Nuolat besikeičiančiame televizijos kraštovaizdyje 2023 metais pasirodė daugybė išskirtinių serialų, kurie sužavėjo žiūrovus ir sulaukė kritikų pripažinimo. Kadangi ši medija ir toliau plečia pasakojimo ribas ir tyrinėja naujus siužetus, svarbu apžvelgti kokius ekrano lobius mums atnešė pastarieji metai, todėl 2023-iems metams einant į pabaigą, pristatome jums pačius geriausius 2023 metų serialus.
2023 metų televizijos serialai liudija beribį kūrybiškumą, naujoves ir pasakojimo meistriškumą, kuris būdingas televizijos medijai. Nuodugniai išnagrinėjus kiekvieną serialą tapo akivaizdu, kad jie yra meninių pasiekimų viršūnė, siūlanti įtikinamus pasakojimus, įsimintinus personažus ir kvapą gniaužiančią produkcijos vertę. Švęsdami šiuos serialus, mes taip pat švenčiame patį televizijos meną, pripažindami jo galią linksminti, šviesti ir praturtinti mūsų gyvenimą giliais ir ilgaamžiais būdais.
Sąraše pristatomi serialai paliko neišdildomą pėdsaką kino pasaulyje, peržengė ribas, sukūrė naujus, įtraukiančius pasakojimus, sužavėjo auditoriją ir iš naujo apibrėžė pasakojimo galimybes mažajame ekrane. Ateinančiais metais toliau stebėdami televizijos evoliuciją, šie serialai taps pavyzdžiu, įkvepiančiu būsimas kūrėjų ir žiūrovų kartas.
10. „Poker Face“ (2023)
Čarli Keil (Natasha Lyonne) turi neįtikėtiną įgūdį suprasti, kai kas nors jai meluoja. Bėgdama nuo praeities ji pasileidžia į kelią ir kiekvienoje stotelėje sutinka vis naujų veikėjų, kurie kaip nors susiję su žiauriais nusikaltimais, o ji, pasitelkdama savo supergalią, neturi kur dingti, tik juos išaiškinti.
Personažus, kuriuos sutinka Čarli, vaidina ryškus žvaigždžių kolektyvas, į kurį įeina tokie garsūs aktoriai kaip Bendžaminas Bratas, Adrienas Brodis, Džozefas Gordonas-Levitas, Ronas Perlmanas, Elen Barkin ir kiti.
Kiekvieno epizodo pradžioje per pirmąsias penkiolika minučių mes sužinome, kas ir kaip įvykdė žmogžudystę, taigi staigmenų nesutinkame, tačiau serialas įdomus būtent dėl Natašos Lion vaidmens. Žinodami, kad ji iškart perkanda melagius, su pasimėgavimu stebime katės ir pelės žaidimą ir norime sužinoti ne tai, kas nužudė auką, bet kaip Čarli tuoj išsiaiškins melą. Taigi būtent veikėjų santykių dinamika mus prikausto prie televizijos ekranų, o pats Čarli personažas lengvai laimi simpatijas. Juk žinome, kad ji išspręs nusikaltimą, tačiau knieti sužinoti, kaip susidėlios visos pūzlės detalės.
Antraeilių aktorių personažai, ar tai būtų aukos, ar tai būtų žudikai, išties įvairūs ir stebinantys savo margumu, todėl suteikia serialui daugiau dinamikos ir įvairiabriauniškumo. Kadangi šis televizijos šou panašesnis į komediją, o ne į dramą, veikėjai dažnai prajuokina ir nustebina savo kitokiu požiūriu į pasaulį. Dažnai humoras juodas ir nevaikiškas, tačiau tai serialui suteikia dar daugiau žavesio.
Tempo atžvilgiu veiksmas vyksta gan greitai, veikėjai energingi ir pasiutę, o jų santykiuose galima justi chemiją, taigi serialas, kurio viena serija trunka apie valandą, neprailgsta žiūrėti. Ne žmogžudystės, o būtent patys personažai ir dialogai tarp jų neleidžia nuobodžiauti.
