Stevenas Pinkeris: pasaulis gerėja ar blogėja? [VIDEO]

Paskelbė: Data: 2019-10-01 08:21

Spausdinti | Komentarai

Analizuodamas naujausius duomenis apie žmogžudystes, karą, skurdą, taršą, nelygybę visuomenėje ir dar daugiau, psichologas, Harvardo universiteto profesorius Stevenas Pinkeris teigia, kad dabar pasaulis yra saugesnis, švaresnis ir lygiateisiškesnis negu prieš 30 metų. Kad galėtų tai įrodyti, mokslininkas surinko milžiniškus duomenų kiekius, kuriuos sudėjo į knygas. Naujausioje knygoje „Proto amžius“ (2019, Tyto Alba) autorius parodo, kad visame pasaulyje didėja laimė ir gerėja pažinimas, o tam didelę įtaką padarė Apšvietos amžius protas, humanizmas ir mokslas paskatino žmonijos klestėjimą.

S. Pinkeris sako, jog daugelis žmonių savo rytą pradeda susidurdami su jauduliu ir baime, kuomet skaito naujienas apie karus, taršą, nelygybę, branduolinių ginklų plitimą… Jo teigimu, mes dabartį visada lyginame su praeitimi ir dažnai mums atrodo, kad praeitis yra geresnė nes į ją žiūrime tarsi pro rožinius akinius. S. Pinkeris klausia: „Kodėl gi mes nuolat ką nors lyginame norėdami nustatyti, kas yra gerovė?“.

Atsakydamas į savo paties užduotą klausimą, mokslininkas lygina šių dienų statistinius duomenis su prieš 30 metų: „Praeitais metais nužudytų žmonių skaičius buvo 5,3 procento šimtui tūkstančių, 7 procentai žmonių atsidūrė ties skurdo riba, buvo išmesta 21 milijonai kietųjų dalelių ir keturi milijonai tonų sieros dioksido. Tačiau prieš 30 metų žmogžudysčių skaičius buvo 8,5 proc. iš šimto tūkstančių, skurdo lygis buvo 12 procentų, išmetėme 35 milijonus tonų kietųjų dalelių ir 20 milijonų tonų sieros dioksido. O kaip visas pasaulis? Praėjusiais metais pasaulyje buvo ir tebevyksta 12 karų, yra 60 autokratinių valdymų, 10 procentų pasaulio gyventojų patyrė didžiulį skurdą ir turima daugiau nei 10 000 branduolinių ginklų. Tačiau prieš 30 metų įvyko 23 karai, buvo 85 vienvaldystės, 37 procentai pasaulio gyventojų patyrė didžiulį skurdą ir daugiau nei 60 000 branduolinių ginklų. Tiesa, praėjusieji metai buvo siaubingi terorizmo metai Vakarų Europoje žuvo 238 žmonės, bet 1988-aisiais net 440 mirčių“.

Kyla klausimas, ar galime teigti, kad 1988 metai buvo ypač blogi? O gal kaip tik tai yra įrodymas šiai dienai, kad laikui bėgant pasaulis gerėja? „Tikras optimistas mano, kad gali būti daug geresnių pasaulių nei tas, kurį turime šiandien. Bet visa tai neturi reikšmės, nes klausimas, ar įvyko progresas, nėra tikėjimo ar optimistinio temperamento klausimas. Tai patikrinama hipotezė. Iš esmės žmonės sutaria dėl to, kas apima jų gerovę: gyvenimas, sveikata, taika, laisvė, saugumas, žinios, laisvalaikis, laimė. Visi šie dalykai gali būti išmatuoti. Jei bėgant laikui jie pagerėjo, tai, teigiu, yra progresas“ teigia psichologas.

Didžiąją žmonijos istorijos dalį gyvenimo trukmė buvo maždaug 30 metų. Šiandien visame pasaulyje ji yra daugiau nei 70, o išsivysčiusiose pasaulio vietose –daugiau nei 80. Prieš 250 metų turtingiausiose pasaulio šalyse trečdalis vaikų nesulaukdavo savo penktojo gimtadienio, bet šiandien neturtingiausiose pasaulio šalyse toks likimas ištinka mažiau nei šešis procentus vaikų. <…> Badas tarsi apokalipsė gali nuniokoti bet kurią pasaulio vietą. Šiandien badą patiria tik atokiausi ir karo nuniokoti regionai. Prieš 200 metų 90 procentų pasaulio gyventojų išgyveno didžiulį skurdą. Šiandien mažiau nei 10 procentų žmonių. Didžiąją žmonijos istorijos dalį galingos valstybės ir imperijos beveik visada kariavo tarpusavyje, o taika buvo tik trumpa pertrauka. Šiomis dienomis tos valstybės nekariauja viena su kita. Paskutinis didžiausios galios karas kilo prieš 65 metus tarp JAV ir Kinijos. Pastaruoju metu visų rūšių karai tapo vis mažiau mirtini“.

Kalbėdamas apie lygybę pasaulyje mokslininkas teigia, kad pasaulis dar niekada nebuvo toks demokratiškas: „Žudynių rodikliai smunka, kai anarchijas keičia teisinė valstybė. Tai atsitiko, kai feodalinę Europą pradėjo kontroliuoti centralizuotos karalystės. Tiesą sakant, mes apskritai visais būdais tapome saugesni. 96 proc. mažiau tikėtina, kad žūsime autoavarijoje, 99 proc. mažesnė tikimybė mirti lėktuvo katastrofoje, 95 proc. mažiau, kad būsime nužudyti darbo vietoje, 89 proc. rečiau žus dėl katastrofų, tokių kaip sausra, potvynis, gaisras, audra, ugnikalnis, nuošliauža, žemės drebėjimas ar net meteorų smūgis“.

Kita džiuginanti tendencija didėjantis raštingumas: „Iki XVII amžiaus ne daugiau kaip 15 procentų europiečių galėjo skaityti ar rašyti. Šiandien daugiau nei 90 procentų pasaulio gyventojų, jaunesnių nei 25 metų, moka skaityti ir rašyti“ Psichologas neabejodamas klausia: „Ar visi sveikatos, turto, saugumo, žinių ir laisvalaikio laimėjimai daro mus laimingesnius? Atsakymas yra taip. Laimė per pastaruosius dešimtmečius išaugo 86 proc. pasaulio šalių“.

Visgi pažanga nėra tikėjimo ar optimizmo dalykas, o žmonijos istorijos faktas. Tačiau kodėl žmonės mano, kad pasaulis vis blogėja? Kodėl nevertina pažangos? S. Pinkeris turi tam savo paaiškinimą: „Dėl to kalti kai kurie psichologiniai mechanizmai, kognityviniai iškraipymai, kurie mus skatina daryti pernelyg skubotas išvadas“. Labai svarbus tampa žiniasklaidos vaidmuo: „Naujienos yra apie tai, kas įvyko, o ne apie tai, kas neįvyko. Niekada neišgirsi žurnalisto, kuris sakytų: ,,O dabar – reportažas iš šalies, kurioje vyrauja taika jau 40 metų” arba ,,Reportažas iš šalies, kuri nebuvo užpulta teroristų.” Blogi dalykai gali nutikti labai greitai, bet geri – jiems reikia laiko, jie nenutinka pernakt. Žiniasklaida susikrauna kapitalą iš mūsų baisaus susidomėjimo tuo, kas gali nutikti blogo. Taigi, jei sujungsime mūsų pažinimo troškimą su naujienų prigimtimi, pamatysime, kodėl pasaulis jau ilgą laiką eina link pabaigos“.

Na, jei yra toks dalykas kaip progresas, kas tai lemia? Stevenas Pinkeris kalba, kad pažanga nėra kažkokia mistinė jėga, kuri kelia tik aukštyn ir veda link teisingumo. Jo teigimu, žmogaus pastangos ir idėjos yra susietos su Apšvietos amžiumi: „Jei taikysime protą ir mokslą, gerinantį žmogaus gerovę, pamažu galime sulaukti sėkmės“. Pažanga yra neišvengiama, tačiau tai nereiškia, kad visur viskas tampa geriau: „Tai būtų stebuklas, o pažanga yra ne stebuklas, bet problemų sprendimas. Problemos neišvengiamos, o sprendimai sukuria naujas problemas, kurias reikia išspręsti savo ruožtu. Neišspręstos problemos, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis, yra didžiulės, įskaitant klimato pokyčių ir branduolinio karo riziką, tačiau turime jas vertinti kaip spręstinas problemas“.

Mokslininkas yra įsitikinęs, kad Apšvietos idealus galima paversti drąsinančiu pasakojimu, ir tiki, kad žmonės, turintys didesnį meninį užsidegimą ir retorinę galią, gali papasakoti ir skleisti žinias toliau. O tas pasakojimas, jo manymu, galėtų skambėti maždaug taip: „Mes gimėme beprasmėje visatoje nuolat rizikuodami subyrėti. Mus formavo procesas, kuris yra beatodairiškai konkurencingas. Mes esame pagaminti iš kreivos medienos, pažeidžiami iliuzijų, egocentrizmo ir kartais stulbinančio kvailumo. Žmogus taip pat buvo apdovanotas ištekliais, atveriančiais erdvę savotiškam atpirkimui. Mums suteikta galia rekursyviai derinti idėjas, turėti minčių. Turime kalbos instinktą, leidžiantį dalintis savo išradingumo ir patirties vaisiais. Mes gilinamės į užuojautos, gailesčio, vaizduotės gebėjimus. Šie apdovanojimai rado būdų padidinti savo jėgą. Kalbos apimtį padidino rašytinis, spausdintas ir elektroninis žodis. Mūsų ratą praplėtė istorija, žurnalistika ir kiti pasakojimo menai. <…> Mes įsiskverbiame į kosmoso paslaptis, įskaitant patį gyvenimą ir protą. Mes gyvename ilgiau, mažiau kenčiame, daugiau mokomės, tampame protingesni ir mėgaujamės daugiau mažų malonumų ir turtingos patirties. Mažiau iš mūsų kitus žudo, užpuola, pavergia, išnaudoja ar slegia – auga taikos ir klestėjimo teritorijos“. Baigdamas pasakoti jis pabrėžia, kad „mes niekada neturėsime tobulo pasaulio, o jo ieškoti būtų pavojinga. Bet tobulinimams, kuriuos galime pasiekti, jei ir toliau taikysime žinias, kad padidintume žmonių klestėjimą, nėra apribojimų“.

Ši istorija priklauso visai žmonijai, bet kokiam jausmingam tvariniui, turinčiam proto galią ir norą išlikti savo būtyje, nes tam reikia tik įsitikinimų, kad gyvenimas yra geresnis nei mirtis, sveikata yra geresnė nei liga, gausa yra geriau nei norėjimas, laisvė yra geriau nei prievarta, laimė yra geriau nei kančia, o žinios yra geresnės nei nežinojimas ir prietarai“ – samprotauja psichologas, Harvardo universiteto profesorius Stevenas Pinkeris.

Parengta pagal Steveno Pinkerio kalbą, pristatytą oficialioje TED konferencijoje.

Taip pat skaitykite: Bilas Geitsas: Mano visų laikų mėgstamiausia knyga

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt