Kai Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė paskelbė, kad vienas iš jos prioritetų yra Tūkstantmečio mokyklų programa, daug žmonių tik gūžtelėjo pečiais. Apie kokius tūkstantmečius čia kalbama kai žinome, kad Lietuvoje šiuo metu iš viso tėra 970 bendrojo ugdymo mokyklų ir iš jų beveik keturiuose šimtuose mokinių skaičius nesiekia poros šimtų, 272 mokyklose veikia jungtinės klasės? Vėl perkopsime tūkstančio mokyklų skaičių?
Kitas dalykas – visi jau seniai pavargome nuo nesibaigiančių eksperimentų Švietimo srityje. Kaitaliojami dėstomi dalykai, atostogos, egzaminai, net mokslo metų trukmė. Tik, deja, visuotinės laimės tai iki šiol neatnešė.
Dar viena valdžios afera? Prisiminkime, kad LVŽS valdžia taip pat žadėjo daug dėmesio regionų mokykloms, o per jų kadenciją net du šimtai mokyklų buvo uždarytos.
Visas šis skepsis yra suprantamas ir mane džiugina tai, jog politikų idėjoms tenka kritinių klausimų žaizdro išbandymas. Švietimas yra pernelyg jautri tema, jog čia galima būtų daryti staigius posūkius, nepatiriant skaudžių pasekmių.
Tačiau pabandykime suprasti, kokią problemą norima spręsti Tūkstantmečio mokyklų projektu. Ar tai reali problema? Ar siūlomas sprendimo būdas yra racionalus?
Manau, kad bent dalis skaitytojų yra girdėję, kad Lietuvoje veikia viena Tūkstantmečio gimnazija. Dar pačioje atkurtos Nepriklausomybės pradžioje buvo sprendžiama problema – kaip siekti pokyčių apie autonomiją svarstančioje Rytų Lietuvoje, kur lietuviai tėra mažuma. Kilo idėja pastatyti ten moderniausią Lietuvoje mokyklą, kurioje visa aplinka trauktų mokinius, padėtų mokytojams. Mokykla su puikiu baseinu, sporto salėmis, gražiomis klasėmis. Tiesą sakant, tuo metu ir Vilniuje nebuvo nieko modernesnio.
Idėja pasiteisino iš dalies. Mokykla iki šiol yra labai svarbus kultūros centras šiame regione, tačiau pritrūko nuoseklumo, nebuvo žengti tolesni žingsniai ir dar šiandien tenka dūsauti, jog nepavyksta pasiekti norimo pokyčio šiame regione.
Būtent Šalčininkuose pastatyta gimnazija davė impulsą ir Tūkstantmečio mokyklų projektui. Tuo labiau, kad prieš kurį laiką Didžioji Britanija sėkmingai įgyvendino panašų projektą ir jis jau duoda vaisių.
Norint suprasti ko siekia Tūkstantmečio mokyklų projektas, turėtume pradėti nuo klausimo – kaip įsivaizduojame gerą mokyklą? Kompetentingi, jautrūs ir kūrybingi mokytojai. Be abejo, tai svarbiausia. Tačiau kaip paskatinti, kad tokie mokytojai noriai dirbtų ne tik elitinėse didmiesčių mokyklose? Kaip sukurti tokią mokymosi aplinką, kurioje ir mokiniams būtų jauku ir įdomu, ir mokytojams būtų suteiktos galimybės išskleisti savo talentus?
Kaip visa tai pasiekti? Tikrai ne griaunant jau egzistuojančią sistemą ir darant dar vieną eksperimentą. Kur kas svarbiau kartu su savivaldybių vadovais ir kiekvienos savivaldybės švietimo bendruomene rasti silpnąsias ugdymo sistemos vietas ir imtis individualių pokyčių kiekvienoje savivaldybėje, padedant stiprėti čia jau veikiančioms mokykloms. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas tam, jog galų gale žodžiai apie modernią aplinką, laboratorijas, sąlygas įvairiapusiam ugdymui taptų kūnu, kad žengtumėm tvirtus žingsnius įtraukiojo ugdymo link, ne tik pritaikydami infrastruktūrą įvairių poreikių vaikams, bet ir pasirengdami mokymosi strategijas. Labai svarbu tai, jog visa sukurta mokyklų infrastruktūra ir intelektualiniai resursai veiktų tinklaveikos principu ir būtų prieinami gretimų mokyklų mokytojams ir mokiniams. Kitaip sakant, tai nėra vienos savivaldybės mokyklos pavertimas elitine, bet veikiau postūmis visos sistemos modernizavimui, skatinant bendradarbiavimą, o ne primityvią konkurenciją.
Labai svarbu, jog Tūkstantmečio mokyklos projektas nėra planuojamas kaip šabloninė vienkartinė programa ir su kiekviena savivaldybe bus ieškoma individualių sprendimų. Atskirais atvejais bus skatinamas bendradarbiavimas tarp kelių savivaldybių. Jau dabar programos kūrėjai kalba apie tai, kad neturi nukentėti savivaldybių paribiuose gyvenančių ir mažose mokyklėlėse besimokančių vaikų ugdymo kokybė. Pirmuoju žingsniu turėtų būti tai, jog vietos valdžia, kartu su vietos mokyklų bendruomenėmis įvertintų situaciją ir sutartų, kurios sritys turėtų būti stiprinamos pirmiausia. Viešojoje erdvėje girdisi nuogąstavimų dėl to, kad projektas dar labiau didins mokinių pasiekimų atotrūkį, nes naujosiose tūkstantmečio gimnazijose mokysis tik „išrinktieji“. Akivaizdu, kad tokie nuogąstavimai neturi rimto pagrindo, tą pabrėžia ir ekspertai – paraiškas dalyvauti Tūkstantmečio mokyklų programoje teiks savivaldybės, o pretenduoti į dalyvavimą programoje galės bet kuri valstybinė Lietuvos mokykla (nuo pradinės iki gimnazijos), turinti ne mažiau kaip 200 moksleivių ir nevykdanti atrankos.
Visi suprantame, kad šiandien mokykloms reikia ne „iš viršaus“ nuleistų metodikų, deklaracijų, bet realios praktinės pagalbos. Ji būtų teikiama ne tik mokytojų ir vadovų kompetencijoms, bet ir mokyklų aplinkai, infrastruktūrai gerinti. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija planuoja, kad jau artimiausiu metu Tūkstantmečio mokyklų projektui įgyvendinti bus skirta 210 mln. eurų
Akivaizdu, kad mūsų tikslas – turėti tūkstantį gerų mokyklų. Tačiau, kaip sakoma, net ilgiausia kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Iki šiol visos valdžios, nors visos žadėjo, kad to nedarys, bet buvo priverstos uždarinėti kaimo mokyklas ir tai vadinama „mokyklų tinklo optimizavimu“.
Ministerija prognozuoja, kad 2025 m. Tūkstantmečio mokyklų projektai bus įgyvendinami 80 proc. savivaldybių ir mokymosi sąlygos pagerės daugiau nei šimtui tūkstančių moksleivių, realią praktinę pagalbą gaus apie 10 tūkstančių mokytojų ir mokyklų vadovų. Mano
įsitikinimu, tai optimistinė prognozė. Tačiau, net jei bus įgyvendinta bent pusė šios ambicijos – kiek suprantu, pradedama nuo pusantro šimto projektų, galima bus kalbėti, jog pagaliau bus ne tik dejuojama dėl problemų, bet realiai mažės atotrūkis tarp didmiesčių ir regionų mokyklų.
Tiesa, nepamirškime, kad visos geros idėjos gali būti iškraipomos. Todėl turime būti budrūs ir kontroliuoti, kad projektas neišsigimtų. Todėl svarbu drąsiau aiškintis, ko mes siekiame ir kokias problemas sprendžiame. Taip pat nepamirškime ir Šalčininkų Tūkstantmečio gimnazijos projekto pamokų. Visur reikalingas nuoseklumas, kryptingumas ir tęstinumas. Būtų gerai kad, keičiantis valdžiomis, pradėtos iniciatyvos būtų tęsiamos ir įgyvendinamos, nes kitaip galėsime sakyti – norėjome geriau, o išėjo kaip su Nacionaliniu stadionu.
