis Didžiojoje Pohuliankos g. 16, dabar – J. Basanavičiaus g. 18). Reikia turistams ne tik papasakoti ir nuvesti juos prie būsimojo rašytojo skulptūros su tuo pačiu, (ne)laiminguoju bronziniu batuku rankose, sukurtos Romo Kvintos ir jau aštuonerius metus stovinčios ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirta. Būtina pastarajį faktą išnaudoti žymiai stipriau.

Tegu kiekviename Vilniaus knygyne, kiekviename padoriame šio miesto viešbutyje ir kiekvienoje užsieniečių pamėgtoje kavinėje, būtų galima rasti kuo daugiau šio autoriaus knygų, pageidautina ne tik angliškų, bet ir prancūziškų vertimų. Kad neretai vaizdų ir garsų nuvarginta turisto, ypač prancūzo, akis neliktų jų nepastebėjusi, o atradusi džiaugtųsi ir jaustųsi kaip namie. Reikia surasti ir atgaivinti rašytojo vaikystės butą, paverčiant jį ne negyvų daiktų muziejumi, o pavyzdžiui, įkuriant nedidelę, prancūziška maniera kvepiančią tarpukario kirpyklą (juk ši, anot jo motinos Minos Owczyńskos simbolizuoja „finansinį“ saugumą). Arba nedidelį boutique‘ą, švelniai pavadintą (kaip kadaise ir priklaususį tai pačiai moteriai) „didžiuoju Paryžiaus mados salonu“. Čia mažosios ir suaugusios Vilniaus ledi galėtų įsigyti elegantiškų skrybėlaičių ir kitų stilingų mažmonių (kaip anais laikais jų netrūkdavo minėtos Gary motinos, buvusios prancūzų aktorės ir tarnaitės, o dar kitaip, žydo laikrodininko iš Kursko duktės salone). Arba galbūt įrengti mažąjį frankofoniškos kultūros saloną, kartu atgaivinant Vilniaus Romaino Gary klubą, kuriame atsiskleistų visi keturi mažojo Vilniaus prancūzo (litvako) taip ir nerealizuoti vaikystėje talentai: vyktų prancūziškos muzikos vakarai, kuriuose vieni repetuotų mini operos partijas, o kiti griežtų smuiku, treti  repetuotų šokio, ko gero, baleto, žingsnelius, o likusieji – šalia ar atskirai užsiimtų tapyba. Taipogi tokioje vietoje būtų skaitoma frankofilams skirta literatūra, rodomi klasikiniai ir naujausi kino filmai ir t.t. Ir galiausiai – reikia nuolat bendrauti ir rūpintis Vilniaus bei iš jo kilusiais žydais, nepamirštant ir gyvenančių Prancūzijoje. Už tai jie neliktų skolingi.

Pabandykime bent metus ir pažiūrėkime, kas bus. Neapsigaukite, šis planas neskirtas tik padidinti turistų skaičių. Galbūt prancūzai ims mus labiau girdėti, o dar geriau – intensyviau kalbėtis ir kitomis temomis, ne tik apie literatūrą ar kultūrą. Ir tebūnie dažniau paklaus – ar turite kitų autorių, kurie apie „mūsų“ Gary gimtąjį Vilnių yra ką nors parašę? O tada… Tegul pasaulis išgirsta Gavelio, Kunčino, Sabaliauskaitės, Tapino ir kitų pavardes. Ir ne tik išgirsta, bet ir gali paskaityti jų prancūziškus (ir ne tik) vertimus. Dėmėsiu už dėmesį. Tokia ta lietuviškos-frankofoniškos kultūros baltai propagandinė sutartis.

Romain Gary „Aušros pažadas“. Vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltos lankos, 2014. 358 p.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: