„Prieš ketverius metus įstojus į universitetą bijojau, kad manęs nesumaišytų su dėstytoju“, – juokiasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto „Naujųjų medijų meno“ studijų programos ketvirtakursis Albinas Liutkus. Tarp A. Liutkaus ir jo kursiokų – dvylikos metų skirtumas. Po ilgų bandymų ir savęs ieškojimų vyras nusprendė grįžti į studento rolę. „Nestojau į universitetą tam, kad gaučiau išsilavinimą liudijantį dokumentą, norėjau išmokti kažką naujo, pasisemti žinių bei idėjų“, – pasakoja VDU „Naujųjų medijų meno“ bakalauro studijas pasirinkęs vyras.

Gyvenimas visuomet sukosi aplink menus

Liutkus gimė ir užaugo Kaune ir, kaip pats sako, yra visiškas betono vaikas. „Mokykloje tokių neformalų kaip aš – buvo mažuma, todėl 10-oje klasėje nusprendžiau pereiti į profesinę Kauno Taikomosios dailės mokyklą mokytis juvelyrikos. Iš draugų buvau girdėjęs, kad šioje srityje galiu rasti daug bendraminčių“, – teigia meno dirbinių iš metalo gamintojo specialybę turintis kaunietis. „Dirbdamas vienoje įmonėje turėjau tokios atrofuojančios patirties, kad vis prisimenu – tau duoda 5000 šratų ir kiekviename jų reikia padaryti po skylutę, jokios kūrybos “, – apmaudžiai pasakoja A. Liutkus.

Po profesinės mokyklos vyras tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o grįžęs iš ten nusprendė savo jėgas išbandyti keramikoje ir įstojo į Justino Vienožinskio dailės mokyklą. „Dėl linksmos kompanijos tuomet man labiau rūpėjo visai kiti dalykai nei keramika, todėl pasigirti keramikos dirbinių gamintojo specialybe negaliu, bet ten praleistas laikas įsirėžė giliai į atmintį“, – juokiasi menininkas.

„Mano gyvenimas visuomet sukosi aplink menus, turėjau juostinį fotoaparatą, domėjausi kinu, todėl prieš ketverius metus mane aplankė jausmas, kad noriu naujų, unikalių žinių – taip atsidūriau Vytauto Didžiojo universitete“, – pasakoja A. Liutkus.

Menų srityje – taisyklių nėra

„Gyvenime turėjau sau dvi šventas įstaigas: kariuomenę ir universitetą. Kariuomene teko greitai nusivilti – jau prieš 17-ką metų labai brangių šaukštų istorijų ten būta, tik į viešumą viskas daug rečiau išlysdavo”, – prisimena kaunietis. Pasak jo, lyginant kariuomenę su universitetu, pastarajame pritrūko griežtumo, tačiau tam reikšmės galėjo turėti ir tai, jog mokėsi menų srityje. „Menuose nėra vienos tinkamos formulės ar taisyklės, viskas čia daug abstrakčiau. Dėstytojai turi priimti įvairias meno formas bei idėjas, o pastarosios kartais sugalvojamos prieš pat atsiskaitymą“, – užsimena A. Liutkus papildydamas, jog VDU Menų fakultete sutiko nemažai puikių dėstytojų: doc. dr. Rimantą Plungę, doc. dr. Tomą Pabedinską, doc. dr. Edgarą Klivį, prof. dr. Titą Petrikį, lekt. Augustiną Balaišį iš kurių galėjo daug ko išmokti ir įgyti patirties.

„Naujųjų medijų meno“ studijų programos tikslas – rengti profesionalius medijų meno specialistus, kurie galėtų kurti, kūrybingai veikti ir prasmingai valdyti naujųjų medijų meno procesus. Šioje programoje praktiniai medijų meno pagrindai: fotografija, vaizdo įrašai, garso menas, kompiuterinė grafika, multimedija yra gretinami su audiovizualinės kultūros ir komunikacijos studijomis, šiuolaikinio meno procesų analize bei meno projektų valdymo, kuratorystės ir asmeninės vadybos principais.

„Žvelgdamas atgal dabar jau žinau, kad mokydamasis stengčiausi pats daugiau dirbti individualiai“, – teigia „Naujųjų medijų meno“ studijų programos ketvirtakursis, ruošiantis bakalauro baigiamąjį darbą komisijai. „Mano bakalauro darbo tema – „Kadras be žmogaus. Kinemotografo darbas festivalio Corpi Sonori: Sugihara House videografijos projekte“, – pasakoja A. Liutkus, kurio bakalauro darbo tema gimė projekto metu.

„Gegužės mėnesį Sugiharos namuose turėjo vykti, garso ir vizualinius menus bei eksperimentinę muziką pristatantis festivalis „Corpi Sonori: Sugihara House“. Į šį festivalį turėjo susirinkti menininkai iš Japonijos bei Lietuvos, kurie savo kūrinius būtų pristatę specifinėse Sugiharos namų erdvėse, tačiau pandemija viską sujaukė“, – užsimena A. Liutkus, kuris turėjo įamžinti festivalio akimirkas.

Visgi, festivalis įvyko kitu formatu. Nors menininkai į Sugiharos namus atvykti negalėjo, tačiau jų kūriniai pasiekė Lietuvą virtualiu būdu. „Buvo nuspręsta kiekvienam kūriniui, kurių trukmė vidutiniškai siekė pusvalandį, sukurti vizualią dalį. Projekto vadovas Tadas Stalyga viską režisavo, o aš buvau atsakingas už kinematografinę dalį ir pasiėmęs kamerą K. Būgos gatvėje Kaune, ieškojau tinkamų vaizdų. Tai atlikti nebuvo lengva, nes kadre negalėjo būti nei žmonių nei mašinų. Vėliau filmavimai persikėlė į Sugiharos namus. Iš esmės tai labai nišinis projektas, bet prie jo prisidėti man buvo tikras malonumas“, – projekto užkulisiais dalinasi A. Liutkus.

Būti menininku Lietuvoje – iššūkis

„Derinti mokslus, šeimyninį gyvenimą bei darbus – sudėtinga, ypatingai iš finansinės pusės, bet džiaugiuosi, jog žmonės su kuriais dirbu suvokia rinką ir tai, jog filmuoti, fotografuoti, galiausiai montuoti – kainuoja. Šioje srityje žmonės vis dar siūlo labai mažą užmokestį arba prašo ateiti savanoriauti, kas iš vienos pusės yra gera praktika, bet kai turi šeimą tai parduotuvėje ja neatsiskaitysi“, – sako vyras su žmona Inga auginantis devynmetę Medeiną ir penkiametę Žemyną.

Šiuo metu A. Liutkus yra laisvai samdomas operatorius, montuotojas bei fotografas. Vyras dirbo su tokiais projektais kaip eksperimentinės muzikos ir vizualiųjų menų festivalis „Corpi Sonori: Sugihara House“, „Corpi Sonori: Cycle of Sound Art Events“, muzikos festivalis „Yaga Gathering“, Juozo Miltinio dramos teatro organizuojamu festivaliu „Garso teatras“.

„Lietuvoje – menas vertinamas, bet žmonės negali jo įpirkti. Pavyzdžiui, Danijoje, meno kūrinius žmonės perka tokiais mastais kaip mes perkame duoną. Kiek metų dar turės praeiti, jog mes bent kažkiek priartėtumėme iki tokio lygio – nežinia. Žinoma, yra išimčių, bet tie žmonės, kurie gali sau leisti įsigyti meno kūrinių visų Lietuvos kūrėjų neišlaikys“, – teigia A. Liutkus bei papildo, jog planų išvykti gyventi svetur visgi neturi.

„Draugams sakau, jog aš norėčiau metus pagyventi Vilniuje, tada Šiauliuose ar Klaipėdoje, o jeigu kalbant apie persikėlimą į užsienį, tai nebent į kokią egzotinę šalį. Žinau, kad yra toks salynas, kuris po kažkiek metų atsidurs po vandeniu – tokioje vietoje pagyventi norėčiau. Arba yra toks Rono Frikės filmas „Baraka“, kuriame nėra pasakotojo, siužeto bei veikėjų, viskas perteikiama vaizdu ir garsu. Jų komanda, filmuojant šį filmą, aplankė virš dvidešimt šalių – prisidėti prie tokio projekto tikra svajonė“, – pasakoja kaunietis.

Liutkus, paklaustas, kiek jo manymu dar gali pažengti medijos, sako, jog pandemija parodė, kad viskas vystytis gali dar intensyviau nei dabar. „Pavyzdžiui, kine žiūrovo akis valdo režisierius drauge su operatoriumi, tačiau ateis laikas, kai mes pradėsime žiūrėti filmus nufilmuotos 360 laipsnių kamera ir patys galėsime išsirinkti į ką koncentruoti savo žvilgsnį“, – užsimena vyras bei priduria, jog technologijos vis juda į priekį, o su jomis ir mes.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: