Kad ir kaip progresuotų šiuolaikinis Holivudas, ko gero, turėtume pripažinti, kad populiarus prekinis ženklas „NETFLIX“ yra puikus verslo plano kino industrijoje pavyzdys.
Ši kompanija įkurta Amerikoje 1997-aisiais. O jau 2016 m. sausio pradžioje ji turėjo virš 69 mln. klientų visame pasaulyje. Pradėjo nuo DVD diskų platinimo paštu tik JAV teritorijoje.
1999-aisiais atidarė internetinį servisą Video on Demand, iš kurio buvo galima parsisiųsti norimą filmą. Įsikėlė į Europą. 2015-ųjų kovą servisas ėmė teikti paslaugas Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, kiek vėliau Japonijoje.
2016 sausį generalinis direktorius Reedas Hastingsas paskelbė, kad jo vadovaujamos kompanijos vaizdo transliacijos daugiau nei trigubai padidino šalių skaičių, įskaitant Azerbaidžaną, Vietnamą, Indiją, Nigeriją, Lenkiją, Rusiją, Saudo Arabiją, Singapūrą, Turkiją, Indoneziją, Lietuvą.
Netflix akcijos dar prieš pandemiją buvo pakilusios beveik 140 procentų. Nuo 2013-ųjų pradėję kurti savo originalius projektus, šiandien šie kūrėjai jau yra pristatę galybę gerai žinomų ir įvertintų serialų, kuriuos žiūri žiūrovai iš viso pasaulio kampelių. Dabar šiam kino resursui filmus kuria garsiausi pasaulio kino režisieriai.
Pristatome 10 originalių praėjusio kino sezono filmų.
10. „VIDURNAKČIO DANGUS“ (The Midnight Sky, 2020)
Retai kada garsių aktorių savarankiškai režisuoti filmai tampa ženkliais kino meno įvykiais. George‘ui Clooney pavyko išvengti tokiais atvejais dažnai pasitaikančios profanacijos. Jau pirmas jo savarankiškai sukurtas filmas „Pavojingo žmogaus išpažintys“ (Confessions of a Dangerous Mind, 2003 m.) sumaniai balansavo tarp šiurpaus trilerio ir satyrinės komedijos, nesibodinčios juodo humoro. Pagrindinis herojus čia buvo Misteriu Reitingu pramintas populiarių JAV televizijos žaidimų autorius ir vedėjas Čakas Berisas, kuris 1984 metais išleistoje knygoje prisipažino, kad pertraukose tarp savo TV šou jis dirbo samdomu žudiku, dažnai važinėjo į Rytų Europą ir Lotynų Ameriką, kur nužudė 33 revoliucionierius ir komunistus…
Antrasis G. Clooney filmas – nespalvota drama „Labanakt ir sėkmės“ (Good Night, and Good Luck, 2005 m.) priminė šeštojo dešimtmečio „Raganų medžioklės“ laikus, kai pokario Amerikoje garsus naujienų žurnalistas Edvardas Merou išdrįso mesti iššūkį galingam senatoriui Džozefui Makarčius, kurio pavardė nuo anų laikų reiškia gėdingą „makartizmo“ laikotarpį.
Žavi retro komedija „Odinės galvos“ (Leatherheads, 2008) pasakojo apie keistuolio Dodžo Konelio (jį suvaidino pats G. Clooney) bandymus 1925-aisiais metais suburti geriausią Amerikoje futbolo komandą.
„Purvinuose žaidimuose“ (The Ides of March, 2011 m.) atskleidžiamos nuo senų laikų JAV prezidentines kampanijas lydinčias „juodąsias technologijas“.
„Brangenybių medžiotojai“ (The Monuments Man, 2014 m.) pasakojo apie tarptautinę komandą, po II pasaulinio karo ieškojusią nacių iš muziejų pagrobtų relikvijų.
Matėme ir jo režisuotą keistą siurrealistinę komediją „Suburbikonas“ (Suburbicon, 2017 m.). O 2020-aisiais platforma Netflix suteikė galimybę populiariam aktoriui pagal Lily Brooks-Dalton knygą „Labas rytas, vidurnakti“ sukurti jo septintąjį filmą „Vidurnakčio dangus“. Pagal žanrinius apibrėžimus filmui labiausiai tiktų dar vienos apokaliptinės antiutopijos apibrėžimas.
Tai pirmas fantastinis G. Clooney režisuotas projektas (S. Soderbergho „Soliaryje“ jis tik vaidino). „Vidurnakčio danguje“ veiksmas užsimezga 1949-ųjų vasarį, praėjus trims savaitėms po aiškiai neįvardintų „negerų įvykių“.
Dėl žilos barzdos sunkiai atpažįstamas G. Clooney vaidina mokslininką Augustiną Lofthauzą, kuris vienintelis nepanoro evakuotis iš Arktyje esančios observatorijos, iškilus „negerų įvykių“ grėsmei. Pasišventimas mokslui čia niekuo dėtas: tiesiog vyras serga kraujo vėžiu ir suvokia, kad yra pasmerktas.
Mokslininkas Augustinas visą gyvenimą tyrinėjo žvaigždes ir bekraštėse kosmoso platybėse tikėjosi surasti planetą, tinkamą gyventi. Kad tokia planeta egzistuoja, jis buvo įsitikinęs dar būdamas jaunas mokslininkas (praeities epizoduose jauną Augustiną vaidina į G. Clooney nepanašus Ethanas Peckas) ir, regis, tokią planetą atrado.
Dabar Augustinas stengiasi užmegzti ryšį su astronaute kapitone Salę (akt. Felicity Jones), erdvėlaiviu „Eteris“ po dvejus metus trukusios ekspedicijos sugrįžtančia kaip tik iš šios planetos. O Arkties observatorijoje jis bendrauja su nelauktai čia atsiradusia paslaptinga mergaite Airise (ją suvaidino septynmetė Caoilinn Springall), kuri kalbėti atsisako, bet mintis išreiškia piešiniais.
„Vidurnakčio dangus“ skiriasi nuo fantastinių filmų, kuriuose svarbus vaidmuo skiriamas veiksmui. G. Clooney naujausias kūrinys priklauso filosofinės fantastikos kinui, kai žiūrovo dėmesio neblaškantis lėtas tempas leidžia pamąstyti apie pasaulio ateitį (šį procesą puikiai stimuliuoja ir operatoriaus Martino Ruhe nufilmuoti vaizdai, ir meditatyvi Alexandre‘o Desplat muzika). (G.J.)
9. „JO PUSĖ“ (The Half of It, 2020)
Iš daugelio filmų (dažniausiai romantinių komedijų) žinome, kuo baigiasi dviejų vyrukų draugystė, kai vienas (išeidamas į karą ar į medžioklę, išvykdamas uždarbiauti ar atlikti pilietinę misiją) prašo geriausią draugą trumpam pagloboti savo merginą.
Tokia populiari schema turi begalę interpretavimo variantų, taip pat ir įvairiausių atsišakojimų. Vieną jų matome naujoje Netflix romantinėje komedijoje „Jo pusė“. Režisierė Alice Wu (egzotiškų šalių režisierėms dabar Holivude plačiai atvertos visų studijų durys) siūlo prisiminti paprastą (anksčiau pasakytume „kaip trys kapeikos“) istoriją. Sakykime, šaunus vaikinas paprašo pavyzdingos moksleivės padėti jam laimėti mokyklos gražuolės simpatijas, bet viskas, žinoma, baigiasi meilės istorija, kurioje mokyklos gražuolė tampa visai nereikalinga grandimi.
Tokią situaciją kinas taip pat išbandė keletą kartų, todėl dar viena seno anekdoto versija dabar jau nieko nenustebinsi. Kur kas įdomiau (ir, svarbiausia, aktualiau) iš tų pačių kortų sudėliotas pasjansas atrodytų, jeigu nereikalinga trečiąja grandimi liktų pats klastingos kombinacijos sumanytojas. Tada tai jau ir komercinė sėkmė garantuota, ir kritikai pagirs už aktualumą, ir partnerystės įstatymų gynėjai liks patenkinti.
Taigi. Septyniolikmetė moksleivė – intravertė ir moksliukė – Elė Čiu (ją vaidina Šanchajuje gimusi aktorė Leah Lewis) provincijos miestelyje rūpinasi bedarbiu tėvu, kuris Amerikoje anglų kalbos taip ir neišmoko (mama jau mirusi). Geraširdė mergina kaip įmanydama padeda moksluose atsiliekantiems bendraklasiams tinginiams (paprasčiau kalbant, atlieka jų namų darbų užduotis ir už juos rašo rašinius).
Pastarasis Elės talentas itin populiarus. Bet juo klasiokai piktnaudžiauja ne tik tam, kad už rašinį gautų gerą pažymį. Kartą bukokas klasės sportininkas Polas Manskis (akt. Danielis Diemeris), dorai nemokantis suregzti paprasčiausio sakinio, paprašo Elės už jį parašyti gražų meilės prisipažinimą merginai Aster (akt. Alexxis Lemire).
Elė pradžioje atsisako šiame reikale tarpininkauti, bet moralinius skrupulus nutildo Polo pasiūlytas materialinis atlygis. Pakvimpa klasikinės melodramos „Sirano de Beržerakas“ motyvais, tačiau netrukus senamadiška romantika užleidžia vietą šiuolaikinei aktualijai. Elė supranta, kad pati įsimylėjo Aster.
Netflix pamažu tampa ne tik internetinių platformų flagmanu, bet ir naujos tendencijos pradininke. „Jo pusė“ – ne pirmoji romantinė komedija, kurią Amerikoje kuria azijiečiai režisieriai. Jau anksčiau ši kompanija romantinių komedijų mėgėjams pristatė tokius filmus, kaip „Gal visada būk mano“ (Always Be My Maybe, 2019, režisavo tailandietis Nahnatchka Khanas) ir „Visiems vaikinams, kuriuos aš anksčiau mylėjau“ (To All the Boys I’ve Loved Before, 2018). Pastarajame filme istorija gal dar pikantiškesnė: čia jauna Amerikos vietnamietė Lara Džin paslapčia rašė meilės prisipažinimus keliems skirtingiems vaikinams, kurie kartą šiuos meilės laiškus gavo.
Anksčiau sakydavo, kad pilti šviežią vyną į seną vynmaišį nereikia – vynas paprasčiausiai surūgs. Ir nors romantinės meilės istorijos – ne vynas, tačiau trumpam apsvaiginti tikrai gali. (G.J.)
8. „JO NAMAI“ (His House, 2020)
Paskutinę viltį praradusių „skurdo emigrantų“ (paprasčiau kalbant, pabėgėlių) tema dabar kartais užgožia net kitas aktualijas. Vakarais per TV neįmanoma nesijaudinant žiūrėti, kaip parpildytais laivais, nesilaikant jokių saugumo priemonių pripučiamomis valtimis iš Afrikos ar kitų regionų į Europą plūsta paskutines santaupas žmonių kontrabandininkams atidavę bėdžiai. O tie, kurie neturi pinigų, net ryžtasi per jūrą plaukti, prie kūno prisirišę tuščius plastikinius butelius.
Apie tai netolimoje ateityje tikrai bus kuriami jaudinantys vaidybiniai filmai ir TV serialai. O kol kas susipažinkime su Netflix platformoje sukurta drama „Jo namai“. Afroamerikietis režisierius Remi Weekesas primena mums apie vieną iš daugelio šiuolaikinio pasaulio „karštų taškų“ – pilietinio karo apimtą Pietų Sudaną. Čia 2013-ųjų gruodį tarp dviejų vietinių etninių grupių įsiplieskė karinis konfliktas, peraugęs į valdžios ir opozicijos konfrontaciją. 2020-ųjų vasario 22-ąją, regis pavyko pasirašyti taikos sutartį ir suformuoti koalicinę vyriausybę, betgi žinome, kokie tai gali būti trapūs ir lengvai sugriaunami dariniai.
Režisierius Remi Weekesas pasakoja tik vieną šio pilietinio karo istoriją. Bolas Madžuras (akt. Sope Dirisu) su žmona Rial (akt. Wunmi Mosaku) ir paaugle dukrele bėga nuo karo į Europą. Tačiau jau beveik įveikus jūros bangas nesaugiu laiveliu dukrelė nuskęsta. O sutuoktinių pora Didžiojoje Britanijoje gauna pabėgėlių statusą ir apgyvendinami pabėgėlių stovykloje. Po metų jiems suteikiamas nuosavas būstas, tiesa, be teisės kur nors išvykti.
Režisieriui emigracijos bei asimiliacijos problemos tikrai nesvetimas. Filmo premjeros išvakarėse jis pasakojo: „Kai aš, spalvotasis, augau Londone, visi tik ir kalbėjo apie asimiliaciją ir apie tai, kiek dėl jos privalai atsisakyti savo tikrosios tapatybės“.
Bet, matyt, vien šitos gyvenimiškos patirties Remi Weekesui nepakanka. Todėl jis ryžosi generalinę filmo linija papildyti kitais motyvais: „Aš norėjau supurtyti trilerio žanrą“.
Gyventi jaučiantis svetimu kitoje šalyje jau savaime yra kasdienių siaubų kupina patirtis. Tačiau Remi Weekeso žodžiai apie norą supurtymą trilerio žanrą nebuvo tik graži metafora. Trileris filme iš tikrųjų prasideda nuo to momento, kad naujajame būste sutuoktinių ramybę naktimis pradeda drumsti protu nesuvokiami reiškiniai. (G.J.)
7. „KRAUJO BROLIAI“ (Da 5 Bloods, 2020)
Už „Juodojo kukluksklano nario“ (BlacKkKlansman, 2018) scenarijų Oskarą pagaliau gavęs garsus afroamerikietis Spike‘as Lee pasiraitojęs rankoves kibo į naujus darbus.
Belaukdamas naujausio vaidybinio filmo „Kraujo broliai“ premjeros (ji buvo numatyta 2020 m. birželio 12 d.), internetinėje platformoje „Youtube“ režisierius paskelbė muzikinį klipą, tris su puse minutės rodantį dėl pandemijos ištuštėjusį Niujorką, skambant Franko Sinatros atliekamai dainai „New York, New York“. Įspūdis tikrai šiurpokas.
Tada S. Lee pabaigė savo jaunystės šedevro „Jai to labai reikia“ (She’s Gotta Have It, 1986) motyvais susuktą TV serialą ir režisavo dar kelis trumpus klipus.
„Kraujo broliai“ yra antroji Spike‘o Lee karinė drama. Pirmoji – „Stebuklas prie Santa Anos“ – buvo sukurta dar 2008-aisiais ir pasakojo apie 92-osios JAV divizijos karius (visi jie buvo juodaodžiai), kurie 1944-aisiais dėl rasistų vadų nekompetencijos pakliuvo į spąstus viename Toskanos kaimelyje.
„Kraujo broliuose“ atgyja Vietnamo karo realijos. Keturi šio karo veteranai sugrįžta į dar nepamirštų kovų vietas. Jie nori „žmoniškai“ perlaidoti savo vadą ir, jeigu pavyks, surasti į žemę užkastą dėžę su aukso luitais. Šį auksą 1971 metais CŽV buvo paskyrusi papirkinėti amerikiečiams lojalius politikus, bet kai šio „kyšio“ siuntėjai ir galimi gavėjai žuvo, auksas tapo niekieno ir buvo nurašytas į karo nuostolius. Dabar jį priglausti ir tikisi keturi kovų draugai kaip kompensaciją už anuomet už tėvynę pralietą kraują.
Hanojuje prie ketveriukės prisijungia dar vienas komandos narys, o prancūzas kontrabandininkas (jį suvaidino Jeanas Reno) sutiko „jankius“ palydėti per džiungles į reikiamą vietą.
Niekados nestokojęs originalių idėjų šį kartą Spike‘as Lee kartais griebiasi akivaizdžių citatų iš kitų karinių filmų. Pavyzdžiui, į pavojingą kelionę amerikiečiai pajuda iš naktinio klubo, ant kurio sienos kabo „Šių laikų apokalipsės“ plakatas, o paskui komanda plaukia kateriu skambant Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžio“ muzikai.
Režisierius griebiasi ir kitų istorinės tematikos filmams būdingų dalykų – dokumentinės kronikos kadrų, istorinių paralelių ir, žinoma, tokiais atvejais, neišvengiamų komentarų ir sugrįžimų į praeitį. Tik tuose flashback‘uose kažkodėl nepasirūpinta gerokai pajauninti Polą (akt. Delroy‘us Lindo), Otisą (akt. Clarke‘as Petersas), Edį (akt. Normas Lewisas) ir Melviną (Isiah Whitlockas, Jr.).
O Vietname žuvusį būrio vadą Normaną suvaidino Chadwickas Bosemanas, miręs 2020-ųjų rugpjūčio pabaigoje, praėjus vos dviem mėnesiams po premjeros.
„Kraujo broliai“ yra labai giminingi tiems filmams, apie karus, kuriuose šaunūs amerikiečiai ne su priešu kovėsi, o dalyvavo asmeniniame kare dėl nacių aukso – kaip Clintas Eastwoodas ir jo draugai 1970-ųjų filme „Kelio didvyriai“ ar George’o Clooney vadovaujamas avantiūristų būrys filme „Trys karaliai“ (1999 m.): čia operacijos „Audra dykumoje“ metu amerikiečiai visas jėgas buvo nukreipę į S. Husseino aukso atsargas, sukauptas dar Kuveito šachų.
Bet „Kraujo broliai“ gražina mus į Vietnamo karo laikus. O tai reiškia, kad ši žaizda Amerikos kūne dar nėra visai užgijusi. (G.J.)
6. „Vaikinai grupėje“ / The Boys in the Band (2020)
„Netflix“ platformoje pasirodžiusi Joe Mantellio režisuota ir Ryano Murph’io prodiusuota juosta pasakoja apie tai apie tai, kad kiekvienas gyvas žmogus trokšta meilės, priėmimo ir supratimo, kaip svarbu yra mokėti mylėti save gerąja šio žodžio prasme, kaip lengva tai pasakyti, bet sunku padaryti, apie tai, kaip neapykanta sau žaloja ne tik mus pačius, tačiau ir aplinkinius.
Šiame trumpame įžanginiame filmo aprašyme nė karto nepaminėti žodžiai homoseksualai ar LGBT bendruomenė, nors kalbant konkrečiau šis filmas ir yra būtent apie LGBT bendruomenės narius. Pirmiausiai filmas kalba apie mūsų visuomenėje išsikerojusį skaudulį – neapykantą tiems, kurių nesuprantame, ir dėl šios neapykantos egzistuojančią baimę būti savimi. Nes smerkiame pirmiausiai tada, kai patys bijome būti pasmerkti.
Istorija prasideda išties linksma gaidele. Trumpai pristatomi visi devyni filmo herojai. Dauguma jų yra bent per trisdešimtetį perkopę gėjai, kurių grožis jau pradeda blukti, vakarėliai ir festivaliai grimzta į praeitį. Vis dėlto jie ruošiasi eiti į vieno draugo gimtadienį, vyksiantį kito draugo namuose. 1968 metai Niujorke. Tai turi būti gėjų vakarėlis ir visi pasirodo linksmai nusiteikę su dovanomis ir vaišėmis. Pagrindinis veikėjas – gimtadienio organizatorius Michaelis (Jim Parsons) – pasitinka pirmąjį svečią Donaldą (Matt Bomer). Abu jie turi asmeninių problemų. Michaelis išgyvena nerimą dėl senėjimo ir supranta, kad senasis gyvenimo būdas jam nebetinka, o Donaldas lankosi pas psichiatrą ir geria raminamuosius. Tai leidžia mums suprasti, kad kaip ir realiame gyvenime visos šventės turi savo užkulisius, tačiau vis dar nesuprantame bėdos masto.
Pradžia, kai ekrane vienas po kito pasirodo į gimtadienį keliaujantys draugai, turbūt yra viena iš kinematografiškiausių visoje juostoje, nes didžiausią filmo dalį sudaro dialogai, kurie iš pražių apsunkina filmo žiūrėjimą ir sukelia kinematografiškų detalių alkį, kartais veiksmą paverčia perdėm teatrališku, kalbėjimo manierai labiau primenant sceninį pastatymą, o ne ekranizaciją. Tačiau vėliau žiūrint filmą suprantama, kad teatrališkumas yra viena iš personažų būdo savybių, nors tai toli gražu nėra savybė, nusakanti tikrąjį jų būdą. Vėliau išaiškėja, kad už teatrališkos savęs pateikimo manieros slypi tikri jausmai ir emocinės žaizdos.
Kadangi dialogai atlieka tokį svarbų vaidmenį, verta apie juos dar užsiminti. Iš tikrųjų dauguma yra rimti ir intelektualūs arba jeigu nerimti, tai intelektualūs. Vienintelis asmuo, kuris nepasižymi intelektualumu, yra jubiliatui pasamdytas „kaubojus“ (Charlie Carver) – vyras, parsiduodantis už pinigus. Nors, galima sakyti, šis veikėjas yra pats kvailiausias iš visų ir karčiai kitų už tai smerkiamas, jis taip pat yra mažiausiai sužalotas gyvenimo. Kuo toliau, tuo dialogai darosi vis rimtesni ir tuo daugiau filmo veikėjai parodo dar nesugijusių randų.
Nuotaika pasikeičia ir įvykiai pasisuka kita linkme vakarėlyje pasirodžius Michaelio senam kambario draugui Alanui (Brian Hutchison). Alanas nuo seno pagarsėjęs kaip itin konservatyvių pažiūrų heteroseksualus vyras, nepripažįstantis homoseksualų ir laikantis juos nenormaliais. Pokalbio su Michaeliu metu Alanas šlykščiai išvadina jo draugus ir dar kartą pareiškia apie savo neapykantą gėjams. Tai pasirodo kaip akstinas, sukėlęs grandininę reakciją. Michaelis vėl po ilgokai trukusios abstinencijos išmaukia stiklinę gryno spirito ir prasideda šou. Staiga jis pasidaro labai agresyvus visų atžvilgiu, juos žemina, peikia, pravardžiuoja, priverčia žaisti emociškai sudėtingą žaidimą, kurio metu dauguma personažų parodo savo tikrąjį veidą ir tikruosius jausmus, paslėptus po teatrališkumo kauke. Ir mes pamatome, kad jie vis dėlto nėra tokie pasitikintys savimi, drąsūs, įžūlūs, veikiau paprasti žmonės, kurie trokšta būti mylimi ir patys mylėti, tačiau daug kartų pasmerkti, pašiepti, nesuprasti, pasiklydę santykių labirintuose, savo jausmuose, turėję priimti sudėtingus sprendimus ir rinktis, ar nori gyventi pagal kitus, ar būti savimi.
„Vaikinai grupėje“ yra 1968 metų Brodbėjaus pastatymo adaptacija. Gal todėl dialogai tokie teatrališki – jie atsirado teatre. Vėliau 1970-tais metais Williamas Friedrikas pagal šią pjėsę pastatė ir filmą, o 2020-ųjų versija yra jau antroji. Vis dėlto surinkta nepaprasta aktorių virtinė: Jimas Parsonsas, pagarsėjęs per serialą „Didžiojo sprogimo teorija“, Zachary Quinto iš „Žvaigždžių karų“, Mattas Bomeris, Andrew Rannellsas ir kiti. Visi neslepia, kad yra gėjai, ir pasirinkimas gėjų vaidmenis duoti patiems gėjams vis dar yra neįprastas – režisieriai tokiems vaidmenims renkasi heteroseksualus, kad ir kaip bebūtų keista. Vis dėlto nors ir galime veikėjus sudėti po „gėjaus“ apibrėžimu, tačiau visi jie yra be galo skirtingi – nuo vyriškų vedusių biseksualų iki moteriškų manierų homoseksualų. Visi jie tartum atstovauja kokį nors archetipą, taip kiekvieną asmenį paverčiant kokios nors grupės atstovu. (D.Ž.)
5. „MA RAINEY’S BLACK BOTTOM“, (2020)
Svarbiausia šios dviem Oskarais neseniai apdovanotos muzikinės dramos problema – jos pavadinimas. Pažodžiui jį išversti bet kokią kalbą, nesulaukus piktų priekaištų, ko gero, net neįmanoma. Na, nepavadinsi gi lietuviškai šio filmo „Mamos Reini juoda š…“.
Manau, kad šiuolaikinėje dėl politinio korektiškumo ir „black lives matter“ pamišusios Amerikos pažodžiui viešumoje garsiai ištarti filmo anglišką pavadinimą galėtų nebent afroamerikietis. Čia kaip Q. Tarantino filmuose: juodaodį dabar blogu žodžiu, prasidedančiu raide „n“ nebijodamas būti apšauktas rasistu, gali pavadinti tik kitas afroamerikietis. Sudėtinga? Bet vis šioks toks lingvistinis variantas.
George‘o C. Wolfe‘o muzikinis filmas šliejasi prie amžinai populiarios biografinių filmų mados. Į atskirą sąrašą būtų nesunku surašyti filmus, kurių pagrindiniais herojais buvo tapę juodaodės džiazo muzikos žvaigždės Louisas Armstrongas, Charlie Parkeris, Ray‘us Charlesas, Milesas Davisas, Bessie Smith, Billie Holiday ar Diana Ross.
Šį garbingą sąrašą nesunku pratęsti. O papildyti jį dabar galima naujausiu filmu apie legendinę dainininkę, Amerikoje vadinamą „bliuzo motina“. Tokio titulo nusipelnė Gertruda Rainey (1886 – 1939), stipriai paveikusi XX a. džiazo raidą, nes apjungė ankstesnę vodevilinę estrados manierą su autentišku pietų bliuzo emocingumu.
Mama Reini buvo garsi savo galingais vokaliniais sugebėjimais, energingais pasirodymais, didingai pabrėžiamomis frazėmis ir „dejuojančiu“ (angl. “moaning”) dainavimo stiliumi.
Ji įrašė per šimtą muzikinių kompozicijų (nemažai jų – su Thomasu Dorsey ir Louisu Armstrongu), koncertavo su grupe „Georgia Jazz Band“. Gastroliavo iki 1935-ųjų.
Jos karjerai iškilo pavojus tada, kai menedžeriai užsimanė iš jos atimti teises į visus atliekamus kūrinius. Tada pagalbos ranką jai ištiesė trimitininkas Livis, įsimylėjęs Mamos draugę ir svajojantis tapti džiazo muzikos žvaigžde.
Visos šios peripetijos užima svarbią vietą režisieriaus filme, sukurtame pagal Augusto Wilsono pjesę (Mamą Reini anksčiau Brodvėjuje vaidino Whoopi Goldberg).
Veiksmas užsimezga 1927-ųjų vasarą, kai Čikagoje įrašų studijos „Paramount Records“ rūsyje keturi karščio išvarginti muzikantai laukia atvykstant Mamos Reini. Laukti tenka ilgai, užtai žvaigždė įsiveržia čia tarsi gaivus uraganas, akimirksniu susprogdinęs sąstingio atmosferą savo fontanuojančiu temperamentu. Viola Davis ima aukštą aktorinio meistriškumo gaidą nuo pirmo pasirodymo ir laikosi šiame lygyje tiek, kiek jai skirta laiko. Stengiasi nuo jos neatsilikti ir Livį suvaidinęs pernai miręs aktorius Chadwickas Bosemanas – jis vaidina ir šioje apžvalgoje pristatomame filme „Kraujo broliai“.
Kritikai ne veltui šį pasirodymą vadina geriausiu aktoriaus vaidmeniu. Livis – iš tikrųjų labai sudėtinga ir prieštaringa natūrą. Jo tėvas buvo minios linčiuotas už tai, kad mirtinai nukankino savo žmonos žudikus baltaodžius rasistus. Ši vaikystės patirtis paliko gilią traumą: Liviui sunku tramdyti emocijas, ir jos, ištrūkusios iš pažeistos pasąmonės, dažnai komplikuoja vyro santykius su aplinkiniais.
Ne vienareikšmiai yra ir kiti filme pavaizduoti muzikantai – senasis fortepijono virtuozas Toledas (Glynnas Turmanas), trombonininkas Katleris (Colmanas Domingo), kontrabosininkas Dragas (Michaelas Pottsas).
Norite patirti seno gero bliuzo terapiją? Tada pažiūrėkite filmą „Ma Rainey’s Black Bottom“. Kad ir kaip jis vadintųsi lietuviškai. (G.J.)
4. „Čikagos septyniukės teismas“ / The Trial of Chicago 7 (2020)
Drama kurią režisavo Aaronas Sorkinas, parašęs scenarijus tokioms televizijos sensacijoms kaip „Naujienų tarnyba“ (The Newsroom, 2012-1014) ir „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network, 2010). Filme vaidina pirmo ryškumo kino žvaigždės: Eddie Redmayne, Sacha Baron Cohen, Joseph Gordon-Levitt. Šiais metais Aarono Sorkino šviežiena jaudina savo šurmulį ir jaudulį keliančiomis temomis.
Kas esate matę „Naujienų tarnybą“ arba „Socialinį tinklalapį“, bežiūrėdami „Čikagos septyniukės teismą“ nenustebsite patirdami dialogų antplūdį, klausydamiesi veikėjų aštrių sąmojų ir gaudami politinių bei socialinių įžvalgų. Kartais atrodo, kad realybėje turbūt niekas vienu iškvėpimu nepasako tiek daug žodžių, tačiau dialogai yra ne tik bendravimo išraiška ar siužeto detalė, bet ir nešantys svarbią žinutę pasauliui. Nieko keista, kad scenarijaus autorius Aaronas Sorkinas kai kuriuos dialogus paėmė tiesiai iš realiai vykusio teismo įrašų.
Veiksmas prasideda 1968 metų vasarą Čikagoje, o jo priešistorė gerokai ankstesnė – dar 1955-ųjų metų ruduo, kai prasidėjo Vietnamo karas. Taigi filmo įvykių metu karas trunka jau trylika metų ir neketina baigtis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nesiruošia liautis siųsti jaunus amerikiečių karius į kitą pasaulio galą žūti ir žudyti kitos tautos atstovų, maža to, išsiųstųjų sąrašai vis ilgėja, o tai sukelia visuomenės reakciją plačiu mastu.
Dar verta paminėti, kad septintasis dešimtmetis žinomas kaip „gėlių vaikų“ metas, t. y. hipių klestėjimo era, kai po truputį laisvėjo socialinių normų gniaužtai, vis daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus teisėms, pilietiniams judėjimams, protestams ir labiausiai išryškėjo senosios ir naujosios kartos skirtumai. Be to, 1968-ųjų balandžio 4-ąją buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis. Nors juodaodžiai septintajame dešimtmetyje jau turėjo išsikovoję daugiau teisių, tačiau diskriminacija Amerikos visuomenėje vis dar buvo ryški.
Viso filmo tema yra 1968-aisiais Čikagoje vykęs protestas prieš Vietnamo karą. Turėjęs tapti taikia piliečių akcija, jis virto į žiaurias riaušes, kurios, tiesą sakant, bežiūrint filmą priminė dabartinius įvykius Baltarusijoje, kai taikius demonstrantus negailestingai lupa valdžios paskirti represoriai. Kaip vėliau išaiškėja filme, Čikagos mitingo dalyviai, priešingai nei Baltarusijos piliečiai, nebuvo visai taikūs, tačiau tai, kas nutiko, labiau panašėjo į juodąją skylę, kuri inertiškai į save traukia viską, kas pasitaiko kelyje. Tai minios veikimo principas.
Vis dėlto filmo idėja visai nėra apie minios veikimo galią. Tai beveik gniuždantis ir beviltiškas pasakojimas žmonių, kurie idealistiškai bandė pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti gyvybes. Iš tikrųjų žiūrint filmą vėl ir vėl apima nusivylimas valdžios atstovų elgesiu, o gal apskritai neteisybe pasaulyje, kurią, žinoma, sukuria tie patys žmonės. Filmas paremtas tikrais įvykiais, nors pabaiga ir yra šiek tiek suholivudinta. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingas, ypač jei gerai nežinoma Amerikos istorija (gausu pavardžių ir smulkių istorinių įvykių), tačiau vėliau veiksmas sukasi apie konkrečią situaciją ir galima viską suprasti iš dialogų. Pagrindinė filmo mintis – septyni „konspiratoriai“ yra teisiami už prisidėjimą prie smurto sukėlimo visuomenėje. Didžioji veiksmo dalis vyksta teismo salėje. Filmuojama ir kitose vietose, įspūdingiausia dalis – kai 12.000 policininkų susiduria su 10.000 demonstrantų.
