Francis Scott Key Fitzgerald (liet. Frensis Skotas Ficdžeraldas) – amerikiečių romanistas, eseistas, novelistas ir scenaristas. Jis geriausiai žinomas dėl savo romanų, kuriuose vaizduojamas puošnus džiazo amžius– terminas, kurį išpopuliarino būtent jis. Per savo gyvenimą jis išleido 4 romanus, 4 istorijų rinkinius ir 164 apsakymus, tačiau bene geriausiai žinomas jo trečiasis romanas „Didysis Getsbis“, parašytas 1925-iais metais. Nors XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje rašytojas sulaukė laikinos sėkmės ir turtų, kritikų buvo pripažintas tik po savo mirties. Dabar Ficdžeraldas yra visuotinai pripažintas kaip vienas geriausių XX amžiaus amerikiečių rašytojų.
Rašytojas buvo vienturtis nusigyvenusio aristokrato tėvo ir energingos iš provincijos kilusios motinos sūnus. Klostantis sudėtingai Amerikos istorijai Ficdžeraldas augo išgyvendamas didelius sunkumus – jam teko išgyventi Didžiąją depresiją ir Pirmąjį pasaulinį karą, jis jautė dviprasmiškus jausmus, viena vertus, amerikietiškas gyvenimas jam atrodė vulgarus, kita vertus, jis buvo akinamas ir daug žadantis.
Rašytojas nuo mažens svajojo būti romantiška figūra ir turėjo lakią vaizduotę, kurią kažkada pavadino „padidėjusiu jautrumu gyvenimo pažadams“, o tuos pažadus nusprendė įgyvendinti. Ficdžeraldas visuomet siekė sėkmės ir pripažinimo. Tiek mokykloje, tiek Prinstono universitete jaunuolis taip smarkiai norėjo iškilti, kad tapo visiškai nepopuliarus. Visgi po kurio laiko jam pavyko save išsigryninti ir tapti garsiu literatūros studentu, o vėliau ir atstovauti vienam iš universiteto klubų. Tačiau įsimylėjęs tų laikų gražuolę Ginevra King, o vėliau ją praradęs, būsimas rašytojas iškrito iš universiteto. Vis dėlto pirmoji meilė įkvėpė parašyti daugumą būsimų kūrinių.
Kitą rudenį jis grįžo į Prinstoną, bet jau buvo praradęs visas trokštamas pareigas ir 1917-iais metais išvyko į kariuomenę. Būdamas netoli Montgomerio miesto Alabamos valstijoje, jis susipažino su Zelda Sayre, Alabamos Aukščiausiojo Teismo teisėjo dukra. Jie karštai pamilo vienas kitą, tad Ficdžeraldas išvyko į Niujorką, pasiryžęs užsidirbti pinigų ir susituokti su Zelda. Deja, jam pavyko rasti darbą vos už 90 eurų atlygį per mėnesį. Zelda dėl per mažų pajamų nutraukė jų sužadėtuves ir iš nevilties gerti pradėjęs rašytojas nusprendė grįžti į savo gimtinę, esančią Sent Pole, Minesotoje, kad antrą kartą perrašytų romaną ,,This Side of Paradise“, kurį pradėjo rašyti dar Prinstone. 1920 metais jį išleido, taigi atsiradus daugiau pajamų pagaliau galėjo vesti Zeldą. Romanas tapo kultūrine sensacija ir sutvirtino jo, kaip vieno iškiliausių dešimtmečio rašytojų, reputaciją.
,,This Side of Paradise“ buvo naujos jaunuolių kartos moralės apreiškimas. Ši šlovė Ficdžeraldui atvėrė kelius į prestižinius literatūros žurnalus, tokius kaip ,,Scribner’s“, ir gerai apmokamus bei populiarius, kaip ,,The Saturday Evening Post“. Taip staigiai suklestėjęs jis su Zelda galėjo gyventi taip, kaip jiems norėjosi. Praėjus keleriems metams po jų vedybų, jauna pora tapo XX amžiaus Niujorko simboliu. Panašiai kaip Ficdžeraldo romanų veikėjai, jie buvo žinomi dėl pašėlusių naktų ir besiliejančių alkoholio upelių, o dešimtmečio prabanga puikiai derėjo prie kylančios naujos literatūros žvaigždės.
Visgi toks gyvenimo būdas laikui bėgant išgąsdino rašytoją. Norėdami pabėgti nuo Niujorke susikurto gyvenimo, Ficdžeraldai (kartu su savo dukra Frances, vadinama „Scottie“, gimusia 1921 m.) 1924-iais metais persikėlė į Prancūziją. Netrukus po persikraustymo rašytojas užbaigė savo patį geriausią romaną „Didysis Getsbis“ (1925). Šio romano pagrindinis veikėjas ganėtinai panašus į patį rašytoją. Džiazo amžiuje įkarštyje Niujorke rutuliojasi tragiška Getsbio istorija. Getsbis savarankiškai tapo milijonierius ir siekė Daisy Buchanan, turtingos jaunos moters, kurią mylėjo nuo pat jaunystės, palankumo. Nors Ficdžeraldas „Didįjį Getsbį“ laikė didžiausiu savo to meto pasiekimu, išleista ji, deja, nesulaukė pripažinimo. Atsiliepimai buvo prieštaringi, o pirmieji 20 000 vienetų egzempliorių buvo parduodami lėtai. Knygą išspausdino dar kartą Ficdžeraldui dar esant gyvam, tačiau antrojo leidimo egzemplioriai nebuvo išparduoti net po rašytojo mirties. Po kelerių metų romanas buvo atrastas iš naujo, o šeštajame dešimtmetyje jo populiarumas labai išaugo. Tuo metu, palyginti, nesėkmingai išleista knyga dabar laikoma amerikiečių grožinės literatūros klasika ir dažnai vadinama Didžiuoju Amerikos romanu.
Ficdžeraldas mirė nuo širdies smūgio 1940-iais, būdamas 44-erių metų. Rašytojo, kurį didžiąją gyvenimo dalį kamavo alkoholizmas, kūriniai dažnai atspindi jo paties, kadaise garsaus rašytojo, patirtį. 2015-iais metais buvo atrasta seniai užmiršta istorija, pavadinta „Temperatūra“. Kūrinys pasakoja apie rašytoją, kuris stengiasi prisitaikyti prie naujo gyvenimo Holivude, tačiau tuo tarpu pats save naikina. Gal tai ir nėra šimtu procentų Ficdžeraldo autobiografinė istorija, bet vis dėlto nušviečia vėlesnius autoriaus gyvenimo sunkumus. Ficdžeraldas priklausė po Pirmojo pasaulinio karo susiformavusiai prarastajai kartai – jaunimui, kurių pasaulį apvertė konfliktai, o vėliau ir Didžioji ekonominė krizė. Ficdžeraldo darbai vaizdavo žaižaruojančio dvidešimtmečio hedonizmą, o jo personažai simbolizavo vidinį nerimą ir prasmės paieškas Amerikos visuomenėje.
Būtent ši pusiausvyra tarp gyvybingumo ir ,,nieko“ suteikė tokiems kūriniams kaip „Didysis Getsbis“ ilgalaikę vertę. Kaip trumpam sušvitusios epochos, kurią vėliau nuniokojo Didžioji depresija ir karo baisumai, metraštinkas, Ficdžeraldas užfiksavo dalį Amerikos istorijos, kuri išliko aktuali ir po daugelio metų.