9. „Ponia Deivis“ (Mrs. Davis, 2023)
Vienuolė Simona kartu su buvusiu vaikinu Viliu leidžiasi į kelionę po pasaulį, kad sunaikintų galingą dirbtinį intelektą, dar vadinamą – ponia Deivis.
„Ponia Deivis“ – amerikiečių Peacock TV mokslinės fantastikos, komedijos-dramos mišinys, serialas, kurį sukūrė Tara Hernandez ir Damonas Lindelofas.
Pozityviai beprotiška, tačiau pagrįsta protingu dizainu, ponia Deivis paverčia aktorę Betę Gilpin šių laikų heroje, itin išradingai derindama dvasingumą ir technologijas.
Pirmajame epizode pristatoma Simona (akt. Bettė Gilpin), atokiame Nevados vienuolyne gyvenanti sesuo, kuri užsiima nesąžiningų magų demaskavimu. Kaip ir daugelį kitų detalių, jos užsiėmimą galima paaiškinti ir paprastai (problemos su tėvais, kuriuos vaidina Davidas Arquette’as ir Elizabeth Marvel), ir sudėtingai (į žaidimą įsitraukia arbaletas ir kubilas su rūgštimi). Gyvenimas vienuolyne ne tik palieka jai laiko savo pomėgiui, bet ir leidžia išvengti visažinio dirbtinio intelekto (dar vadinamo A. I.), kurį žmonija priėmė kaip geradarį ir nuolatinį pasiekiamą palydovą.
A.I., Amerikoje vadinama „Ponia Deivis“, Didžiojoje Britanijoje – „mama“, Italijoje – „Madona“ ir t. t., Simonos neaplenkė ir pastebėjo. Ji, ta ponia Deivis, atkakliai bando susisiekti su vienuole per žmones „įgaliotinius“, kurie girdi jos balsą per ausines.
Ponia Deivis giliai „širdyje“ tiki, kad Simona – vienintelis žmogus, galintis įvykdyti misiją: surasti ir sunaikinti Šventąjį Gralį. Simona sutinka, tikėdamasi, kad ši užduotis bus priemonė poniai Deivis atsijungti.
Simonos šokamas tango su robotu suveda ją su buvusiu vaikinu Viliu (akt. Jake’as McDormanas), nevykusiu rodeo kaubojumi, kuris dabar vadovauja gausiai finansuojamai pasipriešinimo prieš A.I. grupei. Bet kokią likusią kibirkštį tarp jų komplikuoja jos įžadai, taip pat jos intensyvūs santykiai su Džėjumi (akt. Andy McQueen), intymiu patikėtiniu, kurį ji lanko kitoje dvasinėje plotmėje.
Taigi, serialas, kuriame matome nuoširdžią komediją, saldžiai ir beveik šventvagiškai tyrinėjamas religinio atsidavimo ir kūniškos meilės ribas. Vienuolės kelionė, kova laukia ilga ir sunki, bet…
Noras sunaikinti žmoniją valdantį ir viską žinantį dirbtinį intelektą, laimi, taip ir prasideda vienuolės nuotykiai, kelionė po pasaulį… Ar jai pavyks…? Ar ji sugebės laimėti ir įvykdyti savo norą…?
8. „Blue Eye Samurai“ (2023)
Net jei paprastai nesate animacijos gerbėjas, „Blue Eye Samurai“ turėtų jus sudominti. Kenneth Branagh, George Takei, Randall Park ir Disney žvaigždė Brenda Song žiba didžiuliame žvaigždžių ansamblyje. Pagrindinį vaidmenį atlieka Maya Erskine iš „Pen15“, įgarsinti Mizu, mėlynakę samuraję, kuri, vykdydama misiją atkeršyti už savo motinos mirtį, žygiuoja šiurpiu keliu per XVII a. Japoniją.
Tai Edo epochos Japonija, kurioje visos sienos buvo uždarytos, o svetimšaliai (ir vaikai, gimę svetimšaliams) laikomi „mažiau nei žmonėmis“, „pabaisomis“ ir „nešvariaisiais“. Mizu mėlynos akys išduoda, kad ji yra „baltojo velnio“ vaikas. Tuo metu Japonijoje yra tik keturi baltieji vyrai, ir ji užsibrėžia tikslą visus juos nužudyti. Vaikystės prisiminimuose matome, kaip ją kankina vietiniai vaikai. Ją išgelbsti tik aklas kardų meistras, kuris, manydamas, kad ji yra berniukas, o gal tiesiog apsimesdamas, priima ją į savo mokinius.
Ji tampa galinga (-u) kare (-iu) Mizu (daugelis laiko ją vyru) su kuria susipažįstame per įtemptą susidūrimą su mėsos ir ginklų prekeiviu. Mizu sutrukdo jam prekiauti moterimis ir nupjauna jam pirštus. „Tu negyvas, puskvailis, demoniškas šlykštynė“, – rėkia jos oponentas, kai ji akivaizdžiai įgyja persvarą ir didžiąją dalį jo pačio.
Vienas iš daugelio šio serialo malonumų, o jį žiūrėti tikrai malonu, yra dažnos kovos scenos. Mizu yra legendinė samurajė, turinti, regis, antžmogiškų galių, galinti viena pati susidoroti su ištisomis armijomis, prasiskinanti sau kelią pro apmokytus sargybinius ir „samdomus raumenis“ taip lengvai, kaip karštas peilis slysta per sviestą. „Blue Eye Samurai“ tikrai labai kruvinas, žiaurumo kupinas serialas. Oponentams dantys išraunami ir naudojami kaip kulkos. Galūnės nukertamos nerimą keliančiu dažnumu, o kraujas trykšta ir purškia be paliovos. Kūnai ne tiek kaupiasi, kiek sudaro didžiulius kalnus. Tačiau serialas taip pat nuostabus ne tik snieguotais peizažais, bet ir tapybiškomis detalėmis: miškas skęsta lede, viešnamių pilnas kelias skendi rausvose šviesose.
Mizu yra taip nusiteikusi keršyti, kad visą laiką ekranas lyg tampa vienu dideliu kapu, tačiau yra daugybė veikėjų, kurie papildo ją šviesa ir šešėliais. Jos mokinys Ringo, kuris žino, kad jam lemta tapti didvyriu, suteikia taip reikalingos šilumos ir humoro, taip pat kaip ir išpuikęs Taigenas, kitas samurajus, kurį Mizu pažįsta nuo vaikystės. Galiausiai ji yra skolinga Taigenui kovą su mirtimi, tačiau jų kivirčai yra daugiau nei paprasta konkurencija, o jų šaknys – abipusė pagarba. Kita vertus, Branagh’o piktadarys baltasis žmogus Fauleris, kuris importuoja ginklus ir opiumą bei išvilioja pinigus iš viešnamių savininkų, yra tikras monstras, linkęs sakyti dideles ir piktas kalbas, kurios parodo, koks blogas jis yra. Atrodo, kad jis nesustabdomas, ir, užsidaręs izoliuotoje salos pilyje. Mizu tai tinkamas iššūkis.
Kūrėjai Amber Noizumi ir Michaelas Greenas sukūrė jaudinantį pasaulį. Beveik visi aplinkiniai Mizu laiko vyru – taip ir turi būti, ir, kaip įtariama, taip jai ir patinka. Lygiagrečiai stebime ir princesės Akemi istoriją, kurios įtakingas tėvas bando ją parduoti santuokai su kitais įtakingais vyrais. Abi moterys kovoja su patriarchaliniais pasaulio, kuriame jos gyvena, suvaržymais, nors kiekviena jų eina skirtingu ir dažnai prieštaringu keliu į tai, kas galėtų būti laikoma laisve.
Serialas žiūri į save rimtai, bet retai kada užsisklendžia rimtumu. Galiausiai „Blue Eye Samurai“ žino, kad pagrindinis jo privalumas – epinis, žiaurus pasakojimas apie garbę ir kerštą. Mizu daugeliu atžvilgių yra atsiskyrėlė, todėl lengva už ją sirgti, kai vyksta, regis, nesibaigiančios kovos, kurios iš pradžių atrodo neįveikiamos. Čia yra išdavysčių, dvigubų perdavimų ir daugybė moralinių kompromisų. Tai protinga, kinematografiška pramoga, kurią verta pamatyti kiekvienam.
7. „Dead Ringers“ (2023)
Į geriausių serialų dešimtuką patenka ir Alisos Birch psichologinis trileris „Dead Ringers“, kuriame identiškos dvynės bando pakeisti moters prigimtį ir nori išrasti kitą būdą kaip galima gimdyti vaikus.
Nėštumas yra vienas iš siurrealistiškiausių ir labiausiai sukrečiančių potyrių, kuriuos gali atlikti žmogaus kūnas, todėl ginekologės dvynės nori tai pakeisti.
Beverli ir jos sesuo Eliota dirba ligoninėje, bet svajoja atidaryti vadinamąjį „gimdymo centrą“ – savotišką „vieno langelio“ įstaigą, kurioje būtų galima atlikti nevaisingumo gydymą, gimdyvių priežiūrą ir atlikti pažangiausius mokslinius tyrimus. Tam joms reikia gauti finansavimą.
Palyginti su Beverli, Eliota yra perdėta asmenybė. Ji trykšta seksualine laisve, vartoja narkotines medžiagas ir yra gan įkyri.
Eliota yra pavojingesnė iš jųdviejų, bet taip pat labiau pasitikinti savimi ir, ko gero, net protingesnė sesuo. Atrodo, kad jos moralinis kompasas sugedęs, tačiau taip pat atrodo, kad didžioji dalis sėkmės neįvyksta be jos ryžto ir paramos mažiau savimi pasitikinčiai seseriai. Netgi nauji Beverli santykiai su aktore Ženevjeva būtų neįvykę, jei Eliota jų nesuktų.
Žinoma, serialas turi daugiau niuansų nei „gera dvynė, bloga dvynė“ istorija, bet jis gali žaisti su šiais apibrėžimais, nes kūrėjai stengiasi apibrėžti Mantles seseris kaip du skirtingus, trimačius žmones. Tai neįtikėtina vaidyba.
Kuo daugiau sužinome apie dvynių užmojus, tuo labiau jie primena mokslinę fantastiką: menopauzės atitolinimas išsaugant ir implantuojant savo gimdos audinius, keisti bandymai, kambariai, kuriuose svečiai gali gimdyti neprisirišę prie mašinų, projektavimas.
Dvynės nori sugriauti sistemą, kuri atstūmė moteris nuo jų pačių kūnų, tačiau priimdamos Rebekos faustišką sandėrį, jos gali įtvirtinti savo projektą. Ar joms pavyks pakeisti gimdymą…? Ar pavyks išlaikyti šaltą protą…? Kokias dramas ir iššūkius jos patirs…?
6. „The Consultant“ (2023)
Kaip toli nueisime, siekdami sėkmės ir galimybės išlikti? Po neįsivaizduojamos tragedijos Los Andželo centre esančioje žaidimų studijoje „CompWare“ atvyksta paslaptingas konsultantas Regusas Patofas ir perima jos valdymą.
Tai juodojo humoro komedijinis serialas. Mėgstantiems tokius serialus kaip Kostiumuotieji (angl. Suits), Ofisas (angl. Office) tikrai patiks „The Consultant“.
Sukurtas Tony Basgallop pagal to paties pavadinimo Bentley Little romaną, kuriame pagrindinį vaidmenis atlieka Christophas Waltzas, žinomas dėl savo blogiečių ir antraplanių vaidmenų, taip pat vaidina: Nat Wolffas, Brittany O’Grady ir Aimee Carrero. Seriale pasakojama apie mobiliųjų žaidimų bendrovės darbuotojus, kurių vadovavimą perima grėsmingas konsultantas, kurį vaidina Waltzas.
„The Consultant“ premjera įvyko 2023 m. vasario 24 d. Amazon Prime Video kanale ir sulaukė teigiamų atsiliepimų, kritikai gyrė Christopho Waltzo bauginantį žavesį „The Consultant“ kompensavusį gelmės stoką gudriu pateikimu ir įdomiais vingiais. Tačiau tai nesustabdė kritikos pačio serialo rašymui ir istorijos tempui.
