Filmo "Panic Room" (2002) kadras

Sėkmingo filmo sukūrimui itin svarbu pasirinkti tinkamą vietą. Ar įsivaizduojate filmą „Vandens forma“ be nuostabiai pavaizduotos laboratorijos ir Elisos buto? Pagalvokite, kaip nuostabiai mus paveikia „Hario Poterio“ franšizėje matomos vietovės… Tačiau, kai kurie filmų kūrėjai turi pakankamai drąsos ir talento, jog savo filmams pasirinktų vieną vienintelę vietą – ir dar dažnai uždarą. Kartais tokia mintis kyla dėl finansinių apribojimų, bet dažniau tai yra kūrybinis pasirinkimas. Per daugelį metų buvo sukurtas ne vienas tokio tipo filmas, nors šį žanrą itin sunku „prisijaukinti“. Jei aktorius nebus pakankamai žavus, žiūrėti tokį filmą gali būti itin nuobodu, o jei scenarijus suregztas nepakankamai sumaniai, tada galima pamanyti, kad tai kažkokia gudrybė.

Kadangi šiais neramiais laikais atsiskyrimas ir izoliacija tapo beveik kiekvieno žmogaus kasdienybe, o nuo jos bent trumpam pasprukti puikiai padeda filmai bei televizija, siūlome peržiūrėti šį sąrašą apie 10 filmų, kurių veiksmas vyksta vienoje erdvėje ir išsirinkiti jums labiausiai patikusį.

10. „Panikos kambarys“ / Panic Room (2002)

Tai 2002 metais pasirodęs Deivido Finčerio režisuotas ir Deivido Koeppo prodiusuotas amerikietiškas trileris. Juostoje neseniai išsiskyrusi Meg Altman (Jodie Foster) ir jos vienuolikmetė dukra Sara (Kristen Stewart) atsikrausto į keturių aukštų namą Niujorko Aukštutiniame Vestsaide. Buvęs šeimininkas, atsiskyrėlis milijonierius, name įrengė „panikos kambarį“, kad apsisaugotų nuo įsibrovėlių. Kambario sienos iš visų pusių sutvirtintos betonu, durys pagamintos iš storo plieno, o viduje įdiegta aukščiausios kokybės apsaugos sistema su daugybe stebėjimo kamerų bei slapta telefono linija. Vos atsikrausčius, į naujuosius Meg ir Saros namus įsilaužia nelaukti svečiai. Merginoms su trimis įsibrovėliais Burnhamu (Forest Whitaker), Rauliu (Dwight Yoakam) ir Junioru (Jerad Leto) tenka žaisti mirtinas katės ir pelės gaudynes. Iš pradžių tik nuostabą kėlęs slaptasis kambarys tampa svarbiausia vieta tiek merginoms, tiek įsibrovėliams.

Iš pradžių mamos vaidmenį turėjo atlikti Nikolė Kidman, tačiau dėl patirtos kelio traumos nebegalėjo toliau filmuotis. Finčas ir toliau filmavo scenas, kuriose nebuvo matoma veikėja Meg, tačiau tai sukėlė riziką filmui visai neišvysti dienos šviesos, todėl režisieriui teko greitai pakeisti Kidman kita aktore. Vaidmuo atiteko Jodie Foster, kuri teturėjo savaitę, kad pasiruoštų savo vaidmeniui.  Juostos filmavimo laikotarpiu Foster pastojo, todėl filmavimas buvo atidėtas iki kol ji pagimdė.

Koeppo scenarijų įkvėpė 2000 metais pasklidę naujienos apie saugiųjų kambarių paplitimą tarp pasiturinčiųjų. Scenarijaus autorius savo kūrinį pardavė „Sony Pictures“ už 4 mln. dolerių. Režisierius Finčeris susižavėjo šiuo scenarijumi, nes šis priminė jam 1948 metų trilerį „The Treasure of the Sierra Madre“, kuriame pinigai vaizduojami, kaip „objektas, kurio visi siekia dėl netinkamų priežasčių“. Tačiau režisierių dar labiau sudomino kitas dalykas – filmo veiksmas vyksta vienoje vietoje ir tik vieną naktį.

9. „Pjūklas“ / Saw (2004)

Visi galėjo nuspėti, kad šis filmas tikrai atsidurs sąraše, ypač kai pradingusi esmė kitose dalyse nepakenkia pirmosios efektyvumui. Pasakodamas istoriją apie du vyrus, žaidžiančius pavojingą žaidimą purviname vonios kambaryje, J. Wano filmas net tik suteikia promogą žiūrovams, bet ir įveda naują kryptį bei ima kalbėti apie kažką reikšmingo. Šis filmo pagrindas – žmogaus galimybių tyrinėjimas, tai nėra tiesiog krauju pasruvę kino kadrai ar pagrindinio veikėjo patekimas į netikėtas situacijas.

Filmo siužetas sukasi aplink du vienas kito nepažįstančius vyrus, fotografą Adamą (Leigh Whannell) ir chirurgą Gordoną (Cary Elwes), kurie pabunda prirakinti prie surūdijusių vamzdžių dideliame kambaryje ir nesupranta, kaip čia pateko. Tarp jų ant grindų, kraujo klane guli ginklą laikantis vyras. Nei vienas iš vyrų net nenutuokia, kodėl buvo pagrobti, tačiau mikrokasetėje įrašyta instrukcija liepia Gordonui per aštuonias valandas nužudyti Adamą arba mirs visa jo šeima. Juos pagrobęs žudikas maniakas paliko jiems tik keletą užuominų ir du rankinius pjūklus – per silpnus, kad įveiktų geležines grandines, bet pakankamai aštrius perpjauti raumenis ir kaulus.

 Pirmoji jo dalis, žaidimas su Džonu Krameriu (Pjūklu), tai – ne tik aiškinimasis, kas tu esi, bet (ir netikėtas siurprizas filmo pabaigoje) – kas yra šis vyras. Žinoma, J. Wanas yra sukūręs ir nemažai kitų gerų filmų, tačiau kuomet jis pasitraukė iš šios kino juostos režisieriaus pareigų, tolimesnės „Pjūklo“ dalys neabejotinai nukentėjo.

8. „PRIEŠINGUMO RIBA“ (The Sunset Limited, 2011)

2007-aisiais metais filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men), brolių Ethano bei Joelio Coenų sukurtame pagal Pulitzerio premijos laureato Cormac‘o McCarthy romaną aktorius Tommy Lee Jonesas suvaidino šerifą Edą Belą, o po ketverių metų jau kaip režisierius ekranizavo kitą rašytojo knygą „The Sunset Limited“.

Cormac‘o McCarthy knygose visada keliami aštrūs klausimai, nesvarbu kokiame kontekste jie skambėtų. Ne išimtis ir „Priešingumo riba“, kurią pagal originalų knygos pavadinimą galėtume versti kaip „Vakaro ekspresas”. Šio filmo scenarijus panašus į kamerinę pjesę, o pats filmas – tai greičiau 90 minučių trunkanti filosofinė bei teologinė dvikova, besirutuliuojanti pagal klasikinių trijų vienovių (veiksmo, vietos ir laiko) principus. Vienas kambarys, du vyrai. Ateistas profesorius ir katalikas, buvęs kalinys. Dievas prieš Velnią. Gyvenimas prieš Mirtį. Angelas prieš Pasmerktąjį. Kunigas prieš Nusidėjėlį. Juoda prieš Balta. Minimum veiksmo, tačiau neįmanoma nuo ekrano atitraukti akių nė akimirkai.

Klaustrofobiškoje erdvėje įkalinti visiškai priešingų pažiūrų vyrai neturi net vardų. Vienas yra tiesiog Juodasis (Samuelis L. Jacksonas), o kitas – Baltasis (jį vaidina filmą režisavęs Tommy Lee Jonesas).

Kodėl verta žiūrėti šį filmą? Į šį klausimą Darius Miniotas internete atsako taip: „Skaičiusieji C. McCarthy kūrinius žino, kad šis autorius pasižymi be galo vaizdinga, alegorine literatūrine kalba, dėl kurios dažnai yra lyginamas su Williamu Faulkneriu, Samueliu Becketut ir Jose Saramago. Filmas netampa išimtimi – dialogai tokie turtingi, kad siekiant pilnai suvokti filosofinių debatų prasmę reikalinga ne viena peržiūra. Diskusija, kaip ir gyvenimas bei mirtis, nelaukia pasimetusio žiūrovo. Filmą pats režisavęs Tommy Lee Jonesas meistriškai susitvarko su sudėtingu uždaviniu – besąlygiškai sudominti apsiribojant minimalistinėmis priemonėmis – vieno kambario erdve ir dviem personažais. Po klasikinio „Dial M for Murder“ [1954 m. sukurtas Alfredo Hitchcocko trileris – G.J.] tai pirmasis filmas, maksimaliai priartinantis prie buvimo teatro salėje jausmo“.

