Nicole Kidman australė, gimusi Jungtinėse Amerikos valstijose. Jos tėvas biochemikas Anthony Kidmanas 1967-aisiais metais buvo pakviestas į Ameriką vienoje Honolulu laboratorijoje tyrinėti vėžio gydymo galimybes. Tada pas jį iš Australijos ir atvyko aštuntame nėštumo mėnesyje buvusi žmona Janele. Jai rūpėjo ne tik palaikyti savo vyrą, bet ir sudalyvauti grandiozinėse protesto akcijose prieš Vietnamo karą. Gimus Nikolei dar kurį laiką šeima pagyveno Amerikoje ir darbams pasibaigus grįžo namo į Sidnėjų, kur Janelės tėvai buvo pasiturintys žemvaldžiai.
Trejų metų Nikolė jau lankė baleto mokyklą, o sulaukusi dešimties pradėjo mokytis vaidybos ir gana anksti išėjo į mėgėjiškų teatrų scenas. Būdama šešiolikos buvo pakviesta filmuotis TV dramose ir serialuose. Lemiami metai buvo 1989 –ieji. Tada ji nusifilmavo plačiai rodytame seriale „Bangkoko Hiltonas“ ir siaubo trileryje „Mirtina tyla“ (Dead Calm).
Gabią aktorę pastebėjo Holivudo prodiuseriai ir pasikvietė į Ameriką. Nors pirmas vaidmuo „Griaustinio dienose“ buvo visai nedidelis, debiutas filme su pirmojo ryškumo žvaigžde Tomu Cruise‘u jaunai aktorei tapo dvigubu startu – vienu metų labai sėkmingai prasidėjo jos karjera ir vedybinis gyvenimas, trukęs dešimt metų.
Kartais jie vaidino kartu („Tolima šalis“, 1992 m.), bet dažniau atskirai. Nors N. Kidman bandė bėgti nuo vieno romantiškos herojės amplua, gana ilgai ji visiems buvo tik T. Cruise‘o žmona. Bene ryškiausius vaidmenis ji tuo metu buvo sukūrusi filmuose „Mirti dėl“ (1995 m.) ir „Damos portretas“ (1997 m.).
Įveikti depresiją po skyrybų padėjo kinas. Pačiu laiku pasitaikė režisieriaus Bazo Luhrmanno pasiūlymas suvaidinti „Mulen Ruže“ – šioje modernioje gyvenimo ir kūrybos fiestoje, kurioje gražiai persipynė mitas apie Orfėją (Žako Ofenbacho „padaže“) ir graudi „Damos su kamelijomis“ istorija. Laimė, kad beveik visus pastarųjų dešimtmečių filmus su N. Kidman esame matę. Primename ryškiausių dešimtuką.
10. „LEMTINGA PAGUNDA“ (The Beguiled, 2017, rež. Sofija Kopola) Tai filmas, sukurtas pagal 1966 m. išleistą Thomaso Cullinano romaną „The Beguiled“, kurio pavadinimą reikėtų versti „Apgautasis“ arba „Suvedžiotas“. Pavadinimas „Lemtinga pagunda“ gerai atspindi mūsų kino platintojų plačiai naudojamą praktiką, kai originalus filmo pavadinimas yra ignoruojamas, o vietoj jo sugalvojamas žiūrovus labiau intriguojantis. Nors variantas „Suvedžiotas“, manau, intriguotų ne mažiau, nei „Lemtinga pagunda“.
Beje, pirmą kartą pagal Thomaso Cullinano romaną filmas buvo sukurtas dar 1971 metais (rež. Donas Siegelas). Jame Clintas Eastwoodas vaidina Pilietinio karo kareivį Džoną Makbernį, kurį sužeistą miške randa mergaičių mokyklos auklėtinės, pargabena jį į savo namus ir ima juo rūpintis. Jau daug metų nematęs jokios moters sužeistasis pasijunta kaip septintame danguje. Akivaizdu, kad šešios moksleivės, jų mokytoja ir direktorė greitai ims konfliktuoti tarpusavyje dėl tylenio dėmesio. Jis be vargo galėtų suvedžioti bet kurią savo išgelbėtoją, bet, atrodo, pats bus suvedžiotas ir žiauriai nubaustas…
„Lemtinga pagunda“ gana tiksliai atpasakoja svarbiausias klasikinio siužeto peripetijas ir dėl to kelia akivaizdų klausimą – kam tai reikėjo daryti? Kai kas pasiskubino naująjį filmą pavadinti feminisčių manifestu (nejaugi feminisčių tikslas yra bet kokia kaina laimėti konkurencinę kovą dėl vienintelio į bandą patekusio patino?), o pati režisierė Sofija Kopola savo filmą pristatė kaip „linksmą, siautulingą ir tuo pačiu niūroką, tačiau labai seksualų filmą“: „Žiūrovui dovanoju intriguojantį seksualumą, provokuoju jį, o galiausiai siužetą pakreipiu tokia linkme, kokios jūs negalėjote nė numanyti“.
Nieko „linksmo ir siautulingo“ klasikiniame filme nė su žiburiu neaptiktumėte. Bet Donas Siegelas savo filmą kūrė tada, kai „intriguojantis seksualumas“ buvo būdingas visai kitokių žanrų filmams.
„Lemtinga pagunda“ žiūrovą nukelia į XIX a. antrosios pusės Vidžinijos valstiją ir bando atkurti JAV pilietinio karo atmosferą. Priglaudusi uždarame merginų pensionate sužeistą šiaurietį karininką Džoną Makbernį (Collinas Farrellas) šios įstaigos direktorė Marta Farnsvort (Nicole Kidman), žinoma, vadovaujasi bendražmogišku gailestingumu ir krikščioniškąja morale. Bent jau pradžioje. Tačiau situacija ima keistis, kai patrauklus įnamis ima sveikti ir išprovokuoja masinį ilgai tramdomų seksualinių emocijų proveržį. Prasideda net savotiškos lenktynės dėl žavaus bruneto dėmesio, o ir pats Džonas netrukus ima mėgautis savo privilegijuota vienintelio „gaidžio vištidėje“ padėtimi.
Euforijos ir neįtikėtinų galimybių užvaldytas Džonas Makbernis pradeda intymiai bendrauti ir su melancholiškąja auklėtoja Edvina Debni (Kirsten Dunst), ir su lengvabūde auklėtine Elizą (Elle Fanning), visai pamiršęs tai, kad tokiu savo elgesiu paniekina subordinacijos taisykles. Atpildo už šį prasižengimą ilgai laukti nereikės.
Pagrindinę istorijos veikėją įkūnijusi Nicole Kidman už savo vaidmenį buvo nominuota „Auksinio Gaublio“ apdovanojimui. Aktorės profesionalumas ir patirtis tapo kone pagrindiniu filmo varikliu, lėmusiu puikiai išpildytą istoriją. Tiesa, šis vaidmuo buvo kardinaliai kitoks nei jai įprasta, todėl pati aktorė kalbėjo, kad ši patirtis buvo unikali ir netgi kelianti baimę. Vedama karšto keršto troškimo, Erin buvo itin agresyvi ir atrodė tarsi ne iš šio pasaulio.
8. „TRIUŠIO URVAS“ (Rabbit Hole, 2010, rež. Johnas Cameronas Mitchellas) Ši puiki psichologinė drama, sukurta pagal prestižine Pulitzerio premiją apdovanoto amerikiečių dramaturgo Davido Lindsay-Abaire‘o pjesę.
Pagrindinius filmo herojus – Beką (ją ir vaidina N.Kidman) bei Hovardą (Aaronas Eckhartas) Norbertus – aptinkame tuo metu, kai abu sutuoktiniai negali atsigauti po jų šeimą užgriuvusios nelaimės. Prieš aštuonerius mėnesius tragiškai žuvo jųdviejų vienintelis sūnelis, ir šis įvykis perskyrė laimingos poros gyvenimą į du periodus – „iki“ ir „po“ . Iki tragedijos viskas buvo gerai – šeima gyveno priemiestyje, namuose vyravo sutarimas ir harmonija, o po nelaimingo atsitikimo viskas pasikeitė. Dabar Beka ir Hovardas kiekvienas savaip stengiasi susidoroti su staiga prasivėrusia dvasine tuštuma. Jis vis dažniau užsibūna su draugais ir daug sportuoja, ji atsitvėrė nuo išorinio pasaulio savo namų „tvirtovės“ sienomis ir vengia kontaktų net su artimiausiais kaimynais. Abu kartu lanko psichologinės pagalbos kursus, bet, panašu, kad netiki (bent jau Beka) tokios grupinės psichoterapijos nauda.
Amerikietiškose psichologinėse dramose dažnai regime scenas psichoanalitikų kabinetuose, kuriuose ant kušetės gulinčiam pacientui patyręs „sielų inžinierius“ aiškina jį kamuojančius kompleksus, pasitelkęs chrestomatines S. Freudo formuluotes.
Kas kita – psichologinės pagalbos kursai, kuriuose savo sielos skaudulius reikia atverti ne Dievui ar medikui, bet tokiems pat nelaimėliams. Kai kam tokia praktika tampa saugia užuovėja nuo pasaulio negandų, kuomet kito nelaimė padeda lengviau apsiprasti su savąja. Tačiau Bekos netenkina kitus paprastai paguodžiantys teiginiai („Dievas pasiima geriausius“, „Dabar jie angelai danguje“).
Išoriškai N.Kidman vaidinama Beka atrodo visai rami. Bet akivaizdu, kad ši ramybė moteriai kainuoja labai daug. Aišku, kad kiekvieną savo būties akimirką jį galvoja tik apie savo prarastą vaiką. Anksčiau ar vėliau ši įtampa turi garsiai sprogti, ir apie tokias pasekmes baisu net galvoti.
Antroje filmo dalyje „Triušio urvas“ savotiškai susisiekia su matytu mistiniu trileriu „Numylėtieji kaulai“. Tik Peterio Jacksono filme brangiais kompiuteriniais efektais „dekoruota“ paralelinė mirusiųjų visata dvelkė nusaldinta pasakiška idile, o jauno režisieriaus Johno Camerono Mitchello „Triušio urvas“, nesigriebdamas madingų triukų, neverčia žiūrovo blaškytis, bet neįkyriai ragina jį kartu pamąstyti apie tai, kur ir kaip galėtų apsigyventi žemiškąjį pasaulį ne savo valia palikę nekalti vaikeliai.
7. „ŠALTASIS KALNAS“ (Cold Mountain, 2003, rež. Anthony Minghella) Seniai įrodyta, kad į karo verpetus įtrauktų žmonių dramatiškos meilės peripetijos romanuose ir filmuose žmones paprastai jaudina kur kas labiau už paties karo eigą. Tai patiria visi, kas skaito knygą „Vėjo nublokšti” ar žiūri jo ekranizaciją.
Apie ketverius metus trukusį JAV pilietinį karą, paprastai vadinamą Šiaurės ir Pietų karu parašyta daug storų romanų ir susukta begalė filmų, bet jų garbingoje galerijoje svarbią vieta užima Margaret Mitchell literatūrinis epas, parašytas 1937 m. ir po dviejų metų pagal šią knygą Holivude sukurtas vienas garsiausių visų laikų filmas tokiu pat pavadinimu.
Nuo tų laikų visi, kurie imasi šios temos privalo skaitytis su abiem šiais kūriniais, nes kažką naujo pasakyti pasidarė sunku. Nebent galima rasti savitą intonaciją ar pasakojimo manierą, bet principinis kanonas (meilės istorijos brolžudiško karo fone) išlieka.
„Šalto kalno“ autoriai ir nesistengia atrasti naujų „Amerikų“.
„Anglo ligonio“ režisierius Anthony Minghella žinojo, kad jo filmas bus neišvengiamai lyginamas su kiekvienam amerikiečiui žinoma knyga ir klasikiniu filmu. Todėl kaip reikiant pasistengė nenuvilti tokių lūkesčių. Bet pasirinko kitą knygą – Charles’o Frazier’o romaną, išleistą dviejų milijonų egzempliorių pradiniu tiražu, apdovanotą nacionaline premija ir net pavadintą amerikietiška “Odisėja”.
Šaltasis kalnas – tai vieta Šiaurės Karolinoje, kur gyvena pagrindiniai herojai – jaunas stalius Inmanas (Jude’as Law) ir pastoriaus dukra Ada Monrou (Nicole Kidman). Jiedu pamilo vienas kitą, bet buvo ilgam išskirti pilietinio karo audrų.
Mirus tėvui Ada tapo didelės plantacijos ir sodybos paveldėtoja, nors nežino, ką su visu tuo turtu daryti. O perėjęs kruviną mėsmalę Inmanas ryžosi dezertyruoti iš pietiečių kariuomenės. Nuo šiol jo laukia ilga kelionė namo, o žiūrovų – emocijų kupinas laukimas, nors (ką čia slėpti!) finalas aiškus nuo pradžių. Tačiau net ir Homerui buvo svarbus ne tiek tikslas, kiek ilgas kelias į jį.
Aišku, kad nuo 1939-ųjų, kai buvo sukurta „Vėjo nublokštų” ekranizacija, praėjo daug metų, ir kinas praturtėjo šio kino šedevrams nežinomomis technologijomis. Žinoma, ne technologijos viską lemia, tačiau karo mėsmalė A. Minghellos filme atrodo kur kas šiurpiau, negu karo kautynių vaizdai „Vėjo nublokštuosiuose”. Ypač batalinės kautynių scenos prie Pittsburgo atrodo itin įtaigiai (beje analogiškame pragare aktoriui teko pabuvoti ir filmuojant II pasaulinio karo dramą „Priešas prie vartų“).
„Šaltame kalne“ galbūt pirmą kartą (aš bent jau to amerikiečių kine nesu matęs!) parodyta ir kita – visai ne didvyriška pilietinio karo pusė – kai specialiųjų bausmės būrių kariai be jokio tyrimo bei teismo šaltakraujiškai sušaudydavo kariauti atsisakiusius dezertyrus (panašiai II pasaulinio karo metu elgėsi sovietų enkavedistai).
Dar viena stipri „Šaltojo kalno“ pusė – puikus (kaip tai visada būna A. Minghellos filmuose) aktorių ansamblis, kai net antraplaniai aktoriai – Philipas Seymouras Hoffmanas, Brendanas Gleesonas, Donaldas Sutherlandas, Ray‘us Winstone‘as – jiems skirtą laiko limitą sugena išnaudoti maksimaliai.
O vienintelį Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį suvaidinusi Renée Zellweger trumpam pabėgo nuo savo „miesto poniučių“ įvaizdžio ir puikiai suvaidino fermerio dukrą, su šaunamaisiais ginklais mokančią elgtis ne prasčiau nei su puodais beigi keptuvėmis.
Paveiktas tokių žmonos atviravimų Bilas stipriai pasikeičia. Jį vis dažniau ima kamuoti pavydo priepuoliai, vaizduotė piešia nurimti neleidžiančius žmonos „neištikimybės“ vaizdus, o jis pats vis dažniau pakliūva į dviprasmiškas ar net atvirai siurrealistines situacijas. Praktiškai iki siužeto pabaigos veiksmas plėtojamas taip. kad žiūrovui vis dažniau tenka pačiam sau užduoti klausimą, ką jis regi ekrane – erotines fantazijas sapnuose ar jų materializuotus pavidalus realybėje?
Tokį pasirinktą metodą, gerai koreliuojantį su žmogiškos prigimties dvilypumu, Stanley Kubrickas pabrėžia ir vizualiniais kontrastais: filme dominuoja dvi pagrindinės spalvos – šilta geltona ir šalčiu alsuojanti tamsiai mėlyna, o kartais (ypač labai dramatiškuose momentuose) jos egzistuoja kartu – viena pirmajame kompozicijos plane, kita antrajame. Toks kompozicijos spalvinimas dar labiau pabrėžia sapno atmosferą.
Labiausiai intriguojantis sapnas realybėje vaizduojamas antroje filmo pusėje, kurioje svarbų vaidmenį vaidina L. van Beethoveno simfonijos „Fidelijus“ pavadinimas: čia jis yra slaptažodis, leidžiantis įeiti į užmiesčio pilyje esantį uždarą klubą, kuriame trokštantieji realizuoti savo seksualines fantazijas vyrai ir moterys savo veidus slepia po kaukėmis. Tokia konspiracija padeda pikantiškų įspūdžių mėgėjams nesigėdyti aplinkinių. Klubo interjerai primena kažkokią pagonišką šventyklą, o joje vykstanti orgija – nuo pašalinių akių slepiamas juodąsias mišias, kurios Bilui vos nesibaigia tragiškai.
Mistifikacijos elementų filme „Plačiai užmerktos akys“ yra tiek daug, kad sutrikusiam žiūrovui nelengva susigaudyti, kaip šią „sapnų novelę“ reikėtų interpretuoti. Tiems, kas nemėgsta seanso metu spręsti šaradas ar nori išeiti iš kino salės su aiškiais atsakymais, skirti finaliniai Elės žodžiai Bilui: „Mes turime būti dėkingi už tai, kad sugebėjome pergyventi visus išmėginimus ir visai nesvarbu, ar jie buvo tikri ar tik prisisapnavo. Svarbu, kad dabar mes atsibudome“.
Stanley Kubricko našlė įsitikinus, kad pagrindinė „Plačiai užmerktų akių“ tema yra baimė. Tikriausiai, ne atsitiktinai kai kurie epizodai primena „Švytėjimą“ (yra ir citatų iš kitų režisieriaus filmų). Bet netrūksta ir akivaizdaus siurrealizmo bei somnambuliško nuodėmės žavesio. Tik reikia žiūrėti plačiai atmerktomis akimis.
5. „KITI“ (The Others, 2001, rež. Alejandro Amenábaras) Filmo veiksmas rutuliuojasi paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, bet nesitikėkite pamatyti dar vieną amerikiečių kinui dabar įprastą karinę dramą. „Kitų“ fabulą sudaro psichologinė baimės studija, balansuojanti tarp „Egzorcisto“ tipo siaubo filmų ir klasikinių A. Hitchcocko kūrinių. Taip pat akivaizdžios šiame filme vadinamojo „gotikinio siaubo romano“ tradicijos, o jos seniai suformavo kanoną istorijų, kuriose dažniausiai kaip tik senose pilys yra ne tik paslapčių, bet ir nenurimstančių vėlių buveinė.
Viename Niu Džersio salos name jauna moteris Greisė (N. Kidman) laukia iš fronto grįžtančio vyro. Didžiuliame dvare ji augina du vaikus ir kažkodėl yra įsitikinusi, kad tik už sandariai užtrauktų užuolaidų dukrelei Anai ir sūnui Nikolui negresia jokie pavojai. Nenuostabu, kad čia gyvenančius persekioja klaustrofobijos košmarai. Netrukus prasideda kur kas baisesni dalykai. Bet juos atskleisti tikrai neketiname.
Režisierius Alejandro Amenábaras gimė 1972 m. Santjage ispanės ir čiliečio šeimoje.
1973 m. dėl paaštrėjusios politinės situacijos šeima emigravo į Ispaniją. Nebaigęs studijų Madrido universitete Alejandro pradeda kurti trumpametražius filmus.
Debiutavo trileriu „Disertacija“ (Tesis , 1996) – rašydama disertaciją apie smurtą Angela randa vaizdo įrašą, kuriame mergina kankinama iki mirties. Netrukus paaiškėja, kad auka yra buvusi jos fakulteto studentė. Vieną piktadarį režisierius pavadino taip pat, kaip profesorių, kuris jį sukirto per egzaminą.
Dar vienas trileris „Atmerk akis“ (Abre los ojos, 1997) taip patiko Tomui Cruise‘ui, kad jis inicijavo jo perdirbinį „Vanilinį dangų“, kuriame pats suvaidino pagrindinį vaidmenį.
Neretai filmus prodiusuojantis T. Cruise‘as pats pasiūlė A. Amenábarui sukurti „Kitus“. Neišduodant filmo paslapčių galima pabandyti iššifruoti pavadinimą tokiu būdu: gal režisierius norėjo pamąstyti ne tik apie tai, kad nuo neatmenamų laikų gyvi žmonės bijo numirusių ir visokių vaiduoklių (kokie čia dar žiūrovus gali laukti nauji atradimai?), bet gal ir savo pasaulyje gyvuojančios dvasios ne mažiau bijo gyvų – kitų – žmonių, kurie gali joms kelti realią grėsmę?
Jau savo debiutinėje „Disertacijoje“ A. Amenábaras parodė, kad gąsdinti žiūrovą tikrai moka. Ir ne tik kokiais nors akivaizdžiais siaubais. Baisiausi košmarai šio režisieriaus filmuose gimsta žmonių pasąmonėje. O jie neretai yra siaubingesni už bet kokių žmogžudysčių vaizdus.
3. „VALANDOS“ (The Hours, 2002) Tai modernaus kino šedevras, sukurtas pagal Michaelo Cunninghamo romaną, kuriame tampriai persipina trijų moterų likimai.
Rašytoja Virginia Woolf (už šį vaidmenį Nicole Kidman buvo apdovanota “Oskaru”) 1923 metais rašo Londono priemiestyje mūsų skaitytojams gerai žinomą romaną “Ponia Dalovėj”. 1952 metais šią knygą Los Andžele skaito ponia Lora Braun (Julianne Moore) ir mėgina iš jos sužinoti, kaip pakeisti savo nusistovėjusį gyvenimą, o dar po keturiasdešimties metų į pačią ponią Dalovėj persikūnija Niujorko knygų leidėja Klarisa Vohan (Meryl Streep). Kas iš tokios reinkarnacijos išeina, spręskite patys.
Režisierius Stephenas Daldry, padedamas talentingų bendradarbių orkestruoja filmą kaip daugiabalsį simfoninį kūrinį (bravo muzikos autoriui Philipui Glassui!), kurio forma primena klasikinę fugą, o visų trijų istorijų nuotaiką vienija vienatvės ir savižudybės motyvai.
Pati V.Woolf prieš parašydama romaną „Ponia Dalovėj“ du kartus mėgino nusižudyti. Trečiasis bandymas 1941-aisiais buvo lemtingas.
Filmas priverčia susimąstyti apie terapinį kūrybos poveikį ir apie tai, kad būdami savo herojų likimų valdovais menininkai patys neretai atsiduria tokioje situacijoje, kai pasitraukimas į tą pasaulį, kuriame laikas jau nebetenka jokios prasmės, atrodo vienintelė alternatyva žemiškajam gyvenimui.
Romano ir filmo pavadinimas „Valandos“, žinoma, susijęs ne tiek su laikrodžiais (nors filme skamba ir kasdien žmones į realybę gražinantis žadintuvas, o viena filmo herojė girdi realias valandas skaičiuojančio Big Beno varpų skambesį): valandos čia yra laiko metafora, o metaforose kiekviena net mažiausia detalė turi reikšmę.
Taip ir žmogaus gyvenimas, anot Virginijos Woolf, yra „ne simetriškai išdėlioti šviestuvai, o šviečianti aureolė, pusiau perregimas apvalkalas, kuris mus lydi nuo mūsų sąmonės užgimimo iki visiško užgesimo“.
Stebėtinas, kiek daug tokių mikroskopinių žmogiškosios būties dalelyčių (gal šiuo atvejų labiau tiktų pasakyti „atomų“) galima sutalpinti į trijų skirtingose epochose gyvenusių moterų vieną dieną.
Kartais viena vienintelė diena gali būti panaši į amžinybės metafora. Stepheno Daldry nuostabus filmas „Valandos“ – kaip tik apie tai.
„Dogvilis“ – dar viena grandiozinė provokacija. Šį kartą režisierius pasiryžo įrodyti, kad kvapą gniaužiančiu reginiu gali tapti teatrališka statika, o visiško atsiribojimo metodas ir brechtiška spektaklio struktūra yra puikiausias būdas priartėti prie gilių psichologinių kontekstų. Ypač tada, kai nekreipi dėmesio į tradicijas ir apribojimus, o taip pat nebijai rizikuoti.
Didžiosios depresijos laikais trečiojo dešimtmečio Amerikos kalnų miestelyje pasirodo nuo gangsterių besislapstanti gražioji bėglė Greisė (Nicole Kidman). Atsidėkodama už pagalbą moteris pasisiūlo kiekvienam miestelėnui pagelbėti namų darbuose. Pradžioje toks sandėris tenkina visus. Tačiau, kai gyventojus pasiekia žinia, jog už bėglės galvą siūloma didelė pinigų suma, viskas pasikeičia, ir Greisė tampa godumo užvaldytų miestelėnų verge, nes kaip sakoma vienoje scenoje, „Dogvilyje neįprasta nei iš šio nei iš to tramdyti savo neapykantą“.
„Dogvilis“ yra bene labiausiai metaforų prisodrintas Larso von Triero filmas, kuriame viskas – pradedant miestelio pavadinimu ir visų personažų vardais – susidėlioja į sudėtingų asociacijų kombinacijas. „Dogvilis“ – tai ir psichologinio eksperimento erdvė, kurioje telpa savotiška pasaulio miniatiūra. Visi penkiolika Dogvilio gyventojų patiria didesnę ar mažesnę charakterio transformaciją, kai žmogus pasikeičia (kartais neatpažįstamai) paveiktas baimės ar patikėjęs savo galia valdyti kitus. Režisierius neieško ribos tarp gėrio ir blogio – ją, kaip ir kreida nupeštas sienas galima lengvai kirsti: kartais pakanka tik vieno žingsnio, kad iš šviesos zonos patektum į tamsos teritoriją (šviesos ir spalvų svarbai filme galima būtų skirti detalesnę studiją).
Ko gero, didžiausią transformaciją patiria pačios Greisės charakteris: jame giliai ir ilgai slėptos senos psichologinės traumos nenužudė tikėjimo žmonių gerumu. Tačiau ši iliuzija buvo Dogvilyje palaidota, o pats miestas susilaukė pelnyto likimo. Nes kaip pasakyta finale, „žmogus privalo atsakyti už savo poelgius”.
Praėjus trims metams po „Dogvilio“ Larsas von Trieras pratęsė šį eksperimentą ir panašia maniera sukūrė filmą „Manderlis“ (2005 m.), kuriame Greisę suvaidino nebe Nicole Kidman, o Bryce Dallas Howard. Naujajame filme mergina su tėvu iš Kolorado, atvykusi į Manderlio plantaciją Alabamoje, randa čia dar neišnykusią vergiją. Greisė ryžtasi ištaisyti šią istorinę klaidą. Bet ir šį kartą paaiškėja, kad geri ketinimai ir bandymai skleisti gėrį prievartinėmis priemonėmis anksčiau ar vėliau būtinai baigsis blogio pergalę.
Trečiojo amerikietiškos trilogijos filmo „Vašingtonas“ režisierius taip ir nesukūrė. Larsas von Trieras taip pat kol kas visiškai pradingęs iš akiračio. Bet jeigu jis sugrįš, tai tikrai su nauja provokuojančia „dovanėle“. Dėl to galime neabejoti.
1. „MULEN RUŽAS“ (Moulin Rouge!, 2001, Bazas Luhrmannas) Vyresnės kartos žiūrovai tikrai dar pamena režisieriaus Johno Hustono „Mulen Ružą“ (Moulin Rouge, 1952), kuriame atgijo spalvinga prancūzų dailininko Henri Toulouse‘o-Lautrec‘o biografija ir jo nepaprastai ekspresyvių paveikslų pasaulis. Matėme ir žaismingą Jeano Renoiro filmą „Prancūziškas kankanas“ (French Cancan, 1955), kuriame legendinis Jeanas Gabinas sodriai vaidino „Raudonojo malūno“ įkūrėją Anri Danglarą, ne tik atidariusį šlovingą kabaretą, bet ir sugebėjusį prikelti naujam gyvenimui prancūzų paniekintą kankaną (premjeros dieną, kaip pamename, minia šturmavo naująjį barą su tokiu įkarščiu, su kuriuo anksčiau buvo imama Bastilija!)
Triukšmingo karnavalo apstu ir Bazo Luhrmanno „Mulen Ruže“. Kiek anksčiau daug triukšmo pridariusioje W. Shakespeare‘o „Romeo + Džiuljeta“ režisierius įrodė, kad gali ne tik radikaliai modernizuoti klasikinį veikalą, bet ir padaryti kur kas daugiau – meno objektu paversti visų keikiamą kičą. Kičo ir prasto skonio apstu ir „Mulen Ruže“, bet jis taip vykusiai įkomponuotas į labai originalų stilių, kad jokių pretenzijų autoriui reikšti nesinori. Atvirkščiai, norisi karštai ploti ir garsiais pritarimo šūksniais reikšti pasitenkinimą. O tokio senamadiško santykio su kinu jau senokai nebuvo.
Dar pačioje pradžioje pirmi visai ramios muzikos taktai staiga lyg pašėlę sprogsta beprotiško prancūziško kankano salvėmis. O poetui Kristianui (Ewanas McGregoras) po kelių absento taurelių apsireiškia žavinga Žalioji fėja (ją suvaidino dainininkė Kylie Minogue), lengvai plasnojanti virš Paryžiaus stogų ir kviečianti į Mulen Ružą pratęsti bohemiškos pramogos.
Ir šou, kaip sakoma, prasideda! Nuo spalvų net mirga akyse, o niekaip nenurimstančios kino kameros piruetai užliūliuoja labiau už pasiskraidymą sūpuoklėse. Šioje nevaržomos linksmybės fiestoje į vieną didelio šventinio pyrago tešlą sumaišyti keli labai pikantiški “įdarai”- išmintingas mitas apie Orfėją (kompozitoriaus Jacques Offenbacho klasikinės muzikos „padaže“) ir graudi „Damos su kamelijomis“ istorija, ornamentuota prieškario amerikietiškų melodramų „nėriniais“ bei šiems laikams jau nebūdingais sentimentais, kuriuos dar galima aptikti tik senoje geroje operetėje.
„Mulen Ružas“ ir yra operetė, kurioje tarp autorių sufantazuotų personažų šmirinėja linksmoji Henri Toulouse‘o-Lautrec‘o (Johnas Leguizamo) dvasia, filmo autoriams labiau svarbi kaip autentiškas veiksmo vietos simbolis. O štai muzikinis fonas primena ryškių spalvų kilimą, kuriame puikiai dera absoliučiai „asimetriškos“ kompozicijos. Romantiškos „Bohemos“ melodijos lengvai pereina į aistringą tango, Nicole Kidman ne prasčiau už Marilyn Monroe dainuoja apie geriausius merginos draugus deimantus, o “senukas” Offenbachas tampa dvidešimto amžiaus roko klasikų (nuo Johno Lennono iki Stingo) bičiuliu.
Kas pasakė, kad postmodernizmas jau negali pagimdyti nieko originalaus?
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Dustino Hoffmano kino vaidmenų
