Dustinas Hoffmanas – vienas labiausiai tituluotų amerikiečių aktorių, prieš penkis dešimtmečius ženkliai prisidėjęs prie tradicinio Holivudo atsinaujinimo. Gimė iš Ukrainos ir Rumunijos į JAV emigravusių žydų šeimoje. 1955 baigė Los Andželo Aukštąją mokyklą, vėliau koledžą Santa Monikoje.
Jo išvaizda tikrai niekuo nepriminė kelis dešimtmečius JAV kine vyravusius vyriško etalono pavyzdžius. Tačiau ir „Absolventas“, ir tuoj po jo pasirodę filmai nutildė net didžiausius skeptikus, nes D. Hoffmanas ėmė demonstruoti neįtikėtinas fizinio bei dvasinio persikūnijimo metamorfozes.
Smūgiu „amerikietiškai svajonei“ tapo trimis Oskarais apdovanotas britų režisieriaus Johno Schlesingerio „Vidurnakčio kaubojus“ (1969), sulaužęs ne vieną tabu. O mirtinai sergantį luošą italų emigrantą Ritsą, praminta „Žiurke“, D. Hoffmanas suvaidino taip, kad šis antro plano personažas užgožė net pagrindinį herojų, suvaidintą Jono Voighto (kurį dabar labiau žinome kaip Angelinos Jolie tėtį).
Už sugebėjimą vaidinti labai skirtingus personažus D. Hoffmanas dažnai vadinamas aktoriumi chameleonu. Pastarojo titulo jis nusipelnė dar karjeros pradžioje.
O žiauriais filmais garsėjusio režisieriaus Samo Peckinpah „Šiaudiniuose šunyse“ (1971) D. Hoffmanas suvaidino drovų inteligentą, kurį kova už būvį ir noras apsaugoti savo garbę paverčia siaubą keliančiu rafinuotu žudiku.
Sunku čia būtų išvardinti daugumą D. Hoffmano vaidmenų. Laimė, nemažai jų esame matę. Aktorius apdovanotas dviem Oskarais – už vaidmenis filmuose „Kramer prieš Kramerį“ (1979) ir „Lietaus žmogus“ (1988).
10. „ABSOLVENTAS“ (The Graduate, 1967, rež. Mike’as Nicholsas) Jei ne permainos septinto dešimtmečio Amerikos gyvenime, tai nedidelio ūgio (1,70 m.), netaisyklingų veido bruožų su didele nosimi vyrukui kelias į Holivudo studijas būtų aklinai uždarytas. Be po to, kai Amerikos ekranuose pasirodė „Absolventas“ su absoliučiai neherojiškos išvaizdos niekam nežinomu aktoriumi D. Hofmanu pagrindiniame vaidmenyje, o JAV spaudoje sumirgėjo teiginiai apie tai, kad holivudinę žvaigždžių sistemą pagaliau keičia antiherojų kinas, vienas senos gvardijos prodiuseris su neslepiamu pykčiu iškošė: „Dabar mes priversti įprastus gražuolius keisti tikrais išsigimėliais…“
O jaunimui labai patiko toks jų bendraamžis, neišsiskiriantis iš paprastų amerikiečių, bet lemiamu momentu sugebantis pademonstruoti kietą charakterį.
D. Hoffmanas suvaidino naivų koledžo absolventą Beną Bredoką, žengiantį pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Režisierius negaili kritikos ir net pagiežos sočiai miesčioniškai aplinkai ir suaugusiems, supantiems Beną. Jo tėvai – tipiški vartotojų visuomenės atstovai. O vaikino mylimosios Eleinos (Katharine Ross) motina ponia Robinson (Anne Bancroft) be jokio sąžinės graužimo sugundo nepatyrusį geltonsnapį. Laimė, vaikinui pakanka ryžto ištrūkti iš užburto rato.
Nors seksualinė revoliucija tuometinėje Amerikoje jau buvo įgavusį pagreitį, net ir tokiame kontekste „Absolventas“ pasirodė pernelyg drąsus ir netgi įžūlus.
Režisieriui Mike‘ui Nicholsui tai buvo ne naujiena. Amerikoje dar nenutilo skandalas, kurį sukėlė metais anksčiau pasirodęs debiutinis jo filmas „Kas bijo Virdžinijos Vulf? (Who’s Afraid of Virginia Woolf?, 1966). Pagal Edwardo Albee pjesę sukurta psichologinė drama tobulai atitinka trijų vienybių – vietos, laiko ir veiksmo – reikalavimus. Vieną nemigo naktį istorijos profesoriaus Džordžo namuose praleidžia sutuoktiniai Nikas ir Hanė. Svečiams bus lemta tapti tikro psichoanalizės seanso stebėtojais. Mat seniai pavargę vienas nuo kito Džordžas (Richardas Burtonas) ir Marta (Elizabeth Taylor) surengia mažą šeimyninį teismą ir išlieja vienas ant kito visą per bendrą gyvenimą susikaupusį pyktį. Pradžioje šis “inteligentiškas striptizas” panašus į azartišką žaidimą, bet juokai baigiasi, kai įsismarkavę sutuoktiniai peržengia visas ribas. Filmas pelnė net penkis Oskarus.
„Absolvento“ Oskarų kolekcija kuklesnė: paauksuota statulėle apdovanotas tik režisierius Mike‘as Nicholsas.
O filme skambančios garsaus anuomet dainorėlių dueto Paulo Simono ir Arto Garfunkelio dainos tapo nesenstančiais hitais, ir dabar vis dar žadina gražius retro nostalgijos jausmus. Ypač tiems, kieno jaunystė sutapo su tais „senais gerais laikais“. (G.J.)
Vienas kritikas Kaufmaną apibūdino taip: “Tai nihilistiškas elfas, dzen partizanas, dadaistas komediantas ir pirmasis tikras atlikėjas”, nors esą Kaufmanas mieliau mėgdavo būti apibūdinamas kaip paprastas “šokio ir dainos žmogus”. Kaufmanas mirė 1984 metais nuo plaučių vėžio, būdamas vos 35-erių, tačiau jo dvasia liko gyva ir Robino Williamso, ir daugelio kitų aktorių kūryboje.
Vyresnės kartos amerikiečiams brangus ir dar vienas septintojo dešimtmečio šaipokas Lenny Bruce‘as, kurį 1974 metais režisieriaus Bobo Fosse’o dramoje „Lenny” suvaidino Dustinas Hoffmanas.
Po 8 Oskarais apdovanoto spalvingo ir triukšmingo miuziklo „Kabaretas“ (Cabaret, 1972) režisierius pasinėrė į juodai balto kino atmosferą. Garsus JAV kabaretų komikas Lenny Bruce‘as garsėjo chuliganišku elgesiu, necenzūriniais respektabilios publikos užgauliojimais. Jis nevengė politiškai nekorektiškų išpuolių ir dažnai patekdavo į policijos daboklę. Ne mažiau skandalingas buvo ir jo asmeninis gyvenimas, ypač po vedybų su striptizo šokėja ir narkomane Hane (Valerie Perrine apdovanota Oskaru).
1966 m. Lenny Bryce‘as mirė perdozavęs narkotikų. 1967-aisiais grupė „The Beatles“ įdėjo jo portretą į grupinę nuotrauką albumo „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ viršeliui. Bobas Dylanas jam sukūrė dainą, kurioje yra tokie žodžiai: „Lenny Bruce‘as rodė blogą pavyzdį kaip vyresnis brolis, kurio tu niekad neturėjai“.
Pirmą kartą pagal Juliano Barry pjesę „Lenny“ spektaklis Brodvėjuje buvo pastatytas 1971 metais. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Cliffas Gormanas tąsyk buvo apdovanotas premija „Tony“, tačiau apie ekranizaciją tada buvo galima tik pasvajoti. Nes pjesėje buvo daug nepadorių pokštų ir keiksmažodžių, kuriuos dar buvo galima toleruoti nedidelėje teatro salėje, bet šimtus kartų didesnei kino auditorijai pasiūlyti tokį siužetą buvo pernelyg rizikinga. Laimė, kaip tik tada formavosi vadinamasis „Naujasis Holivudas“, vadavęsis iš ankstesnių cenzūros draudimų ir prodiuserių diktato gniaužtų.
O ir režisieriaus Bobo Fosse‘o reputacija po jo „Kabareto“ triumfo gerokai sustiprėjo. Tada ir buvo paskelbta, kad režisierius imasi šio projekto, o pagrindinį vaidmeniu susidomėjo Alas Pacino, kuris po pirmojo „Krikštatėvio“ ir „Serpiko“ tapo pirmojo ryškumo žvaigžde. Galiausiai aktorių varžybose nugalėjo Dustinas Hoffmanas, atlikęs savo vaidmenį nepriekaištingai. (G.J.)
8. „MAŽAS DIDELIS ŽMOGUS“ (Little Big Man, 1970 m., rež. Arthuras Pennas) Šį vesterną sukūręs režisierius Arthuras Pennas debiutavo filmu „Kairiarankis šaulys“ (The Left Handed Gun, 1958). Tai buvo vesternas, pirmą kartą nuvainikavęs Laukinių vakarų didvyrį Viljamą Bunį, geriau žinomą kaip Vaikis Bilis: filme Paulas Newmanas jį vaidina ne kaip romantišką „svieto lygintoją“, bet kaip nedidelio proto sadistą ir šaltakraujišką žudiką. Filmas sužavėjo Europos publiką, bet amerikiečiams nepatiko. Kam gi patiks matyti save realybę nepagražinančiame veidrodyje?
Vėliau režisierius nuvainikavo dar kelis amerikietiškus mitus. Pavyzdžiui, „naujojo Holivudo“ pradžią ženklinęs filmas „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967) iš pradžių kai kurių Amerikos kritikų buvo atmestas kaip įžūlus kriminalinis filmas dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo. Anot knygos „1001 filmas, kuriuos privalai pamatyti per savo gyvenimą“ (liet. leidimas 2007 m.) autorių, „ankstesnių metų filmuose taip pat buvo vaizduojamos žiaurumo scenos, bet tai buvo pirmas Holivudo filmas, privertęs žiūrovą pajusti panašių siaubo scenų patrauklumą“.
Išsklaidęs ilgai romantizuotą dviejų žudikų biografiją filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus.
O filme „Mažasis didelis žmogus“ režisierius tautiečiams atskleidė kai kuriuos dažnai nutylimus masinio indėnų genocido faktus antroje devynioliktojo amžiaus pusėje ir su visomis tragiškomis detalėmis atkūrė 1876 metų mūšį, kuriame strėlėmis ir ietimis ginkluoti indėnai sutriuškino iki ausų ginkluotus generolo Džordžo Armstrongo Kasterio pulkus.
Būtent tada D. Hoffmanas pasiekė savo didžiausią asmeninį rekordą, nes vesterne „Mažasis didelis žmogus‘ (1970) suvaidino savo herojų nuo ankstyvos jaunystės iki 121 –erių metų amžiaus. Būtent jis filme komentuoja visus istorinius įvykius.
Nuo mažų dienų Džekas augo tarp indėnų, kurie tapo tikrais jo kraujo broliais. Nors vėliau vaikinas buvo auklėjamas tradiciniais amerikietiškais ir krikščioniškais idealais, jis pamatė jų fariziejišką esmę ir grįžo į civilizacijos nesugadintų žmonių bendriją, kad taptų jų naikinimo liudininku. Panaši iliuzijų žlugimo nuotaika ženklina geriausius penkiasdešimties metų senumo amerikietiškus filmus. (G.J.)
7. „DRUGELIS“ (Papillon, 1973 m., rež. Franklinas J. Schaffneris) Prieš dvejus metus mūsų didžiuosiuose ekranuose beveik niekieno nepastebėtas praslydo pakankamai dramatiškas filmas „Drugelis“, kurio populiarumo mūsų žiūrovų tarpe nepadidino net vieną iš dviejų pagrindinių vaidmenų suvaidinęs Rami Malekas, nors jau žinojome, kad būtent jis tobulai persikūnijo į „Queen“ lyderį Freddie Mercury (pačią „Bohemijos rapsodiją“ pamatėme tuoj po „Drugelio“ lietuviškos premjeros).
Rami Malekas „Drugelyje“ suvaidino Luisą Dega – tą personažą, kuris nuo 1973 metų visiems asocijuojasi tik su Dustinu Hoffmanu.
Nors abu filmai (ir nauja, ir senoji „Drugelio“ versijos) sukurtos pagal tą patį literatūros kūrinį, lyginti abu filmus visai nesinori, nes naujas tėra tik, kaip sakoma, „devintas vanduo nuo kisieliaus“.
Abiejų filmų pagrindą sudaro savo metu sensacingai pagarsėjusi knyga, kurią parašė ne profesionalus literatas, o daug metų už grotų praleidęs (nors knygų rašymui neabejotinai gabus) nusikaltėlis Anri Šarjė (Henri Charrière). O kalėjo jis ne bet kur, bet liūdnai pagarsėjusioje Velnio saloje.
Neseniai per „History Channel“ net du kartus mačiau nepaprastai įdomų dok. filmą apie šios knygos autorių. Į savo knygą jis sudėjo savo paties patirtus išgyvenimus ir sadistiškus kankinimus, nuo kurių skaitant kraujas stingsta gyslose. Buvo šioje knygoje aprašytas ir vienas garsiausių Velnio salos kalinių, pramintas tiesiog Drugeliu, nes būtent jį buvo išsitatuiravęs ant krūtinės.
Leidyklos redaktorius knygą atnešusiam vyrui pasiūlė dar šiek tiek prie teksto padirbėti, kad būtų galima knygos viršelyje užrašyti, jog romano autorius ir yra tas pats Drugelis. Redaktoriaus argumentas buvo labai racionalus: „Taip knyga atrodys gerokai autentiškesnė, vadinasi, ir bus geriau parduodama“.
Taip ir atsitiko 1969 metais, o kai JAV režisierius Franklinas J. Schaffneris knygą ekranizavo, „Drugelis“ tapo dvigubo čempionu – ir kaip bestseleris, ir kaip vienas geriausių filmų apie kalėjimus.
Į kalėjimu paverstą Pietų Amerikos Velnio salą (prancūzų kolonijoje Gajanoje) patenka seifų plėšikas Anri Šarjeras (jį pirmasis suvaidino Steve’as McQueenas, naujoje versijoje – Charlie Hunnamas), pramintas Drugeliu. Pabėgti iš čia neįmanoma. Jei iš kalėjimo dar kaip nors galima ištrūkti, tai įveikti vandenyno bangas dar niekam nepavyko. Tačiau Drugelio tokie sunkumai negali sulaikyti. Jis kiekvieną akimirką kuria pabėgimo planus. Ir, pritaikęs patogų momentą, sprunka kartu su kitu kaliniu – sukčiumi Luji Dega (Dustinas Hoffmanas).
Pirmasis Drugelio skrydis į laisvę buvo nesėkmingas. Kito teko laukti keletą metų.
Klasikinis „Drugelis“, be kitų savo privalumų, išsiskiria puikia kompozitoriaus Jerry Goldsmitho muzika ir galingai skambančiu motto – žmogų galima ilgai žeminti ir niekinti, tačiau mažas užsispyręs žmogus gali laimėti prieš galingą jį palaužti norinčią sistemą. (G.J.)
6. „Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog, 1997, rež. Baris Levinsonas) Dviem „Oskarams“ nominuota politinė komedija, atskleidžianti medijų įtaką ir kaip kuriama melaginga informacija, pateikiama visuomenei. Istorija vyksta Baltųjų rūmų užkulisiuose, kur bandoma ,,apmulkinti“ visuomenę.
Baltuosiuose rūmuose – skandalas. Pats JAV prezidentas užtiktas besimeilinantis su jaunute skaute. Iškilus šiai paslapčiai, kuri yra labai nepalanki prezidentui dėl artėjančių rinkimų, grupelė prezidento komandos narių imasi ieškoti būdų, kaip nuslėpti šį įvykį. Padėčiai gerinti pasikviečiamas vienas neetiškas patarėjas, kurio sugebėjimai neeiliniai. Robertas DeNiro, vaidinantis patarėją Berną, sumano nukreipti dėmesį nuo prezidento surengiant konfliktą su Albanija. Šiam spektakliui surengti pasikviečiamas netgi Holivudo prodiuseris, padedantis ,,parašyti scenarijų“. Filme su humoru parodoma šios apgaulės sėkmė.
Filmo aktoriai – didžiausios Holivudo žvaigždės: Robertas DeNiro, Dastinas Hofmanas, Kirsten Dunst, puikiai įsikūniję į vaidmenis. Filme tarsi šaipomosi iš naivios visuomenės, kuri tiki viskuo, kas yra pakišama po nosimi.
„Šuns“ vizginimas „uodega“ simbolizuoja tuos, kurie valdo žiniasklaidą, o „šunį“ – kuris leidžiasi vizginamas savo uodega, galima suprasti, kad atstovauja Amerikos žmonėms.
Frazė „uodega vizgina šunį“ buvo ankstesnė už filmą, tačiau ji įgijo dabartinę savo specifinę reikšmę politinėje leksikoje – sugalvojus nacionalinio saugumo krizę, kad atitrauktų dėmesį nuo vidaus skandalo. Kaip ir „Mandžiūrijos kandidatas“ ar „Bjaurusis amerikietis“, „Vagis šuo“ sukūrė koncepciją, kuri įgijo politinį pomirtinį gyvenimą nepriklausomai nuo darbo, su kuriuo jis iš pradžių buvo susijęs. Trumpai tariant, filmas prasideda tuo, kad išgalvotas prezidentas (jis niekada nėra įvardytas) yra apkaltintas seksualiniais ryšiais su skaute mergina, besilankančia Ovaliniame kabinete, likus vos kelioms dienoms iki perrinkimo kovos. Šešėlinis politikas (Robertas De Niro) ir Baltųjų rūmų padėjėjas (Anne Heche) pasitelkia legendinio Holivudo prodiuserio (Dustino Hofmano) pagalbą, kad suklastotų netikrą karą, kuris atitrauktų Amerikos visuomenės dėmesį iki rinkimų dienos. Komanda sugalvoja suklastotą nacionalinio saugumo krizę, apimančią neegzistuojantį bombonešį B-3, Albanijos teroristų sumanymą kontrabanda į JAV įvežti branduolinį ginklą, o vėliau įkaitų krizę, kurioje dalyvauja JAV specialiųjų pajėgų operatorius, užkluptas už priešo linijų Albanijoje. „Kodėl Albanija ?“, – stebisi Heche. „Ką jie kada nors padarė dėl mūsų?”- kvatoja De Niro.
Filmas – labai smagi satyra. Nors jis bus amžinai susietas su Levinsky epocha, atrodo, kad jis labiau skirtas atsakui į vyriausybės žiniasklaidos manipuliacijas – per Pirmąjį Persijos įlankos karą, pirmąjį didelį JAV internetinį konfliktą.
Likus dvidešimčiai metų prieš #MeToo, filme „Uodega vizgina šunį“ vaizduojama, kaip galingi vyrai (ir kai kurios moterys) stengiasi apsaugoti dar galingesnius vyrus nuo įtarimų dėl seksualinio skndalo. (Pats Hoffmanas yra susidūręs su keletu tokių įtarimų, nors jo advokatai juos neigia.) Scena, kurioje veikėjai diskutuoja, ar „Tostitos“ krepšį reikėtų pakeisti baltu, Dunstas vaizduojamas kaip albanas pabėgėlis, nuspėja, kaip manipuliuojant skaitmeniniu vaizdu transformuoti politinę propagandą.
Filme “Uodega vizgina šunį” parodomi chamiški santykiai tarp „liberalaus“ Holivudo ir karinės pramonės komplekso. De Niro ir Hoffmano vaidybą filme šiandien sunku stebėti negalvojant apie tam tikrą Holivudo žaidėją, kuris tapo kraštutiniu dešiniuoju politiniu impresariju, jau nekalbant apie tam tikrą realybės žvaigždę, kuri tapo prezidente.
Kaip ir visi sąmokslo filmai, taip ir šis prisiima pribloškiamą politinių lyderių kompetenciją.
Pagrindinis dalykas yra tas, kad filme niekam nekyla mintis, jog už sudėtingas, slaptas pastangas informuoti visuomenę apie netikrą karą, gali būti paprasčiau pradėti tikrą karą. Kaip ir visi sąmokslo filmai, šis prisiima pribloškiamą politinių lyderių kompetenciją. Nuomonė, kad Baltieji rūmai galėtų nuslėpti tokio masto sąmokslą, jaučiasi beveik tarp visiško pasimetimo ir nuoširdžių pateisinimų, parodytų per pastarąją Amerikos karinę krizę. Įsivaizdavimas, kad amerikiečius taip sujaudins karinė krizė, kad jie susiburs ir pamirš apie kasdienę partizaninę politiką, šiandieninėje Amerikoje karas nėra „Oskarams“ nominuotas prestižinis filmas, kuriuo garsėja Hofmano personažas. Tai franšizė. (R.J.)
5. „VISA PREZIDENTO KARIAUNA“ (All the President’s Men, 1976 m., rež. Alanas J.Pakula)
Prieš dvejus metus vieną pikčiausiai JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką kritikuojančių knygų „Baimė: Donaldas Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ (Fear: Trump in the White Houses) skaitytojams pristatė legendinis JAV reporteris Bobas Woodwardas. Visai neseniai pasirodė kita jo knyga „Įniršis“ (Rage), jau skirta Trumpo veiksmams, susijusiems su COVID-19.
O beveik prieš pusę amžiais – konkrečiai 1972-aisiais – būtent du jauni įtakingo laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas suvaidino lemiamą vaidmenį vadinamoje Votergeito byloje, privertusioje JAV prezidentą Richardą Nixoną atsistatydinti.
Štai puikus pavyzdys, kaip demokratinėje šalyje turėtų veikti įstatymai ir elgtis susikompromitavę aukščiausio rango politikai.
Lietuvoje nėra savaitės, kad žiniasklaida neaprašytų stambius politinius skandalus ar įvardintų aukštus postus užimančius politikus, dėl kurių konkrečios veiklos valstybei padaryta didelė žala, tačiau niekam nė plaukas nuo galvos dar nėra nukritęs.
O jau apie susikompromitavusių valdininkų savanorišką atsistatydinimą nėra ką nė kalbėti. Kas kita – Amerika, kurioje po panašių publikacijų iš karto taptum politiniu lavonu. Taip atsitiko JAV prezidentui Nixonui, įsivėlusiam į konkurentų pasiklausymo skandalą.
Bobas Woodwardas (jį suvaidino Robertas Redfordas) ir Carlas Bernsteinas (Dustinas Hoffmanas) savarankiškai tyrė prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas ir gavo akivaizdžius pono prezidento kaltės įrodymus. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos nepasibaigus antrajai kadencijai.
Svarbų vaidmenį šioje istorijoje suvaidino laikraščio redaktorius Benjaminas Bradlee (jį suvaidinęs Jasonas Robardsas buvo apdovanotas Oskaru kaip geriausias antrojo plano aktorius), nepabūgęs grasinimų susidoroti ir apgynęs amerikietiškos demokratijos idealus.
Ir reikia būtinai paminėti dar vieną asmenį, likusį anonimų, bet kaip dabar sakoma, „nutekinusį“ itin svarbią informaciją: norėdamas išlikti nežinomas šis informatorius buvo pasivadinęs „Gilia gerkle“ (angl. Deep Throat): jį filme suvaidino Holivudo veteranas Halas Holbrookas.
Užtai labai negatyviai filme pavaizduoti politiniai aferistai – korumpuoti nesąžiningo prezidento įsakymų vykdytojai, Prezidento perrinkimo komiteto (CREEP) nariai: kartais kai kurie jų atrodo panašūs į operetinius piktadarius.
Tokios jau nuo seno amerikietiško kino taisyklės: tik šį kartą filmas pasakoja ne iš piršto išlaužtą istoriją apie Gėrio pergalę prieš Blogį, o pagal Williamo Goldmano scenarijų sukurtą filmą, paremtą realiais įvykiais.
Filmas apdovanotas keturiais Oskarai: už scenarijų, antraplanį vaidmenį, adaptuotą garsą ir dailininkų darbą. (G.J.)
4. „VIDURNAKČIO KAUBOJUS“ (Midnight Cowboy, 1969, rež. John Schlesinger) Šio 1969 metais sukurto filmo, tikriausiai, nebūtų, jeigu Jungtinėse Amerikos valstijose septintojo dešimtmečio viduryje nebūtų prasidėjusios ryškios politini bei socialinio gyvenimo permainos. Jas išjudino garsių politinių lyderių nužudymas, de jure rasinės nelygybės panaikinimas JAV Aukščiausiame teisme (1964) ir de facto šio juridinio žingsnio išprovokuota „karšta vasara“ Čikagoje (1965), jaunimo demonstracijos prieš karą Vietname, hipių judėjimas.
Permainos galiausiai paveikė ir kiną: 1966 m. JAV Aukščiausias teismas panaikino vadinamąjį „Heiso kodeksą“ ir studijos buvo įpareigotos nurodyti amžiaus cenzą žiūrovams. Visa tai atvedė prie vadinamojo „Naujojo Holivudo“, nes anot kino istoriko Davido Parkinsono, „Holivudui žūtbūt reikėjo atsinaujinti komerciškai ir estetiškai“.
„Naujasis Holivudas“, kartais vadinamas „Amerikos naująja banga“ arba „Holivudo renesansu“, reiškia Amerikos kino istorijos judėjimą nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pradžios, kai išpopuliarėjo nauja jaunų filmų kūrėjų karta Jungtinėse Valstijose. Jie darė įtaką sukurtų filmų tipams, jų gamybai ir rinkodarai.
„Naujasis Holivudas“ ženklino ne studijos, bet režisierių viršenybę, kuri pakeitė ilgai gyvavusį prodiuserių diktatą. Jauni režisieriai gavo teisę kurti nebrangius filmus, keliančius aktualias problemas ir juose leido atsiskleisti Holivudo kanonų neatitinkantiems jauniems aktoriams (Jackas Nicholsonas, Alas Pacino, Diana Keaton ir kt.).
Du tokius klasikinio Holivudo kanonų neatitinkančius jaunus aktorius Dustiną Hoffmaną ir Joną Voightą į Ameriką pakviestas britų režisierius Johnas Schlesingeris pasikvietė pagrindiniams vaidmenims filme „Vidurnakčio kaubojus“.
Pagal James Leo Herlihy romaną sukurtas filmas parodo ne tą „paradinę“ – išblizgintą Ameriką, kurios fotografijos mirga turistiniuose kataloguose. Čia nėra jokio Niujorko spindesio – „miestas, kuris niekada nemiega“ nejaukus gyventi ir visai nesvetingas tiems, kurie iš visokių provincijų čia sulėkė realizuoti amerikietišką svajonę.
Būtent toks yra patrauklios išvaizdos jaunuolis Džo Bakas (Jonas Voightas), atvykęs iš Teksaso. Savimi pasitikintis vyrukas pasirenka lengviausią ir maloniausią būdą užsidirbti pragyvenimui, teikiant intymias paslaugas senstančioms moterims. Jis mano, kad „turtingos karvės“ mokės jam didžiulius pinigus už meilės glamones. Tačiau toks „verslas“ nesiseka, ir greitai visos svajonės sudūžta. Žigolo profesijos jaunuoliui gerai įsisavinti nepavyko – koją pakišo provincialus naivumas ir senamadiškas padorumas.
Paskutinius pinigus iš kaubojaus rūbais apsirengusio Džo Niujorko gatvėse išvilioja raišas vargeta Ricas, pravardžiuojamas tiesiog Žiurke (angliškai Ratso) ir dėl atstumiančios amžinai nevalyvos išvaizdos, ir dėl jo itališkos pavardės Rizzo (jį tiesiog virtuoziškai suvaidino Dustinas Hoffmanas).
Neilgai trukus abu atstumtieji susidraugauja, nes dviese lengviau kovoti už savo „vietą po saule“. Abu trokšta susitaupyti pinigų ir kada nors ištrūkti iš Niujorko „džiunglių“ į Floridos rojų.
Vos pasirodžiusį ekranuose filmą kai kas vadino pernelyg niūriu ir pesimistiniu, bet režisierius Johnas Schlesingeris, atvirkščiai, sakė kūręs filmą apie viltį.
Filmą tinkamai įvertino JAV Kino meno ir mokslo akademijos nariai, pirmą kartą Oskarų istorijoje „Vidurnakčio kaubojų“ pavadinę geriausiu filmu, nors jam buvo suteikta kategorija „X“. Dar du Oskarai (už geriausią scenarijų ir režisūrą) bei tvirta komercinė sėkmė tik patvirtino, kad permainų apimtoje Amerikoje žiūrovai jau buvo pasirengę tinkamai įvertinti brandų ir nuoširdų filmo autorių realizmą.
1994 m. „Vidurnakčio kaubojus“ buvo įtrauktas į Nacionalinį registrą, skirtą kultūrinę, istorinę ar estetinę vertę turintiems kūriniams.
O Dustino Hoffmano ir Jono Voighto profesinė partnerystė šiame filme tapo vienu įsimintiniausiu duetu pakankamai gausioje „buddy movie“ galerijoje. (G.J.)
3. „KRAMER PRIEŠ KRAMERĮ“ (Kramer vs Kramer, 1979 m., rež. Robertas Bentonas) Šis režisieriaus Roberto Bentono filmas ekranuose pasirodė 1979, kai triumfavo triukšminga bei plačiaformatė F.F. Coppolos „Mūsų dienų apokalipsė“, juodai baltas Martino Scorsese‘s šedevras „Įsiutęs bulius“, paskutinis Bobo Fosse‘o kino šedevras „Visas tas džiazas“, šiurpą ir šleikštulį keliantis Ridley Scotto fantastinis trileris „Svetimas“.
Šių plačiai skambėjusių kino hitų fone tikrai nepasimetė jokių specialiųjų efektų neturėjusi šeimyninė drama „Kramer prieš Kramerį“, tapusi reikšmingu kinematografiniu įvykiu ir žiaurios konkurencijos sąlygomis net išsikovojusi penkis Oskarus – už geriausią metų filmą, režisūrą, scenarijų ir aktorystę (Dustinas Hoffmanas už pagrindinį vaidmenį, o Meryl Streep – už antraplanį).
Amerikiečiai tada juokavo, kad aštuntasis dešimtmetis prasidėjo sentimentalia melodrama „Meilės istorija“ (Love story, 1970, rež. Arthuras Hilleris), o baigėsi panašia sentimentalia (tik ne taip tragiškai pasibaigiančia juosta „Kramer prieš Kramerį“.
„Meilės istorijoje“, kaip pamename, dviejų romantiškų širdžių sąjungą brutaliai perbraukia merginos mirtis nuo leukemijos. „Krameryje“ jauną šeimą išardo kur kas banalesnės priežastys.
Amžinai užsiėmusio Tedo Kramerio žmonai Džoanai (M. Streep) kartą pabosta ramus šeimyninis gyvenimas ir ji lengvabūdiškai nusprendžia palikti vyrą su penkiamečiu sūnumi “vienus namuose”. Tik dabar Tedas (D. Hoffmanas) pajunta tikrą tėviškos atsakomybės jausmą ir visokiais būdais bando stiprinti savo autoritetą mažojo Bilio akyse. Savarankiškumo egzaminą Tedas išlaiko puikiai ir tampa tikru savo sūnaus draugu, bet kaip tik tuomet Džoana kreipiasi į teismą ir pareikalauja sūnaus sau. (G.J.)
2. „TUTSI“ (Tootsie, 1985 m., rež. Sydney’us Pollackas) Šv. Rašte seniai pasakyta: „Moteris nevilkės vyriško apdaro nei vyras nesirengs moteriškais drabužiais, nes kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą VIEŠPAČIUI, tavo Dievui“.
Tačiau nepaisant tokio griežto perspėjimo teatre ir kine apstu pavyzdžių, kai aktoriai labai noriai persirenginėja priešingos lyties drabužiais ir (dažniausiai komedijose) demonstruoja persikūnijimo galimybes. Tokioms istorijoms net sugalvotas specialus žanrinis terminas – travesti komedijos (nuo pranc. travestir – persirenginėti).
Kine apstu pavyzdžių, kada moterys dėl tam tikrų aplinkybių priverstos apsimesti vyru (1921 metais Vokietijoje net buvo sukurta originali versija apie Hamletą – moterį, ją vaidino anuometinė danų kino tragikė Asta Nielsen).
Bet kur kas daugiau pavyzdžių, kai (dažniausiai komedijose) moterimis apsimeta vyrai. Tada jau žiūrovų laukia juoko kaskados, matant kaip stipriosios lyties atstovai bando dorotis su perukais, antakiais, suknelėmis ir, žinoma, aukštakulniais bateliais ar specifiniai kūno iškilimais.
Su visu šiuo gražios moters arsenalu yra susidūrę ir Robinas Williamsas („Ponia Dautfajė“), ir net Melas Gibsonas („Ko nori moterys?“)
Tačiau vienas garsiausių, ir ko gera sėkmingiausių pavyzdžių – Dustinas Hoffmanas klasikinėje komedijoje „Tutsi“.
Pats aktorius pradinį impulsą persikūnyti į moterį savo metu komentavo taip:
„Viename vakarėlyje kilo diskusija apie tai, kiek moters slypi kiekvieno vyro viduje. Nors tąsyk pokalbis apsiribojo vien pokštais ir sąmojais, kitą dieną rimtai susimąsčiau: „O kokia gi moterimi galėčiau būti aš?“.
Susisiekęs su scenaristu Murray‘umi Schisgalu aktorius tuoj pat ėmėsi darbo. Greitai gimė scenarijaus juodraštis apie tenisininką, kuris galvoja, kad apsimetęs moterimi galėtų nesunkiai laimėti Vimbldono turnyrą, kuriame dalyvauja moterys. Tačiau pasirodė, kad lengvos pergalės išplėšti nepavyko – apsišaukėlis nebuvo demaskuotas, bet paprasčiausiai jau labai greitai pralaimėjo… trylikametei tenisininkei.
Vėliau į scenarijaus vystymą vis įsijungdavo Dustino Hoffmano bičiuliai, kiekvienas siūlė naujų idėjų, ir galiausiai scenarijus buvo neatpažįstamai transformuotas.
Režisieriaus Sidney‘aus Pollacko sukurta „Tutsi“ tapo komedija apie Niujorke gyvenantį aktorių Maiklą Dorsį, kuris netekęs pastovaus darbo sugalvoja būdą, kaip iš nemalonios situacijos išsisukti.
Po ilgų ir nesėkmingų paieškų jis pagaliau sužino apie laisvą vietą vienoje daugiaserijinėje TV „muilo operoje“. Bet šiam vaidmeniui reikalinga moteris. Todėl Maiklui tenka apsimesti dailios lyties atstove Dorote Maikls. Talentingo aktoriaus persikūnijimas pranoko visus lūkesčius. Jis gavo trokštamą vaidmenį ir ilgai vedžiojo už nosies žiūrovus bei kolegas. Tik galutinai susipainiojęs meilės reikaluose (Maiklas įsimyli savo partnerę Džiulija, o Džiulijos tėvas – Dorotę), virtuoziškas apgavikas pagaliau ryžosi tiesioginio eterio metu nusimesti kaukę ir jau beišsikvepiančiam serialui šiuo savo ekscentrišku poelgiu pasiūlė naują siužeto posūkį.
Jessica Lange gavo pirmąjį Oskarą už antraplanį Džiulijos vaidmenį. O štai D. Hoffmanas į keblią padėtį pastatė Amerikos kino akademikus, kurie taip ir neapsisprendė, kokioje kategorijoje jam būtų galima įteikti Oskarą už dvigubą vaidmenį šioje komedijoje – kaip vyriško ar moteriško vaidmens atlikėjui.
Galiausiai buvo nuspręsta pasirinkti kitą kandidatūrą, ir geriausio aktoriaus Oskaras atiteko Mahatmą Gandį suvaidinusiam Benui Kingsliui. (G.J.)
1. „LIETAUS ŽMOGUS“ (Rain Man, 1988) Legendinis JAV aktorius Dustinas Hoffmanas ir karjerą kine dar tik pradedantis Tomas Cruise’as susipažino 1985-aisiais, kai Hoffmanas viename Brodvėjaus teatre vaidino spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Kartą po spektaklio Tomas Cruise’as užėjo į vyresnio kolegos grimo kambarį ir abu ilgai kalbėjosi. Kaip vėliau aiškino Dustinas Hoffmanas jiedu pasidalijo prisiminimais ir pasirodė, kad jie labai panašūs.
Tada ir gimė mintis padirbėti kartu. Kaip tik tada Dustinui Hoffmanui buvo pasiūlytas scenarijus apie du brolius, kurių vienas yra autistas. Prodiuseriai norėjo, kad Dustinas Hoffmanas suvaidintų „normalų“ brolį, o jo partneriu buvo numatytas Jackas Nicholsonas. Tiesą sakant, prodiuseriai ne itin tikėjo tokio filmo sėkme, ir šis projektas iširo. O po kurio laiko Dustinas Hoffmanas pasiūlė kitą rokiruotę – jis suvaidins autistą, o jo gerokai jaunesnį brolį – Tomas Cruise’as. Kai prie jų prisidėjo režisierius Barry Levinsonas, viskas labai sparčiai pajudėjo. Taip pakeitus kai kurias scenarijaus detales gimė keturiais Oskarais apdovanotas filmas „Lietaus žmogus“.
Seniai palikęs gimtuosius namus Čarlis Bebitas (Tomas Cruise’as) ne itin sėkmingai verčiasi pardavinėdamas padėvėtus automobilius. Tėvo laidotuvėse jis sužino, kad visas palikimas (trys milijonai dolerių) atiteko jo vyresniajam broliui Reimondui, gyvenančiam specialioje klinikoje.
Reimondas (Dustinas Hoffmanas) nuo vaikystės serga autizmu ir visai nepažįsta realaus gyvenimo. Čarlis, atvirkščiai, yra pragmatikas. Jis nusprendžia pasiskelbti brolio globėju, kad tokiu būdu gautų bent pusę pinigų, net pagrobia Reimondą iš klinikos.
Kadangi Reimondas bijo skristi lėktuvu, į Los Andželą broliai keliauja automobiliu. O tai, kaip žinome iš begalės „kelio filmų“ yra pats geriausias būdas ištirpdyti nepatiklumo ledus, nes niekas taip nesuartina skirtingų žmonių, kaip drauge patirti likimo išmėginimai. Tad nenuostabu, kad ir tarp brolių pamažu užsimezga širdinga draugystė.
„Lietaus žmogus“ yra puikus pavyzdys, kad kartais sėkmingam filmo startui reikia palankiai susiklosčiusių politinių bei socialinių aplinkybių. Šis projektas ilgai keliavo iš rankų į rankas (jį norėjo realizuoti net Stevenas Spielbergas, tačiau tada jau buvo įsipareigojęs kurti dar vieną nuotykių filmą apie Indianą Džounsą). Bet ekranuose filmas pasirodė tada, kai amerikiečiai, išvarginti vadinamosios „reiganomikos“, pasiilgo kamerinių istorijų apie šeimos vertybes, šiltus artimiausių žmonių santykius, jausmus ir kitokius sentimentus. „Lietaus žmogus“ puikiai šiuos lūkesčius pateisino. Ir net išgelbėjo studiją MGM nuo jai tada grėsusio bankroto (į biudžetą buvo investuoti 25 mln. dolerių, o vien Amerikoje filmas surinko septynis kartus daugiau pinigų).
Filmas apdovanotas “Aukso Lokiu” Berlyno kino festivalyje ir keturiais Oskarais: už geriausią filmą, scenarijų, režisūrą ir Dustinui Hoffmanui.
Gediminas Jankauskas, Rusnė Jasilionytė