Filme beveik nėra vien juodo ar balto, t. y. nėra absoliutaus gėrio ar blogio. Vienas iš veikėjų svarsto, kiek iš visų tų policijos pareigūnų, kurie pasirodė su lazdomis ir ašarinėmis dujomis proteste, vaikų buvo išsiųsti į Vietnamo karą. Kaltinančiųjų advokatas atsistoja su visais skaitant žuvusiųjų Vietnamo kare vardus ir pavardes. Pabaigoje tie, kurie mums atrodė protingi ir tvarkingi filmo pradžioje, pasirodo kaip nevaldantys emocijų, o visiški vėjavaikiai, išaiškėja, yra atsakingi intelektualai. Vienintelis visiškai kvailas veikėjas yra teisėjas, kuris lyg simbolizuoja sistemą ir žmones mato kaip naudingus arba nenaudigus sistemos narius. Taigi iš esmės vienintelė blogybė – tai pati sistema, kuri bando nuslėpti savo trūkumus bet kokia kaina, naikindama kliūtis kelyje, pakišdama nekaltus žmones, meluodama, apgaudinėdama. (D.Ž.)
3. „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ / I‘m Thinking of Ending Things (2020)
Naujausias režisieriaus Čarlio Kaufmano darbas peržengia įprastus kino filmų rėmus ir iš žiūrovo reikalauja daug mąstymo. Šis psichologinis siaubo trileris sukurtas pagal 2016 m. Iano Reido romaną tokiu pačiu pavadinimu. Siužetas gali pasirodyti gana banalus – mergina su savo mylimuoju keliauja pas jo tėvus susipažinti, bet tai tik paviršutiniškas įspūdis. Filme kinta laikas, erdvė ir mintys, tai filmui ir suteikia išskirtinumo, o ir žiūrovas privalo apmąstyti įvykius, kurie nėra tokie paprasti. Į svarbiausius klausimus, atsakymą rasite čia.
Juostos pradžioje pateikiamas jaunos moters monologas, kuriai filmo metu suteikiami keli vardai: Liusė, Luiza, Liučija ir Eimė, o taip pat su skirtingu vardu personažui suteikiamos ir skirtingos profesijos: poetė, tapytoja ar fizikė. Po kelių savaičių bendravimo su vaikinu Džeiku, nauja pora kartu leidžiasi į kelionę, pas vaikino tėvus. Kelionė vyksta automobilių, žiemą, per pūgą. Didelė filmo dalis nufilmuota mašinoje. Tačiau, tai šiek tiek netinkamas laikas susitikimui su tėvais – mergina svarsto, ar nori tęsti santykius su Džeiku ir apskirtai, ji pati kovoja su savimi bei realybės suvokimas yra visiškai iškreiptas.
Nauja pažintis su tėvais bei vakarienė ne tik labai nejauki, bet ir be proto keista. Mergina su Džeiko tėvais susipažįsta, prisistato, nors kitame kadre juos mato jau pasenusius, ligotus ir arti mirties, bet staiga jie vėl jauni – maždaug tokio amžiaus, kai jie susilaukė savo sūnaus Džeiko. Tarp šių nesuprastų įvykių retkarčiais matome mokyklos sargą, dirbantį savo darbą, bet vis dar neaišku, kaip ir kodėl jis susijęs su Džeiku ir jo mergina.
Banalaus siužeto tikėtis iš režisieriaus Čarlio Kaufmano nereikėtų. Šio režisieriaus darbuose pastebima metafizikos ir parapsichologijos aspektai, kuriais nagrinėja žmogaus tapatybės krizę, mirtingumą ir gyvenimo prasmę. Filmas „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ tokiomis temomis ir pasižymi, tad aišku, kad scenarijus bus pateiktas, kaip dėlionė, kurią žiūrovas pats savarankiškai turi surinkti. Č. Kaufmanas – vienas žymiausių epochos scenaristų, jis buvo nominuotas keturiems „Oskarų“ apdovanojimams: dukart už geriausią originalų scenarijų, už adaptuotą scenarijų ir už geriausią animacinį filmą. Režisierius laimėjo du Didžiosios Britanijos kino ir televizijos meno akademijos apdovanojimus už savo scenarijus.
Pasirodo visa tai, kas vaizduojama – iliuzija. Džeikas yra mokyklos sargas, o mergina, kurios tikrojo vardo viso filmo metu nesužinome – Džeiko vaizduotės vaisius. Vakarienės metu tėvams pasakota pažinties istorija, kad pora susipažino bare ir vaikinas paprašė Liusės numerio – netiesa. Iš tikro Džeikas niekada taip ir nepaprašė merginos numerio, jie nesusitikinėjo ir net nekalbėjo tą vakarą, dėl to merginos vardo bei profesijos nežinome, tai tik galimos Džeiko spėlionės. Filme pasakojama, kas galėjo nutikti, jei pora būtų susitikinėjusi.
Mergina siužete daug kartų sako: „galvoju, kaip visa tai nutraukti“, ji kalba apie tai, kaip nori užbaigti santykius ir nemato jokios ateities su vaikinu. Bet pats Džeikas galvodamas, kaip visa tai nutraukti, svarsto apie savižudybę. Jis bando įsivaizduoti, kad kažkada buvo būdas gyvenimą pakreipti į geresnę pusę, bet supranta, jog tai neįmanoma, nes net vaizduotėje Liusė su Džeiku planuoja išsiskirti.
„Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ susitelkia į pagrindinius keturis veikėjus Džeiką, jo merginą bei tėvus Siuzę ir Dyną. Džeiką įkūnija aktorius Džesis Plemonsas, kuris dažniausiai vertinamas kaip puikus komedijų aktorius. Seriale „Juodasis Veidrodis“ Dž. Plemonsas parodė savo puikias siaubo vaidybos galimybes, dėl kurių gavo vaidmenis kituose siaubo filmuose. Iliuzijos vaisių, jauną merginą vadina Džesi Bakli, tai jos debiutas siaubo filmų. Šią aktorę išvysti galima populiariajame seriale „Černobylis“.
Keistus, fiziškai besikeičiančius tėvus įkūnija jau gerai žinomi ir ilgą karjeros kelią nuėję aktoriai. Mama – Toni Kolet, kuri jau daugiau nei 30 metų vaidina ir pastebima daugybėje garsių filmų, tokiuose kaip „Paveldėtas“ ar „Šeštasis Pojūtis“. Džeiko tėvas – Davidas Tyvlis, labiausiai žinomas dėl vaidmens Hario Poterio serijose, nors atliko vaidmenis ir kituose siaubo, istoriniuose ir net animaciniuose filmuose. Filme pastebimi „Oklahoma!” miuziklo elementai – pagrindinių veikėjų Džeiko ir išsvajotos merginos šokis bei senojo Džeiko atliekama miuziklo daina atsiimant apdovanojimą. (R.K.)
2. „MANKAS“ / Mank (2020)
Kinematografininkai mėgsta kurti „kiną apie kiną“. Ypač šioje srityje pirmauja amerikiečiai, ir tai visai nenuostabu. Jie jau seniai sukūrė vaidybinius filmus apie kino pionierius – režisierių Davidą W. Griffithą, nebylaus kino žvaigždę Rodolphą Valentino, tragikomedijos genijų Charie Chapliną. Prieš porą metų mūsų ekranuose beveik nepastebėta praslydo komedija „Stenas ir Olis. Juoko Broliai“ (2018, rež. Jonas S. Bairdas), kurioje Steve‘as Cooganas ir Johnas C. Reilly puikiai persikūnijo į garsiąją nebylių komedijų aktorių porą Staną Laurelą ir Oliverį Hardy.
Būtų ne taip lengva suskaičiuoti, kiek jaunų aktoriukių kine „pasimatavo“ Marilyn Monroe peruką ir mėgdžiojo šios sekso deivės manieras.
Holivude veiksmas plėtojosi gerai žinomuose ir ne taip jau seniai matytuose filmuose „Malholando kelias“ (2001 m., rež. D. Lynchas), „Kelias į žvaigždes“ (2014, rež. D. Cronenbergas“, „Ponas Trumbo“ (2015 m., rež, J. Roachas) ir komedijoje „Šlove Cezariui!“ (2016, rež. broliai Coenai).
Pagaliau nepamirškime ir to, kad savo antrąjį Oskarą aktorė Renée Zellweger pernai gavo už aktorės bei dainininkės Judy Garland vaidmenį biografinėje dramoje „Judy“ (2019 m., rež. R. Gooldas).
Todėl nieko neturėtų stebinti, kad pernai Holivude sukurta dar viena biografinė drama lakonišku pavadinimu „Mankas“. Taip prieš aštuonis dešimtmečius artimieji ir bendradarbiai vadino legendinį scenaristą Hermaną Mankiewicz‘ių.
Tai buvo išties labai spalvinga asmenybė – gerai plunksną valdęs žurnalistas, azartiškas lošėjas ir patyręs alkoholikas, vienas šmaikščiausių savo epochos ir kinematografinės aplinkos personažų. Daugelyje filmų net nėra jo pavardės – taip atsitikdavo tais atvejais, kai studijų vadovai jam patikėdavo beviltiškus scenarijus, kad Mankas juos „pagydytų“. Už tokią veiklą jis gaudavo tokį atlygį, kad dažniausiai savo autorystės klausimo ir nekėlė.
Gal tik vienintelį kartą Mankas smarkiai kovojo už tai, kad jo pavardė atsirastų jauno debiutanto Orsono Welleso pirmojo filmo „Pilietis Keinas“ (1940 m.) titruose.
Žr. https://kaunozinios.lt/titulinis/piliecio-keino-misle-vis-dar-neiminta_119974.html
„Pilietis Keinas“ ir dabar dar vadinamas vienu iš garsiausių filmu kino istorijoje. Apie jo sukūrimo aplinkybes pagimdyta daug legendų ir net anekdotų, filmą iki šiol dar azartiškai interpretuoja kinotyrininkai, skirdami „Piliečiui Keinui“ savo diplominius darbus ir net disertacijas.
Šiemet šiam filmui sukanka 80 metų. Puiki proga prisiminti, „kaip viskas buvo“. „Mankas“ yra juodai baltas kinas „iš principo“: todėl kad toks buvo „Pilietis Keinas“, nors dviem metais anksčiau buvo sukurti du spalvoti superfilmai – pasaka „Ozo šalies burtininkas“ ir legendinis epas „Vėjo nublokšti“.
Apie „Piliečio Keino“ režisierių Orsoną Wellesą sukurtą nemažai vaidybinių ir dar daugiau dokumentinių filmų (2018-aisiais net buvo parodytas restauruotas režisieriaus f. „Kita vėjo pusė“, kurį O. Wellesas nebaigė dar aštuntajame dešimtmetyje).
Hermanas Mankiewiczius anksčiau jam skirto vaidybinio filmo nebuvo susilaukęs. Priežastis, ko gero, slypi vienoje „Manko“ frazėje „Neįmanoma žmogaus gyvenimą sutalpinti į dviejų valandų pasakojimą“. Todėl kartais filmo autoriams tenka griebtis greitakalbės ir į trumpą laiko atkarpą sutalpinti kuo daugiau istorinių faktų, kad likusį laiką būtų galima skirti svarbiems genialaus girtuoklio gyvenimo įvykiams, kurių svarbiausias, žinoma, buvo susitikimas su kine dar visai nežinomu režisieriumi O. Wellesu.
O. Wellesui 1940-aisiais buvo tik dvidešimt ketveri. Bet po kelių sensacingai nuskambėjusių spektaklių ir 1938-ųjų spalio 30-osios vakare tiesioginiame radijo eteryje originaliai inscenizuoto Herberto Wellso fantastinio romano „Pasaulių karas“ jis jau buvo tapęs įžymybe. Būtent todėl jam pavyko pirmajam Holivude pasirašyti kontraktą debiutiniam filmui, kai jam buvo pažadėta visiška kūrybos laisvė.
Tada jaunasis genijus ir kreipėsi į geriausią Holivudo scenaristą. Bet Mankui reikėjo sudaryti išskirtines sąlygas – jokio alkoholio, jokių pasimatymų su artimaisiais, o kad šias sąlygas būtų galima įvykdyti, scenaristas nuo visų pasaulio pagundų izoliuojamas atokioje rančoje.
Manką režisierius pasirinko dar ir todėl, kad abu jie turėjo bendrą priešą – cinišką spaudos magnatą Williamą Randolphą Hearstą (akt. Charles Dance‘as). Jis ir tapo „Piliečio Keino“ prototipu. Pasinaudojęs visomis savo galiomis jis vėliau stengėsi sunaikinti filmą.
Filme pasirodo daugybė realių personažų – garsūs Holivudo magnatai Louis B. Mayeris (akt. Arlissas Howardas) ir Davidas O. Selznickas (akt. Toby Leonardas Moore‘as), legendinis prodiuseris Irvingas Thalbergas (akt. Ferdinandas Kingsley), režisierius Josefas Von Sternbergas (akt. Paulas Foxas), trumpam šmėsteli net Charlie Chaplinas (akt. Craigas Robertas Youngas). Bet visgi Gary Oldmano suvaidintą Hermaną Mankiewiczių galime drąsiai pavadinti tuo filmo visatos centru, aplink kurį visi kiti skrieja jiems tiksliai nustatytomis orbitomis.
Belieka įvardinti dar dvi svarbias „Manko“ kūrėjų pavardes: Filmą režisavo Davidas Fincheris, o scenarijų parašė jo tėvas Jackas Fincheris.
P.S. Niekaip negaliu suprasti, kaip šiemet Auksinių gaublių vertintojai sugebėjo „Manko“ visiškai nepastebėti (iš šešių nominacijų filmas negavo NIEKO). Labai tikiuosi, kad taip neatsitiks per Oskarų ceremoniją (joje „Mankas“ nominuotas net 10 kartų!). (G.J.)
1. „Velnias visada šalia“ / The Devil all the Time (2020)
Visi šio filmo personažai yra nusidėjėliai; beveik kiekvienas veikėjas yra arba plėšrūnas, arba grobis. Šis pesimistinis pasaulio vaizdas nėra naujiena talentingam režisieriui Antonio Camposui, kurio ankstesniuose filmuose buvo „Afterschool“ ir „Christine“ – nerimą keliančios psichologinės dramos. Žiniasklaida nevengdavo kritikuoti šio režisieriaus filmų bei jų galios masinei auditorijai. Šis režisieriaus darbas sulaukė daug dėmesio dėl pasirinktos tematikos, palikdamas žiūrovus moralinėje dilemoje nuspręsti, ar pagrindinis personažas galų gale vis dar yra „geras”.
Filmas „Velnias visada šalia “ sukurtas pagal kruopščiai suplanuotą 2011 m. Ohajo kilmės autoriaus Donaldo Ray Pollocko romaną ir yra niūrus epizodais, kurie gali būti ir įdomūs, ir šiek tiek nuvarginantys: daug posūkių ir išdavysčių bei siaubingų smurto aktų. Įmantrią tezę apie blogio banalumą ir piktnaudžiavimą valdžia – ypač krikščionių evangelikų tarpe. Tai gali priversti „Velnias visada šalia” skambėti taip, lyg paliestų dabartį, tačiau tai vyksta praeityje, daugiausia 5–6 dešimtmetyje. Scenarijuje, kurį kartu parašė režisierius Antonio Camposas ir jo brolis Paulo Camposas, pirmiausia supažindinamas žmogus, vardu Willardas Russellas, kurį vaidina Billas Skarsgårdas. Jis gyvena mažame Ohajo popieriaus fabriko mieste, pavadintame Knockemstiff. Traumos, kurias Willardas patyrė kaip karys per Antrąjį pasaulinį karą, suteikė jam galingą, kartais nerimą keliantį religinių įsitikinimų rinkinį: Willardas tiki, kad jis gali paveikti Dievo valią, jei jis tiesiog pakankamai maldaus ir kartais įvykdys kraujo auką, pavyzdžiui, šaudydamas šeimos šunį. Viena iš sunkesnių „Velnias visada šalia “ temų yra tai, kaip nuodėmė ir traumos dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Taigi Willardas perduoda smurtą savo 9 metų sūnui Arvinui.
Ši istorija rodoma per veikėjų ir Dievo prizmę. Kaip poelgius vertina patys personažai, kaip vertinama religijoje, kaip jaučiamasi prieš Dievą. Kančia dažnai vaizduojama nukryžiavimu (kūnišku ir dvasiniu), todėl filme daug alegorijų, metaforų, simbolizmo.
Alabamos valstija, buvo viena pagrindinių filmavimo vietų. Režisierius Antonio Camposas davė interviu „Entertainment Weekly“, kuriame atskleidė, kad aktoriams ir kūrybinei grupei teko susidurti su daugybe iššūkių filmuojant šioje valstijoje. Buvo filmuojama Džeksonvilyje, Linkolne, o ypač Annistono centre, kur aplinką reikėjo papildyti tik senoviniais automobiliais. Skaitmeninis darbas buvo atliktas siekiant pašalinti šiuolaikinių gatvių ženklus nuo Noble gatvės (pavyzdžiui, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas ir dviračių takų ženklus). Bažnyčios scenos su gerbiamuoju Prestonu Teagardinu, kurį vaidino Robertas Pattinsonas, buvo nufilmuotos Dinesvilyje esančioje „Pine Flat Presbyterian“ bažnyčioje. Kitos naudotos vietos buvo „Forest Park“ Birmingeme, „Seafood“ restoranas Riverside, „The Peerless Grille“, 33 W 10-oji gatvė, Main Street (Montevallo), Policijos departamento aplinka Ladiga gatvėje (Džeksonvilyje). Be to, „Peerless“ darbuotojai sakė, kad dviejų dienų filmavimas seniausiame Alabamos bare buvo labai įsimintinas ir sukvietė daugybę filmu besidominčių „valgytojų“.
Įdomus faktas yra tai, jog romano „Velnias visada šalia“ autorius Donaldas Ray Pollockas iš tikrųjų yra balso pasakotojas filme. Tai gana smagu, bet ir tikslinga. Pasakotojas turėtų būti Kūrėjas tiek religijos/Dievo prasme, tiek tiesiogine prasme – jis sukūrė istoriją. Ši dviguba prasmė neabejotinai yra intriguojanti detalė.
Filmas persmelktas metaforomis nuo filmo siužeto, iki techninių, vos pastebimų detalių. Režisierius garsėja savo filmavimo braižu, į kurį taip pat ragina žiūrovus atkreipti dėmesį. Antonio Camposas renkasi filmuoti aktorius pastatų architektūroje, kuri tampa menine priemone, išreiškiant scenos, veiksmo ar emocijos metaforą (pvz.: filmavimas tarpduryje įrėmina aktorius bei padeda atrodyti įstrigusiu veikėju, parodyti personažų susvetimėjimą, atskirtį, vienatvę arba prieštaringą veikėjų požiūrį. Dažnai pasirenkamas stambus vaizdo planas, ypatingai aktoriaus galva, veidas – lyg bandymas perduoti, kas dedasi personažo galvoje, mintyse. Antraplanis vaizdas suliejamas reiškiant vienatvę, atskirtį nuo visuomenės arba pabrėžiant momentą, akimirką. Taip režisierius Antonio Camposas priverčia žiūrovus priartėti prie veikėjų vidinio pasaulio bei geriau suprasti jų emocijas – atsiskyrimą bei pažeidžiamumą. (I.J.)
Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Rūta Kukanauzaitė, Indrė Jucytė
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių originalių Netflix filmų
