„Privatus karas“: tiesa gyvybės kaina

Paskelbė: Data: 2019-06-26 01:07

Spausdinti | Komentarai

Pradėkime nuo statistikos, paskelbtos paskutinėmis praėjusių metų dienomis. 2018 metais visame pasaulyje dėl savo profesinės veiklos buvo nužudyti mažiausiai 80 žurnalistų – šią informaciją paskelbė įtakinga tarptautinė humanitarinės pagalbos organizacija „Gydytojai be sienų“ (MSF).

Berlyne paskelbtoje MSF ataskaitoje teigiama, kad daugiau kaip pusė iš jų žuvo penkiose šalyse: Afganistane (15), Sirijoje (11), Meksikoje (9), Jemene (8) ir Indijoje (6). Viso per pastaruosius 10 metų pasaulyje buvo nužudyti 702 profesionalūs žurnalistai.

Dažniausiai žurnalistai žūva vadinamuosiuose „karštuosiuose taškuose“, o jų šiais laikais daugėja, nes karo židiniai kartais staiga suliepsnoja ten, kur susidaro politinės krizės ir visokios geopolitinės įtampos. Galima net sakyti, kad karas, deja, yra pastovus ir, regis, neišvengiamas žmonijos gyvenimo komponentas.  Skiriasi tik karų priežastys ir rūšys: nuo dešimtmečius trunkančių ir nuolat atsinaujinančių (kaip Izraelio ir Palestinos konfliktai) iki naujųjų laikų išradimo – vadinamųjų „hibridinių karų“.

Pakito net pati karo įvykių pateikimo samprata. Anksčiau svarbią vietą užimantį ideologinį karo pateisinimą ir propagandinį jo pateikimą vis dažniau keičia iš pirmo žvilgsnio „objektyvus“ karinių konfliktų nušvietimas, pasitelkus necenzūruotus vaizdus ir netgi tiesioginę karo veiksmų transliaciją. Ši moderni karo vizualizacija prasidėjo nuo Pirmojo Persijos įlankos karo, įsiplieskusio 1990 m. rugpjūčio 2 d. Irakui užpuolus Kuveitą ir pasibaigė Irako sutriuškinimu po tarptautinės koalicijos pajėgų puolimo 1991 m. žiemą (vadinamosios operacijos „Audra dykumoje“).

103118aprivatewar_960x540

Vienai pavojingiausių profesijų pasaulyje priklausantys žurnalistai, rizikuodami savo gyvybėmis, stengiasi parodyti svarbiausius karo veiksmus iš pačių įvykių zonos, o tai visada reiškia balansavimą ant gyvybės ir mirties ribos. Šią nuolatinę mirtino pavojaus atmosferą perteikė daugelio filmų kūrėjai. Ligi šiol prisimenu, kaip didelį įspūdį visam gyvenimui paliko JAV režisieriaus Oliverio Stone‘o karinė drama „Salvadoras” (1986), kurioje fotoreporteris Ričardas Boilas (Jamesas Woodsas) su draugu 1980 –aisiais išvyko į Centrinės Amerikos valstybę, kai pasaulį apskriejo žinia apie čia vykdomą terorą ir genocidą. Abu bičiuliai galvojo, kad galės neblogai pasipelnyti iš mažo partizaninio karo, tačiau pakliuvo į tikrą pragarą.

A Private war film Movie 2018 2

Visai kitokią motyvaciją turėjo karo korespondentė Marie Colvin, kurios realūs gyvenimo įvykiai ir jos neįtikėtina narsa atgyja vaidybiniame filme „Privatus karas“ (A Private War, 2018), sukurtame remiantis žurnale Vanity Fair paskelbtu tyrimu „Marie Colvin’s Private War“ (autorė Marie Brenner).

Marie Colvin, būdama britų laikraščio The Sunday Times korespondentė karinius reportažus rašė nuo 1985 metų iki mirties 2012-aisiais (Sirijoje Homso apgultyje: pradžioje buvo paskelbta, kad ji žuvo artilerijos sukeltoje ugnyje, vėliau Damaskas oficialiame pranešime informavo, kad žurnalistę pražudė savadarbės bombos sprogimas). Kaip karo korespondentė ši narsi moteris pabuvojo daugelyje karinių konfliktų apimtuose „taškuose“, vos nežuvo Čečėnijoje per rusų karinių lėktuvų ataką: apie šį stebuklingą išsigelbėjimą ji parašė reportažą „Pabėgimas iš Čečėnijos“,

private-war1

Filmas „Privatus karas“ apima paskutinius vienuolika Marie Colvin gyvenimo bei profesinės veiklos metų – nuo 2001-ųjų metų įvykių Šri Lankoje, kur ji prarado kairiąją akį ir, anot pačios žurnalistės, pavirto „piratu su amžinu raiščiu ant vienos akies“.

Režisierius Matthew Heinemanas pasirenka kronikinį pasakojimo stilių, derindamas kelis žurnalistės ne itin laimingus asmeninio gyvenimo epizodus Londone su keturiomis svarbiausiomis jos karinėmis misijomis į Šri Lanką, Iraką, Libiją bei Siriją. Žinoma, ne visur, kur ji nuvykdavo, ji buvo laukiama ir gerbiama. Nes viešino tiesą apie karo nusikaltimus, dalyvavo valdžios slepiamų masinių kapaviečių ekshumacijos procedūrose Irake, sviedė piktus kaltinimus Libijos diktatoriui M. Gaddafiui tiesiai į akis, kalbino sužeistuosius mūšių laukuose, mokėjo uždavinėti nepatogius klausimus karo vadams ir išklausydavo artimuosius praradusias nelaimingas moteris.

a-private-war

Žinoma, toks gyvenimo būdas ir amžina įtampa nesuderinami su ramia moters dalia. Kaip ir visiems paprastiems žmonėms, Marie nebuvo svetimas baimės jausmas („Bijau pasenti, bet dar labiau bijau mirti jauna“). Tačiau baimė užvaldo ne pačios mirtinos grėsmės akivaizdoje, o ateina vėliau. Tada malšinti stresą padeda seksas, nikotinas ir alkoholis („Degtinė ir martinis slopina mano viduje kirbančius balsus“). O kai siaubo (arba, kaip sako medikai, potrauminio streso) koncentracija darosi nebepakeliama, neišprotėti padeda dar viena išvyka į karo zoną („Nekenčiu karštų taškų, bet žinau, kad pati privalau pamatyti, kas ten vyksta“). Nes karas – tai narkotikas, aštrinantis ne tik pojūčius, bet ir progresuojančią priklausomybę.

Rosamund Pike vaidina Marie Colvin taip, tarsi liestų atviras žaizdas apnuogintų nervų galiukais.

a private war

Režisieriui Matthew Heinemanui šiuolaikinių karų tematika ne naujiena. Dokumentiniame filme „Kartelių šalis“ (Cartel Land, 2015) jis gilinosi į ginkluotas kovas prieš narkomafiją Meksikos pasienyje ir pasisakė už konflikto zonoje atsidūrusių žmonių teisę gintis nuo smurto bet kokiomis priemonėmis. Kitame dokumentiniame filme „Vaiduoklių miestas“ (City of Ghosts, 2017) pasakojo apie 2014 m. Sirijoje įkurtos organizacijos RBSS (Raqqa Is Being Slaughtered Silently – „Raka žudoma tyliomis“) narius, kurie išdrįso viešinti Islamo valstybės vykdomus nusikaltimus.

„Privatus karas“ yra „Vaiduoklių mieste“ keliamos problematikos tęsinys. Patys pirmieji „Privataus karo“ kadrai ir finalinės Marie Colvin karinės misijos vaizdai sukrečia sugriauto Homso miesto vaizdais. Šiame kraupiu vaiduokliu virtusiame mieste vykdoma beprecedentė genocido politika, kai diktatoriaus B. Assado smogikai masiškai žudo taikius gyventojus.

Prieš mirtį Marie Colvin tiesioginiame eteryje iš Homso papasakojo pasauliui tiesą apie Assado karą, paskelbtą savo šalies gyventojams („Šis režimas yra blogiausias iš visų, su kuriais man teko susidurti“). Deja, šis reportažas buvo paskutinis Marie Colvin gyvenime. Tiesioginio eterio transliacijos vieta buvo susekta ir sunaikinta 2012 metų vasario dvidešimt antrą dieną.

Taip pat skaitykite: „Mumbajaus viešbutis” – trileris kur šaudo ir gaudo, bet su gilesne prasme

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt