Londone 1982-ųjų gruodžio pirmąją gimęs pakistanietis Rizwanas Ahmedas, vadinamas tiesiog Rizu – populiarus britų muzikantas, kino aktorius ir aktyvistas.

Jo tėvai į Didžiąją Britaniją atvyko aštuntajame dešimtmetyje. Vaikino šeimos genealogijos šaknys siekia XVII a., kai vadinamoje Didžiųjų Mogolų valdymo epochoje gyveno jo protėvis filosofas Mula Mahmudas Jaunpuris.

Aktorinę karjerą Rizas pradėjo suvaidinęs rež. M. Winterbottomo dramoje „Kelias į Guantanamą“ (2006 m.). Filmas susilaukė plataus rezonanso ir Berlyno kino festivalyje pelnė Sidabro lokį.

Nuo šio momento jauno aktoriaus pasiekimų kreivė kilo į viršų.

Už pagrindinį charizmatiško narkotikų prekeivio vaidmenį kriminaliniame trileryje „Gudruolis“ (2008 m., rež. Eranas Creevy) buvo nominuotas Britų nepriklausomojo kino prizui.

Ryškų pėdsaką Rizas paliko ir britų pop muzikos pasaulyje. 2006-aisiais jis įrašė satyrinį repo treką „Post 9/11 Blues“: ši daina buvo uždrausta transliuoti britų radijo bangomis, o jos tekstas pavadintas „politiškai provokaciniu“.

Su draugais (grupių „Scroobius Pip“, „Plan B“ ir kitų muzikantais) išleido kelis muzikinius diskus. 2016-aisiais išleido savo antrąjį autorinį muzikinį diską „Englistan“.

Plačiau pristatome TOP 10 geriausių Rizo Ahmedo vaimenų

10.ŠELMIS-1. ŽVAIGŽDIŲ KARŲ ISTORIJA“ (Rogue One: A Star Wars Story, 2016)

Kai 1977 m. pasaulio ekranuose pasirodė jauno režisieriaus George‘o Lucasas fantastinis filmas „Žvaigždžių karai“, jis iš karto užkariavo žiūrovų simpatijas. Ko gera, todėl, kad sugebėjo priartėti prie taip geidžiamos „kino visiems“ formulės. Genialiai paprastas sumanymas sukurti naujos rūšies pasaką, kurią norėtų žiūrėti bet kokio amžiaus žmonės, pranoko net pačius drąsiausius lūkesčius ir netrukus tapo tikru kultūriniu fenomenu. Net JAV kongresas įtraukė „Žvaigždžių karus“ į 25 nekintamą meninę ir estetinę vertę turinčių filmų sąrašą. Tokia sėkmė tiesiog įpareigoja tolimesniems žygdarbiams ir naujiems finansiniams rekordams. Todėl šio projekto autorius ėmėsi kalti geležį, kol ji karšta. Deja, kitų kosminės odisėjos filmų „Imperija kontratakuoja“ (1980 m.) ir „Džedajų sugrįžimas“ (1983 m.) meninė vertė buvo atvirkščiai proporcinga tikrai „kosminėms“ pajamoms.

Tolimesnius kosminės epopėjos etapus ištikimiausi fanai gerai žino. Kiekviename sekančiame filme buvo aprobuojami patys naujausi kompiuterinės technikos efektai, kurių anksčiau sukurti nebuvo įmanoma. Taip buvo sukurti dar du filmai „Žvaigždžių karai. Epizodas 1. Pavojaus šešėlis“ (1999 m.) ir „Žvaigždžių karai II: Klonų puolimas“ (2002 m.).

Tada galutinai ir susiformavo nuostata, kad visatoje vykstančias istorijas apie amžiną Gėrio ir Blogio kovą galima tęsti iki begalybės

Režisieriaus Garetho Edwardso filmas „Šelmis 1- Žvaigždžių karų istorija“ (2016 m.) nėra ankstesnių filmų tęsinys. Tai – 1977-ųjų filmo „Žvaigždžių karai IV: nauja viltis“ priešistorė. Pagrindiniai siužeto įvykiai susiję su tuo, kaip sukilėliai ruošėsi pavogti „Mirties žvaigždę“, kad visatai sugrąžintų viltį. Sukilėlių komandai vadovauja Džina Erso (akt. Felicity Jones) ir Kasijanas Andro (akt. Diego Luna).

Džina Erso yra nusikaltėlių pasaulio atstovė, kurios tėvas Galenas (akt. Madsas Mikkelsenas) yra itin slapto ginklo išradėjas. Sukilėliai įtraukia merginą į kovą prieš Imperiją. Kartu su būriu kovotoju ji turi surasti piktadarių įkalintą tėvą ir jį išgelbėti anksčiau nei Galeno superginklas vienu smūgiu sunaikins net kelias planetas.

Rizo Ahmedo vaidmuo šiame filme nedidelis. Jis vaidina Bohdį Ruką – krovininių erdvėlaivių pilotą, kuriam pavyksta ištrūkti iš Imperijos nelaisvės ir nunešti Galenui svarbią holografinę žinutę.

Vėliau būtent Rukas veda grupę į Galeno imperijos tyrimų centrą Eadu planetoje, kur piktadariui Kasianui įsakyta nužudyti Galeną, bet šis, regis, neketina paklusti įsakymui.

9. „UNA“ (Una, 2016)

Prieš gerą dešimtmetį trylikametė paauglė Una (akt. Ruby Stokes) pabėgo iš namų su gerokai vyresniu Rėjumi (akt. Benas Mendelsohnas), jos tėvo draugu.

Laimė netruko ilgai. Po kelių mėnesių, suplanuoto pabėgimo į užsienį išvakarėse Rėjus paliko Uną pakrantės viešbučio kambaryje. O dar po kelerių metų jau suaugusi Una (ją nuo šiol vaidina Rooney Mara) viename žurnale pamato ją palikusio mylimojo nuotrauką. Dabar jis jau nebe Rėjus, o Piteris Trevelianas, dirbantis vadovu dideliame sandėlyje ir turintis naują šeimą.

Una sužino ir tai, kad Rėjus ketverius metus kalėjo už seksualinę prievartą prieš nepilnametes ir pats kalėjime patyrė tokiems nusikaltėliams taikomą prievartą.

Tuo tarpu vieniša ir sutrikusi Una augo pas motiną tame pačiame name, kuriame gyveno ir prieš incidentą.

Una išdrįsta pasikalbėti su Rėjumi/Piteriu, nors iš pat pradžių aišku, kad panašus santykių aiškinimasis neveda niekur ir neišvengiamai baigiasi senų žaizdų aitrinimu, skaudžiomis ambicijomis ir karčiais priekaištais. O kartais būna ir dar blogiau…

Rizas Ahmedas vaidina jauną vienišą vyrą Skotą, Rėjaus bendradarbį. Po skaudaus pokalbio su Rėjumi mergina išeina iš sandėlio kartu su Skotu. Jam Una sakosi esanti Piterio dukra. Drauge jiedu net apsilanko Rėjaus naujos šeimos namuose priemiestyje.

Prabangų vakarėlį rengiantys šeimininkai, aišku, visai nesitikėjo pamatyti tokių netikėtų svečių. Čia Unos laukia dar viena akistata su buvusiu mylimuoju ir su jo naująja žmona.

Una“ – tai Australijoje žinomo teatro režisieriaus Benedicto Andrewso pirmas filmas, sukurtas pagal Davido Harrowerio pjesę „Juodvarnis“ („Blackbird“). Pats škotų dramaturgas parašė scenarijų, gerokai išplėtęs personažų ratą (pjesėje buvo tik du veikėjai).

8.BLOGOS REPUTACIJOS KVARTALAI“ (Ill Manors, 2012)

Blogos reputacijos kvartalų yra beveik visur. Dažniausiai jie taip vadinami dėl toksiškos (kai dabar įprasta sakyti) kriminogeninės aplinkos. Niujorkiečiai miesto svečiams (ypač baltųjų rasės atstovams) primygtinai nerekomenduoja lankytis Harleme. Bronksas – taip pat nuo seno gyvybei pavojingas kriminalinis rajonas. Londone toks Soho rajonas. Po nesenų teroro aktų Paryžiaus centre sužinojome apie Prancūzijos sostinėje esančius musulmonų apgyvendintus rajonus, kuriuose net policijos pareigūnai vengia patruliuoti. Panašių pavyzdžių pasaulyje apstu.

Vieną tokią vietą matome režisieriaus, pasivadinusio tiesiog Planu B (tikr. Ben Paul Ballance Drew), kriminalinėje dramoje „Blogos reputacijos kvartalai“.

Planu B šis režisierius save vadina, kai koncertuoja dainuodamas repą.

Pirmą kartą kaip reperis jis 2006 m. išleido debiutinį albumą „Who Needs Actions When You Got Words“. Antrasis studijinis albumas „The Defamation of Strickland Banks“ (2010 m.) buvo soulo ir R&B (ritmendbliuzo) albumas ir pakliuvo į pirmąją Jungtinės Karalystės muzikinių topų poziciją.

Suvaidino per tuziną vaidmenų, pasivadindamas, tai Planu B, tai Benu Drew. O 2012-aisiais pagal savo scenarijų režisavo pirmąjį (ir kol kas vienintelį) filmą „Blogos reputacijos kvartalai“, kuriam dar ir muziką sukūrė (muzikinis takelis vertas atskiros susižavėjusio muzikologo analizės).

Filmas pasakoja apie šešių žmonių gyvenimus. Paprastai tokiais atvejais autoriai stengiasi prigalvoti būdų, kaip šiuos atskirus likimus susieti vienu kontekstu arba perpinti tarpusavyje. Panašu, kad Planas B panašių tikslų nesiekia. „Blogos reputacijos kvartalai“ – tai šešios autonomiškos istorijos, kurias vienija nebent kriminalinės realybės šešėliai, šiuolaikinėse didmiesčių gatvėse klestintis smurtas ir žiaurūs žmonių tarpusavio santykiai.

Blogos reputacijos kvartalai“ – tai šešios autonomiškos istorijos apie išlikimą agresijos ir neapykantos pasaulyje.

Filmui režisierius Planas B pasamdė profesionalių ir nepatyrusių aktorių komandą. Kai kurie aktoriai režisierių pažinojo jau anksčiau. Rizas Ahmedas, anksčiau su juo įrašinėjęs muziką „Gudruoliui“, perskaitęs scenarijų paprašė sau pagrindinį Arono vaidmenį.

Filmavimo darbai truko keturias savaites Londone. Spaudoje buvo rašyta apie filmavimo grupės narių konfliktus su agresyviu jaunimu Londono Forest Gate rajone. Darbus kuriam laikui net teko nutraukti, kai kažkoks narkomanas pavogė nešiojamą kompiuterį su labai svarbia jau nufilmuota medžiaga.

Taip kartais į filmo kūrimo procesus įsibrauna ne kinematografininkų, o pačios gyvenimo realybės režisūra.

7. „KETURI LIŪTAI“ (Four Lions, 2010)

Keturi Anglijoje gyvenantys jauni musulmonai, įkvėpti Osamos bin Ladeno veiklos, pilni ryžto tęsti mokytojo žygius. Bet vien fanatiško užsidegimo maža. Šis ketvertas visai nieko nenutuokia nei apie ginklus, nei apie sprogmenis. Tenka keliauti į mokymus Pakistane.

Iš tokio lakoniško pristatymo gali pasirodyti, kad tai dar vienas rūstus kino pasakojimas apie tarptautinio terorizmo nusikaltimus. Bet tai klaidinantis išankstinis požiūris.

Iš tikrųjų gi „Keturi liūtai“ – reto žanro komedija. Komedijų terorizmo tema būta ir anksčiau. Puikus pavyzdys – „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk“ (2008, rež. Dennis Duganas), kuriame komikas Adamas Sandleris vaidina ilgai Izraelio antiteroristinės organizacijos „Mossad“ agentu dirbusį Zohaną Dvirą, kuris visą mirtinai pavojingos tarnybos laiką svajojo būti… kiečiausiu pasaulyje kirpėju ir pasitaikius progai inscenizuoja savo mirtį, kad galėtų pasinerti į šampūnais kvepiantį pasaulį.

Keturi liūtai“ – taip pat parodija apie teroristus, kurie visai nebaisūs, o, atvirkščiai, buki ir juokingi.

Keturi jauni vyrukai Omaras (Rizas Ahmedas), Baris (Nigelas Lindsay), Vadžas (Kayvanas Novakas) ir Feisalas (Adeelas Akhtaras) gyvena Didžiojoje Britanijoje ir visi priklauso teroristinei organizacijai, išpažįstančiai džihadą. Omaras ir Vadžas – pakistaniečiai, Feisalas yra arabas, o Baris, vaidinantis patį radikaliausią džihadistą, iš viso yra britas, prisiskaitęs Korano ir įteigęs sau mintį, kad jis – tikrų tikriausias „Alacho karys“.

Vienintelis Omaras šioje kompanijoje išsiskiria viskuo: jis protingas, apsiskaitęs, turi gerą darbą, namus, gražuolę žmoną ir paauglį sūnelį.

Bet dėl teisės būti grupės lyderiu aršiausiai kovoja tam jokių privalumų neturintis Baris. Kol Omaras ir Vadžas Pakistane kovotojų parengimo stovykloje ne itin sėkmingai bandė tapti profesionaliais teroristais, Baris susirado dar vieną bendramintį – repo mėgėją Hasaną (Arsheris Ali), kuris nori kuo greičiau nuo plepalų pereiti prie konkrečios teroristinės veiklos.

Kompanijas brandina vienas už kitą idiotiškesnius planus. Pradžioje Baris siūlo susprogdinti mečetę (kad įsiutę musulmonai sukiltų ir išskerstų visus netikinčius), paskui Vadžas siūlo susprogdinti… internetą. Bet protingiausias komandos narys abu šiuos planus atmeta.

Ką dar galėtų sugalvoti nevykėliai teroristai, kad pagaliau patenkintų savo kvailas fantazijas?

 

6.KELIAS Į GUANTANAMĄ“ (The Road to Guantánamo, 2006)

Šiuo savo kūriniu norėjome priminti žmonėms, kad kažkur pasaulyje vis dar egzistuoja tokia žiauri vieta, kaip Guantanamo kalėjimas, o kartu papasakoti keturių jaunuolių istoriją.

Dabar ten yra įkalinta apie 500 žmonių, kurie visiškai nežino kada išeis į laisvę. Jeigu žiūrėdami filmą per tas 90 minučių bent kartą pagalvojote apie tuos žmones, mes savo tikslą pasiekėme“, – teigė garsus britų režisierius Michaelas Winterbottomas.

Apie filme papasakotą istoriją jis sužinojo iš laikraščių ir televizijos reportažų. 2004-ųjų gegužę jis net buvo susitikęs su neįtikėtiną košmarą išgyvenusiais draugais ir tada nusprendė sukurti filmą.

Provokuojantis ir sukrečiantis filmas atskleidžia keturių Didžiosios Britanijos piliečių istoriją, kuri prasidėjo 2001-ųjų rugsėjį ir iki šiol nesibaigė.

Geriausi vaikystės draugai Ruhelas, Asifas, Šafikas ir Moniras išvyko į gimtąjį Pakistaną, kur vienas iš jų planavo atšokti savo vestuves. Šventės išvakarėse jaunuoliai dar ryžosi aplankyti į Afganistaną, nes įsigijo labai pigius autobuso bilietus ir nieko nežinojo apie galimą JAV kariuomenės puolimą. Jie tik norėjo pamatyti šalį, o kartu nuvežti žmonėms vaistų ir maisto.

Naktinę kelionę iš Konduzo į Kandaharą nutraukė amerikiečių lėktuvų paleistos bombos. Keturi draugai ir daugelis kitų žmonių per stebuklą išliko gyvi, bet pateko į sąjungininkų nelaisvę. Jie atsidūrė kalėjime Afganistane, buvo žiauriai kankinami ir verčiami prisipažinti, kad priklauso „Al Kaidos“ teroristinei organizacijai. Būtent tuo metu Moniras dingo be žinios, o kiti trys pakistaniečiai buvo išskraidinti į JAV priklausantį Guantanamo kalėjimą Kuboje.

Čia vaikinai praleido daugiau nei dvejus metus be jokio teismo oficialių kaltinimų ir galimybės susisiekti su artimaisiais. Užtai beveik kasdien jie buvo kankinami ir kvočiami.

Filmas buvo sukamas Pakistane, Afganistane ir Irane, kuriame buvo filmuojami Kubos vaizdai.

Filme sumaniai derinami vaidybiniai epizodai su dokumentiniais interviu ir televizijos laidų vaizdais.

Iš keturių draugų tik Šafiką suvaidino profesionaliu aktoriumi tapęs Rizas Ahmedas. Tai buvo jo pirmas vaidmuo, tapęs atskaitos tašku į karjeros aukštumas.

Aš tikrai nežinau, kokia bus JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių reakcija į šį filmą. Tačiau man tai visiškai nerūpi“, – po šios rūsčios dramos premjeros Berlyno kino festivalyje sakė režisierius Michaelas Winterbottomas, kuris kartu su kolega Matu Whitecrossu buvo apdovanotas Sidabriniu lokiu už geriausią režisūrą.

2004 – ųjų kovo mėnesį tarpininkaujant Didžiosios Britanijos vyriausybei, Ruhelas, Asifas ir Šafikas buvo paleisti į laisvę, bet iki šiol nėra oficialiai išteisinti. Po dviejų mėnesių teismas leido jiems paduoti 10 mln. JAV dolerių ieškinį JAV gynybos sekretoriui Donaldui Rumsfeldui ir dar dešimčiai JAV kariuomenės vadovų.

D. Rumsfeldas bausmės (bent jau šiame pasaulyje) išvengė: jis mirė šių metų birželio pabaigoje.

5.MOGULAS MAUGLIS“ (Mogul Mowgli, 2020)

Šio Amerikoje gyvenančio pakistaniečio Bassamo Tariqo filmo pavadinimą ne taip lengva išversti į kokią nors kitą kalbą. Todėl visur, kur filmas buvo rodomas jis ir vadinosi „Mogul Mowgli“. Tik rusai, pernelyg nesivargindami, pavadino filmą „Iš kur tu kilęs?“. Tiesą sakant, šis variantas ne ką konkretaus tepaaiškina.

Pamėginkime šį rebusą bent kažkiek iššifruoti. Akivaizdu, kad pirmasis žodis turėtų mūsų žvilgsnį nukreipti į vadinamąją Didžiųjų Mogolų valdymo epochą, kai XVI a pirmoje pusėje dabartinės Indijos, Pakistano, Bangladešo ir pietryčių Afganistano teritorijoje buvo įsikūrusi galinga imperija. Pats žodis „Mogolai“ atsirado vėliau, jį įteisino britai, mogolais ėmę vadinti šiaurės Indijoje ir centrinėje Azijoje gyvenančius musulmonus.

Aiškesnis yra antrasis žodis, reiškiantis ne vien rašytojo R. Kiplingo gerbėjams žinomą Mauglį, kuris užaugo džiunglėse ir net tapo laukinių žvėrių valdovu.

Seniai subyrėjo ir Didžiųjų Mogolų epochos galia, ir pati britų imperija. O Bassamo Tariqo filmo pagrindinis herojus užaugo šiuolaikinėse vakarų pasaulio džiunglėse.

Pakistanietis reperis Zachiras, vadinamas tiesiog Zedu (jį vaidina Rizas Ahmedas) mėgina prasimušti Niujorko muzikiniame pasaulyje, bet čia jaučiasi svetimas ir naujoje tėvynėje bandantiems prisitaikyti emigrantams iš Didžiosios Britanijos, ir vietiniams juodaodžiams muzikantams (jų repo muzikos baruose daugiausia).

Pagaliau Zedo karjera pajudėjo iš mirties taško, ir prieš pažadėtą sėkmingą koncertinį turą po Europą vaikinas nusprendė Londone aplankyti savo giminaičius pakistaniečius.

Nuotaiką truputį gadina tai, kad teko išsiskirti su mylima mergina, kurį išvadina Zedą egoistu ir nutraukia santykius.

Bet kur kas didesnė nelaimė Zedą užklumpa jau Didžiosios Britanijos sostinėje: čia vaikiną apsėda kažkokia nepaaiškinama autoimuninė liga, kuri provokuoja itin stiprias haliucinacijas ir kelia didelį pavojų pagaliau sėkmingai beprasidėjusiai karjerai. Vaikiną apžiūrėję medikai sako, kad ši liga įprastai paveldima ir gali baigtis paralyžiumi.

Zedo šeimos istorija nėra itin originali: reperio tėvai atsidūrė Didžiojoje Britanijoje po to, kai 1947-aisiais žlugo britų imperija, o Indija ir Pakistanas tapo nepriklausomomis šalimis.

Muzikinį turą Zedui tenka atšaukti, bet prodiuseriai greitai randa, kuo jį pakeisti. O pats Zedas panyra į vaistų dar labiau sustiprintas haliucinacijas, kuriose tikrovė persipina su fantazija, o dabartis – su praeities prisiminimų fragmentais.

Rizas Ahmedas yra ne tik aktorius, bet ir muzikantas sceniniu pseudonimu Riz MC. Filme skambančių repo dainų tekstai parašyti jo paties.

4.GUDRUOLIS“ (Shifty, 2008)

Kadaise legendinis scenaristas Cesare Zavattini labai trumpai ir aiškiai apibrėžė, kas yra tas klasikinis itališkas neorealizmas. Jis pasakė: „Idealus filmas turėtų būti vieno žmogaus 90 minučių gyvenimo atkarpa, kurioje nieko nevyksta“.

Debiutanto režisieriaus Erano Creevy pirmasis filmas „Gudruolis“ idealiai tokiam apibrėžimui atitinka. Filme pasakojami vienos dienos įvykiai iš narkotikų prekeivio (jį ir suvaidino Rizas Ahmedas), kai nieko ypatingo neįvyksta. Na, beveik nieko…

Mančesterio priemiestyje gyvenantis ir kvaišalų prekyba besiverčiantis vyrukas, visų vadinamas tiesiog „Gudruoliu“, platina kokainą. Verslas, žinoma, pavojingas: reikia kiekvieną akimirką būti budriam – ir policijos saugotis, ir konkurentams nepakenkti.

Kartu su „Gudruoliu“ praleisime vieną dieną, kurios bėgyje į pagrindinio herojaus kasdienių maršrutų zoną paklius dar keli personažai. Dauguma jų su narkotikų platinimu arba kvaišalų vartojimu susiję marginalai, nuolat ieškantys pinigų naujai dozei. Pasitaiko ir visiškai „atsilupusių“ personažų, panašių į infernalinius piktadarius, ir drauge su jais migruojančiomis seksualiomis panelėmis.

Ryškiausias jų – „Gudruolio“ senas draugas Krisas (Danielis Maysas), po ketverių metų grįžtantis ten, kur užaugo. Krisas bandė atsakingai įsitvirtinti suaugusiųjų gyvenime, gavo paskolą būstui, turi gerą darbą. Natūralu, kad jį šokiruoja žinia, jog jo „Gudruolis“ prekiauja kokainu, kuriuo jį aprūpina Glenas.

Kitas 24 valandas „Gudruolis“ praleidžia kartu su Krisu, kuris atidžiai stebi, kaip jo bičiulis bendrauja su įvairiais marginaliniais klientais.

Ryškiausia „Gudruolio“ kino žvaigždė aktorius Jasonas Flemyngas vaidina savo teritoriją kontroliuojantį „brigadininką“ Gleną. Jis žino Kriso praeities nuodėmes ir tiesiai šviesiai vaikinui tai pasako per pirmą susitikimą.

Neskubus filmo veiksmas palengva juda į priekį, bet pagreitėja vis labiau artėdamas prie kulminacijos.

3. „NAKTIES KLAJŪNAS“ (Nightcrawler, 2014)

Scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį. Savo pagalbiniu Luisas įdarbina bedarbį Riką (Rizas Ahmedas), kuris tampa ištikimu pagalbininku ir begalinių sociopato manipuliacijų auka.

Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus.

Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu. Įspūdingai atrodo ne tik juostos turinys bei puikiai parašytas scenarijus, bet dar ir stipriai atrodantys vaizdai, kuriuos puikiai puošia tamsi ir užburianti spalvų paletė. Oskaro laureatas, operatorius Robertas Elswitas pasidarbavo iš peties. Jis sugebėjo mus priartinti kaip įmanoma labiau prie to intriguojančio naktinio pasaulio. Kameros darbas tiksliai apčiuopia visas svarbias šio pasakojimo detales ir neleidžia atitraukt akių nuo prasmingų personažų dialogų, jų veiksmų ir žiauriai atrodančios išorės, pagražintos kraujyje besimaudančiais lavonais. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso takelį, kurį paruošė aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas. Yra filmai, kuriuose nemažas būrys aktorių sukelią pasitenkinimo ir nuostabos jausmą, tačiau būna ir tokie, kai juostoje pasirodo dešimtys žmonių, tačiau pagrindinio veikėjo charizma yra tokia didelė, jog visi jie tiesiog nustoja egzistuoti, nes peržiūros metu didžiausias dėmesys prikaustomas būtent prie vedančio aktoriaus pasirodymo. Šis yra būtent toks, kuriame vyksta vieno aktoriaus šou. (J.M.)

2. „THE NIGHT OF“

Šis, vos 8 serijų trukmės pasakojimas išskirtinis, itin kruopščiai sukurptas itin aukštos kokybės mini serialas, kurį kartu sukūrė Richard Price ir Steven Zaillian.

Niujorke gyvenantis Nasiras Khanas (aktorius Rizas Ahmedas), Pakistano kilmės emigrantas, kurio blogiausia gyvenimo naktis, dar tik prieš akis. Pasiskolinęs tėčio taksi automobilį, jis važiuoja į vakarėlį, kuriame turėtų būti daug merginų, tačiau vakarėlio jis taip ir nepasiekia. Jis sutinka jauną merginą Andrea, kuri jį palaiko taksi vairuotoju, įšoka į jo automobilį ir prašo pavėžėti ją iki namų. Nors tai buvo tik nesusipratimas, kiek pakalbėję jie pajaučia tarpusavio ryšį ir Nasiras sutinka ją pavėžėti namo. Ši, kiek keista pažintis, priveda prie narkotikų, bei sekso. Viskas atrodo lyg ir neblogai, tačiau ryte, prabudus Nasiras randa merginą šaltakraujiškai nužudytą.

Jis pabėga iš nusikaltimo vietos, tačiau jam itin nepasiseka ir jis suimamas už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Kiek vėliau Nasiras apkaltinamas žmogžudyste, kadangi nusikaltimo vietoje rasta jo DNR. Padėtis atrodo be išeities, o viltys būti išteisintam itin mažos, kadangi visi įkalčiai, rodos turi tik vieną kryptį.

Nors šis serialas kiek niūrus, tačiau jame galima įžvelgti ir šiek tiek humoro. Nelemtoji naktis atrodo lyg pokštas, kadangi nesėkmė po nesėkmės vis lydi Nasirą, kol jis galiausiai atsiranda kalėjimo kameroje.

Pirmosiose serijose galima pajusti įvairių detalių intymumą, kurios viena po kitos atsiskleidžia įvairiausiomis formomis. Nasiro gyvenimas lyg akmuo ritasi į dugną, jo pasaulis vis mažėja, jam darosi sunku orientuotis, juntamas itin didelis spaudimas. Tai lyg lėta kelionė į pragarą.

1. „Metalo garsas“ (Sound of Metal, 2020)

Tai amerikietiška drama, kurią režisavo ir kartu su broliu Abrahamu Marderiu parašė Darius Marderis. Tačiau daugiausiai liaupsių sulaukė pagrindinis filmo aktorius Rizas Ahmedas ir garsinė filmo pusė. Be Ahmedo filme dar vaidino Olivia Cooke, Paulas Racis, Lauren Ridloff, o taip pat suvaidinti buvo pakviesta ir didelė dalis kurčiųjų bendruomenės. Amerikos kino institutas įtraukė šį filmą į geriausiųjų dešimtuką.

Filmo siužetas sukasi aplink sunkiojo metalo būgnininką Rubeną, kuris akompanuoja savo dainininkei merginai Lou. Vieną dieną Rubenas supranta, kad jo klausa drastiškai prastėja, o apsilankęs pas gydytoją sužino, jog jau neteko apie 80savo klausos, o likusi greitu metu irgi pradings. Iš pradžių Rubenas į viską reaguoja ramiai ir toliau planuoja artėjantį pasirodymą, manydamas, kad tiesiog pasidarys operaciją ir viskas bus kaip buvę.

Lou bijodama, kad Rubenas po keturių metų blaivumo nepultų į narkotikų liūną, nuveža jį į tam tikrą įstaigą, kuriai vadovauja Joe. Vyriškis perspėja Joe, jog čia niekas jo nesutvarkys ir klausos negrąžins, nes ši vieta skirta tam, kad padėtų išmokti susigyventi su kurtumu, o ne jį „ištaisytų“.

„Metalo garsas“ tai proga šiek tiek iš arčiau pamatyti kurčiųjų pasaulį ir suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Tą mums padeda padaryti puikiai sukurtas garso takelis, kuriame girdime tokius pačius prislopintus garsus ir lyg tolumoje skambančius pokalbius, kaip ir filmo herojus. Aktorius Ahmedas prieš filmavimą šešis mėnesius mokėsi groti būgnais ir bendrauti amerikietiška gestų kalba. Tai tik įrodo, kad norint pilnai perteikti savo veikėjo emocijas bei išgyvenimus, reikia kaip galima labiau įsijausti į jo gyvenimą. Tada viskas gausis taip natūraliai ir užburiančiai, kaip gavosi Rizui Ahmedui.

Gediminas Jankauskas, Justina Markuckytė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: