2023 metais buvo išleista daug filmų, kurie paliko neišdildomą įspūdį tiek žiūrovams, tiek kritikams. Kino kraštovaizdį praturtino įvairūs žanrai, įskaitant visiems gerai pažįstamą dramą, mokslinę fantastiką, komediją ir kt. Gilinantis į 10 pačių geriausių 2023 m. filmų, svarbu atsižvelgti į šių poveikį visai industrijai ir jų išliekamąją vertę. Žvelgiant atgal į jau besibaigiančius 2023 m. galime teigti, kad tai buvo pašėlusių svyravimų metai. Tačiau, Holivudui šie metai buvo grandioziniai, jis drąsiai patvirtino savo kultūrinę svarbą, tikrai paminėjimo vertu, istoriniu dvigubu įvykiu vadinamu – „Barbenhaimeris“.
2023 metais kino pramonė, ne naujiena, toliau vystosi ir kuria daugybę išskirtinių filmų, kurie žavi viso pasaulio žiūrovus. Tai kino juostos, nuo susimąstyti verčiančių dramų iki veiksmo kupinų blokbasterių – šie metai buvo kupini įvairiausių kino patirčių. Todėl pristatome jums 10 geriausių 2023 m. filmų sąrašą, kuriame kiekvienas rasite ką žiūrėti.
P. S. filmus į sąrašą įtraukėme pagal tai kada jie pasiekė Lietuvos kino teatrus, tad nenustebkite jame radę dvi oficialiai 2022 m. išleistas kino juostas.
10. „Gurmaniška aistra“ (POT AU FEU, 2023)
Vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran naujausio filmo „Gurmaniška aistra“ angliškas pavadinimas lietuviškai pažodžiui skamba „dalykų skonis“, o prancūzų kalba, kuria ir buvo nufilmuota ši kino juosta, jis vadinasi „Dudano Bufano aistra“. Galime padaryti daug išvadų iš turimos lingvistinės informacijos. Visų pirma, tai filmas apie vyrą gurmaną, kuris jaučia aistrą ne tik maistui. Bet… maistas vaidina labai svarbų vaidmenį.
Taigi mes, lietuviai, žiūrėdami filmą susitelkėme į aistrą maistui. Anglai į reikalą pažiūrėjo abstrakčiau ir pabandė apibendrinti pagrindinę mintį, kad filme svarbiausias tikrai ne jis. O patys prancūzai suasmenino aistrą ir priskyrė ją pagrindiniam veikėjui Dudanui Bufanui (Benoit Magimel). Aš vis dėlto laikau save prie lietuvių, nes, kaip sako liaudies išmintis, gera žiūrėti į degančią ugnį, tekantį vandenį ir dirbandtį žmogų. Ugnis degė, vanduo tekėjo ir žmogus dirbo. Kitaip tariant, vyko maisto gaminimas, kuris visiškai pakeri, sužavi, užburia ir įkvepia patiems nieko nelaukus lėkti namo ir virti sriubas, maišyti padažus, troškinti mėsą, žuvį, daržoves, uosti kvapus, liesti tekstūras, grožėtis besikeičiančiomis spalvomis ir džiaugtis tuo poveikiu, kurį mūsų pagaminti patiekalai daro kitiems.
Ne veltui miniu šias detales, nes jos ir filme laukia ant kiekvieno kampo. Sakydama ant kiekvieno kampo visiškai neturiu omeny jų pertekliaus. Viduje kildavo nepasitenkinimas, kai prasidėdavo diskusijos apie maisto gaminimą, politiką, draugų susibūrimus, netgi meilės šnekos, kurios paprastai būna tokios malonios ausiai, nebedomino, nes norėjosi dar daugiau maisto vaizdų. Dudanas Bufanas – žymus virtuvės šefas Prancūzijoje, o jam padeda jo ištikima virėja ir sugyventinė Eugenija (Juliette Binoche). Jiedu jau dvidešimt metų gyvena ir dirba drauge, bet Eugenija atkakliai atsisako tekėti už Dudano. Vyras moteriai dega ne ką mažesne aistra nei maistui, o pačiai moteriai, akivaizdu, nėra atgrasus jo asistavimas, bet tarp jųdviejų nusistovėję nesantuokiniai santykiai.
Nors savo širdžių pora nesujungė bažnyčioje, vienas kitam jaučia begalinį švelnumą. Veiksmas vyksta XIX ar XX amžiaus pradžioj Prancūzijos kaime, taigi laikas sulėtėjęs ir kai čia kalbame apie maisto gaminimą ar meilę, į galvą pirmiausiai ateina tikrai ne Gordono Ramzio pragariška virtuvė ar tinderis, o lėtumas, švelnumas, atidumas, žavesys, susikaupimas, malonumas, netgi palaima. Dudanas ir Eugenija maistą gamina taip, kaip myli vienas kitą.
Atrodo, veiksmo užuomazga prasideda tada, kai pas Dudaną atvyksta užjūrio princas, prašydamas pasidalinti savo virtuvės paslaptimis, tačiau iš tikrųjų įvykiai užsimezga tą kartą, kai Eugenija smarkiai subloguoja ir Dudanas suvokia, kad per daug dėmesio skiria ponams, o per mažai – savo mylimai moteriai. Ir tada jis pats, savo rankomis, imasi kurti meną Eugenijai – vieną po kito meistriškai lieja kulinarinius paveikslus, prisisunkusius tirštų skonių, sodrių kvapų ir, žinoma, gurmaniškos aistros. Šitas maisto gaminimas neapsieina be meilės ir šita meilė neapsieina be maisto gaminimo.
Galbūt visą kino juostą vienijanti tema – laikinumas. Nes šedevrai, kuriuos sukuria Dudanas ir Eugenija, gyvuoja tik valandą ar dar mažiau – niekas nekrauna į spinteles konservų, niekas nekaupia atsargų. Gamina tik vienam kartui, mažas porcijas kiekvienam valgančiajam. Visas tas proceso grožis, kaip ir pats rezultatas – laikini ir efemeriški lyg drugelio sparnų plazdėjimas. Kita vertus, tai amžinas vyksmas. Kiekvieną dieną gaminami vis kiti patiekalai, ir diena juk nauja, tačiau tai vyksta nuo amžių amžinųjų, mūsų protėviai ir tų protėvių protėviai gamindavo maistą, jį skanaudavo. Vieni medžiodavo ir eidavo į mišką rankioti uogų ir grybų, kad išgyventų, tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie kąsnį leisdavo gomuriu primerkdami akis. Maisto alegorija iliustruoja ir Eugenijos ir Dudano meilę, kuri truks amžinai, tačiau kaip žmonės jie yra laikini ir mirtingi.
Žinoma, šis filmas yra apie dviejų žmonių meilę, tačiau visų pirma apie laikinumo grožį, apie lėtumą, efemerišką pasaulio prigimtį, spalvų tekstūrą ir apie maistą ir tą žavesį, kurį jis skleidžia, kai yra gaminamas ne tiek aistringai, kiek su kantria meile, o valgomas ne tiek su malonumu, kiek su sakraline pagarba, kad tai, kas dabar liečia liežuvį, tuoj pateks į skrandį, o tada į kraują, – tai gyvybės ratas, tai gyvenimo esmė, kuri nesudaro mūsų egzistencijos prasmės, tačiau neabejotinai yra verta mūsų pagarbos kaip šventas ritualas. (Dora Žibaitė)
9. „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin, 2022)
Užsisukę amžinų tikslų, garbės, godumo, laikino spindesio, netikrumo ruletėje visai užsimirštame, kas iš tikrųjų verta mūsų laiko, dėmesio, pastangų. Atrodo, būti geru žmogumi – jau iš mados išėjęs dalykas, nebeaktualus, nuvertėjęs, pasenęs. Visiems svarbu talentas ir pasiekimai. Reikalas pasiekia tokį absurdo lygį, kad troškimų srautui įgijus didžiausią pagreitį, nebesijaučiame laimingi ir ramūs, o lyg paklaikę bandome sugauti raibulius sujudintame vandenyje – vadinamąją sėkmę. Režisierius Martinas Makdonagas 2022-ais metais pristatydamas savo naujausią filmą „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin) būtent ir nagrinėja šią temą: kas svarbiau – ar būti geru, ar pripažintu žmogumi?
Nėra oficialių duomenų, ar pats režisierius – geras žmogus, tačiau jis neabejotinai yra sukūręs ne vieną gerą filmą, tarp jų – 2008-ųjų metų juosta „Reikalai Brugėje” ir itin aukštai įvertintą „Trys stendai prei Ebingo, Misuryje“ (2017). Makdonagas dažniausiai pats rašo savo filmų scenarijus ir nevengia panaudoti humoro, kuris atsleidžiamas per kontrastą, paprastai išryškėjantį per du visiškai skirtingus, nesuderinamus veikėjus. „Blogo“ žmogaus ir gero žmogaus tema akivaizdi ne vienoje jo kino juostoje, kasantis giliau nei žmogaus prigimties dualumas ir keliant klausimą, ar iš tiesų mes visi giliai širdyje netrokštame būti geri?
Tiek „Salos vaiduokliuose“, tiek „Reikalai Brugėje”, kaip fonas dramai atskleisti pasitelkiama kultūriškai ir etniškai labai specifinė aplinka. Naujausiame filme – tai nuošali Airijos sala, kurioje stovi tik vienas kitas namas ir veikia vienintelė smuklė, niekad taip labai ir neįsišėlstanti, kurioje moteris – retas ir laukiamas svečias. Kitoje kranto pusėje verda pilietinis karas, tačiau salos gyventojų jis netrikdo – trumpai tariant, jie atsiskyrėliai, kurie ieško žmogiškos šilumos, netgi jeigu to patys ir nepripažįsta.
Kita salos ypatybė – jos lokalumas. Esame pripratę prie visuotinės globalizacijos, pasaulis šiais laikais mums tapęs vienu dideliu kaimu ir nuskridę į Indoneziją galime sutikti savo kiemo draugą iš antros klasės. Esame pripratę prie didelio greičio, o tai lemia sparčius pokyčius. Esame pratę prie trumpų draugysčių ir atsisveikinimų. Todėl sunku iki galo suvokti, ką reiškia toks lokalumas kaip 1923-iųjų metų atsiskyrusioje Airijos saloje. Ten žmonės pažinojo tik savo kaimynus ir paprastai santykius užmegzdavo visam gyvenimui. „Salos vaiduokliuose“ nagrinėjama, kas tuomet galėjo atsitikti, jei šį santykį būtų bandoma nutraukti. Prieinama išvada, kad nesvarbu, kokiais laikais gyvename, išsiskyrimas visuomet yra skaudus.
Trumpai pristatant filmo prielaidas, jis prasideda nuo visiškos mįslės. Salos geraširdis Patrikas Sulemanas (Colin Farell) užeina pas savo geriausią draugą Kolmą Dohertį (Brendan Gleeson) į svečius, nes, kaip ir kiekvieną dieną antrą valandą popiet, jie kartu eina į smuklę atsigerti alaus. Patrikas – linksmai nusiteikęs pleputis, kuris į pasaulį žiūri šiek tiek naiviai, tačiau kartais nenulaiko liežuvio. Kolmas – mąstytojas, smuikininkas, norintis kaip nors įprasminti savo gyvenimą, taigi kuriantis muziką, tačiau iš tikrųjų giliai širdyje jaučiantis tuštumą ir neviltį. Ir dar viena maža smulkmena apie jį – Kolmas nebenori kalbėtis su Patriku.
Patrikas jaučiasi itin įskaudintas ir visaip bando prikalbinti Kolmą vėl su juo bendrauti, tačiau Kolmas iškelia ultimatumą – kiekvieną kartą, kai Patrikas prie jo lįs, jis nusipjaus po vieną kairės rankos pirštą. Rankos, kuri jam paprastai reikalinga groti smuiku.
Juosta „Salos vaiduokliai“ pripažintas vienu iš geriausių 2022-ųjų metų filmų, gavo apdovanojimų už geriausią scenarijų ir geriausiai atliktus pirmaplanius bei antraplanius vaidmenis. Nors veiksmas jame lėtas, filmas teikia estetinį malonumą, žavi aktorių vaidyba, juokina dialogais ir bendrai paėmus verčia permąstyti savo vertybes. (Dora Žibaitė)
8. „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023)
Amerikiečių režisierius Ari Aster – pažįstamas daugeliui, kiek kitokių siaubo filmų mėgėjų, kurių širdis užkariavo su pirmaisiais savo ilgo metro filmais – „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018) bei „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019), nustebino savo gerbėjus po ketverių metų pertraukos, pristatydamas dar vieną siurrealistinės tragikomedijos siaubo filmą „Visos Bo baimės“ (Beau is afraid, 2023). Šio režisieriaus filmai išsiskiria kiek kitokiu siaubo bei tamsaus, ne visiems suvokiamo, humoro derinimu, tačiau, tuo pačiu priverčia jaustis nepatogiai. Naujausias jo kūrinys, kurį jis pats ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, pasižymi kai kuriomis jau atpažįstamomis šio režisieriaus kūrybai savybėmis. Vienas pagrindinių elementų jo filmuose – aštrus smurto vaizdavimas, kuris neabejotinai yra būdingas ir aptariamai juostai.
Filmo pavadinimą galima suprasti ir tiesiogiai: daugelis dalykų vyksta pagrindinio veikėjo vaizduotėje, o ne realybėje, kurioje jis susiduria su didžiausiomis savo baimėmis. Filmo siužetas neprasideda kažkuo ypatingu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau, mažomis detalėmis pildomas siužetas padeda susidaryti bendrą vaizdą. Vidutinio amžiaus vyras vardu Bo (akt. Joaquin Pheonix) gyvena vienas, tačiau, jo gyvenamoji vieta – pavojingas, nusikaltimais garsėjantis rajonas, kuris tikrai nekelia pasitikėjimo – kiek neįprasta ir kelianti abejonių, ar tai tinkama vieta, kaip vėliau išsiaiškinama, psichologinių problemų turinčiam vyrui. Jis ruošiasi skrydžiui pasimatyti su motina tėvo mirties metinių proga, tačiau nespėja į lėktuvą, kai nuo durų buvo pavogti jo raktai ir bagažas. Taigi, čia ir prasideda pagrindinio veikėjo kelionė per sunkumus ir kaip įprasta – nelaimės šį veikėja persekioja viena po kitos. Pasirinktas kiek įdomus režisieriaus sprendimas: nepateikti informacijos dėl Bo ligos ar turimų sutrikimų, tačiau, žiūrovas žiūrėdamas šį filmą supranta tai iš tam tikrų epizodų, vaistų vartojimo ir panašiai. Tačiau, tai sukelia ir savotišką chaosą žiūrovui, nes žiūrint filmą itin sunku nuspręsti, kurie įvykiai vyksta iš tikrųjų, o kurie yra tik sergančio žmogaus vaizduotės padariniai.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka aktorius Joaquin Pheonix, kuris daugeliui puikiai žinomas iš Džokerio (2019) vaidmens, pelniusio jam „Oskaro“ apdovanojimą. Būtent toks A. Aster aktoriaus pasirinkimas turėjo įtakos tam, kad į kino teatrus pritraukė ne tik siaubo žanro filmų mėgėjus, bet ir tikrus Joaquin Pheonix gerbėjus, kurie nėra abejingi šio aktoriaus vaidybai. Taigi, kaip buvo galima suprasti, pagrindinis šio filmo veikėjas kamuojamas itin komplikuotų vidinių išgyvenimų ir problemų. Viskas pateikiama taip, kad kiekvienas žiūrovas, tarsi, pradėtų nagrinėti, kodėl jis toks: ar tai valdingos mamos, kontroliavusios visą jo gyvenimą kaltė? O galbūt – įtakos tam turėjo, jog jis visą savo gyvenimą neturėjo vyriškos, tėviškos figūros? Galiausiai, galbūt jaunystėje sutikta ir vis dar neužmirštama mergina? Galima kelti daugybę klausimų, bet režisierius į šį klausimą, gana miglotai bando atsakyti filmo pabaigoje, kai Bo psichoterapeutas pareigingai savo užrašų knygelėje užrašo: kaltė, tačiau, tai nesuteikia vienareikšmio atsakymo žiūrovui, priešingai – tai iškelia dar daugiau klausimų, žinoma, galutinį, teisingą atsakymą gali priimti tik pats žiūrovas, režisierius pateikia tik nuorodą į tai.
Apžvelgiant filmo siužetą, galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinė mintis, kurią norimą perteikti – savotiškai įdomūs ir sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, kaltės jausmas, nerimas, baimės ir psichologinės problemos su kuriomis susiduria žmogus. Pagrindinis veikėjas – Bo, nei minutėlei negali atsikvėpti. Kartais žiūrint, iš šalies atrodanti laiminga pagrindinio veikėjo gyvenimo akimirka, tačiau ir ji netrunka ilgai – galiausiai ją pertraukia fizinio ar psichologinio smurto akimirkos, kurios žiūrovui suteikia tam tikro chaotiškumo bandant suprasto filmo esmę. Taigi, tai puiki, įtraukianti kino istorija, kuri tikrai nėra skirtas kiekvienam, nes daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga arba priešingai – neturinti jokio tikslo. Būtent todėl rekomenduojama šį filmą pažiūrėti ne vieną kartą, nes žiūrint pirmą kartą galima nepastebėti tam tikrų, esminių detalių, kurios šiame filme yra net ir mažiausiai tikėtinose vietose, tokiose kaip užrašai ant sienų. Žiūrint antrą kartą į viską žiūri tarsi kitomis akimis ir pastebima tai, ko nepastebėjai prieš tai. Tačiau, visi įvykiai, kurie rutuliojasi eigoje, galiausiai, susiveda į vieną bendrą tašką, kuris parodo, kodėl žmogaus gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Tai filmas, kuris ras vietą tikrai ne kiekvieno žiūrovo širdyje. (Neda Aleksandravičiūtė)
7. „Babilonas“ (Babylon, 2022)
Kino teatruose pasirodęs filmas „Babilonas“ (Babylon) pritrenkia savo dinamika: trankios muzikos fone veiksmas tartum išprotėjęs mirties traukinys rieda į chaosą (o gal į pirmapradę tvarką?), nes menas – tai daugiau nei mes galime suvokti protu, jis didesnis už mus pačius. Dėl meno žmonės gyvena, dėl meno kartais jie ir miršta. Filme „Babilonas“ scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Čiazelis (Damien Chazelle), sukūręs tokias kino juostas kaip „Kalifornijos svajos“ (LaLa Land) ir „Atkirtis“ (Whiplash), pristato romantiška aura apgaubtą kino istorijos pradžią ir tolesnę kino plėtotę, kurioje sukasi iš niekur atsiradę ir vėliau išgarsėję aktoriai, prodiuseriai ir muzikantai. Romantiška aura šiame filme – dar ne viskas, nes pamatysite ir šokiruojančių bakchanalijų, nešvankių gestų ir visa, kas nepanašu į padorų, ramų gyvenimą.
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip.
Filmo pradžioje kaip žiūrovai dalyvaujame pašėlusiame Holivudo žvaigždių vakarėlyje, kuriame linkminasi visi – aktoriai, kritikai, muzikantai. Kaip ir praeitose savo kino juostose, Damienas Čiazelis įjungia trankų garso takelį – energija trykšta per kraštus. Vakarėlio dalyviai nuogi šniaukščia kokainą, sanguliauja, nepadoriai šoka ir daro viską, kas jiems tik šauna į galvą lyg nebūtų rytojaus. Atrodo, vienintelis Manuelis, tvarkantis organizacinius reikalus, išlaiko šaltą protą, bet netrukus galvą jam visiškai susuka Nelė, kuri su jo pagalba neteisėtai patenka į šurmulio sūkurį ir ten būna pastebėta.
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą.
Menas – tai veidrodis. Menas yra jo vartotojų atspindys, veikiamas masės įgeidžių. Jis nepastovus ir efemeriškas, nesuvaldomas ir turintis savo gyvenimą. Filmas „Babilonas“ – tai kino kaip meno refleksija, aktorių, kino kritikų, režisierių, muzikantų paskirties apmąstymas. O išvada galiausiai tokia, kad kino vidinis mechanizmas nepriklauso nuo pavienių sraigtelių, jo dinamiką užkuria paslaptinga išcentrinė jėga. (Dora Žibaitė)
6. „Barbė“ (Barbie, 2023)
Sveiki atvykę į tobulai rožinį ir iš pažiūros nepriekaištingą Barbės pasaulį, kuriame kiekviena diena – pati geriausia ir jokia problema paprasčiausiai neegzistuoja. Naujausias ir vienas iš labiausiai lauktų šios vasaros filmų žiūrovus nukelia į būtent tokį pasaulį, kurio kiekviena detalė apgalvota iki menkiausių smulkmenų ir daugeliui pažįstama iki skausmo, o spalvinga rožinė „Barbės“ estetika tiesiog užburia. Tai istorija apie žmones, ieškančius savo vietos, apie moteriškumą ir vyriškumą bei ką tai reiškia pasaulyje, kuriame gyvename, apie visuomenės normas, etiketes, ir svarbiausia – pokyčius, neatsiejamą gyvenimo dalį.
Režisierė ir scenaristė Greta Gerwig, geriausiai žinoma dėl tokių savo filmų kaip „Boružė“ („Lady Bird“) ir „Mažosios moterys“ („Little Women“) pristato vieną labiausiai lauktų, ir tikriausiai ryškiausių šios vasaros filmų apie visą pasaulį užkariavusią lėlę Barbę.
Stereotipinė Barbė gyvena plastikiniame rožiniame Barbių pasaulyje su kitomis Barbėmis, Kenais ir visų pamirštu Alanu. Kiekviena diena pilna linksmybių, šypsenų, šokių ir muzikos, laiko paplūdimyje ir vakarėlių, visi trykšta optimizmu ir džiaugiasi padarę realų pasaulį geresniu. Vieną vakarą Stereotipinė Barbė, pati populiariausia Barbė šalyje, pagalvoja apie mirtį, ir jau kitą rytą jos pasaulis pradeda keistis: pėdos pasidaro plokščios, ant kojų pradeda matytis celiulitas, apima egzistencinė krizė. Nors ir nenorom, kartu su Kenu ji leidžiasi į realų pasaulį tikėdamasi išspręsti netikėtas savo problemas, tačiau realybė pasirodo visai kitokia, nei ji ir kitos Barbės įsivaizdavo.
Pagrindinę Barbę filme įkūnija aktorė Margot Robbie – nuostabus bei taiklus pasirinkimas šiam vaidmeniui. Tiek savo išvaizda, tiek meistrišku gebėjimu persikūnyti į personažą, aktorė privertė patikėti, kad iš ties yra lėlė Barbė. Jos optimizmu trykštanti, naivi asmenybė pamažu keičiasi, įgaudama vis naujų atspalvių, ir visa tai Robbie žiūrovams perteikia sklandžiai ir emocingai. Kartu su Margot Barbe, žiūrovai supažindinami ir su Kenu, kurio vaidmenį filme įkūnija kanadiečių aktorius Ryanas Goslingas.
Jo pasirinkimas pagrindinio Keno vaidmeniui buvo itin plačiai aptariamas nuo pat filmavimo pradžios ir internete kėlė įvairiausias abejonių ir nepasitenkinimo bangas. Nepaisant to, Goslingo Kenas – įtikinantis, emocingas ir abejingų nepaliekantis, o kartu su Robbie jie puikiai dera tarpusavyje. Šiame filme taip pat pasirodo ir daugiau daugeliui pažįstamų vardų – dainininkė Dua Lipa, aktorė America Ferrera, komedijų asas Willas Ferrellis ir daugelis kitų, kiekvienas savo pasirodymu nepaliekantis abejingų.
Iš pažiūros paprastas filmas apie plastikines lėles (čia pristatomos ir kitos Barbės bei Kenų variacijos, išleistos nuo 1959 m., net ir tos, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių vėliau buvo atšauktos, pavyzdžiui Barbės draugė Midžė – besilaukianti lėlė, ar Barbė didėjančia krūtine) po rožine užsklanda talpina kur kas daugiau, nei gali pasirodyti. Čia netrūksta satyros, kritikos „Mattel“ žaislų kompanijai ir pačiai Barbės ideologijai bei siunčiamai žinutei, feminizmo idėjų, patriarchalinių problemų, ir savęs ieškojimo tarp įvairių mums nuolatos klijuojamų etikečių, nerealių lūkesčių, primestų idėjų, baimės priimti neišvengiamus pokyčius.
Tikriausiai svarbiausiu filmo akcentu tampa nušviečiamos socialinės šiuolaikinės visuomenės problemos, niekaip neprarandančios savo aktualumo iki pat šių dienų – seksizmas, žmonių sudaiktinimas ir neretai žalingos grožio tendencijos ir su tuo susiję įsitikinimai. Visa tai filmo eigoje atskleidžiama pasitelkiant humorą ir komiškas, linksmas situacijas, taigi visa juostos siunčiama žinutė lengvu, per daug neapkraunančiu būdu vis tiek kažkur užsifiksuoja ir priverčia susimąstyti. Žinoma, juoktis taip pat. Kūrėjai filme meistriškai atkūrė „Barbės“ estetiką, o visa tai papildė garso takelis, prie kurio kūrimo prisidėjo tokios žvaigždės kaip Billie Eilish, Dua Lipa, Nicki Minaj, Lizzo, Samas Smithas ir kiti.
Tai – itin ryškus ir spalvingas, vaikystės nostalgija dvelkiantis filmas, per komiškus siužeto vingius perteikiantis opias visuomenės problemas. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
5. „Žudikas“ (The Killer, 2023)
Jei jums įdomu, kaip mąsto žudikas, Deivido Finčerio naujausias filmas „Žudikas“ (The Killer, 2023) neblogai supažindins su tokios profesijos atstovo psichologija. Profesijos būna pasirenkamos arba iš būtinybės, arba iš pašaukimo. Finčeris kelia klausimą, ar gali būti taip, kad žudiko kelias pasirenkamas iš pašaukimo? Iš žmogaus nenumaldomo poreikio ką nors nugalabyti?
Žinoma, mes čia kalbame apie sociopatus. Paprastai žudikai ir būna sociopatai. Tačiau ne visi žudo iš malonumo. Kiti tai daro norėdami užsidirbti. Būtent apie tokį egzempliorių ir yra Deivido Finčerio filmas. Ar tas, kuris trokšta užsidirbti iš žudymo, gali pajusti malonumą atverdamas skylę žmogaus galvoje?
Žudiko (Michael Fassbender) vardo nežinome. Matome jį veikiantį ir girdime pasakojantį savo filosofiją. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni. Veikti privaloma pagal planą, o ne improvizuoti. Niekuo nepasitikėti.“ Iš esmės tai žmogus, kuris negali sau leisti jausti. Viena vertus, mūsų žudikas nekelia abejonių dėl savo profesionalumo, maža to, aiškiai yra susiformulavęs vertybes, kita vertus, lyg ir jaučiame, kad jis stengiasi pats save įtikinti savo žodžių teisingumu. Lyg dažnai kartodamas sau tą patį galėtų priversti save patikėti tuo, ką sako.
Kaip teigia pats žudikas, jis niekad nedaro klaidų, kadangi laikosi taisyklių. Tačiau kartais netgi jam nepavyksta suvaldyti širdies plakimo. Ir jis vis dėlto padaro klaidą.
Kitas jo filosofijos nenuoseklumas yra jo santykiai su savo mergina. Visų pirma vien tai, kad jis turi gyvenimo partnerę, liudija, kad žudikas nėra bejausmis. Jo klaida lemia, kad moteris patiria prievartą. Ir žudikas, kenčiantis dėl savo moters skausmo ir trokšdamas keršto, leidžiasi persekioti moters užpuolikų.
Iš pradžių jį valdo pyktis. Beatodairiškai naikindamas visus, kurie atsiranda kelyje, jis siekia savo tikslo – surasti kaltininką, nubausti visus, kurie prisidėjo prie nusikaltimo. Nesvarbu, ar pasitaiko nekaltų žmonių, kuriuos reikia nudėti. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni“. Fikcijos pasaulyje tokia veiksmo motyvacija vadinama „the quest“, o tai reiškia, kad pagrindinis veikėjas privalo atlikti kokią nors užduotį, jis kažko siekia, ir tai varo siužetą į priekį. Tačiau Deividas Finčeris nebūtų toks garsus režisierius, jei jo pasakojimuose neatsirastų moralinių dilemų.
Būtent moralinė dilema – ar tai būtų sąžinė, ar tai būtų kitų veikėjų žodžiai, kurie verčia suabejoti savimi – sukelia žudikui problemų. Jis nebetiki savo filosofija ir darbo prasmingumu. Tokio darbo prasmė jam būdavo pinigai, tačiau pamažu jie nebetenka prasmės, nes pinigų žudikas turi per akis. Pačioje filmo pradžioje jis užtikrintai teigia, kad jam taip gerai sekasi tik todėl, kad „jam nerūpi“. Nerūpi, kas miršta, kaip miršta, kad būtent jis kaltas dėl mirčių. Ir vis dėlto atėjus filmo atomazgai, jo sprendimas išeina netikėtas ir prieštaringas. Žudiko sieloje slypi dualizmas – jam netikėtai prabyla ir sąžinės balsas, ir giliai viduje įsišaknijęs įprotis žudyti. Gal sąžinė jam – tik eksperimentas?
Taigi pagrindinis pasakojimo konfliktas yra vidinis, o pati filmo eiga panaši į techninį aprašymą, kaip nužudyti žmogų. Tačiau tai nereiškia, kad pasakojimas yra paviršutiniškas. Techninė žudymo pusė tik sustiprina žudiko žodžių įspūdį, o Fassbenderio bejausmis veidas sukuria ryškų personažą, kuris ryškus ne dėl savo aistringumo, bet dėl šaltakraujo būdo, padedančio nė nemirktelėjus nušauti žmogų. Todėl šis prieštaravimas tarp to, ką matome, ir to, ką girdime, sukuria dar didesnį efektą, nes sąžinė, kuri pradeda kamuoti žudiką, pasirodo ne vizualiai išraiškose ar poelgiuose, o vidiniame veikėjo monologe. Filmo spalvos tamsios, daug šešėlių, veiksmas klostosi lėtai, išskyrus vieną muštynių sceną, o tai sukuria niūrią, bet ramią nuotaiką.
Filmas pastatytas remiantis prancūzišku to paties pavadinimo komiksu ir, be moralinių dilemų, atspindi ir šiuolaikinę vartotojišką visuomenę, nes mūsų herojus yra šiuolaikiškas – naudojasi išmaniuoju laikrodžiu, modernaus prekių pristatymo galimybėmis, valgo greitą maistą, turi nevaržomą judėjimo laisvę ir yra kaip bet kuris kitas šiuolaikinio pasaulio specialistas. Šis šiuolaikinis žudikas neturi vardo ir, kaip ir visi vartotojai, kartais jaučia sąžinės graužatį, tačiau vartoti jiems visada lieka stipriausias instinktas. Apibendrinant, filmą galima vadinti naujovišku noir žanro kinu, kuriame netrūksta preciziškumo ir nuoseklaus, paprasto siužeto, kuris turi aiškią struktūrą ir aiškius uždavinius, kuriuos profesionaliai įgyvendina. (Dora Žibaitė)
4. „Napoleonas“ (Napoleon, 2023)
Apie šio filmo siužetą galime pasiskaityti istorijos vadovėliuose (Napoleonas, pradėjęs nuo paprasto karininko rango, vadovaudamas mūšiams sparčiai kyla karjeros laiptais, kol galiausiai tampa Prancūzijos imperatoriumi; jo kovos iš Prancūzijos persikelia į kitas šalis, politiniai santykiai atsiranda ne tik su kolegomis generolais, bet ir su kitų imperijų valdovais, kol didysis imperatorius sulaukia pirmojo savo fiasko ne dėl ko kito, o dėl rusiškos žiemos (o gal vis dėlto dėl savo ambicijų?) ir grįžta iš mūšio, praradęs apie 35 tūkst. karių; ties šiuo momentu prasideda jo nuosmukis, baigęsis tremtimi nuošalioje Šv. Elbės saloje). Apie tokias detales kaip atskleistas megalomaniškas Napoleono charakteris ir sudėtingas santykis su ilgamete žmona, o vėliau susirašinėjimo drauge, gyvenimo meile Žozefina galime sužinoti iš Ridlio Skoto filmo.
Visi, išskyrus Napoleoną ir Žozefiną, kino juostoje atrodo būtent tai, kas jie yra iš tikrųjų, – istoriniai personažai: pompastiški, dirbtiniai, manieringi. O gal tai tik to meto Prancūzijos kultūra? Tačiau tuomet kodėl Napoleonas su Žozefina tokie žmogiški?
Įdomūs filmo faktai: Nepoleonas jaučia nesuvaldomą baimę atsidūręs mūšio lauke ir nesugeba valdyti savo emocijų, o kartais netikėčiausiose vietose užsnūsta. Tai, žinoma, suteikia jo personažui realistiškumo, nes ir didvyriai būna žmonės, tačiau šios charakterio savybės per mažai įpintos į pasakojimo kontekstą, atrodo neišplėtotos ir atsitiktinės, lyg būtų įmestos todėl, kad reikėjo, nes Napoleonas taip elgėsi, o ne bandant susieti jas su kitais faktais ar paaiškinti.
Įspūdinga kaip filme detaliai buvo atkurta Vaterlo mūšio scena, kurioje raiteliai atakuoja pėstininkų Kare (pranc. carré – kvadratas, karių rikiuotė, kai kariai išrikiuojami vienu ar keliais uždarais keturkampiais, visi frontu į išorę. Karė skirta apsisaugoti nuo netikėto arba judresnio priešo puolimo. Buvo ypač veiksminga per kovas su didelėmis kavalerijos pajėgomis.)
Napoleono ir Žozefinos santykis – keistas ir įdomus, galima sakyti, nelabai sveikas. Jei tikėsime filmo naratyvu, didysis karvedys buvo linkęs liguistai prisirišti, kartais perdėtai dominuoti, o kitais kartais perdėtai nusižeminti ir paklusti. Tuo tarpu Žozefina su juo buvo ne iš meilės, o iš baimės, kad gali likti viena, nesaugoma, kad gali vėl papulti į kalėjimą. Vėliau jos baimė perėjo į vergišką prieraišumą. Taigi nors jie bendravo iki pat Žozefinos mirties, porelės santykiai išliko ne visai sveiki, panašėjo į šeimininko ir tarno ryšį.
Tai, kas man labiausiai patiko šioje kino juostoje, tai parodytas prancūzų charakteris. Nepažįstu daug prancūzų, o tuo labiau prancūzų iš XVIII-XIX amžiaus, taigi vienas Dievas težino, kiek ten tiesos, tačiau mane sužavėjo scenos, kuriose jie vieni kitus apmėto maistu. Tai gali būti ir valstiečiai, kurie svaido supuvusias daržoves į prie giljotinos vedamą aristokratę, ir patys aristokratai, kurie prie bendro pietų stalo, rūmų asmenims stebint, meta vienas į kitą po brokolį. O kas vyksta gatvėse, tai geriau patylėti – vienas didelis chaosas.
Choakinas Feniksas, šios kino juostos žvaigždė, atrodo prislėgtas ir nelaimingas. Svarsčiau, ar taip jis atskleidžia savo personažą, ar vis dėlto jį, kaip žmogų, slegiančiai paveikė tokie vaidmenys kaip Džokeris kitoje to paties pavadinimo kino juostoje ar Bo vaidmuo filme „Visos Bo baimės“. Rekomenduoju šį filmą žiūrėti istorinių scenų, tokių kaip mūšiai, istorinių kostiumų ir apskritai istorijos mėgėjams, kurie džiaugiasi gilindamiesi į tokių filmų istorines detales ir matydami didžiuosiuose ekranuose faktų interpretacijas. O visiems kitiems linkiu kaip nors įsijauti. (Dora Žibaitė)
3. „Kūrėjas“ (The Creator, 2023)
„Kūrėjas“ (The Creator, 2023) – vos 80 mln. eurų biudžieto įspūdingas mokslinės fantastikos veiksmo trileris apie dirbtinį intelektą (DI), parašytas ir režisuotas tokių garsių filmų kaip „Godzila“ ir „Žvaigždžių karai“ kūrėjo Gareto Edvardso (Gareth Edwards). Ši kino juosta, stebinanti specialiaisiais efektais, ne tik suteikia pramoginį reginį, bet ir kelia filosofinius klausimus, kas šiais laikais yra Kūrėjas ir kas turi teisę vadintis žmogumi.
Žinoma, specialieji efektai čia vaidina svarbiausią vaidmenį, kadangi filmo biudžetas buvo ribotas ir netgi pačiam režisieriui kartais teko imtis operatoriaus vaidmens. Taip pat filmo komanda stengėsi išnaudoti duotąsias aplinkybės, t. y. natūralią aplinką. Žinant visa tai neveltui kyla nuostaba, kad filmas išėjo vizualiai kokybiškas.
DI nėra nauja tema kino pasaulyje ir ne kartą teko žiūrėti ar klausytis istorijų, kaip tarp itin technologiškai išvystyto roboto ir žmogaus išsivysto glaudesnis santykis. Gerai atsimename 2013-ųjų metų filmą „Ji“ (Her) su Choakinu Feniksu (Joaquin Phoenix), kuriame netolimoje ateityje rašytojas užmezga romantinius santykius su operacine sistema, turinčią moters balsą. Mokslinės fantastikos veiksmo trileryje „Kūrėjas“ įvykiai pažengė dar labiau į priekį, kadangi robotai, remiantis filmo siužetu, įgyja itin žmogiškų savybių, t. y. geba mylėti, užjausti, verkti, rūpintis savo vaikais, ir nejučia išnyksta skirtumas tarp to, kas sukurta įprasto Kūrėjo – mums nematomo ir negirdimo, tik tokio, kurio egzistavimu tikime, – ir to, kas sukurta žmogaus kaip kūrėjo: jam šiuo atveju suteikiamos dieviškos galios sukurti ne ką kitą, o žmogaus sielą roboto kūne.
Tačiau žmogaus kaip dievo aspektas filme nėra akcentuojamas. Akcentuojama mirtis ir transcendencija. Pvz. viena iš veikėjų – mergaitė robotė – klausia žmogaus, ar jis keliaus į rojų. Žmogus atsako, kad į rojų keliauja tik geri žmonės, o jis nėra geras žmogus. Mergaitė robotė tuomet sako: „Vadinasi, nei tu, nei aš nekeliausim į rojų, nes tu nesi geras, o aš nesu žmogus“.
Jei konkrečiau, veiksmas sukasi apie buvusį karininką Džošua (John David Washington), kuris buvo infiltruotas priešų teritorijoje, turėjo po priedanga apsimesti mylįs pagrindinio priešo dukrą ir išgauti iš jos informaciją, kur yra jos tėvas vadas, tačiau ją įsimyli ir ši meilė tampa jo pagrindine varomąja jėga ir motyvacija vystyti siužeto eigą. O platesniame kontekste netolimoje ateityje Vakarai kariauja su Rytais dėl skirtingų požiūrių į DI – Rytai siekia integruoti jį į kasdienį žmonių gyvenimą, o Vakarai nori sunaikinti dėl istorijos klaidų – įvykusio branduolinio sprogimo, kurį sukėlė būtent DI. Bent jau taip buvo manoma. Bet ar tikrai taip ir buvo?
Alfi (Madeleina Yuna Voyles) yra slaptasis Rytų ginklas – ypač pažengusi DI technologija, kuri atrodo kaip vaikas ir gali jausti kaip vaikas. Ją sukūrė Džošua mylimoji Maja (Gemma Chan) ir užprogramavo mylėti žmoniją. Alfi trokšta, kad robotai būtų laisvi. Laisvės ir mirties temas būtų galima pritempti prie šių dienų aktualijų, kadangi ne viena tauta pasaulyje vis dar kovoja už savo laisvę, o karo akivaizdoje, žinoma, kyla transcendencijos klausimas ir dar kiti egzistenciniai klausimai, pavyzdžiui, kas žmogų daro žmogumi, kada žmogus nužmogėja ir, atvirkščiai, ar žmogiškumas gali būti gamtos, o šiuo atveju – technikos savybė (tarkim, kodėl mergaitė robotė negali keliauti į rojų, jeigu ji yra užprogramuota daryti gera žmonijai?), tačiau filosofija visgi šioje kino juostoje vaidina antraeilį vaidmenį, nes, visų pirma, tai veiksmo filmas ir kūrėjų pagrindinis tikslas buvo suteikti pramogą naudojant holivudinius elementus.
Visgi, veikėjų motyvacija buvo stirpi ir įtikinama, mat dažnoje holivudo juostoje būna griebiamasi šabloniškų trafaretų. Kiekvienas veikėjas turėjo priežastį stengtis ir eiti į priekį, kiekvieno veikėjo psichologinis portretas buvo pakankamai išbaigtas, ypač prasmingas jų skausmas dėl praeities, žaizdos, kurios dažniausias atsirasdavo dėl elementarių žmogiškų klaidų, o taip juk ir būna gyvenime – atsitiktinumai mums pakiša koją. Tai jokiu būdu nereiškia, kad „Kūrėjas“ yra realistinis filmas, tačiau aš patikėjau jo logika. Galų gale, ši kino juosta malonus reginys, kuris neprailgsta, o suteikia peno apmąstymams ir, be abejonės, pradžiugina tikrą mokslinės fantastikos gerbėją. (Dora Žibaitė)
2. „Openheimeris“ (Oppenheimer, 2023)
1945 metais Liepos 16-ąją dieną pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Pirmosios atominės bombos bandymas pažymėjo anksčiau nematyto mąsto ginklo atsiradimą, galintį privesti prie pasaulio susinaikinimo. 2023 metais pasirodęs režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Openheimeris“ nėra tik „atominės bombos tėvu“ vadinamo J. Roberto Openheimerio portretas – tai taip pat istorija apie galios troškimą, susinaikinimo grėsmę, kaltę ir išradimą, kuris vedė prie vieno tragiškiausių pasaulio įvykių – Hirošimos ir Nagasakio susprogdinimo.
Šį biografinį karo trilerį įkvėpė 2005 metais išleista Kai Bird ir Martin J. Sherwin biografinė knyga, laimėjusi Pulitzerio apdovanojimą, „Amerikos prometėjas: J. Roberto Openheimerio Triumfas ir Tragedija“. Biografinis filmas tiksliai atspindi realybėje vykusius istorinius įvykius, bet režisieriaus Nolano sukurta istorija apie atominės bombos kūrėją tuo pačiu metu yra ir žavinti, ir bauginanti.
Filmo metu atskleidžiamas Amerikos fiziko J. Roberto Openheimerio, kurį filme įkūnija Cillian Murphy, kelias – nuo fizikos studento iki Manhatano projekto, kurio tikslas buvo sukurti branduolinę bombą, vadovo ir vieno iš genialiausių to meto žmonių. Nolano režisuotoje Openheimerio gyvenimo istorijoje stebime pirmas fiziko nesėkmes, bandymą nunuodyti savo mokytoją, kai 1920-aisiais jis mokosi kvantinės fizikos ir siekia proveržių šioje srityje. Vėliau dėsto Berklio Universitete, įsitraukia į politiką bei susipažįsta su kitais išradingais mokslininkais užmegzdamas ryšius, padėjusius jam tapti Los Alamos laboratorijos vadovu. Galų gale Amerikos patriotu laikytas Openheimeris apkaltinamas šnipinėjimu ir išdavyste dėl jo ryšių su komunistų partijai priklausančio brolio bei žmonos.
Šalia talentingo Openheimerį įkūnijusio Cillian Murphy, nenublanksta ir kiti veikėjai. Filme režisierius atskleidžia Openheimerio romantinius santykius: su žmona, buvusia komunistų partijos nare Kitty, kurią vaidina Emily Blunt, ir jo meilužę Jean Tatlock (Florence Pugh). Filme taip pat galima išvysti Mattą Damoną, vaidinantį generolą Leslie Grovesą jaunesnįjį, kuriam pavesta prižiūrėti Manheteno projektą, bei Robertą Downey jaunesnįjį, vaidinantį Lewisą Straussą, JAV Atominės energijos komisijos įkūrėją. Iš arti galima matyti fiziko asmenybę: protingą mąstymą, impulsyvumą, aroganciją, norą pasižymėti ir mokslinį smalsumą. Openheimeris dirbdamas su kitais mokslininkais kuriant atominę bombą susiduria su politiniais, filosofiniais ir moraliniais iššūkiais. Iš pradžių pats fizikas tiki, kad branduolinė bomba kuriama žmonijos labui – ji turėtų užbaigti ne tik Antrąjį Pasaulinį karą, bet ir atgrasyti pradėti kitus karus ateityje. Iš tiesų šis ginklas pradeda kelis dešimtmečius besitęsusi Šaltąjį karą ir tik pagreitina šalių ginklavimosi varžybas bei priartina pasaulį arčiau prie susinaikinimo nei bet kada anksčiau.
Tris valandas trunkantis filmas detaliai nupasakoja istorinius įvykius – pirmosios atominės bombos sukūrimą ir laikotarpį, kuris vedė prie Hirošimos ir Nagasakio miestų susprogdinimo. Tačiau tuometinius įvykius stebime J. Roberto Openheimerio akimis – matome pasaulį taip, kaip jį matė pats fizikas, išgyvename jo vidinius konfliktus. Subjektyvus žvilgsnis bei intymūs stambaus plano kadrai, išryškinantys veikėjų emocijas, tik priartina prie įtampos ir siaubo, atsiradusio išradus pavojingiausią ir destruktyviausią to meto ginklą. Christopherio Nolano filmas leidžia įsigilinti į paradoksalią Openheimerio psichologiją: Openheimeris iš vienos pusės įvardijamas kaip didvyris, nes jo išradimas pabaigia Antrąjį Pasaulinį karą, tačiau jis jaučia kaltę dėl jo sukurtos bombos sukelto dviejų miestų susprogdinimo, kurio metu žuvo šimtai tūkstančių žmonių.
Nors atrodo, kad įvykių kulminacija yra Rugpjūčio 6-osios ir 9-osios įvykiai, kai buvo susprogdinti du Japonijos miestai, filmo lūžis yra Liepos 16-oji – pirmosios bombos, vadinamos „Trinity“, testavimas. Openheimeris, stebėdamas pirmosios atominės bombos sukeltą sprogimą Naujosios Meksikos dykumoje ir cituodamas Hinduizmo šventąjį tekstą Bhagavadgytą pažymi momentą, po kurio pasaulis išties pasikeitė: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“ Tai yra momentas, kai pats Openheimeris pripažįsta jo sukurto ginklo galimybes, kurios visam laikui pakeis pasaulį. Nepaisant filmo ilgio, tai yra greita ir įvykių kupina istorija. Tą atskleidžia ir sudėtinga filmo struktūra. Fragmentiškumas ir šokinėjimas laike bei erdvėje jau yra išbandytas režisieriaus Kristoferio Nolano įrankis, panaudotas ir kituose jo filmuose, tokiuose kaip „Memento“ ir „Tamsos Riteris“. Šiame filme šokinėjama ne tik chronologijoje, bet ir tarp skirtingų perspektyvų: spalvotos scenos yra pasakojamos iš Openheimerio perspektyvos, juodai baltos – atskleidžia Openheimerio ginčą su Luisu Straussu. Tokia nepastovi ir nechronologiška struktūra taip pat atspindi ir vidinę Openheimerio būseną – pasimetimą ir chaosą. (Miglė Šaltytė)
1. „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023)
Ten, kur daug pinigų, lauk nelaimės – jei tokia liaudies patarlė ir neegzistuoja, liaudis būtinai turėtų ją išrasti. Ir ji galėtų būti Martino Skorsezės (Martin Scorsese) naujausio filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023) moto. Godumas, suktumas, kvailumas, mirtis, gedulas – tai šios tikra istorija paremtos kriminalinės kino juostos esminiai teminiai elementai, kurie kelia dviprasmiškus jausmus: ar žavėtis režisieriaus meistrišku gebėjimu sukurti trijų su puse valandos intriguojančio siužeto filmą, ar šlykštėtis žmonių, kurie ten vaizduojami, elgesiu?
Martinas Skorsezė yra užsitarnavęs gerą vardą kino industrijoje: jis pasaulyje pripažintas JAV režisierius, laimėjęs ne vieną JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą, scenaristas, prodiuseris, aktorius ir kino istorikas. 1990 m. jis įsteigė „The Film Foundation“ fondą, kuris siekia išsaugoti kino paveldą. Kaip režisierius, mėgsta dirbti su žinomais aktoriais, tokiais kaip Robertas DeNiro ir Leonardas DiCaprio, kurie vaidina ir naujausiame Skorsezės filme „Gėlių mėnulio žudikai“.
Režisierius ypač garsėja savo meile klasikiniams filmams, personažų įvairiapusiškumu ir gyliu, gerai parinktais ir ištreniruotais aktoriais, dėmesiu muzikiniam savo kino juostų takeliui ir pasirinktomis žiauriomis temomis, tokiomis kaip kaltė, atgaila, smurtas. Visa tai atsispindi ir „Gėlių mėnulio žudikuose“.
Tai pasakojimas apie vieną JAV gentį – Oseidžių tautą, kuri 19-am amžiui persiritus į 20-ą tapo turtingiausia bendruomene planetoje. Oseidžiai, kuriems JAV valdžia atseikėja iš pažiūros pačią skurdžiausią žemę visoje JAV, netrunka sužinoti, kad toje žemėje teka juodasis auksas – nafta. Jau pačioje filmo pradžioje stebime, kaip sulėtintame kadre indėnai džiūgauja maudydamiesi po trykštančiu naftos fontanu. Tačiau turtai neretai prišaukia nelaimę. Taip atsitiko ir Oseidžiams. Priešai, kurie apsimetė draugais, negalėjo pakęsti apsivertusių galios sverų, kad indėnai – engiamieji, prispaustieji – staiga gali elgtis su baltaisiais kaip su tarnais, ir pradeda žudyti juos vieną po kito, siekdami išgalabyti visą tautą vien tam, kad pasiglemžtų jų pinigus. Priešai, žinoma, buvo baltieji, taigi lyg bandant įrodyti, kad šiuolaikiniai žmonės jau nebesilaiko kolonialistinės ideologijos, beveik visi alei vieno baltieji (išskyrus vieną kitą nereikšmingą personažą) vaizduojami kaip blogiukai ir kenkėjai, o tuo tarpu indėnai pristatomi kaip situacijos aukos, kurios tik vargais negalais su pagalba sugeba pabėgti nuo tragedijos. Tai tikrais 1921-1925 metų įvykiais paremta kriminalinė saga, kuria remiantis „New Yorker“ rašytojas Deividas Granas (David Grann) parašė to paties kaip filmo pavadinimo knygą, o Skorsezė ją ekranizavo.
Žudynių įkarštyje eina dar ir kita siužeto linija, t. y. meilės istorija tarp baltojo Ernesto Burkharto ir oseidės Molės Burkhart (Lily Gladstone), kuri, kaip jau supratote, po trumpos pažinties tapo Ernesto žmona. Nors indėnė mato, kad Ernestas yra kvailokas ir pinigus garbinantis baltaodis, ją apkeri vyro žavesys ir moteris įsimyli. Viso filmo metu taip ir lieka neaišku, ar pats Ernestas iš tikrųjų kada nors mylėjo Molę, ar vis dėlto tik siekė iš jos išpešti naudos. Nors iš pažiūros ir atrodė, kad jo meilė nuoširdi, jo veiksmai rodė ką kitą. Kyla minčių, gal jis paprasčiausiai buvo labai kvailas? O gal ir naivus?
Sunku suprasti, ar filmas yra detektyvinis, ar ne, nes beveik nuo jo vidurio jau užtikrintai žinome, kas žudo oseidžius. Tačiau veiksmas vyksta lėtai, lyg atsakymo mes nežinotume, ir parodoma kiekviena siužeto detalė – neskubant, paliekant laiko atsiskleisti visoms pasakojimo dalims. Tai nereiškia, kad filmas neprailgsta, nes šiais laikais, kai žmonių dėmesio koncentracija apsiriboja keliolika sekundžių, ne taip ir lengva išbūti trijų su puse valandos lėtą filmą, tačiau, matyt, Skorsezė atiduoda duoklę klasikiniam kinui, kuriame svarbu sulaikyti kadrą ir perteikti akimirkos dramatiškumą.
Kalbant apie dramą šiame filme, ypač dramatiškai vaidina Leonardas DiCaprio, kuriam atiteko Ernesto vaidmuo. Visų pirma, jis vaidina kvailoką personažą, kuris daug meluoja, apgaudinėja save ir kitus, tačiau vis dėlto yra savotiškai naivus ir tarsi nekaltas, dažnu atveju įrankis piktose rankose. Meluoti jau yra sunku. Suvaidinti meluojantį žmogų yra dar sunkiau. O suvaidinti žmogų, kuris meluoja sau, yra išvis aukštas pilotažas. Už tai tikrai galime pagirti DiCaprio. Vis dėlto Ernestas, kad ir koks kvailas bebūtų, nėra vienpusiškas personažas. Taip ir lieka neaišku, ar jis supranta, kas jo laukia, jei jis pasielgs teisingai, ar ir toliau naiviai slepia nuo savęs tiesą, nes tik ją slėpdamas nuo savęs galės ją ištverti.
Iš esmės šis filmas yra vienas ilgas įspūdingas ėjimas į mirtį ir begalinis gedulas, nes ten, kur mirtis, bus ir gedulas. Kino juostos pavadinimas šiek tiek paaiškinamas ir pačiame filme, kadangi, ne paslaptis, indėnai ir visos kitos senovinės gentys yra giliai susijusios su gamta ir iš jos kylančia mitologija, taigi taip ir oseidžiai siejo savo gyvenimą ir mirtį su dangaus kūnais bei žeme. Jų slėniuose lyg iš dangaus pasipylusios žydėjo tam tikros melsvos gėlės, kurias jie vadino Mėnulio gėlėmis. Baltieji, naikindami indėnus taip lengvai, kaip galima sunaikinti gėlę, iš esmės naikino ir jų šaknis, visą jų mitologiją ir pasaulėžiūrą, mąstyseną ir jauseną, atėmė iš jų iš gamtos gyvenimo paimtus vardus, be kurių jie negali žengti į mirusiųjų pasaulį, taigi iš indėnų išplėšiama ne tik jų gyvybė, bet ir siela bei garbė. Išžudant tautą išnyksta ir ištisas kultūros sluoksnis bei paveldas. Kaip naikinama gamtos įvairovė, taip dažnai naikinama ir žmonių įvairovė.
Apibendrinant šią kino patirtį galima sakyti, kad filmo kūrėjai itin daug dėmesio skyrė vaidybai ir scenarijui, taigi šie du elementai buvo puikiai įgyvendinti. Meniškų ir estetiškų filmo vietų galima atrasti vos keletą. Taigi drįsčiau sakyti, kad tai nėra pats meniškiausias filmas, kurį man teko matyti, tačiau tai neabejotinai profesionaliai sukurta kino juosta, verta jūsų dėmesio. Ir dėl vaidybos, ir dėl gero scenarijaus, ir dėl istorijos apie oseidžių tautą. (Dora Žibaitė)