Praradęs viltį gyventi ir nusivylęs žmonėmis profesorius (Tommy Lee Jonesas) ketina nusižudyti po vakarinio ekspreso ratais. Juodasis gi daro viską, ką sugeba, kad išgelbėtų „paklydusią sielą“. 

Kokios konkrečiai priežastys skatina Baltąjį galvoti apie savižudybę? Aiškiai apie tai nepasakoma. Autoriams labiau rūpi ramiai pasamprotauti apie žmogaus gyvybės kainą ir gyvenimo prasmę. Neveltui ant stalo tarp antagonistų guli Biblijos tomelis. O aplink Šventąją knygą įsiplieskia priešingų pasaulėžiūrų kova. Viename jos poliuje – rafinuota, bet viskuo nusivylusio ateisto logika, kitame – gilaus tikėjimo išmintis.

Ar šį kartą Gyvenimas nugalės Mirtį? Ar suvoks save jau pasmerkęs žmogus Jono Evangelijos žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn, 3, 16)? (Gediminas Jankauskas)

7. „Kvietimas“ / The Invitation (2015)

Režisierės Karyn Kusama ir scenaristų – pačios Karyn vyro, Philo Hay bei Meto Manfredi – amerikietiškas siaubo filmas, didžiuosius ekranus išvydo 2015 metais. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Loganas Marshalas-Grynas, Tammy Blanchard, Michiel Huisman ir Emayatzy Corinealdi. „Kvietimo“ siužetas sukasi aplink vyrą vardu Vilas, kuris priėmė buvusios žmonos Eden ir jos naujojo vyro Deivido kvietimą į jų rengiamą vakarienę. Vilas ir Eden išsiskyrė dėl nelaimingo atsitikimo, kuris baigėsi jų sūnaus Tajaus mirtimi. Į senuosius namus Vilas vežasi ir savo naują merginą. Vakarienėje dalyvauja ir kiti Eden ir Deivido draugai, tačiau kai kurių pažinties istorijos itin keistos ir verčiančios sunerimti. Dėl keisto svečių ir šeimininkų elgesio Vilui kyla įtarimas, jog jo buvusi žmona ne atsitiktinai pakvietė jį į svečius ir jog savo svečiams ji numačiusi kai ką visai ne linksmo. Tačiau ar visi šie įtarimai negali būti išsigalvoti Vilo, iš naujo išgyvenančio traumą dėl sūnaus mirties? O gal visiems svečiams vertėtų sprukti, norint išlikti gyviems?

Filmo premjera įvyko „South by Southwest“ kino festivalyje 2015 metų kovo 13 dieną. Netrukus po to buvo paskelbta, jog kino kompanija „Drafthouse Films“ gavo teisę ir toliau paltinti filmą. „Kino kritikai apie šį siaubo filmą kalbėjo taip: „Galima pamatyti gan įdomių idėjų apie sielvartą, depresiją ir kaip mes susidorojame su gyvenimą keičiančiais įvykiais šiame moderniame pasaulyje, tačiau filmas nepasiūlo nieko naujo kalbant apie „pragariškos vakarienės“ žanrą“. Pati filmo režisierė Karyn Kusama filmo temą cituoja, kaip „metaforą, vaizduojančią koks košmaras iš tiesų yra nerimas ir tas neracionalius jausmas, jog visi žmonės nori tau kaip nors pakenkti“.

6. „127 valandos“ / 127 Hours (2010)

Ši jaudinanti biografinė išgyvenimo drama leidžia žiūrovams leistis į niekada anksčiau nepatirtą kelionę ir įrodo, kad norėdami išgyventi mes galime padaryti viską. Tai tikra alpinisto Arono Ralstono (James Franco) istorija apie nepaprastą nuotykį bandant išsigelbėti po to, kai nukritęs riedulys prispaudžia ranką ir įkalina jį izoliuotame Jutos kanjone. Per penkias dienas nuodugniai išnagrinėjęs visą savo gyvenimą ir išgyvenęs ne vieną stichiją, Ralstonas pagaliau atranda drąsos ir pasiryžimo bet kokia kaina išsilaisvinti, įveikti beveik 20 metrų aukščio sieną ir nužygiuoti beveik 13 kilometrų, kad pagaliau būtų išgelbėtas. Kelionės metu Ralstonas prisimena savo draugus, mylimąsias, šeimą ir du žygeivius (Amber Tamblyn ir Kate Mara), kuriuos sutiko prieš nelaimę. Ar jie bus paskutiniai žmonės, su kuriais jam teko susitikti?

Filmą režisavo, kartu ir prodiusavo bei prisidėjo prie scenarijaus rašymo, Danny Boyle. Juosta buvo paremta 2004 metais išleista Ralstono autobiografine knyga „Between a Rock and a Hard Place“. Filmo pradžios scena, kai Ralstonas sutinka du žygeivius ne visai atitinka realius faktus, bet nepaisant šių pokyčių, Ralstonas teigia, kad likęs filmas „toks faktiškai tikslus, jog gali būti traktuojamas, kaip dokumentika, bet tuo pačiu ir puiki drama“. O pats pavadinimas nurodo nenutrūkstamų veiksmų laikotarpį nuo tos akimirkos, kai Ralstonas pabunda nelaimės dieną iki tol, kol gelbėjimo operacijos metu yra užmigdomas. Filmo pabaigoje atskleidžiama, jog po kelių metų Aronas susituokė ir susilaukė sūnaus (kaip kad regėjo vizijoje) ir toliau užsiėmė alpinizmu, tik po nelaimės prieš leisdamasis į kelionę visada šeimai palikdavo raštelį su užrašyta savo buvimo vieta.

„127 valandos“ buvo nominuotas trims „Auksiniams Gaubliams“, devyniems „British Academy Film Award“, šešiems „83rd Academy Awards“ ir aštuoniems „Broadcast Film Critics Association“ apdovanojimams, o aktorių James Franco „New York Film Critics Online“ apdovanojo geriausio aktoriaus titulu. Apžvelgiant šiuos faktus galima teigti, jog ši istorija sujaudino ne vieną širdį ir privertė į gyvenimą pažiūrėti kitu kampu.

locke Tom Hardy

5. „Lokas“ /  Locke (2013)

Šios dramos scenarijų parašė ir režisavo Stevenas Knightas. Filmas pasakoja apie statybų meistrą Ivaną Lo (aktorius Tomas Hardy), kai jis viską metęs važiuoja į Londoną. Nors jis ir turi prižiūrėti savo darbą Birmingeme, o sūnus su žmona namuose laukia jo sugrįžtant ​​- tai, kas jo tyko Londone, yra neišvengiamaLokas priima svarbų sprendimą nuvykti į Londoną, nes jo kolegė Bethan‘i, su kurią jis turėjo vienos nakties nuotykį prieš septynis mėnesius, šiuo metu patiria priešlaikinį gimdymą.

Žinodamas ką reiškia augti be tėvo, jis yra pasiryžęs atskleisti visą tiesą, įtikinti Bethan‘ijog nors ir vaikas gimsta anksčiau – viskas bus gerai. Na, ir užtikrinti, kad Birmingeme trumpam paliktas darbas nesugriaus jo karjeros. Išskyrus filmo atidarymo kadrą, kur Lockas patenka į savo BMW automobilį, filmas yra vieno žmogaus pasirodymas.

Ivanas Lokas uoliai dirbo, kad turėtų tokį gyvenimą, kokį įsivaizdavo, pasišvęsdamas mylimam darbui ir brangiai šeimynai. Jo didžiausio karjeros išbandymo išvakarėse Ivanas gauna skambutį, kuris nudriekia eilę įvykių, užvaldančių jo šeimą, darbą ir sielą. Visas veiksmas vyksta viename labai jaudinančiame pasivažinėjime, “Lokas” yra ispūdingas tyrinėjimas kaip vienas sprendimas gali privesti prie visiškos gyvenimo griūties.

Filmas praktiškai susideda iš scenos, kurioje vyras įstringa mašinoje daugiau nei valandą ir jis nieko kito nedaro tik kalbasi su žmonėmis per laisvų rankų įrangą važiuodamas iš Birminghamo į Londoną apie savo asmenines problemas. Faktiškai pats paprastumas, prie kurio rašytojas/režisierius Stevenas Naitas prieina, padaro šį filmą tokiu prikaustančiu. Lokas visiškai įkalintas savo transporto priemonėje, tikroji varomoji jėga yra jo dialogas. Hardžio išraiškingos manieros tiesiog užvaldo ekraną.

Jis vienintelis asmuo pasirodantis ekrane (visi kiti veikėjai skambina), tai tik pabrėžia jo išskirtinę ir užburiančią vaidybą. Kas yra dar įspūdingiau, tai yra faktas, kad Hardis per visą filmą vaidino nežinodamas nė vieno žodžio iš scenarijaus. Jis tiesiogine to žodžio prasme skaitė kiekvieną žodį iš suflerio. Filmavimas buvo atliktas mažiau nei per savaitę. Šiam filmui itin svarbus veikėjo vystymasis. Ivano tikslai, pasiekimai ir moralė yra išbandomi su kiekvienu pokalbiu, į kurį jis įsitraukia. Klaustrofobiškos kameros kūrinys kvestionuoja didžiųjų kinostudijų pranašumą ir yra geras pavyzdys, kaip mažiau gali būti daugiau.


4. „Taikinys telefono tinkle“ / Phone Booth (2002) Šis filmas buvo baigtas tada, kai Ameriką dar neatsipeikėjo nuo šoko, kurį sukėlė vadinamasis Vašingtono snaiperis, be pasirinkimo šaudęs į taikius gyventojus. Bet pats scenarijus buvo parašytas keleriais metais anksčiau, o kai filmas pagaliau pasirodė ekranuose, susidarė įspūdis, kad jis atliepia dar „karštiems“ įvykiams.

Iš tikrųjų Amerikos kinui ne naujiena istorijos apie vienišus snaiperius psichopatus. Deja tokias tragiškas istorijas vis primena TV žinių laidos. Ir filmuose tokios istorijos atgyja vis dažniau įvairiais pavidalais – ir kaip šiurpą keliantys trileriai (pvz., „Purvinasis Haris“ su Clintu Eastwoodu), ir kaip realūs (beveik) reportažai apie šaudynes mokyklose, ir net kaip pasakojimas apie JAV nacionaliniu didvyriu tapusį Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, likvidavusį 255 gyvus taikinius įvairiuose „karštuose“ taškuose. Šiam personažui (beje, taip pat nušautam, bet ne karo veiksmų lauke, o šaudykloje ir palaidotam su nacionaliniam didvyriui priklausančia valstybine pagarba) savo filmą „Amerikiečių snaiperis“ 2014-aisiais paskyrė Clintas Eastwoodas.

Režisierius Joelis Schumacheris į panašius apibendrinimus tikrai nepretenduoja. Jo filmas „Taikinys telefono tinkle“ yra greičiau kamerinė istorija apie jauną Niujorko spaudos agentą Stiuartą Šepardą ( jį ir vaidina Colinas Farrellas), kuris pakliuvo į košmarišką situaciją. Vyrukas išėjo paskambinti savo meilužei Pamelai iš telefono būdelės, kad žmona “neužpelenguotų” šio pokalbio arba neatsektų jo sąskaitose už telefoną. Taip jis darė ne kartą. Tačiau tą dieną jis tapo taikiniu ir telefono būdelės įkaitu. Kažkas šį kartą paskambino pačiam Stiuartui ir liepė nekabinti ragelio. Jeigu jis nepaklausys, bus nušautas vietoje. Raudonas optinio taikiklio spindulėlis patvirtino, kad tai visai ne pokštas.

Netrukus paaiškės, kad du paslaptingo snaiperio panašiai perspėti vyrukai tikrai buvo nušauti, nes nesilaikė žudiko pasiūlytų taisyklių. Stiuarto akivaizdoje nuo snaiperio kulkos žuvo ir suteneris, bandęs įkalintą vyruką iš mirtinai pavojingos būdelės iškrapštyti.

Žodžiu, „Taikinys telefono tinkle“ yra tikras košmaro seansas ir Colino Farrello herojui, ir visa tai stebintiems žiūrovams. Bet atskleisti žudiko tapatybę ir jo tokio rafinuoto kankinimo motyvus negalima atskleisti anksčiau, nei tai bus padaryta finale. (Gediminas Jankauskas)

3. „Palaidotas gyvas“ / Buried (2010)

Istorija yra genialiai paprasta – vienas karstas, vienas žmogus įstrigęs jame, ir keletas daiktų, kurie gali išgelbėti jam gyvybę. Filmas prasideda ir baigiasi karste, ir niekas daugiau šalia Ryano Reynoldso nepasirodo ekrane. 

Ryanas Reynoldsas viso projekto metu filmavosi uždaroje erdvėje, kuri trikdė jo klaustrofobiją ir emociškai jį išsekino. Tačiau tai buvo verta, kadangi filmas pasirodė toks realistiškas, kad auditorija žiūrėdama jaučiasi tarsi įstrigusi dėžėje kartu su pagrindiniu veikėju.

Jis prisiminė šio vaidmens patirtį ir pasakė: „Aš tiesiog jaučiau, kad niekada, niekada, kol gyvenu, nebesiskųsiu filmavimo aikštelėse po šio filmo… Tai buvo sunku, „Palaidotas gyvas“ buvo tikrai labai sunkus, tiek emociškai, tiek fiziškai. Iš ten išėjau pasikeitęs.“

Paul‘as Conroy (Ryan Reynolds) – sunkvežimių vairuotojas, dirbantis privačiam rangovui Irake. Po to, kai jo sunkvežimis buvo užgrobtas, jis atsibunda visiškoje tamsoje ir įstrigęs karsteTaigi, veikėjas suranda mobilųjį telefoną ir supranta, jog jis buvo pagrobtas. Jo sulaikytojai nori, kad jis naudotųsi telefonu, įrašytų vaizdo įrašą, ir jį nusiųstų ambasadareikalaujant išpirkosMobilusis telefonas leidžia jam pasikalbėti su kitais veikėjais. Tačiau, dauguma jų yra užsiėmę arba laiko jį kitu asmeniu. Tad, veikėjui tenka eikvoti brangų orą, ir vis iš naujo paaiškinti savo situaciją.

Visą filmą pagrindinis herojus praleidžia palaidotas karste, kurioje nėra nieko daugiau, kaip tik telefonas ir žiebtuvėlis. Nepaisant to, filmo siužetas nepaprastai įtraukia. Tai – viena iš labiausiai veiksmo erdvės apribotų kino juostų, tačiau be galo įdomi, žavi ir jaudinanti. Ispanų kilmės režisierius Rodrigo Cortesas sukuria vieną uždariausių ir apribotų veiksmo vietų, pasitelkdamas intriguojantį, nors ir gana paprastą Chriso Sparklingo scenarijų, bei išplėtodamas jį per pagrindinio aktoriaus vaidybą ir absoliučiai klaustrofobišką kinematografiją. „Palaidotas gyvas“ padarė labai didelį įspūdį kino kritikams ir išrankiems žiūrovams.

12. „Mėnulis“ / Moon (2009)

Netolimoje ateityje, Žemės užterštumo krizė išsprendžiama pasitelkus Helium-3, kuris suteikia nekenksmingus energijos išteklius naudojant branduolines sintezes. Energija yra išgaunama ir apdorojama iš mėnulio uolienų. Procedūrą prižiūri įgulos narys, kuris net trejus metus gyvena vienas Mėnulyje. Filmas pasakoja istoriją apie Samo Bell’o (Samas Rockwellas) paskutines trejų metų kontrakto dienas. Vienintelis draugas kurį turi – robotas Gerty (įgarsinta Kevino Spacey).

Nepaisant Spacey balso ir poros haliucinacijų, bei kai kurių vaizdo intarpų apie savo žmoną, Rokvell’as veikia vienas. Jis puikiai išlaiko dėmesį su savo intensyviais, individualistiniais dialogais ir painiavomis, kurios iš lėto pasireiškia nuo vienišumo per pastaruosius trejus metus. Kosmose vienišo Sam‘o komunikacijos poreikis, Lunar Industries korporacijai nekelia didelio susidomėjimo.

Režisieriaus Duncan Jones‘o debiutas nustebino kritikus ir žiūrovus. Mokslinės fantastikos drama buvo itin nedidelio biudžeto – apie 5 milijonus dolerių. Na, o uždirbo  gerokai daugiauSundance“ debiutavęs filmas iškovojo nominacijas ir apdovanojimus įvairiuose festivaliuose, taip pat BAFTA apdovanojimą.

1. „Kivirčas“ / Carnage (2011)

Tai komedijinė drama, kurios scenarijus paremtas pagal prancūzų dramaturgės Yesminos Rezos pjesę „Skerdynių dievas“. Keturi talentingi aktoriai, viena patalpa, aštrūs dialogai ir bendro kompromiso ieškojimas – tai viskas ko prireikė Romanui Polanskiui, kad sukurti gyvenimiškais elementais pagardintą juodąją komediją. Būtent, komediją, nes gyvenimas išties yra komiškas ir kupinas vienodai absurdiškų situacijų.

Visas veiksmas vyksta toje pačioje aplinkoje –  viename iš Niujorko butų, kai jame susirenka pora tėvų, kad galėtų diplomatiškai aptarti savo susipešusių sūnų poelgius. Iš pat pradžių filmas prasideda su vaizdu į parką ir besike ičiančiais titrais. Kol keičiasi titrai, groja nuotaikinga muzika, o tolumoje žaidžiantys vaikai netrukus suburs tėvus į jau ankščiau minėtą butą bei įkalins juos tenai lygiai septyniasdešimt devynioms minutėms. Dar prieš nusikeliant į pagrindinę veiksmo vietą, filmo žiūrovas taps tikru ir vieninteliu incidento liudininku, mat vienas iš vaikų jau netrukus smarkiai voš pagaliu į veidą šalia esančiam draugui. Į nukentėjusio sūnaus tėvų – Penelopės ir Maiklo (juos vaidina Jodie Foster ir John C. Reilly) namus atvyksta nusikaltusio sūnaus tėvai – Nensė ir Alanas (Kate Winslet ir Cristoph Waltz).

Abi pusės nusiteikusios draugiškai ir pasirengusios pažvelgti į problemą suaugusiųjų akimis bei civilizuotai priimti bendrą sprendimą, kaip užglaistyti ginčą tarp vaikų. „Visada tokius dalykus geriau spręsti draugiškai, be nereikalingos agresijos“, – filmo pradžioje teigia Penelopė, o jai pritardama Nensė linksi galva ir gailisi, kad jos sūnus to daryti nemoka. Po kelių minučių Nensė ir Alanas jau ruošiasi palikti „nukentėjusios“ šeimos namus tarsi reikalai jau būtų išspręsti, tačiau po trumpo atsisveikinimo dialogo jie vėl pakviečiami vidun, prieš tai nepasiūlytam kavos puodeliui išgerti. Tokie „išėjimo-grįžimo“ momentai dažnai pasikartoja filme, leisdami visą veiksmą išlaikyti toje pačioje aplinkoje.

Vos tik sugrįžę atgal į butą, tėvai pradeda iš naujo diskutuoti ir labiau gilintis į susidariusią situaciją. Pokalbiui besirutuliojant, po truputį skleidžiasi kiekvienas personažas ir jo tikrasis veidas bei nuomonė. Save, nepriekaištingos reputacijos ir tobula motina, laikanti Penelopė, vis mėto kandžias užuominas apie neva prastą auklėjimo discipliną turinčią Nensę, tuo tarpu Nensės vyro abejingumas ir nuobodulys puikiai atsispindi jo veido išraiškose ir dėmesiu, kuris visas nukreiptas į darbo reikalais skambantį telefoną. Praleidžiant daugiau laiko viename kambaryje kaista emocijos ir sunkiai beieškant sprendimo, užsiplieskia dar audringesni tarpusavio priekaištai. Netrukus Penelopės vyras visus vaišina viskiu, kad lengviau pakeltų paaštrėjusias diskusijas, o ten kur alkoholis – ten ir tiesa. Pamiršę civilizuotumą ir draugiškas intensijas, kiekvienas iš susirinkusių pradeda skųstis vienas kitu, kambaryje įsitvyrauja chaoas. Žmonos kaltina vyrus, vyrai žmonas, staiga trys užsipuola vieną arba pora konfrontuoja kitą porą.

Atrinkęs talentingus aktorius Polanskis tikrai nesuklydo. Režisierius tiesiog leido jiems išreikšti savo personažą per daug nesikišdamas. Visa aplinka priklausė keturiems, skirtingus požiūrius bei patirtį turintiems tėvams, kuriuos siejo vienas incidentas ir bendras tikslas, tačiau savo individualumą jie puikiai atskleidė per mažiau nei pusantros valandos. Ne veltui abi aktorės, Kate Winslet ir Jodie Foster, buvo nominuotos „Auksiniams gaubliams“, kaip geriausiai šio vaidybinio filmo vaidmenį atlikusios aktorės. (Kristina Jankevičiūtė)

Taip pat skaitykite: 10 kiečiausių visų laikų filmų su kriminalinių prieskoniu

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: