Rosamund Pike / I Care A Lot (2020) kadras

Britų aktorė Rosamund Pike (tikr. Rosamund Mary Elizabeth Pike) gimė 1979 m. sausio 27-ąją Londone ir yra vienintelė smuikininkės Caroline‘s bei operos dainininko Juliano Pike‘o vaikas. Dėl tėvų darbo ankstyvą vaikystę ji praleido keliaudama po Europą. Būsimoji aktorė mokėsi Badmintono mokykloje Bristolyje ir pradėjo vaidinti Nacionaliniame jaunimo teatre. Spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ ją pastebėjo naujų talentų ieškojęs agentas ir pasirašė su ja kontraktą, nors mergina dar nebuvo baigusi mokslų Wadhamo koledže (Oksfordas), kur studijavo anglų literatūrą.

Rosamund sėkmingai pasirodė keliuose britų TV serialuose, įskaitant melodramatišką „Žmonos ir dukterys“ (1999 m.) bei karinį „Foilo karas“ (nuo 2002 m.).

Pagreitį kino karjerai suteikė šaltos gražuolės Mirandos Frost vaidmuo dvidešimtajame bondiados filme „Pasveikink mirtį kitą dieną“ (2002 m., Džeimsą Bondą čia paskutinį kartą suvaidino Pierce‘as Brosnanas).

Pasipylė kvietimai filmuotis greta pirmojo ryškumo žvaigždžių – Johnny Deppo (Pasileidėlis, 2004 m.), Keiros Knightley (Puikybė ir prietarai, 2005 m.), Anthony Hopkinso ir Ryano Goslingo („Lūžis, 2007 m.), Bruce‘o Williso (Svetimas kūnas, 2009 m.), Tomo Cruise‘o (Džekas Ryčeris, 2012 m.), Beno Afflecko (Dingusioji, 2014).

Prisiminkime TOP 10 filmų su Rosamund Pike.

10. „ŠVYTINTI TAMSOJE“ (Radioactive, 2019)

Irano režisierės Marjane Satrapi filmas „Švytinti tamsoje“, ketvirtas kartas siekiant supažindinti pasaulį su du kart Nobelio laureatės M.Currie istorija.

Ši ekranizuota biografija nebuvo pirmasis bandymas papasakoti vienos žymiausių mokslininkių istoriją. Pirmasis filmas „Madam Kiuri“ buvo išleistas 1943 metais bei vėliau nominuotas Oskarui, vėliau sekė1997-ųjų metų filmas „Pono Šuco palmės“ ir 2016-ųjų romantinis filmas „Marie Curie: drąsa žinoti“.

Naujausias filmas „Švytinti tamsoje“ pasakoja apie pirmąją mokslininkę moterį gavusią Nobelio premiją du kartus ( fizikos bei chemijos srityse). Istorija prasideda devynioliktame amžiuje, kuomet dar būdama jauna bei smalsi mokslininke Marija Sklodowska palieka gimtąją šalį Lenkiją bei atvyksta į Paryžių siekdama pakeisti pasaulį. Šioje biografinėje dramoje, skirtingai nei ankstesniuose filmuose apie šia mokslininkę, paliečiamos įvairios temos, pradedant mokslininkės karjeros siekiamybe ir baigiant asmeniniais santykiais.

Atvykusi į Paryžių M.Currie, kurią įkūnija R.Pike, susipažįsta su nemažai savo mokslininko profesijoje pasiekusiu Pjeru Currie, kuris vėliau tampa jos vyru. Nepaisant to, kad atvykusi į Paryžių jaunoji mokslininkė nebuvo tinkamai vertinama, kaip savo srities specialistė, M.Currie nenuleido rankų bei ieškojo palaikymo, kurį galiausiai gavo iš savo vyro, kurio palaikymas bei suteikta naujesnė įranga skirta tyrimams padėjo jaunajai mokslininkei atrasti net du naujus cheminius elementus, tačiau atsiimti pirmąją Nobelio premiją Stokholme kvietimą gavo būtent Pjeru Currie, jos vyras. Negana to, savo kalboje pamiršęs paminėti savo žmonos indėlį P.Currie atsiima premiją savo vardu.

Deja, laimingą bei sėkmingą profesinį bei santuokinį gyvenimą nutraukė tragiška nelaimė, kai sirgdamas vėžiu P.Currie žuvo Paryžiaus gatvėje. Būtent tada prasidėjo antroji sunkumų banga mokslininkei, siekusiai pakeisti pasaulį. Palaipsniui pradėjo aiškėti, jog M.Currie išrasti elementai netinkamai naudojami kenkia sveikatai, o jos romanas su studentu tik dar labiau komplikuoja nemalonią situaciją. Kai atrodo, kad filmas pasiekė kulminaciją, paaiškėja, jog mokslininkė serga anemija, kuri yra pasekmė ilgamečio darbo su pavojingais elementais. Tačiau net ir tokioje sunkioje situacijoje mokslininkė gauna pasiūlymą užimti jos buvusio vyro vietą bei dėstyti studentams, mokyti bei skleisti žinią apie savo išradimą.

Nors įprastai žiūrėdami biografinius filmus pastebime tolygų siužetą, kuris mums padeda lengviau orientuotis įvykiuose, tačiau šiuo atveju režisierė Marjane Satrapi pasirinko neįprastą būdą pateikti talentingos mokslininkės istoriją. Šiame filme vengta naudoti linijinį pasakojimą, o viso to rezultate jaučiamas išsibarstymas, šokinėjimas tarp skirtingų laikų, kas suteikia filmui išskirtinumo bei įtraukia žiūrovą apsvarstymams. Taip pat filme matomi kitų istorijų intarpai. Pavyzdžiui, staiga rodoma berniuko, sergančio vėžiu istorija ir tai, kaip jis yra gydomas radiacija. Vėliau matome vaizdus iš 1945 metų, kai Enola Gay ruošiasi numesti atominę bombą Hirošimoje. Galiausiai filme galime pastebėti ir intarpą, kuriame matome Černobylio nelaimės vietą bei pasekmes. Tokie intarpai aiškiai pavaizduoja atrastų radioaktyvių elementų svarbą bei panaudojimo galimybes ar net nelaimes, susijusias su neatsargiu elgesiu.

Kaip bebūtų, šis filmas skirtas pabrėžti M.Currie kovai skirtai, kad jos balsas būtų išgirstas ir pripažintas „vyrų pasaulyje“. Ši kino juosta yra stiprus pasakojimas apie moters ryžtą, drąsą ir sugebėjimą nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis. (Sandra Mankutė)

9.JUNGTINĖ KARALYSTĖ“ (A United Kingdom, 2016)

Ši tikrais faktais paremta istorija primena egzotišką pasaką iš moderniai adaptuotos „Tūkstančio ir vienos nakties“.

Bečuanalendo (dabartinės Botsvanos) sosto įpėdinis princas Seretsas Chama (akt. Davidas Oyelowo), 1948-aisiais studijuodamas teisę Londone, įsimylėjo jauną britę Rūtą Viljams (akt. Rosamund Pike) ir galiausiai ją vedė, nepaisant abiejų šeimų protestų.

Prieš šią santuoką buvo nusistačiusi ir Jungtinės Karalystės vyriausybė: jai rūpėjo išsaugoti gerus santykius su visu Pietų Afrikos regionu, kurio stabilumas sušlubavo dėl tokio tarptautinio akibrokšto.

Nacionalinės partijos vyriausybė Pietų Afrikoje baiminasi, kad juodaodžio karaliaus vedybos su balta moterimi Bečuanalende ir kaimyninėse šalyse gali sukelti neramumus. Afrikiečiai reikalauja, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė šią santuoką paskelbtų neteisėta.

Chamos dėdė regentas taip pat prašo vaikiną nutraukti santuoką ir paimti į žmonas Bamangvato princesę, tačiau jaunikis šį pasiūlymą atmeta.

Akivaizdu, kad čia didelę reikšmę turi ne tik Afrikos genčių tradicijos, bet ir didžioji geopolitika. Didžiosios Britanijos politikai ir JAV kasybos korporacijos Bečuanalende ieško aukso ir brangakmenių, o sosto įpėdinis nori, kad jo šalies gamtiniai ištekliai priklausytų ne užsieniečiams, bet Bečuanalendo gyventojams.

Chama ieško palaikymo, o britų politikai nusprendžia jį ištremti. Tremtine tampa ir kūdikį pagimdžiusi jo teisėta žmona Rūta.

Į šią istoriją įsitraukia net Vinstonas Čerčilis. Siekdamas ministro pirmininko posto jis pažada pasiekęs tikslą panaikinti Chamos penkerių metų tremties nuosprendį, bet savo pažado neįvykdo.

Tuo tarpo juodajame kontinente stiprėja apartheido politika ir ji neaplenkia Bečuanalendo. Chamai pavyksta grįžti į gimtinę ir stoti į kovą dėl savo šalies nepriklausomybės nuo britų. O galiausiai jis gauna iš britų valdžios nutekintą dokumentą, kuris skelbia, kad jis de jure turi teisę būti teisėtu karaliumi.

Pasakos paprastai baigiasi laimingai. Laimingas finalas vainikuoja ir šią istoriją. Finaliniai titrai skelbia, kad princas Seretsas Chama visgi buvo išrinktas pirmuoju Botsvanos prezidentu, o jo ir Rūtos sūnus vėliau tapo ketvirtuoju išrinktu šalies prezidentu 2008-aisiais metais.

O pats Seretsas Chama ir jo žmona Rūta palaidoti ant kalno viršūnes su gražiu vaizdu į Serovo kaimą, kuriame laiminga karališkoji pora pragyveno paskutinius likimo jiems skirtus metus. (Gediminas Jankauskas)

8.BARNIO VERSIJA“ (Barney’s Version, 2010)

Bandžiau sužinoti, kiek į lietuvių kalbą išversta garsaus Kanados rašytojo Mordekajaus Ri

lerio (Mordecai Richler, 1931 – 2001) knygų ir neaptikau nė vienos. O juk tai vienas ryškiausių XX a. anglakalbių rašytojų, savo kūryboje likęs ištikimas vakarų pasaulio žydų kultūrai.

Gana anksti jo kūryba susidomėjo ir kinematografininkai. Jau pirmoji jo romano ekranizacija „Dadžio Kravico mokinystė“ (The Apprenticeship of Duddy Kravitz, 1974), kurioje vaizduojama 4–5 dešimtmečių sąmoju trykštanti jauno Monrealio verslininko žydo istorija. Filmo režisieriui Tedui Kotcheffui puikiai pavyko perteikti romanui būdingą pasakotojo dvilypumą, komiškų ir patetiškų motyvų gretinimą, netikėtus siužeto posūkius. Daug dėmesio skiriama pagrindinio veikėjo (jį suvaidino vėliau S. Spielbergo filmuose išgarsėjęs Richard Dreyfussas) tapatybės aspektams.

Visi šie rašytojo specifiniai kūrybos bruožai puikiai atsispindi ir kol kas naujausioje M. Ričlerio ekranizacijoje „Barnio versija“.

Pagrindinis jos herojus – keistuolis Barnis Panofskis: šiam personažui įkūnyti idealiai tinka aktorius Paulas Giamatti. Jam tikrai pavyko persikūnyti į kontraversišką personažą – impulsyvų, lengvai susierzinantį choleriką, nekontroliuojantį iš savo lūpų sklindantį žodžių srautą, kurį lengva pavadinti politiškai nekorektišku.

Ekscentriškų bruožų padaugėja, kai Barniui diagnozuojama progresuojanti Alzheimerio dimensija.

Barnio gyvenimas ir iki šio dramatiško momento buvo didelių nesusipratimų grandinė. Jis buvo tris kartus vedęs (vieną jo žmonų – Miriam – ir vaidina Rosamund Pike), bet tikrąją meilę surado tik trečią kartą. Ilgai gyveno su dar keistesniu tėvu (akt. Dustinas Hoffmanas) ir bendravo su vienas už kitą „trenktesniais“ bičiuliais. Bet pagal paties Barnio versiją, jo gyvenimas tikrai nėra nenusisekęs.

Nemenką vaidmenį visoje šioje istorijoje suvaidino… banaliausias svogūnas. Ne paslaptis, kad daugelis žmonių jį pjaustydami apsiašaroja. Ne išimtis kurį laiką buvo ir Barnis. Bet kartą jo trečioji žmona pasakė, jog prieš pjaustant žalią svogūną reikia jį palaikyti šaldytuve. Vyrukas šią pamoką įsidėmėjo, o šaldytuve pamatytas svogūnas jam nuolat primindavo buvusią žmoną Miriam, kurią Barnis įsimylėjo jau pirmąją savo antrosios santuokos dieną, pamatęs gražuolę vestuvių puotoje.

Po antrųjų skyrybų Barnis įsidarbino televizijoje serialų prodiuseriu, nors ypatingais talentais, kaip galima spręsti iš kelių šią veiklą charakterizuojančių epizodų, lyg ir nepasižymėjo.

Užtai pats filmas pasižymi keliomis įdomiomis detalėmis, kurios leido kritikams kalbėti apie „žydišką antisemitizmą“, būdinga žydų literatams, o kine – net pačiam Woody Allenui, kurį būtų visai nesunku įsivaizduoti esant „Barnio versijos“ režisieriumi. (G.J.)

7.PAGAMINTA DAGENHEME“ (Made in Dagenham, 2010)

Didžiojoje Britanijoje visada buvo stiprios vadinamojo socialinio realizmo tradicijos literatūroje, teatre bei kine.

Bene garsiausias šios krypties kūrėjas britų kine yra Kenas Loachas (g. 1936 m.). Seniai pripažintas klasiku šis režisierius yra ryškus socialiai angažuoto menininko pavyzdys, nes visada rimtas socialines ir politines idėjas kėlė aukščiau už komercinius interesus. Demaskuodamas žiaurią realybę jis nesimėgauja pesimizmu, atvirkščiai – stebėtinai nuosekliai diegia optimizmą.

Keno Loacho pasekėjų britų kine yra nemažai. Vienas jų – režisierius Mike‘as Leigh (Maikas Li) taip pat dažnai imasi skaudžių bei aktualių bedarbystės, socialinės neteisybės bei kovos už savo teises temų. Lietuviškų šaknų turintis M. Leigh (jo seneliai žydai iš tėvo pusės gyveno Ukmergėje) dažnai lyginamas su Kenu Loachu, bet nuo kolegos skiriasi lyriškumu, tragikomišku požiūriu į rimtas problemas ir tuo, kad nesiekia politinio angažuotumo.

Beje, naujausias Mike‘o Leigh filmas „Peterlo skerdynės“ (Peterloo, 2018) pasakoja apie tai, kaip 1819 m. rugpjūčio 16 d. apie 60 tūkst. Mančesterio gyventojų išėjo į gatves dalyvauti taikiame mitinge prieš Vyriausybės siūlomas abejotinas politines reformas ir nestabdomai plintantį skurdą. Bet taikią demonstraciją ėmė malšinti britų kariuomenė.

Britų režisieriaus Nigelo Cole‘o drama „Pagaminta Dagenheime“ taip pat pasakoja apie darbininkų streiką, tik ne tokį garsų ir įvykusį XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje.

1968-aisiais birželį Fordo fabriko siuvėjos pakilo į kovą už savo teises, geresnes darbo sąlygas. Pagrindinis jų reikalavimas buvo padidinti atlygį, kad moterys už tokį pat darbą gautų tiek, kiek mokama vyrams.

Tada britiškame Dagenheime (Londono priemiestyje) įkurto amerikiečių automobilių fabriko moterys, dirbusios sėdinių apmušalus siuvusiame ceche pasipriešino vadovybės priimtoms naujoms kvalifikacijos normoms, kurios dar labiau sumažino atlyginimus moterims. Protestuodamos prieš tokią tvarką 187 darbininkės paskelbė streiką ir susirinko į piketą prie britų Parlamento.

Pasipriešinimo lydere tapo paprasta darbininkė Rita Ogreidi (ją suvaidino ne kartą Mike‘o Leigh filmuose vaidinusi Sally Hawkins). Vyrai pradžioje nepalaikė maištingosios savo žmonų ir draugių iniciatyvos. Buvo būgštaujama, kad apie 40 tūkstančių žmonių neteks savo darbo vietų, jeigu kapitalistas Fordas nuspręstų iškelti iš Didžiosios Britanijos šį svarbų savo verslo segmentą.

Kurį laiką išsišokėlės streikuotojos patyrė įvairius bauginimo metodus, įskaitant ir skaudžiausią – finansinę kilpą. Tačiau po aistringos Ritos kalbos nacionaliniame profsąjungų suvažiavime ir profsąjungiečių bei pačios darbo ministrės Barbaros Kasl paramos po sunkių derybų su fabriko savininkais ir ministrų kabineto atstovais visgi pavyko apginti streikuotojų teises ir jų pelnytus reikalavimus.

Streikas baigėsi pergale ir tuo, kad pagaliau buvo įteisintas Aktas dėl lygaus darbo apmokėjimo. Ir visa tai įvyko 1970 metais.

Istorinis patikslinimas.

Iš vaidybinio kino nereikia reikalauti istorinio ir dokumentinio tikslumo. Juk tokių filmų autoriams labiau rūpi ne sausi faktai, o emocinis jų pateikimas.

Dramoje „Pagaminta Dagenheime“ taip pat galima aptikti neatitikimus tikroms realijoms. Iš tikrųjų moterys dirbo ne pačiame Dagenheime, o šiek tiek toliau esančiame fabrike „River Plant“. Ir aktorės Sally Hawkins suvaidinta aktyvistė nėra reali moteris Rita Ogreidi, o apibendrinantis personažas.

O Rosamund Pike čia suvaidino gražuolę Lizą, Ritos draugę, kuri yra ištekėjusi už seksistinių pažiūrų boso Piterio Hopkinso (akt. Rupertas Gravesas), kuri visaip palaiko Ritos kovą ir netgi siunčia savo sūnų į tą pačią mokyklą, kurioje mokosi Ritos vaikai. (G.J.)

6.BEIRUTAS“ (Beirut, 2018)

Šis vaidybinis filmas turi kelis pavadinimus. Amerikoje jis vadinamas „Aukštos įtampos aktu“ (High Wire Act), Didžiojoje Britanijoje – „Derybininku“ (The Negotiator), Prancūzijoje – „Operacija „Beirutas“ (Opération Beyrouth).

Patyręs scenaristas Tony Gilroy‘us ir režisierius Bradas Andersonas panardina žiūrovus į devintojo dešimtmečio Artimųjų rytų karinių konfliktų mėsmalę. Liepsnoja pilietinis karas Libijoje. O tokia visuotinė sumaištis – puikiausia terpė politikams intriguoti ir rengti sąmokslų planus, ginklų prekeiviams – krautis milžiniškus pelnus iš savo kruvino verslo, patriotams – kautis už idealus ir aukoti gyvybes vardan tos…

JAV diplomato Meisono Skailso (akt. Jonas Hammas) žmona libietė Nadia (akt. Leïla Bekhti) buvo nužudyta 1972-aisiais metais Beirute. Tada sutuoktiniai globojo trylikametį palestinietį paauglį Karimą. Meisono draugas FTB agentas Kelas Railis (akt. Markas Pellegrino) per Meisono surengtą vakarėlį panoro vaikiną patardyti, nes įtarė, kad Karimo vyresnysis brolis Rafidas galėjo būti susijęs su baisiu teroro aktu per Olimpiadą Miunchene.

Tačiau per vakarėlį svečius užpuola Rafido bendražygiai, jie pagrobia Karimą, o Nadia per susišaudymą žūva.

Po dešimties metų Meisonui pasitaikė proga sugrįžta į senos tarnybos vietas su nauja užduotimi. Jis privalo išgelbėti bėdon patekusį kolegą, tapusį ginkluotų smogikų įkaitu.

Tiesą sakant, tai nebuvo paties Meisono iniciatyva. Tiesiog jis gavo pasiūlymą, kurio neįmanoma atsisakyti. Mat paties vyrio reikalai prastėja: jis skęsta alkoholizmo liūne, o ir verslas (darbo ginčų konsultacijos) kabo ant plauko. Kaip tik tada senas klientas Salis (akt. Douglas Hodge‘as) perduoda jam JAV vyriausybės pasiūlymą, kurio esmės vyras dar nesupranta. Užtai gauna naują pasą, pinigų, lėktuvo bilietą iki Beiruto ir oficialų pakvietimą į kažkokią mokslinę konferenciją.

Tik Beirute susitikęs su aukšto rango politikais ir slaptųjų tarnybų atstovais Meisonas sužino savo misiją – teroristai pagrobė Kelą Railį, o Meisonas prašomas pabūti tarpininku per derybas.

Dabar Karimas vadovauja teroristų organizacijai ir reikalauja pakeisti Railį į savo brolį Rafidą, kuris nežinia kur įkalintas – Amerikoje, Izraelyje ar Palestinoje.

Svarbų vaidmenį tolimesniuose įvykiuose suvaidins aktorės Rosamund Pike suvaidinta Sandė Krouder, gerai žinanti slaptuosius didžiosios geopolitikos mechanizmus.

Filmo premjera įvyko 2018-ųjų sausį Sandenso nepriklausomo kino festivalyje. Po dviejų mėnesių jį pradėjo rodyti JAV kino teatrai. Dauguma recenzijų buvo teigiamos, kritikai gyrė aktorių vaidybą.

Tikrai patiks politinių trilerių mėgėjams. (G.J.)

5.PRIVATUS KARAS“ (A Private War, 2018)

Vienai pavojingiausių profesijų pasaulyje priklausantys žurnalistai, rizikuodami savo gyvybėmis, stengiasi parodyti svarbiausius karo veiksmus iš pačių įvykių zonos, o tai visada reiškia balansavimą ant gyvybės ir mirties ribos.

Karo korespondentės Marie Colvinrealūs gyvenimo įvykiai ir jos neįtikėtina narsa atgyja vaidybiniame filme „Privatus karas“, sukurtame remiantis žurnale Vanity Fair paskelbtu tyrimu „Marie Colvin’s Private War“ (autorė Marie Brenner).

Marie Colvin, būdama britų laikraščio The Sunday Times korespondentė karinius reportažus rašė nuo 1985 metų iki mirties 2012-aisiais (Sirijoje Homso apgultyje: pradžioje buvo paskelbta, kad ji žuvo artilerijos sukeltoje ugnyje, vėliau Damaskas oficialiame pranešime informavo, kad žurnalistę pražudė savadarbės bombos sprogimas). Kaip karo korespondentė ši narsi moteris pabuvojo daugelyje karinių konfliktų apimtuose „taškuose“, vos nežuvo Čečėnijoje per rusų karinių lėktuvų ataką: apie šį stebuklingą išsigelbėjimą ji parašė reportažą „Pabėgimas iš Čečėnijos“,

Filmas „Privatus karas“ apima paskutinius vienuolika Marie Colvin gyvenimo bei profesinės veiklos metų – nuo 2001-ųjų metų įvykių Šri Lankoje, kur ji prarado kairiąją akį ir, anot pačios žurnalistės, pavirto „piratu su amžinu raiščiu ant vienos akies“.

Režisierius Matthew Heinemanas pasirenka kronikinį pasakojimo stilių, derindamas kelis žurnalistės ne itin laimingus asmeninio gyvenimo epizodus Londone su keturiomis svarbiausiomis jos karinėmis misijomis į Šri Lanką, Iraką, Libiją bei Siriją. Žinoma, ne visur, kur ji nuvykdavo, ji buvo laukiama ir gerbiama. Nes viešino tiesą apie karo nusikaltimus, dalyvavo valdžios slepiamų masinių kapaviečių ekshumacijos procedūrose Irake, sviedė piktus kaltinimus Libijos diktatoriui M. Gaddafiui tiesiai į akis, kalbino sužeistuosius mūšių laukuose, mokėjo uždavinėti nepatogius klausimus karo vadams ir išklausydavo artimuosius praradusias nelaimingas moteris.

Žinoma, toks gyvenimo būdas ir amžina įtampa nesuderinami su ramia moters dalia. Kaip ir visiems paprastiems žmonėms, Marie nebuvo svetimas baimės jausmas („Bijau pasenti, bet dar labiau bijau mirti jauna“). Tačiau baimė užvaldo ne pačios mirtinos grėsmės akivaizdoje, o ateina vėliau. Tada malšinti stresą padeda seksas, nikotinas ir alkoholis („Degtinė ir martinis slopina mano viduje kirbančius balsus“). O kai siaubo (arba, kaip sako medikai, potrauminio streso) koncentracija darosi nebepakeliama, neišprotėti padeda dar viena išvyka į karo zoną („Nekenčiu karštų taškų, bet žinau, kad pati privalau pamatyti, kas ten vyksta“). Nes karas – tai narkotikas, aštrinantis ne tik pojūčius, bet ir progresuojančią priklausomybę.

Rosamund Pike vaidina Marie Colvin taip, tarsi liestų atviras žaizdas apnuogintų nervų galiukais.

Režisieriui Matthew Heinemanui šiuolaikinių karų tematika ne naujiena. Dokumentiniame filme „Kartelių šalis“ (Cartel Land, 2015) jis gilinosi į ginkluotas kovas prieš narkomafiją Meksikos pasienyje ir pasisakė už konflikto zonoje atsidūrusių žmonių teisę gintis nuo smurto bet kokiomis priemonėmis. Kitame dokumentiniame filme „Vaiduoklių miestas“ (City of Ghosts, 2017) pasakojo apie 2014 m. Sirijoje įkurtos organizacijos RBSS (Raqqa Is Being Slaughtered Silently – „Raka žudoma tyliomis“) narius, kurie išdrįso viešinti Islamo valstybės vykdomus nusikaltimus.

„Privatus karas“ yra „Vaiduoklių mieste“ keliamos problematikos tęsinys. Patys pirmieji „Privataus karo“ kadrai ir finalinės Marie Colvin karinės misijos vaizdai sukrečia sugriauto Homso miesto vaizdais. Šiame kraupiu vaiduokliu virtusiame mieste vykdoma beprecedentė genocido politika, kai diktatoriaus B. Assado smogikai masiškai žudo taikius gyventojus.

Prieš mirtį Marie Colvin tiesioginiame eteryje iš Homso papasakojo pasauliui tiesą apie Assado karą, paskelbtą savo šalies gyventojams („Šis režimas yra blogiausias iš visų, su kuriais man teko susidurti“). Deja, šis reportažas buvo paskutinis Marie Colvin gyvenime. Tiesioginio eterio transliacijos vieta buvo susekta ir sunaikinta 2012 metų vasario dvidešimt antrą dieną. (G.J.)

4.NES JAI LABAI RŪPI“ (I Care a Lot, 2021)

Teismo paskirti ir pripažinti atstovai iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimi bei profesionalūs. Tačiau Marla Greison už stilingos išvaizdos ir žydrų akių slepia tamsiąją pusę, kuri yra šio filmo pagrindinė ašis. Turtų ir įtakos siekis vieną dieną šiai globėjai prišauks rimtus nemalonumus.

2020 m. tarptautiniame Toronto filmų festivalyje žiūrovai išvydo šį kino kūrinį, prilygstantį tiek komedijų, tiek trilerių žanrui. Kai kurie kritikai teigia, jog ,,I care a lot“ turi siaubo filmo elementų dėl kurstomos įtampos bei vaizduojamo smurto. Filme nagrinėjamos itin aktualios temos, kurios nesunkiai prikaustys prie ekrano besidominčius finansais, būstu bei socialinėmis garantijomis. Turinyje kūrybingai vaizduojami visuomenės aferistai, kurie piknaudžiauja senjorų aklu pasitikėjimu ir mėginimais pasisavinti globotinių per gyvenimą sukauptus materialius turtus. Kino kūrinyje netrūksta ir šiomis dienomis itin tendencingų tematikų: feminizmo bei netradicinės seksualinės orientacijos aspektų, kurie suteikia filmui įvairiapusiškumą. Filmas sulaukė daug pozityvaus grįžtamojo ryšio dėl unikalių personažų ir profesionalaus jų perteikimo. Rosamund Pike, kuri įkūnija filmo centre atsidūrusios aferistės, globėjos Marlos Greison vaidmenį, gavo ,,Auksinio gaublio“ statulėlę už išskirtinę vaidybą. Abejingų nepaliko ir žymusis Peter Dinklage, idealiai perteikęs Rusijos mafijos karalių Romanovą Luniovą. Pagrindinis filmo kūrėjas Jonathanas Blakesonas 2009 m. taip pat yra parašęs ir režisavęs kriminalinį trilerį ,,Disappearance of Alice Creed“.

Siužete pasakojama apie Marlą Greison, kuri gyvenimui užsidirba globodama vyresniuosius piliečius, kurie dažnai lieka be sutuoktinio, susigadina sveikatą ar neišgali pilnavertiškai pasirūpinti savu būstu. Globėja nuolat ieško naujų taikinių, renka informaciją bei kreipiasi į teismą dėl globos leidimo. Globotiniams Marla išreiškia begalinį susirūpinimą ir tuščias kalbas, žadančias pagalbą ir socialinę paramą. Kartu su savo verslo partnere, asistente ir numylėtine Fran‘e (vaidina Elza Gonzalez) dirba išvien, kad idealiai sutvarkytų biurokratinius dalykus ir užtikrintų “švarią“ veiklą. Vieną dieną gaunama informacija apie pasiturinčią pensininkę Jennifer Peterson (vaidina Dianne West), kuri neturi nei vyro, nei kitų artimųjų. Kartu su gydytojo pagalba suklastojamas pažymėjimas, melagingai liudijantis apie Jennifer senatvinę demenciją ir smegenų sutrenkimą. Teismo šalininkai, gavę šią padirbtą pažymą, suteikia teisę Marlai Greison tapti asmenine Jennifer globėja ir padėti valdyti jos sukauptą turtą. Netrukus Marla su savo asistente pradeda įvedinėti savą tvarką ištaiginguose Jennifer namuose, kuomet pensininkė perkeliama į specialios priežiūros įstaigą. Merginos pradeda pardavinėti baldus, automobilį ir kitas brangenybes. Tuomet pasirodo Jennifer sūnus Romanas, esantis kriminalų pasaulio lyderis ir pradeda tyrinėti situaciją bei susisiekia su Marla. Pastaroji ima gintis nuo atakų šantažuoti, tačiau už tai jai teks sumokėti didžiulę kainą. Moterys net nesusivokia, jog Jennifer toji lengva auka, kurią jos greitai užmirš. Žiūrovų laukia ne vienas rodomas ažiotažas ir staigus ploto vingis.

Filmas pritraukia aktualiomis, nepatogiomis temomis, apie kurias visuomenėje diskutuojama itin dažnai. Rodomas dokumentų falsifikavimas, garbės ir pinigų troškimas, biurokratijos palaužtas sveikatos priežiūros sektorius, vyresniųjų nuvertinimas, asmens teisių pažeidimai bei visuomenės sumaterialėjimas. Scenarijus drebina ir tuo, jog perteikiamos visuomeninės neteisybės, leidžiančios kai kuriems savavališkai pasipelnyti. Nors dalis siužeto perteikiama komiškai, personažų poelgiai ir gvildenamos gyvenimiškos problemos žiūrovą priverčia įsitempti ir vietomis nuliūsti. Verta užsiminti ir apie tai, jog pagrindiniai personažai yra aktyvios ir sumanios moterys, kurios atsiduria pasakojimo centre, o ne paliekamos antrame plane. Čia jos tam tikra prasme apibūdinamos kaip pagrindinės herojės, o ne vyrų kompanionės, prisitaikančios prie sąlygų ar atitinkančios aplinkos puošimo paskirtį. ,,I care a lot“ moteriškumą traktuoja ne vien kaip neblėstantį grožį ar švelnumą, bet kartu ir charizmą, veiklumą bei šiokią tokią agresiją. Būtent taip čia pasireiškia feminizmo idėjos. Marlos personažas yra negailestingas, palaikantis kapitalistines idėjas. Jis koncentruojasi į brutalumą ir ryžtą. Vienoje įtemptoje akistatoje ji išreiškė savo užsispyrimą ir charakterį: ,,Kad pasisektų šioje valstybėje, reikia būti drąsiam, kvailam, negailestingam ir susikaupusiam. Nes žaisdamas sąžiningai ir būdamas bailiu niekur nepapulsi. Tai tik tave užmuš“. Kritikai taip pat išsakė, jog ,,I care a lot“ prilygsta idealiam lesbiečių filmui, skleidžiančiam “girl power“ judėjimą dėl rodomo dviejų homoseksualių aferisčių bendradarbiavimo.

Kino kūrinys įgavo R tipo apribojimą dėl įvairių vizualizacijų. Filme rodoma išties gyventojams nepalanki situacija slaugos namuose, kuriuose jie turi prastas susisiekimo galimybes, vyrauja apgavystės ir psichologinis smurtas. Taip pat vaizduojama ir tai, kaip senjorai praranda savo gyvenimo kontrolę ir jų likimas atsiduria pavojingų asmenų rankose. Žiūrovai mato ne vien psichologinį, bet ir fizinį smurtą, kuris vietomis naudojamas prieš moteris. Asmens pagrobimas, kankinimas, trenksmai, šūviai bei kruvinos žaizdos vieniems kelią siaubą ir priverčia manyti, jog tai ne vien lengvo turinio kriminalinė komedija. (Erika Girdauskaite)

 

3.PUIKYBĖ IR PRIETARAI“ (Pride & Prejudice, 2005)

Daugiau nei prieš du dešimtmečius romantikos ištroškę kinematografininkai ekranizavo du svarbiausius britų literatūros klasikės Džeinės Ostin romanus. Ir „Protas ir jausmai“ (Sense and Sensibility, 1995, rež. Angas Lee), ir „Ema“ (Emma, 1996, rež. Douglas McGrathas) susilaukė adekvataus įprasminimo kine. Beveik tuo pat metu Didžiosios Britanijos televizijoje gimusi daugiaserijinė „Puikybės ir prietarų“ (Pride and Prejudice, 1995, rež. Simonas Langtonas) versija kritikų buvo prilyginta šviesios atminties „Forsaitų sagai“, o legionai romantikių pripažino, kad Darsį geriau už Coliną Firthą niekas negalėtų suvaidinti. Elizabetę Benet šiame TV seriale suvaidinusi Jennifer Ehle taip pat idealiai persikūnijo į „senosios gerosios Anglijos“ panelę, pranašesnę už tradicinį tipažą ryškesniu savigarbos jausmu ir smailu liežuviu.

Naujesnėje „Puikybės ir prietarų“ (2005 m.) versijoje autoriai pabandė chrestomatinį klasikinę istoriją papasakoti modernia kalba. Dabar Elizabetę vaidinančiai gražuolei Keirai Knightley, matyt, niekas nepaaiškino, kad Viktorijos ir kitų rimtų britų imperijos valdovų laikais gerai išauklėtai panelei nedera lakstyti amžinai išsidraikiusiais plaukais ir juoktis kaip gimnazistei. O Darsio vaidmens atlikėjui Matthew Macfadyenui tiktų barono Miunhauzeno patarimas: „Rimtas vedai dar nereiškia didelio proto…“

Penkias dukteris: Džeinę, Elizabet, Merę, Kitę ir Lidiją užauginę Benetai tikisi, kad jų mergaitės ištekės už turtingų vyrų ir taip prisidės prie šeimos finansinės padėties pagerinimo. Benetai nepriklauso aukštuomenei. Jų namą Hertfordšyre pono Beneto mirties atveju paveldės tolimas jo giminaitis. Tačiau šios šeimos gyvenimas pasikeičia, kai vasaros atostogų į miestelį atvyksta turtingas viengungis ponas Čarlzas Binglis su geriausiu savo draugu – ponu Darsiu. Kuklioji Džeinė netrukus įsimyli poną Binglį, tuo metu Lizė, nusprendusi, kad Darsis yra pasipūtėlis snobas, prisiekia nekęsti jo visą gyvenimą…

Rosamund Pike čia vaidina Džeinę Benet. Ją pamilusiam Bingliui netikėtai sugrįžus į Londoną Džeinė taip pat vyksta į Anglijos sostinę. Formaliai – aplankyti giminių, bet iš tikrųjų mergina tikisi susirasti Čarlzą. Deja, ekspedicija į Londoną nebuvo sėkminga.

Bet tolimesnių romano ir filmo peripetijų atskleisti nesinori. (G.J.)

2.AUKLĖJIMAS“ (An Education, 2009)

Danų kino režisierė Lone Scherfig dabar žinoma ne tik savo šalyje. Ji yra pirmoji moteris režisierė, pritapusi prie Larso von Triero kartu su bičiuliais Thomasu Vinterbergu, Kristianu Levringu ir Sørenu Kragh-Jacobsenu 1995 m. paskelbto judėjimo „Dogma‘95“. Ji išgarsėjo šio kino sąjūdžio sertifikatą turinčiu filmu „Italų pradžiamokslis“ (2000).

Vėliau Lone Scherfig jau nepriklausomai nuo „Dogmos“ sukūrė nemažai filmų: „Vilburas nori nusižudyti“ (2002, apie depresijos kamuojama 30-metį vaikiną), „Namų ilgesys“ (2007, apie provincijos miestelio rimtį sujaukusį nuogalių, vėlyvą vakarą vaikštinėjantį gatvėmis), melodrama „Viena diena“ (2011, apie jauną porelę, susipažinusią per išleistuves 1988-aisiai ir vėliau susitikinėjančią tą pačią dieną kasmet).

Filmas „Auklėjimas“ sukurtas pagal žymaus rašytojo Nicko Hornby scenarijų. Drama nukelia į praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Londoną, puritonišką jo priemiesčių aplinką ir piešia britiškos visuomenės su visais jos ypatumais paveikslą.

Dženei (aktorę Carey Mulligan net buvo pavadinta naujųjų laikų Audrey Hepburn) tada buvo šešiolika metų. Ji buvo tikra moksliukė ir vilčių teikianti violončelininkė, svajojanti apie studijas Oksforde. Mergina galvoja, kad tokia galimybė padėtų jai išsiveržti iš apsnūdusio provincijos gyvenimo.

Tikru perversmu merginos gyvenime tapo pažintis su simpatingu Deividu (Peteris Sarsgaardas). Jis gerokai vyresnis už merginą, turi prabangų sportinį automobilį, madingai rengiasi, mėgsta džiazą bei klasikinę muziką, lankosi aukcionuose ir dažnai važinėja į Paryžių.

Rosamund Pike suvaidino nedidelį Deivido verslo partnerio Denio (Dominicas Cooper) draugę Heleną, kuri įsimena nebent dėl šios frazės: „Kažkas man pasakė, kad maždaug po 50 metų niekas tikriausiai nemokės lotynų kalbos. Ne tik lotynų amerikiečiai“.

Filmo premjera įvyko 2009-ųjų sausį Sandenso nepriklausomo kino festivalyje, kuriame susilaukė kelių apdovanojimų. Buvo nominuotas trims Oskarams: už geriausią filmą, adaptuotą scenarijų ir pagrindinį moters vaidmenį. (G.J.)

Gone Girl 2014

1. „DINGUSI“ (Gone Girl, 2014)

Belaukdami šio filmo premjeros jau galėjome perskaityti rašytojos Gillian Flynn knygą „Dingusi“, kuri buvo panaši į painią šaradą. Be kitų romano privalumų režisierių sudomino jame labai svarbi šeimyninių ryšių trapumo tema. Dažnai jo filmuose matome herojų troškimą pabėgti nuo žlugdančio išorinio pasaulio poveikio, bet tokia izoliacija padaro juos paranojos aukomis („Panikos kambarys“).

Nors anksčiau jau matėme kelis niūrius režisieriaus trilerius, „Dingusi“ atrodė visai logiškas D. Fincherio pamėgto stiliaus kūrinys. Sudėtingus kontekstus mėgstantis režisierius ir šį kartą turėjo kur pasireikšti, nors jį ribojo tai, kad „Dingusi“ yra ne pagal originalų scenarijų sukurtas filmas, bet garsios knygos ekranizacija.

„Dingusios“ prologas, regis, nežada kažko labai baisaus. Šiltą vasaros rytą šiaurės Misūryje Nikas ir Eimė (juos vaidina Benas Affleckas ir Rosamund Pike) rengiasi pažymėti penktąsias vestuvių metinės. Tačiau romantiškos šventės nebus, nes Eimė netikėtai dingsta. Namuose lieka grumtynių pėdsakai, paskubomis valyto kraujo dėmės ir keletas sąmoningai nusikaltimo vietoje paliktų „raktelių“ – ženklų, galinčių žingsnis po žingsnio atvesti prie painios šarados įminimo. Čia viskas yra svarbu – kiekviena smulkmena, kiekviena užuomina, kiekvienas iš pirmo žvilgsnio bereikšmis žodis. Dingusios Eimės dienoraštis dar labiau supainioja situaciją, o paslaptingas bylos tyrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, atvers ne vieną nemalonią praeities paslaptį.

„Dingusią“ reikia žiūrėti maksimaliai sukoncentravus dėmesį ne tik į pačią kriminalinę fabulą, bet ir į kiekvieną, net menkiausią detalę. Mat režisierius savo sumanymą realizavo taip, kad pats žiūrovas jaustųsi esąs detektyvas, tris kartus einantis paslapties įminimo link ir kaskart atsiduriantis aklavietėje.

Kokią paslaptį su savimi nusinešė Eimė, kokia tikroji jos dingimo priežastis ir ne mažiau suprantamo atsiradimo tikslas? Tikslaus atsakymo iš Davido Fincherio laukti neverta. Tačiau užuominų yra. Kaip sakoma, turintis akis tepamato. (G.J)

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Itano Houko kino vaidmenų

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: