Tikslus Romos miesto atsiradimas iki šiol yra šiokia tokia paslaptis. Yra keletas teorijų, paremtų senovės autorių raštais ir archeologiniais atradimais. Dėl šios priežasties Romos atradimas paremtas daugiausiai legendomis ir mitais, o ne tvirtais faktais ir skaičiais. Dėl Romos karalystės egzistavimo ekspertai istorikai dvejojo net du šimtmečius ir tik dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, daugybės archeologinių kasinėjimų ir kitokio mokslo dėka, mitas, pasakojantis apie miesto įkūrimą ir pirmuosius jo valdovus buvo svarstomas iš naujo.
Prieš daugiau nei 2,500 metų, Roma savo gyvavimą pradėjo, kaip mažas miestelis stovintis palei Tibro upę, Apeninų pusiasalyje. Tai buvo nuostabi vieta. Žemė buvo gera, todėl derlius augo lengvai, ją supo septynios kalvos, suteikiančios natūralią apsaugos sieną. Upė teikė gėlo vandens gėrimui ir prausimuisi, o taip pat ir patogų kelią mainams. Su visais šiai privalumais Roma greitai augo.
Kaip bebūtų, Roma nepasistatė per vieną dieną. Iš pradžių ji buvo Karalystė, tada Respublika, o vėliau Imperija. Roma vis augo, plėtėsi ir norėjo užkariauti visą Viduržemio jūrą supantį senovės pasaulį bei tapti svarbiausiu miestu. Visa kita būtų tik mažos provincijos ir kolonijos, kurių tikslas aprūpinti Romos miestą viskuo, ko tik jis užsigeis. Toks buvo jų tikslas, ir jie jį įvykdė. Aleksandras Makedonietis dviem šimtais metų anksčiau jau buvo užkariavęs tuos pačius žmones ir žemes, tačiau Aleksandro imperija gyvavo tik 13 metų. Romos Imperija – tik imperija, neįskaičiuojant karalystės ir respublikos – gyvavo 500 metų. Romėnai buvo įspūdingi organizuotojai ir valdovai. Jie ne tik užkariavo, bet ir išlaikė tų teritorijų kontrolę ištisus šimtmečius.
Pasibaigus Romos Respublikai, karalystės valdymą perėmė Romos imperatoriai. Imperatoriaus valdymo autentiškumas priklausė nuo to, kaip jį pripažino valstybė bei kaip jis sugebėjo valdyti armiją. Imperija gyvavo tarp 27 ir 476 metų prieš Kristų. Šiuo laikotarpiu daugybė skirtingų valdovų vadovavo karalystei, o jų valdymas buvo padalintas į dinastijas. O pačiais žymiausiai imperatoriais laikomi Augustas, Trajanas ir Markas Aurelijus.
Augustas pats žymiausias imperatorius, o taip pat ir karalystės įkūrėjas. Jo valdymas truko ilgiausiai – net 41 metus. Jo tikrasis vardas buvo Oktavianas, tačiau Augustu jį pavadino senatas, norėdamas pagerbti reikšmingus jo pasiekimus. Augustas, kartu su Marku Antonijumi keršijo už Cezario mirtį, tačiau vėliau susipyko. Augustas nugalėjo Kleopatrą ir Marką Antonijų, ir kartu su Romos Senatu, sukūrė naują neaprėpiamos karalystės sandūrą. Augustas iniciavo tarpusavio taikos erą ir jo valdymo laikotarpiu atsirado pastatų statyba, kelių tiesimas ir akvedukai, kurių dėka imperija augo itin sparčiai. Augustas buvo ne tik pirmas, bet ir geriausias Romos imperatorius.
Anot Senato, Trajanas buvo geriausias valdovas. Jis buvo išskirtinis imperatorius, o jo valdymo laikotarpiu karalystė pasiekė patį gyvavimo piką. Trajanas vadovavo pačiai didžiausiai Romos istorijoje kariuomenės plėtrai, kuri užtikrino, kad vos tik priėjusi, imperija pasiektų maksimalų teritorijos plotą. Visi Trajaną gerbė, taip pat ir kariuomenė, senatas bei paprasti žmonės. Jis buvo filantropas, ir palaikė gerovės politiką bei viešųjų pastatų programas. Trajans vienas iš nedaugelio valdovų, kurių reputacija išliko daugiau nei 19 šimtmečių.
Markas Aurelijus buvo laikomas paskutiniu iš „penkių gerų imperatorių“ ir buvo stoiškas filosofas. Būtent jo valdymo laikotarpiu imperija nugalėjo centrinės ir Rytų Europos karalystes. Jis taip pat per Markomanijos karus užkariavo ir Markomanus, Samariečius bei Quadi. Aurelijus žinomas, kaip puikus rašytojas ir pareigos bei tarnybos paminklas. Vienas žymiųjų jo tekstų pasakoja, kaip kovos įkarštyje išlaikyti sveiką protą įkvėpimo ir pagalbos semiantis iš gamtos. Markas savo karaliaus-filosofo reputaciją įgijo dar būdamas gyvas ir ji gyvuoja iki šiol.
Romos legionas, rinktinės karinės senovės Romos pajėgos, apsupo visą Viduržemio jūrą, o romėnai kovojo, kaip vėžliai. Ne lėtai, bet sumaniai. Jie iškeldavo savo skydus virš galvų, tokiu būdu suformuodami barjerą, neleidžiantį priešų strėlėms prasiveržti ir sužeisti karių. Jų batai, skinantis kelią pirmyn, skleisdavo garsų bildėjimo garsą. Priartėję prie priešo jie nuleisdavo skydus ir įspūdingai panaudodavo savo ginklus. Senovės laikais Romos legionas buvo itin garsus. Žmonės siaubingai jų bijojo, o kai kurie pasiduodavo net be kovos. Senovės romėnai užkariavo Graikijos miestus valstybes, senovės Egiptą ir toliau tęsė kol apsupo visą Viduržemio jūrą.
Romėnai statė įspūdingas šventyklas visoje Romos imperijoje, kad pagerbtų didelius ir galingus romėnų dievus. Romėnai kasdien nešdavo į šventyklas įvairias aukas – mėsą ir kitokius daiktus. Bet dievų, kuriais romėnai tikėjo ir kuriuos garbino buvo tūkstančiai. Jie tikėjo, kad absoliučiai viskam yra dievas – medžiams, upeliams, tiltams. Jie kasdien melsdavosi savo dievams, nes kaip ir graikai tikėjo, jog dievai gali bendrauti su žmonėmis ir pridaryti problemų, jei tik panorėtų.
Romai plečiantis, romėnai susipažino su žmonėmis, kurie garbino kitus dievus ir jei tie žmonės kovojo itin puikiai, tuomet romėnai nuspręsdavo, kad jų dievai turėtų būti gan geri. Tada jie prisitaikydavo tuos dievus suteikdami jiems romėniškus vardus ir pakeisdami jų asmenybes bei mitus taip, kad labiau atitiktų romėnų gyvenimo būdą.
Augančioje Romoje norėjo gyventi daug kas, nes joje visuomet būdavo veiklos. Atviruose teatruose vykdavo pasirodymai, o pačiam mieste įvairūs festivaliai – tiek religiniai, tiek turtingųjų Romos gyventojų sugalvoti dėl pramogos – ir vežimų lenktynės. Tačiau pati populiariausia ir įdomiausia pramoga buvo gladiatorių kovos. Romos imperijos pradžioje, gladiatoriai buvo paprasčiausi vergai ar nusikaltėliai, priversti kovoti prieš savo valią. Tačiau bėgant laikui, daugybė vyrų siūlydavosi užimti gladiatoriaus vietą savo noru, norėdami laimėti piniginį prizą, o tie, kuriems pavykdavo laimėti ne vieną kovą, tapdavo to meto įžymybėmis. Gladiatoriai kartais mūvėdavo šalmą, apsaugantį visą galvą ir šarvus.
Priešingai nei dauguma senovės civilizacijų, dauguma romėnų mokėjo skaityti ir rašyti. Romėnai gerbė ir skatino raštingumą, ir būtent dėl jų paliktų įrašų dabar tiek daug žinome apie jų istoriją. Tačiau taip pat svarbu buvo tapyba, skulptūros ir kitos meno formos. Architektai statė milžiniškus pastatus, kurie buvo svarbūs romėnų gyvenimams, įskaitant ir žymųjį Koliziejų. Koliziejus tai itin žymus Romos amfiteatras, kuris buvo pastatytas 70 pr. Kr. Daugiausiai jis buvo naudojamas gladiatorių kovoms, bet jame vykdavo ir laukinių gyvūnų medžioklės bei nusikaltėlių egzekucijos. Koliziejus buvo keturių aukštų, o jame galėjo tilpti mažiausiai 50,000 žiūrovų. Per metus žemės drebėjimai jį gerokai apgriovė, tačiau net ir šiandien galime apsilankyti jo griuvėsiuose Romoje.
Taip pat skaitykite: Svarbiausi faktai apie senovės Graikiją, kuriuos privalo žinoti kiekvienas
