Kaskart kai į rankas patenka knyga, kurios autorius nėra tipinis rašytojas, o tarkime, TV laidų vedėjas, dainininkas, stilistas, politikas ir pan., dažniausiai žiūriu gana atsainiai. Tačiau kai į jas patenka dailininko, šį kartą grafiko, kurio vardas pretenzingai primena visiems žinomą (o daugumai ir vienintelį) Lietuvių dailininką-kompozitorių – Mikalojaus Vilučio esė knyga „Sriuba“, suklūstu. Pavadinčiau – tai kasdienybės refleksijomis, sukomponuotomis į elegantiškai smagų mini esė formatą.
Menininkai, kaip žinia, narcizai – tad pasidaro įdomu, kodėl šios asmenybės narciziškumas nebeišsitenka popieriuje? Tiksliau išsitenka, tik nebe piešinių, bet žodžių pavidalu. Pirmas spėjimas – nesiseka piešti, galbūt trūksta klientų, perkančių darbus, ir naiviai bandoma pasireklamuoti? Tačiau autoriaus gauta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, kad ir kaip norėtųsi, suteikiama ne kiekvienam. O knygos pabaigoje netikėtai aptinkami originalūs, šmaikštūs, tačiau kartu ir lengva egzistecializmo žyme paženklinti grafikos darbai (tikėjausi paskutiniųjų teksto puslapių) liudija savo svorį. Tad sugrįžtu prie narcizo versijos. Kitaip – prie žmogaus, negalinčio nekurti, nes tik taip išreiškia save, ir kiekvieną kartą per savo darbų atspindyje įsimylinčio ne tik pasaulį, bet ir save iš naujo. Taigi, panašu, kad teisinga antroji versija. Autorius neišsitenka popieriuje, ir nori kalbėtis su mumis kitokia, literatūrine forma.
Elegantiškai smagios mini esė
Vilučio knyga ideali ramiems vakaro pasiskaitinėjimams, kitaip tariant – po truputį, neskubant. Jeigu bandysite įveikti šiuos 128 puslapius, nors, rodos, tai iš tiesų nedaug per vieną ar du vakarus – viso vilutiškos minčių vingrybės Jūsų galvoje gali išsisklaidyti be didesnio emocijų pėdsako. Kad išvengtumėte tokio efekto, išeitį siūlo pati knyga – darykite pertraukėles tarp jos skyrelių. „Puodas. Dievo kūrybos viršūnė”, „Niescio ergo sum”, „Du Adomai”, „Žolėdė Ieva”, „Meilė”, „Višta”, „Mano kiemas” ir kiti – neužima nei dešimties puslapių, tačiau juose esančios mini esė, suskirstytos tematiškai, todėl nesipjauna viena su kita. Visgi labiausiai įstringančios į atmintį ir ypač sąmojingos – pačios trumpiausios, savo forma primenančios anekdotus. O toks reiškinys lietuvių literatūroje pakankamai retas. Būtent pastarosiose ryškiausiai sukoncentruota autoriaus ironija, situacijos paradoksalumas ir minties grynumas. Tad pasigardžiuokime keliomis iš jų.
Vaikystė žvėryne. Be televizoriaus
„Gimiau ir augau namie, kur dabar yra kavinė: „Jalta”. Pastogėje. Jaukus buvo kambarys. Lubos turėjo karsto dangčio formą. Pirmame aukšte gyveno Iksienė. Jos vyro pavardė buvo Iksas. Tik tiek žinojau. Neprisimenu, kad kada nors būčiau jį matęs. Turbūt Iksienė jį uždusino. Įspūdinga buvo moteris. Vaikščiojo po kiemą raudonais pasišiaušusiais plaukais ir raudona gelėta pižama. Didelė ir pikta. Ji mušė aktorių Vladą Jurkūną. Aš pats nemačiau, tik draugai pasakojo. (…) Į gyenimą tada žiūrėjom, o ne į televizorių, nes televizorių nebuvo. Dabar vaikai visą pasaulį mato, bet netikrą. (…) O mes, Žvėryno vaikai, matėm tik savo kiemą, bet tikrą.” (p. 107)
Vyro ir moters prigimties štrichai
Moteris sako savo meilužiui:
– Aš myliu savo vyrą,. –
– To kodėl tu čia su manim?
– Nes aš ir tave myliu. (p. 98)
Pasaulio pabaiga: 15 minučių be darbo
„Dar teko girdėti: „Aš be darbo negaliu nė 15 minučių ištverti.” Žmogus, kuris šitaip sako, iš tikrųjų gyvenimo negali 15 minučių ištverti. Gyvenimo baimė verčia dirbti. Bėga į darbą, kad gyventi nereikėtų. Kad mąstyti nereikėtų. Kad nebūtų. Vėl cogito ergo sum. Vėl gyvenimas – tai bėgimas nuo gyvenimo.” (p. 78)
Cogito ergo sum. Arba hamletiškas klausimas Dievui
– Mano Dieve, kam man protą davei?
– Kad nieko nesuprastum. (p. 7)
Kokios galėtų būti silpnosios šios knygos vietos? Pirma, pernelyg buitiškas pavadinimas, kuris nieko nepasako apie knygos turinį. Nors pripažįstu, puikiai apibūdinantis jos formą – daug tekstų, apie viską po truputį, kaip ir šiame patiekale. Visgi eiliniam skaitytojui, jis nekelia nei gurmaniškų, patrauklių asociacijų, nei nurodo į sąmojingai reflektyvų Vilučio rašymo stilių. Menininko paralelės su narcizu minėtos neveltui. Ne vienoje šios knygos vietoje autorius pats brėžia tokius palyginimus per menininko-egoisto, menininko-dievo paveikslą. Nuo viršelio taip pat žvelgia pieštas, keturgubas autoriaus portretas, išdėliotas kryžiaus, o gal pliuso forma, taip pat sustiprina tokį įvaizdį. Jeigu jau norėta išlaikyti žodį „sriuba“, galbūt labiau patraukiantis dėmesį, kas kad pretenzingas, pavadinimas būtų – „Dievo sriuba“? Antra, būtent šis žaidimas su narciziška menininko ego etikete, vietomis tampa kiek įkyrus ir nusibosta. Autoriui nepavyksta visada išlaikyti saikingo saviironiško refleksijos tono. Ypač ilgesnėse esė, ten kur centrinė mąstymo ašis sukasi tik apie „Aš“, toks žaidimas neretai nepasiteisina. Nors taip esė, rašoma iš I asmens perspektyvos, bet… Neretai trūksta Kito. Dialogo su kitu, nuotykiu su kitu, atsiminimų apie kitą. Kitaip tariant, pasaulio atšvaitų, kurie peržengtų vieno žmogaus patirties ribas. Būtent tokios sankirtos (su Dievo, moterimi, vaikystės draugu, kolega dailininku, priešu ir kt.) skamba gyviausiai ir skaitomos smagiausiai. Skanaus!
Mikalojus Vilutis „Sriuba“, Vilnius: Tyto Alba, 2014.
Taip pat slaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Mikalojus Vilutis „Sriuba“
