Žiūrovai mėgsta gerus piktadarius, o vienas „skaniausių“ literatūros ir kino personažų yra pasaulio lietuvis Hanibalas Lekteris. Personažas sukurtas pagal Thomo Harriso parašytą knygų seriją, kurią sudaro keturi kūriniai: „Raudonasis drakonas“ (1981), „Avinėlių tylėjimas“ (1988), „Hanibalas“ (1999) ir „Hanibalas: pradžia“ (2006). Per kelis dešimtmečius įvairūs režisieriai ir aktoriai bandė įkūnyti charizmatišką ir sadistišką Hanibalą. Po penkių filmų ir dviejų televizijos serialų Harriso knygų personažai sulaukė keleto ekranizacijų – nuo „Oskarą“ pelniusių portretų iki filmų, kurie nusisekė ne taip kaip norėta.
Dino De Laurentiis kompanija prisidėjo prie kiekvienos veikėjų ekranizacijos, nes jai priklauso dalinės teisės į Harriso personažus. Jų pastangomis buvo sukurti skirtingos kritikos ir komercinės sėkmės filmai. Kiekvienas gerbėjas turės mėgstamiausią Hanibalo Lekterio ekranizaciją, tačiau objektyviai galima teigti, kad dvi iš jų išsiskiria iš kitų.
Na, o dabar pakalbėkime apie patį Hanibalą Lekterį… pasirodo jis – lietuvis. Taigi, jis – lietuvių kilmės fiktyvus veikėjas rašytojo Thomo Harriso romanuose ir jų ekranizacijose. Knygose ir filmuose Lekteris – kultūringas ir itin protingas psichiatras, kuris kartu yra serijinis žudikas ir kanibalas. Knygose „Hanibalas“ ir „Hanibalas: pradžia“ Lekteris įvardijamas kaip Lietuvos didikų palikuonis, kartu turintis ir Italijos Viskonti bei Sforcų kilmingųjų šeimų kraujo. Priešistorėje minima, kad jį kanibalu tapti pastūmėjo 1944 m. Lietuvoje įvykdytas mažametės sesers Mišos nužudymas, kurios palaikus valgė regione dezertyravę Trečiojo reicho kariai, o vėliau vertė valgyti ir jį patį. Taigi, tokia ta trumpa Lekterio istorija. Tačiau, jeigu jums kaip ir mums dar kirba vienas pagrindinis klausimas apie šį veikėją, prieš susipažįstant su visais Hanibalo vaidmenimis, pabandykime į jį atsakyti:
Kodėl jis lietuvis? O vardas ne? Lekteris yra išgalvotas personažas, todėl autorius tiesiog pasirinko „egzotišką“ kilmės šalį (na, pripažinkim, mažai kas žino apie Lietuvą, todėl tai geras pasirinkimas). Na, o tada kaip dėl vardo, kodėl jis nelietuviškas? Išgalvotam personažui, autorius galėjo pasirinkti bet kokį vardą, tinkantį jo siužetui, todėl šiuo atveju autorius tiesiog nepasivargino ištirti mūsų tautai būdingų vardų. O galbūt autorius iš tiesų ir atliko nedidelį tyrimą ir suprato, kad mūsų šalyje yra nemažai skirtingų etninių grupių, kurių vardai ne visada atitinka „tipišką“ lietuvišką vardą. Na, nors ir vardo lietuviško negavo, bent jau lietuvis, tiesa? Na, o dabar, pereikime prie žymiojo pasaulio lietuvio pasirodymų kine ir TV ekranuose. Gero žiūrėjimo!
7. „Hanibalas: pradžia“ (Hannibal Rising, 2007)
Filme matome Mišą ir Hanibalą, broliuką ir sesutę, kurie – neišskiriami. Juos sieja meilė vienas kitam. Jų draugystė amžiams pakeičia Lekterį. Kol kartu su šeima slapstantis nuo nacių karo mašinos, susiklosčiusios aplinkybės sukuria sąlygas žiauriausiam Hanibalo Lekterio išpuoliui ateityje. Taigi, kas nutiko? Deja, jo sesutė nužudoma, todėl Hanibalas prisiekė atkeršyti už žiaurų jos nužudymą.
Po daugelio metų Hanibalas jau paauglys, atsiduria Paryžiuje, gyvena su savo teta ponia Murasaki Šikibu ir mokosi medicinos mokykloje, kur atranda savo stipriąją pusę. Vis dar ieškantis sesers žudikų, vis dar karštakošis ir vis dar turintis vilties patenkinti savo keršto troškimą. Ši galimybė pasitaiko, ir netrukus sužinome, kad piktadariams turi būti atlyginta. Tai šiurpus pasakojimas apie teisingumą ir garbę, apie jauno vyro brendimo skausmus, už kuriuos kaltieji sumokės ne tik kūnu ir kaulais. Tai kylantis ir augantis pasakojimas apie jaunąjį Hanibalą, melskitės, kad jo nesusitiktumėte, nes tapsite jam mėsa. Filmas tik ir kviečia paragauti jo rūstybės.
Tai Hanibalo istorija kaip jis tapo pabaisa. Šis filmas parodo begalę naujų personažo pusių. Bejėgis vaikas, traumuotas paauglys, išprotėjęs jaunuolis, bandantis sujungti savo prisiminimus, kad galėtų atkeršyti, taip pat meilė. Meilė seseriai, kurios neteko, ir našle likusiai tetai.
Dėl šio filmo gerbėjai pasidalinę į dvi komandas, vieni – vienareikšmiškai peikia ir nenori matyti tokio Lekterio rodomo „kitu kampu“, o kiti – visiškai pamilo šią juostą. Na, jei esate pratę prie „senojo Hanibalo“ naujasis tikrai kitoks… Tačiau nereiškia kad blogas. Filmas tikrai turi savo stipriųjų pusių.
„Naujajam Hanibalui“ buvo parinktas puikus aktorius Gaspardas Ullielis. Jis jau natūraliai turi grėsmingai atrodantį veidą, kurio lūpų kampučiai išlenkti į viršų atrodo grėsmingai. Jo vaidyba paliko šiek tiek nuogastavimų, nes jo akcentas (ar tiesiog kalbėjimo maniera) atrodė priverstinis. Taip pat juostoje buvo dialogas tarp jo ir ponios Murasaki (akt. Li Gong). Jie nuolat kalbėjosi prislopintu romantišku tonu, tarsi kiekvienas jų žodis būtų slaptas ar aistringas. Tai atrodė pretenzinga ir didaktiška, tarsi jie būtų du svarbiausi ar du aistringiausi žmonės pasaulyje.
Jei viską sudėtume į vieną, juosta – keršto istorija. Vienus žmones skatina meilė, kitus – neapykanta, trečius – ir viena, ir kita. Hanibalą neabejotinai skatino ir viena, ir kita, ir būtent jo nesugebėjimas ar nenoras neperžengti ribos pavertė jį Hanibalu kanibalu.
Nors ir nevisiems patiko, mes jums rekomenduojame pažiūrėti šią „Avinėlių tylėjimo“ priešistorę. Mūsų nuomone, karo scenos buvo gana gerai atliktos. Kūrėjai galėjo būti šykštūs šiame skyriuje, bet taip nebuvo. Istorija pateikta tikrai gerai ir tie keli dialogų sukelti minusai visumoje tikrai netrukdo džiaugtis juosta. „Naująjį Hanibalą“ tikrai galima ir net verta pamilti.
6. „Klarisa“ (Clarice, 2021)
Po to, kai po 1991 m. Jonathano Demme’o kertinio trilerio pasirodymo prabėgo metai, per kuriuos Hanibalo pasaulyje kilo tik triukšmas, blogojo daktaro kūrėjas Thomas Harrisas išleido dar dvi knygas, kurios netrukus virto filmais.
Praėjus virš trisdešimt metų nuo filmo „Avinėlių tylėjimo“ pasirodymo, CBS vėl mus nukelia į Harisso menkai apšviestą visatą, tačiau šį kartą dėmesys sutelkiamas į aštrialiežuvę FTB agentę, o ne į jos mėsą ryjantį priešą, stebėtinai efektyviame naujame dramos seriale „Klarisa“. Keista, kad kūrėjai užtruko taip ilgai, nes personažas akivaizdžiai labiau tinka ilgai trunkančiai istorijai ir, be abejo, yra įdomesnis, kai nagrinėjamas išsamiai.
Galbūt mes visi vis dar taip žavimės sukrečiančiu originaliu Jodie Foster vaidmeniu, kuris buvo toks stulbinamai gerai sukalibruotas, toks išties tobulas, kad net tokia puiki aktorė kaip Julianne Moore nesugebėjo prie jo priartėti. Na, bet dar vienas bandymas įvyko. Ir turime šį serialą.
Serialo veiksmas vyksta praėjus metams po „Tylėjimo“ įvykių, kai Klarisa bando įveikti siaubingą susidorojimą Bafalo Bilo namuose, kuris buvo savotiškas sprendimas (blogiukas – miręs, pagrobimo auka – išgelbėta), bet kuris išlieka, košmaras, iš kurio ji vis dar negali pabusti. Klarisa turi neįprastą potrauminio streso sutrikimą, kurio jai nepadeda atsikratyti nerangus FTB psichiatras, ir jis netrukus dar labiau paaštrėja, kai į ją pagalbos kreipiasi senas draugas.
Ne, ne tas senas draugas, ne Hanibalas, o generalinė prokurorė Ruth Martin (akt. Jayne Atkinson), kurios dukrą Klarisa išgelbėjo nuo odos nudyrimo. Tai, kas prasideda kaip vienkartinė paslauga, kurios primygtinai reikalaujama kaip emocinio šantažo formos, netrukus virsta kažkuo ilgalaikiu, nes Klarisa vėl įtraukiama į kovą, nors jos psichinė būklė prastėja.
Po įžanginės scenos, kuri beveik nuskęsta dėl gremėzdiško informacijos pertekliaus, „Klarisa“ gana greitai įsivažiuoja į savo vėžes. Klarisos kūrėjai, blokbasterių scenaristas Alexas Kurtzmanas ir scenaristė Jenny Lumet, puikiai supranta, koks išnaudotojiškas ir mizoginiškas gali būti šis subžanras, todėl jų serialas yra tam tikra korekcija to, ko mes tikėjomės. Bandomajame epizode iš karto susiduriama su negyvų, dažniausiai nuogų moterų fetišizavimu, trijų aukų netekčiai suteikiamas neįprastas rimtumas, o finalinė scena, kurioje Klarisa primygtinai reikalauja jas prisiminti, o ne paviešinti žudiką, yra viltinga misija, rodanti, kas bus toliau: tai nėra standartinis trileris.
Seriale nuolat primenama apie slegiančią dalią, kurią gali patirti būdama moteris vyrų dominuojamoje darbo vietoje, – tai, ką Harrisas visuomet pridėdavo prie savo Klarisos vaizdavimo, – vulgarūs vyrai nekantriai laukia, kol ji žlugs, naudodamiesi lytimi atmeta jos emocinį intelektą, amžinai ignoruodami jos įžvalgius instinktus. Kaip ir prieš tai buvusiai Foster, serialo pagrindinei aktorei Rebekai Breeds reikia atsargiai svyruoti tarp trapaus pažeidžiamumo (dar trapesnio dėl neseniai patirtų traumų) ir ryžtingos savitvardos, žinant, kad ji turi dirbti dvigubai sunkiau, kad būtų gerbiama. Tai puikus, įtvirtinantis pasirodymas, sunkiai įveikiama riba, ir, nepaisant blaškančių pernelyg didelių retrospektyvių vaizdų naudojimo, čia yra pakankamai jautraus charakterizavimo, kuris mus įtraukia į jos kelionę ir pakylėja ją virš standartinio probleminio herojaus archetipo. Tai stilingai sukurtas CBS tinklo serialas (nors ir ne toks drąsus kaip NBC „Hanibalas“) ir, nepaisant temos, Lumeta ir Kurtzmanas vengia pernelyg slegiančio tono, kuris paskandino daugybę panašių serialų ir filmų po „Avinėlių tylėjimo“, supainiojusių tamsą su gilumu.
„Klarisa“ nesiruošia varžytis su ją sukūrusiu filmu, tačiau, vertinant ją pačią, ji yra velniškai gera, geresnė nei tikėtasi, na o iš „Tylėjimo“ gimęs serialas, yra toks apie kurį verta daug kalbėti.
5. „Hanibalas“ (Hannibal, 2001)
Pirmasis filmas apie Hanibalą Lekterį – „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs, rež. Janathanas Demme) pasaulio ekranuose pasirodė 1991-aisiais ir pelnė penkis Oskarus. O tokia sėkmė, žinoma, paskatina tolimesniems žygiams tęsti populiarų kino projektą.
Lygiai po dešimties metų pasirodžiusiame tęsinyje „Hanibalas“ (2001 m., rež. R. Scottas) vienoje filmo scenoje lyg tarp kitko šmėstelėjo tokia FTB slaptųjų archyvų bylą ženklinanti informacija: „daktaro Hanibalo Lekterio gimimo vieta nežinoma. Tikėtina, kad tai Lietuva“.
Filme apie Lietuvą daugiau nė žodžio neišgirdome, užtai lietuviškai išleistos knygos „Hanibalas“ puslapiuose pamatėme lakonišką, bet sunerimti verčiančią garsiausio visų laikų piktadario (taip Hanibalą Lekterį pakrikštijo Amerikos kino institutas) charakteristiką: „Žinome, kad Hanibalas Lekteris gimė Lietuvoje. Jo tėvas buvo grafas. Šį titulą šeima turėjo nuo X a. Motina – aukštos kilmės italė iš Viskonti giminės”.
Kai lietuviškai pasirodė knyga „Hanibalas: pradžia“ (2007 m.), gražinanti į Hanibalo Lekterio vaikystę, pamatėme, jog lietuviška tematika čia kur kas labiau išvystyta, o rafinuoto kanibalo genealoginio medžio kamienas ir dvi svarbiausios jo šakos pastorės nuo reikšmingų patikslinimų: motinos linijoje Milano hercogų dinastiją papildo pats Nikola Makjavelis, o kitas Lekterio protėvis, pramintas Hanibalu Rūsčiuoju, labai savitai pasižymėjo Žalgirio mūšyje (beje, paukščiuką žodyje „Žalgiris“ romano autorius kažkodėl uždėjo ant „I“ raidės): „Hanibalas Rūstusis (1365-1428 m.) pastatė šeimos pilį per penkerius metus, darbams naudodamas kareivius, paimtus į nelaisvę Žalgirio mūšio metu“.
Keista, kad Wikipedijos ir Google laikais bestselerių autorius nepasivargino pasitikslinti istorinius faktus ir garsių asmenybių biografijas. Bet argi tai kam nors išskyrus saujelę istorikų rūpi? Bestselerių taisyklės leidžia su istoriniais faktais elgtis kaip kam patogiau.
Scotto filme pavojingas maniakas, žmogėdra ir psichopatas Hanibalas Lekteris paspruko nuo persekiotojų į Europą ir apsigyveno Florencijoje. Pričiupti Lekterį už senas ir naujas nuodėmes trokšta FTB agentė Klarisa Starling (ją šįkart vaidina nebe Jodie Foster, o Julianne Moore).
Savas sąskaitas Lekteriui pasiruošęs pateikti ir milijonierius Meisonas Vergeris (akt. Gary Oldmanas), svajojantis bet kokia kaina atsilyginti kanibalui už klaikiai subjaurotą savo išvaizdą. Prikaustytas prie gyvybę palaikančio aparato, Vergeris stebi pasaulį pro vienintelę jam likusią akį. Jis atiduotų visus savo turtus, kad galėtų stebėti paties Lekterio agoniją.
Tai, ką žiūrovai pamatė ekrane tikrai gali traumuoti jautrios psichikos žiūrovus, tačiau tai tikrai puikiai surežisuota, paveikianti, juosta. (Gediminas Jasnkauskas)
4. „Raudonasis drakonas“ (Red Dragon, 2002)
„Raudonasis drakonas“ prasideda malonumu pamatyti Hanibalą Lekterį tokį, koks jis buvo prieš pasitraukdamas iš civilių gyvenimo. Kamera pakyla virš simfoninio orkestro ir nusileidžia į publiką, ir mes beveik iš karto pastebime Lekterį, kuris nepatenkintas žiūri į prastesnį muzikantą. Įdomu, kaip režisierius priverčia mus atkreipti dėmesį, kaip magas priverčia ištraukti kortą: Mes pastebime Lekterį, nes jis yra stipriame ekrano taške, nes jo veidas apšviestas taip, kad išryškėja iš abipus esančios pilkumos, ir todėl, kad jis žiūri tiesiai į kamerą.
Hanibalas Lekteris yra vienas pikčiausių piktadarių kino istorijoje ir vienas mylimiausių. Mes jam atleidžiame jo nusižengimus, nes juos jam primeta jo prigimtis, didžiąją laiko dalį jis bejėgiškai įkalintas ir teikia pagalbą FTB, arba, atrodo, kad teikia, pagal jam būdingą manierą, ir jis yra drovus ir raštingas, sausai juokingas, elegantiškai manieringas. Šiais laikais, kai filmų personažai paklusniai deklamuoja žodžius, kurių iš jų reikalauja siužetas, malonu sutikti žmogų, kuris moka išlaikyti savo pokalbio dalį.
Filmo pradžioje, kai Hanibalas vis dar gyvena civilį gyvenimą, parodoma įtempta ankstyvoji scena, kurioje daktaras (Anthony Hopkinsas) sulaukia vėlyvo naktinio svečio – FTB agento Willo Grahamo (Edwardas Nortonas). Grahamas padėjo Lekteriui ištirti seriją nusikaltimų, kurie, kaip jis ką tik suprato, buvo susiję su kanibalizmu, ir dabar, kai jis žiūri į gydytoją šešėliniame kabinete, jam, kaip ir Lekteriui, kyla mintis, jiems abiem aišku, kas galėtų būti tas kanibalas.
Persikelkite kelerius metus į priekį. Lekteris sėdi kalėjime, Grahamas išėjo į ankstyvą pensiją, bet dabar jo senas FTB viršininkas (Harvey Keitelis) nori jį įdarbinti, kad išaiškintų porą serijinių žmogžudysčių, kurias šį kartą įvykdė žmogus, pramintas „Dantukų fėja“, nes nusikaltimų vietose palieka neabejotiną dantų pėdsaką. Grahamas priešinasi, bet mirusiųjų šeimų nuotraukos ir jaudinantis žvilgsnis į jo paties gyvą šeimą įtikina, ir jis prisijungia prie bylos kaip laisvai samdomas patarėjas. Dėl to jam tenka apžiūrėti nusikaltimų vietas.
Filmo režisierius – Brettas Ratneris. Režisierius juostoje dirba užtikrintai ir stilingai, įvertindamas Lekterį, sukurdamas naują iškreiptą piktadarį – „Dantukų fėją“ (akt. Ralphas Fiennesas), ir pasitelkdamas ramius, įtemptus Nortono įgūdžius, kad sukurtų personažą, kurio senosios baimės virsta naujomis.
Toks filmas kaip „Raudonasis drakonas“ – tai atmosfera ir baimė. Ratneris nepateikia tiek daug smurto ar sensacingų sukrėtimų kaip Ridley Scottas „Hanibale“, bet tai yra privalumas: Lekteris yra personažas, kuris verčia susimąstyti ir nerimauti, o per daug veiksmo tik mažina įtampą. Be abejo, Skotas dirbo su Thomo Harriso romanu, kuris pats taip smarkiai peržengė, kad daug ko iš jo nebuvo galima nufilmuoti. Tačiau šis filmas, sukurtas pagal pirmąjį Harriso romaną, išstudijavo „Avinėlių tylėjimą“ ir žino, kad veiksmas yra antroje vietoje po bendro šiurpumo. Čia yra peilių, šaudymų, gaisrų, sprogimų, kankinimų, žalojimų ir liepsnojančio lavono invalido vežimėlyje vaizdų, bet tuo pačiu proto ribos neperžengiamos.
Ralphas Fiennesas, vaidindamas „Dantukų fėją“, vardu Francis Dolarhidas, personažą, priartėja prie simpatiško monstro sukūrimo. Tai, ką jis daro, yra neapsakoma. Tai, kas su juo padaryta, yra neapsakoma. Pats Dolarhidas pasibaisėjęs savo galimybėmis, o aklos mergaitės personažas nėra tik pigus triukas (nors ir jis toks yra), bet priemonė, leidžianti paklausti, kaip toli jis pasirengęs nueiti. Pavyzdžiui nusikaltimo vietos nuotraukose buvęs agentas Grahamas pastebi, kad veidrodžiai sudaužyti, o stiklo šukės įdėtos į aukų akiduobes – tai daro prielaidą, kad „Dantukų fėja“ negali žiūrėti į save, nes tai jį varo į neviltį.
Filmą nufilmavo Dante Spinotti, čia jis suteikia tamsos ir sodrių spalvų. Lekterio pasaulis – tai drėgmė, slogūs pilki debesys, ankstyvi saulėlydžiai, šaltis kauluose. Pats Lekteris, kai pasirodo, yra tarsi maža ugnelė, prie kurios galime sušilti. Jis geranoriškai šypsosi, viską žino, sutinka savo prigimtį, siūlo pagalbą, o dažniausiai rengia dar vieną makabrišką planą. Ankstyvosioms šio filmo ištraukoms naudingas mūsų žinojimas, kad Lekteris anksčiau ar vėliau pasirodys, siužetas tarsi tipena link atbrailos. Tikrai puikus įtempto siužeto filmas.
3. „Žmonių medžiotojas“ (Manhunter, 1986)
Filme Willas Grahamas (akt. William Petersen) – buvęs FTB agentas, kuris neseniai su žmona Mole (akt. Kim Greist) ir mažamečiu sūnumi Kevinu (akt. David Seaman) išvyko į Floridą. Grahamas dirbo „profiliuotoju“, žmogumi, kuris sudaro nusikaltėlių elgsenos profilius ir, lankydamasis nusikaltimų vietose, bando įkelti savo mintis į nusikaltėlių protus, kad ištirtų jų mintis ir veiksmus.
Buvusio viršininko Džeko Krofordo (akt. Denisas Farina) prašymu Willas pakviečiamas iš pensijos, kad padėtų FTB sugauti nepagaunamą serijinį žudiką, spaudoje žinomą kaip „Dantukų fėja“ (akt. Tom Noonan), kuris atsitiktinai išžudo ištisas šeimas jų namuose, būtent per pilnatį, ir ant aukų palieka įkandimo žymes. Bandydamas ieškoti įkalčių, kurie padėtų įsigilinti į žudiko mintis, Willas retkarčiais susitinka su daktaru Hanibalu Lekteriu (akt. Brian Cox), charizmatišku, bet labai pavojingu įkalintu serijiniu žudiku, kurį Willas sučiupo prieš daugelį metų ir dėl kurio siaubingo susidūrimo, vos nekainavusio Willo gyvybės, išprotėjo.
Su tam tikra pagalba ir kliūtimis, dabar Willas lenktyniauja su laiku iki kitos pilnaties, kai „Dantukų fėja“ vėl smogs. Žudikas – vietinis fotografas Francis Dolarhidas, kurio ir ieško Willas, stengiasi išlikti nepastebėtas ir kartu įžvelgia atpirkimo viltį, kai užmezga santykius su akla moterimi (akt. Joan Allen), kuri nežino apie jo dvigubą gyvenimą.
Režisierius Maiklas Mannas ir jo komanda nesiekia perdėtų ar kampinių pasirodymų, kraupių scenų nedaug, tikrasis siaubas rodomas sekose po įvykių, pokalbiuose ir nuotraukose, bet vis dėlto tai košmariškas pasaulis. Įtampa išgaunama pamažu, pasitelkiant personažų charakterius. Willas turi tapti žudiku, o tai pavojinga, jis tai žino, nes jau yra tai daręs anksčiau, kai gaudė daktarą Hanibalą Lekterį. Prireikus vėl dirbti, atgauti mąstyseną, Willas turi nuvykti pas daktarą, kuris turi polinkį į puikius vynus ir žmonių subproduktus.
Šiose scenose Mannas demonstruoja pačią žiauriausią savo veiklą, ryškiai balta kamera nufilmuoti kadrai, kiekvienas kadro perjungimas rodo Lekterį arba Grahamą už grotų, ir jie čia yra vienas. Kai Lekteris tyčiojasi iš Willo, kad jie yra panašūs, Mannas tai supranta ir vizualiai tai išryškina. Dolarhido gyvenamoji buveinė yra niūrių spalvų tonų, apstatyta kreivais baldais, su veidrodžiais, paveikslais, tačiau kai Dolarhidas lydimas aklosios Joan Allen Rebos jaučiasi pagaliau randantis pripažinimą, šis namas dėl personažų charakterių atrodo ramus. O finale, jausmas dar kitoks – sienomis apjuostas monstras, prilygstantis žudikui, neramina, skatina nesusipatoginti.
Mannas per savo vizualinius klestėjimus, padeda suprasti, kokia svarbi režisieriaus ir operatoriaus partnerystė tokiame filme kaip šis. Garso įrašas yra ryškus, todėl čia skamba puikus garso takelis ir šiurpą keliantys „Rubini“ ir „The Reds“ skambesio štampai. Kai kas gal ir sakys, kad muzika pasenusi… Bet mes sakome, kad jei ji dera su istorijos tonacijos pokyčiais ir tematika. Būtent taip ir yra filme „Žmonių medžiotojas“. Filmas – tikras šedevras.
2. „Hanibalas“ (Hannibal, 2013 – 2015)
2013 m. režisierius Bryanas Fulleris sukūrė kultinį tikrai serialą „Hanibalas“. Tai vienas iš nedaugelio serialų, kurių pristatinėti nė nereikia. Jis yra laikomas vienas rafinuočiausių televizijos TV šou, kuriame taip subtiliai ir elegantiškai pateikiamas žiaurumas.
Pagaliau „Hanibale“ sužibo ir lietuviškos šaknys. Trečiame serialo sezone, antroje serijoje pavadinimu „Primavera“ 23-čioje minutėje, galima aiškiai išgirsti, jog kruvinasis monstras, garsusis žmogienos mėgėjas Hanibalas Lekteris būtent lietuvis. Vienas serialo veikėjų, inspektorius Pazzi pasakoja, kad sekė vieną pagrindinį filmo herojų daktarą Lekterį nuo tada, kai jis dar buvo jaunas lietuvis ir tyrė žmogžudystę, kuria šis buvo apkaltintas. Nors Lietuvos paminėjimas buvo tik epizodinis tačiau galim didžiuotis tuo, jog tokiame sėkmingame ir pasaulinio lygio seriale, kaip šis išvysime ir lietuviškų akcentų.
„Hanibalas“ – tai subtilus ir rafinuotas detektyvinis serialas apie genialų kriminalistą Vilą Grehemą turintį unikalų mąstymo būdą – gebėjimą įsijausti į kitų vidų. Tačiau dėl savo neeilinių gebėjimų jis tampa pagrindiniu FTB įtariamuoju daugeliui žmogžudysčių, taip paaiškinant Vilo sugebėjimą įžvelgti smulkiausias nusikaltimų detales. Vilas tapo ir savo paties įkaitu, vis labiau klimpdamas į abejones dėl savo nekaltumo ir emocinio stabilumo, ir dėl to gąsdindamas šalia esančius žmones.
Kuomet Vilo analizuojama situacija tampa per daug sudėtinga ir jis susiduria su išskirtiniu serijiniu žudiku, į pagalbą jam ateina daktaras Lekteris, vienas geriausių psichiatrų šalyje. Daktaras Lekteris labai rafinuotas, džentelmeniškas, išsilavinęs ir absoliutus gurmanas. Slaptas daktaro hobis – kanibalizmas – čia yra pateikiamas tiesiog pagirtinai. Tai, kaip Hanibalas paruošia žmonių mėsą, sugeba sukelti apetitą yra tiesiog žavu ir neįtikėtina. Išskirtinis „Hanibalo“ akcentas yra tai, kad žiūrovui pagrindinis piktadarys pradeda patikti.
Vilo ir daktaro Lekterio santykiai yra paremti produktyvia partneryste, kurios dėka jie, atrodo, tampa nesustabdomi nusikaltėlių gaudytojai. Beje, daktaras Lekteris yra tikrasis kanibalas ir tai, kad jis yra serijinis žudikas pradžioje žino tik žiūrovas.
„Hanibalas“ trečiajame sezone persikelia į Europą. Thomaso Harriso knygose apie legendinį žudiką Hanibalą Lekterį nemažai laiko praleidžiama pasakojant apie Hanibalo vaikystę Lietuvoje. Pagal knygos autorių Hanibalas gimė ir vienuolika metų gyveno viename iš Lietuvos dvarų, kurį serialas būtent šiame sezone ir turėtų atkartoti. Serialo kūrėjas Bryanas Fulleris prasitarė, jog „Hanibalo“ filmavimas vyko Kanadoje, viename Toronto miestelyje, kuris ir pakeis Lietuvą bei jos kraštovaizdį, tiksliau Vilniuje esantį „Lekterių dvarą“. Tokiu netikėtu serialo vingiu, pasak scenaristų, bus siekiama atskleisti Hanibalo priešistorę ir tai, kas jį padarė tokiu žiauriu žudiku. Žinoma ir tai, kad nemažai filmavimo laiko bus praleista Italijos sostinėje Romoje, į kurią pabėgo vienas svarbiausių serialo veikėjų.
Kriminalinio kino gerbėjams tai didžiulis džiaugsmas, nes „Hanibalas“ – siurrealistinis, įtraukiantis, beprotiškai elegantiškas ir subtiliai groteskiškas serialas. Jame gausu apmąstymų, bauginančių minčių, nuolat akcentuojama riba tarp beprotystės ir tobulo proto. Hanibalo rafinuotumui, inteligentiškumui ir gebėjimams nuslėpti juodus darbelius tiesiog neįmanoma atsispirti. Revoliucionuoti gilias šaknis turintį žanrą, kaip šis yra beprotiškai sunku, tačiau „Hanibalo“ komandai ir aktoriui Madsui Mikkelsenui pavyko įrodyti, kad visa tai yra įmanoma. (Žymantė Guogaitė)
1. „Avinėlių tylėjimas “ (The Silence of the Lambs, 1991)
Kai 1980 metais vasario dešimtąją daug žmonių pražudęs serijinis maniakas Tedas Bandis buvo nuteistas mirti elektros kėdėje, lengviau atsiduso ir policijos pareigūnai, ir paprasti amerikiečiai. Atrodė, kad kruvinų nusikaltimų grandinė pagaliau nutraukta, ir šiurpios žmogžudystės nebesikartos.
Tačiau ramybė truko neilgai.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.
Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.
Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.
Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.
Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisa Starling.
Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.
Vos spėjusi baigti mokslus FTB stažuotoja Klarisa Starling patenka į Vašingtono specialiųjų bylų tarnybą. Čia tiriamos serijinės žmogžudystės ir gaudomi pavojingi maniakai. Vienas jų ypač žiauriai žudo moteris, tačiau aptikti jo pėdsakus kol kas nepavyksta. Aišku, kad nusikaltėlį, pramintą Bafalo Bilu, bus galima sučiupti tik tada, kai pavyks suprasti jo veiksmų logiką. Todėl nusprendžiama pasinaudoti už grotų sėdinčio daktaro Hanibalo Lekterio paslaugomis. Tik ar norės jis padėti teisingumui? (Gediminas Jankauskas)