5. „Meilė ir mirtis“ (Love & Death, 2023)
Režisierių Leslės Linka Glatter ir Klarko Džonsono kriminalinės dramos HBO Max serialas, kuris privers jaustis nepatogiai.
Serialas, paremtas tikra istorija, kuriame parodoma dar viena Montgomerio žmogžudystės istorijos versija. Aktorė Elizabetė Olsen vaidina paprastą paprasto Vilio miesto Teksase gyventoją. Kendi – pamaldi metodistė, kuri atrodo patenkinta savo bažnyčia ir savo vyru Petu (akt. Patrikas Fugitas), kuris yra malonus, bet neryškus žmogus.
Vienas iš įdomių elementų seriale, tai, kaip legendinis kūrėjas užfiksuoja kasdienybę, kuri vis dar gali teikti pasitenkinimą, t. y. gyvenimus, kurie pažįstami kiekvienam iš mūsų. Net romanas, kuris galiausiai priveda prie žmogžudystės, yra žaviai praktiškas – du žmonės, kurie nusprendžia pradėti mylėtis taip pat, kaip nusprendžia atsinešti bandelių į bažnytinį vakarėlį.
Taigi, žinome, kad Kendi kirviu užmušė Betę. ir visada tvirtino, kad tai buvo savigyna. Betė sužinojusi apie romaną grasino ir Kendi turėjo pasiimti kirvį, kad išgelbėtų savo gyvybę. Bet ar tikrai Betei reikėjo kirviu suduoti 41 kartą? Seriale prie nusikaltimo prieinama septynių epizodų serialo viduryje, o tai leidžia pasinerti į tai, kas kūrėjui, visada rūpėjo labiausiai, tai teismo salė. „Meilė ir mirtis“ perkelia pasakojimą iš bažnyčios ir namų į Kendi Montgomer teismo procesą, o tai leidžia puikiai padirbėti aktoriui Tomui Pelfriui, vaidinančiam jos advokatą Doną Krauderį. Šis puikiai perteikia teisinius spąstus, kurių jis stengiasi išvengti ginčytiname prisipažinusios žudikės teismo procese.
Elizabetė Olsen meistriškai susidoroja su Kendi vaidmeniu, kuri parodo, kaip nusikaltėlė turėjo išgyventi dieną po tokio žiauraus nusikaltimo. „Meilei ir mirčiai“ įsibėgėjant, Olsen tampa vis labiau prikaustanti, verčianti mus suabejoti, kiek turėtume ją pamėgti, atleisti ar suprasti.
4. „Silo“ (2023)
Distopinėje ateityje, kur bendruomenė gyvena milžiniškame bunkeryje, esančiame šimtus aukštų po žeme, 10 000 žmonių gyvena visuomenėje, suvaržytoje taisyklių, kurios, jų manymu, skirtos juos apsaugoti.
Pagal Hugo Howeyjaus mokslinės fantastikos romanų seriją sukurto Apple TV+ serialo „Silo“ veiksmas vyksta požeminėje struktūroje, esančioje šimtus aukštų giliai po Žemės paviršiumi. Jos gyventojams pasakojama, kad pasaulis už bunkerio ribų dėl jiems ne visai aiškių priežasčių buvo paverstas nedraugišku dar gerokai prieš jiems gimstant. Todėl vienintelis jų ryšys su pasauliu virš jų yra per kamerą, kuri, kaip manoma, tiesiogiai transliuoja Žemės paviršiaus vaizdą.
Viena iš pagrindinių veikėjų Alison (akt. Rashida Jones) pradeda girdėti šnabždesius, kad „Silo“ valdžia meluoja jo gyventojams, kad juos kontroliuotų. Ji bijo pasidalyti šiais įsitikinimais su savo vyru, kuris, pasirodo, yra šerifas (akt. Davidas Oyelowo), nes „Silo“ – tai vieta, kur už nesutikimą ir nepritarimą gali būti baudžiama.
Ten galioja viena nekintama taisyklė: Neprašyk išeiti. Kiekvienam, kuris paprašo išvykti, turi būti leista tai padaryti, bet tuomet niekas niekada negrįžta.
Į šią unikalią scenografiją įtraukiama daugybę kitų įdomių personažų, kol susitelkiama į Džuljetą. Ji dirba mechaniniuose aukštuose, „Šilo“ apačioje, tuose, kurie užtikrina, kad viskas veiktų. Džiuljeta įsitraukia į teisėsaugininkės veiklą, kai tiriama paslaptingą savižudybė, ir galiausiai ji perima vadovavimą, kol bunkeryje neįvyko dar keistesnių dalykų. Ar ji gali pasitikėti teismų sektoriumi, kuriam vadovauja įspūdinga figūra vardu Simas (kitaip Common)? O kaip dėl baisaus technologijų prižiūrėtojo, kuris baudžia žmones už neteisingos informacijos skelbimą internete?
Įdomus ir įtempto siužeto, emocijų kupinas serialas, kuris tikrai vertas fantastikos mėgėjų dėmesio.
3. „Gen V“ (2023)
Visur yra metaforos. Ir „Gen V“ pasaulyje tai beveik tiesiogine prasme yra tiesa.
„Gen V“ yra naujausias (ir galbūt pirmasis visavertis) beprotiškai genialaus, itin žiauraus satyrinio superherojų serialo „The Boys“ tęsinys. Šio serialo veiksmas vyksta tarp trečiosios ir būsimosios ketvirtosios originalo serijų, o šių serijų veikėjai pasirodo įvairiose vietose. Jie pirmieji sužino, kad jų supergalios kyla iš Vuto eliksyro „Compound V“, kurį jiems davė tėvai.
Net ir sąmoningai sukurtiems superherojams reikia traumuojančios kilmės istorijos, o V karta prasideda nuo Marijos Moreau (ak. Jaz Sinclair) istorijos. Jei būtumėte paauglė, koks būtų baisiausias būdas sužinoti, kad eliksyras, kurį tėvai jums davė vaikystėje, suteikė kraują, kuriuo galima ginkluotis? Teisingai – tėvams įsiveržus į tualetą, kai tau prasideda mėnesinės, ir ten pirmosios kraujo čiurkšlės juos nužudytų. Šiuo įžanginiu epizodu serialo kūrėjai – Ericas Kripke, Evanas Goldbergas ir Craigas Rosenbergas – paskelbia ketinantys sekti ribas peržengiančio serialo „The Boys“ pėdomis. Netrukus jie tai patvirtina scena, kurioje dalyvauja Termitą primenanti miniatiūrinė superherojė Ema (akt. Lizzie Broadway).
Dėl „smurto“ prieš tėvus Marija apgyvendinama nusikaltusių protoauglių (prototipinių paauglių) namuose, kol gauna trokštamą vietą elitiniame „Vought“ valdomame Godolkino kovos su nusikalstamumu universitete. Tai pirmas žingsnis kelyje į jos ambicijų įgyvendinimą – tapti pirmąja juodaode moterimi, tapusia viena iš Septynių. Ten ji ir mes susipažįstame su Luku (akt. Patrikas Švarcnegeris), ugnies apipintu Supermenu, kuris yra vienintelis, kurį galima nugalėti svarbiausioje mokyklos lyderių lentelėje. Taip pat susipažįstame su pavidalus keičiančiu Džordanu (akt. Derekas Luh ir Londonas Toras), metalą lenkiančiu Andre (akt. Chance’as Perdomo), protą valdančia empatike Keite (akt. Maddie Phillips), taip pat Ema ir kaip privaloma pikta mergaite Džastina (akt. Maia Jae Bastidas). Pagrindinė grupė netrukus įsitraukia į paslapties apie tariamai mirusį Luko brolį Semą, paslaptingą objektą, vadinamą „Mišku“, ir, žinoma, pačią „Vought“, kuri, kaip žiūrovai žino, yra beprotiškai korumpuota ir pavojinga organizacija, sprendimą.
Pramogaudamas su šiais tradiciniais tropais, „Gen V“ taip pat puikiai išnaudoja gimstančius superherojus, kad ištirtų žiniasklaidos galią (mokinių sekėjų skaičius socialiniuose tinkluose yra beveik toks pat svarbus kaip ir jų galios) ir rasines bei klasines privilegijas. Marija nustumiama į žemesnę universiteto programą ir visą laiką turi būti atsargi, kad neatkreiptų į save dėmesio, nes, skirtingai nei pinigingi likusieji, ji neturi jokio apsauginio tinklo, kuris ją pagautų. Kitos šių dienų problemos taip pat glaustai atskleistos: veikėja Džordana gali keisti lytį, Ema save miniatiūrizuoja vemdama, primindama valgymo sutrikimų ir savęs žalojimo pasaulį, pornografija ir kitas socialinis interneto spaudimas yra visur.
Geriausiu atveju „Gen V“ sužadina prisiminimus apie „Bafi, vampyrų žudikę“ ir paauglių patirties nušvietimą per vampyrų mitologiją. Po karikatūriškais žiaurumais slepiasi kruopštus intelektas, dėl kurio visa tai susiveda į vieną visumą. Marija su ją kankinančia kaltės jausmo nuoskauda ir ambicijomis, gimusiomis iš poreikio išpirkti kaltę, ir Ema su savo tylia vienatve yra daugiau nei šifrai. Serialas, kuriuo reikia tiesiog mėgautis, tai nepaprasta kelionė… Parodo superherojus paauglius šių dienų aktualijų srityje.
2. „Beef“ (2023)
Naujas amerikietiškas, Korėjiečio režisieriaus Lee Sung Jino „Netflix“ juodojo humoro serialas „Beef“ jau sulaukė daugybės kritikų ir gerbėjų liaupsių, o daugelis jį vadina vienu geriausių 2023 metų kūriniu.
10-ties serijų garsios nepriklausomos kino kompanijos „A-24″ kurtas serialas apie du žmones, kurie leido pykčiui įsiskverbti į jų protus ir pamažu užvaldyti kiekvieną jų mintį ir veiksmą.
Sėkmingai debiutavusiame seriale pasakojama apie Pietų Kalifornijoje vienas kito nepažįstančius Denį Choną (akt. Stevenas Yeunas), žlungantį rangovą, ir Eimę Lau (akt. Ali Wong), sunkiai dirbančią mamą, sėkmingą verslininkę, kai vieną kartą dėl incidento automobilių stovėjimo aikštelėje sukyla toks pyktis (angl. road rage), dėl kurio abu nepažystamieji labai susipyksta ir nori vienas kitą pamokyti.
Du suaugę žmonės, turintys savo gyvenimus, bei marias reikalų, randa laiko vienas kitam keršyti. Kartais jie vienas kito ieško, kad pakenktų, padarytų kažką blogo (pvz. dažais išrašinėtų automobilį keiksmais), o kitais kartai juos netyčia suveda likimas, bet vis vien nusileisti negalima, trugdyti vienas kitam BŪTINA.
Nemeluosime, Eimei pyktį išreikšti ir keršyti sekasi daug geriau, ji situacijas išsirenka daug geresnes, nei Denis (na, pvz. Denis vos nepadega Eimės automobilio su jos vaiku viduje, tai parodo, kad sėkmė tikrai ne jo pusėje), net priverčia susimąstyti ar kerštas įrašytas mūsų kraujyje…
Nors abu bando gyvenime atsitiesti, eina tarkim į terapiją ar bažnyčią, kur sakoma, kad pyktis ne atsakymas, jų tarpusavio kerštas ir tai, kiek toli jie gali nueiti, kad atkeršytų vienas kitam, tampa nekontroliuojamu reiškiniu ir kelia pavojų ne tik viskam ir visiems, juos supantiems aplinkiniams, bet ir jiems patiems, jų gyvenimams.
Daugelis seriale įžvelgs ir dalelę savęs. Pyktis mūsų gyvenimo dalis, ypač šiais laikais, kai turime tiek skubėti ir esame nervingi, taigi, serialas tikrai tiek parodo, tiek pamoko ką gali padaryti pykčio lydimi žmonės ir kokios viso to pasekmės.
Seriale jūsų laukia žavus chaosas su senovinėmis azijietiškomis kaukėmis, rūkstančiomis ryžių viryklėmis, nekokybiškomis statybomis, pagrobtu vaiku, korėjiečių bažnyčios uola ir muštynėmis uolėtame kanjone.
Kuo pasibaigs ši smagi beprotybė…? Ar veikėjai susitaikys…? Kaip susiklostys jų likimai…?
1. „The Last of Us“ (2023)
Pasakojimo prielaidos mums ne tokios ir svetimos. Pamažu visuose Žemės kampeliuose vienu metu pradėjo plisti grybelinė infekcija. Pasak ekspertų, šis grybelis negali įsitvirtinti žmogaus kūne, tačiau jis mutavo, įsisuko į maisto produktus ir jau kitą dieną iš ryto pasaulį ištiko visiškas krachas – žmonės pradėjo virsti tikrais monstrais, kurie ėda sveikuosius ir taip juos užkrečia. Vienintelė išeitis – subombarduoti miestus.
Šiomis aplinkybėmis, vos 2003 metais prasidėjus tariamai pandemijai, karo veteranas Džoelis praranda savo vienintelę dukrą – jis nesugeba jos apsaugoti nuo pavojų. Vėliau matysime, kad jis dar ilgą laiką negali susitaikyti su skaudžia netektimi. O laiko praeina nemažai – 20 metų. Ir mes nusikeliame į 2023-iuosius, kurie atrodo visiškai kitaip nei anksčiau – civilizacija yra žlugusi, po pasaulį klaidžioja armija grybų užvaldytų zombių, o išlikusieji žmonės telkiasi karantininėse zonose, kurioms vadovauja karinės vadovybės, joms priešinasi maištininkai. Tokios tvarkos, kurią visada pažinojome, nebėra, ir iš esmės visi gyvena apokaliptinėje santvarkoje. Štai čia atsiranda Elė, kurios kraujas turi išgelbėti žmoniją, o Džoelis, taip jau išėjo, tapo jos gynėju, saugotoju ir vedliu, turinčiu nuvesti keturiolikmetę mergaitę į kitą šalies galą ir pristatyti atitinkamiems asmenims, kad šie išrastų vakciną. Taip prasideda jų kelionė.
Galima aiškiai justi, kad serialas yra paremtas kompiuteriniu žaidimu, nes kartu su Džoeliu ir Ele tartum keliaujame po virtualią apokaliptinę žaidimo realybę, kurioje norint pereiti į kitą lygmenį reikia patekti į kitą miestą arba kažką nužudyti. Vienintelis skirtumas tarp žaidimo ir serialo – tai dėmesys veikėjams ir jų emociniams išgyvenimams. Jeigu per pirmąsias serijas matome daug skerdynių, žudymo, sprogimų ir kitų veiksmo scenų, verčiančių mus abejoti, kuo šis serialas skiriasi nuo kitų apokaliptinių siužetų, galiausiai vis tiek patiriame, kad apokalipsės fone atsiskleidžiantys žmonių santykiai ir jų asmeninės tragedijos – neabejotinai yra raktas į žiūrovų širdis ir protus.
Pasak serialo kūrėjo Neilo Dakmano, jis nesiekė tiksliai atkurti kompiuterinio žaidimo tikrovės, tačiau tikslingai stengėsi susikoncentruoti į charakterių arką ir gilintis į tokius filosofinius klausimus kaip „Ar tikslas pateisina priemones?“ arba „Kokio dydžio bus tavo gentis apokalipsės akivaizdoje?“ Ar mes rūpinsimės tik savo šeima ir artimiausiais žmonėmis, ar vis dėlto žmogiškasis faktorius suveiks ir vis dar jausime užuojautą svetimiems, kai nežinai, kuo galima pasitikėti? Serialo kūrėjai neduoda vienareikšmiško atsakymo. (Dora Žibaitė)
