„Aksominis pjūklas“: menas, kuris žudo

Paskelbė: Data: 2019-05-03 08:58

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Velvet Buzzsaw" plakatas

Vienu stipriausių 2015-jų filmų neabejotinai tapo „Naujienų medžiotojas“ (Nightcrawler), kurio autoriai nusitaikė į bene ryškiausią naujųjų laikų fenomeną – televizijos manipuliavimo galimybes ir nuoširdų žmonių tikėjimą, kad viskas, ką rodo televizija, yra tikra gyvenimo tiesa. Aktorė Rene Russo suvaidino televizijos darbuotoją Niną, kuri jaučia su niekuo nepalyginamą pasitenkinimą, kai pavyksta parengti reitingus keliantį sensacingą reportažą. Į šį kraują kaitinantį žaidimą kartą įsitraukia ir vienišas vagišius Lu Blūmas (Jake‘as Gyllenhaalas). Atsitiktinai atsidūręs nusikaltimo vietoje, vyrukas stebi, kaip čia dirba profesionalūs naujienų medžiotojai žurnalistai. Lu taip pat nusiperka pigią vaizdo kamerą, policijos radijo bangų skaitytuvą ir pats pradeda sensacijų medžioklę naktiniame Los Andžele. Konkurencija didžiulė, bet Lu gerai užuodžia kraują ir atkakliai ieško šokiruojančių scenų. Pasirodo, vyrukas turi ir menininko akį: jei nelaimės scena nepakankamai iškalbi, jis padarys viską, kad ši atrodytų kuo tragiškiau.

Šiemet pagrindinė „Naujienų medžiotojo“ trijulė – režisierius Danas Gilroy‘us bei aktoriai Jake‘as Gyllenhaalas ir Rene Russo – drauge sukūrė filmą keistoku pavadinimu „Aksominis pjūklas“ (Velvet Buzzsaw), kuriame vėl leidžiasi į mirtinai pavojingus akivarus. Tik šį kartą žiūrovų laukia kelionė į dailės kūrinių pasaulį.

Velvet Buzzsaw (6)

Atrodytų, kas gi mirtinai pavojingo galėtų tūnoti ant sienų kabančiuose paveiksluose? Atsakymo į šį klausimą menininkai bandė ieškoti, kurdami visokius mistinius siužetus. Ypač jie paplito literatūroje XIX a. pradžioje: Europoje tada net susiformavo nauja literatūrinių siužetų rūšis, pavadinta „novelėmis apie dailininkus. Vienas pirmųjų šią temą ėmė plėtoto vokiečių romantinės literatūros klasikas Ernstas T. W. Hoffmannas, parašęs keletą novelių apie dailininkus nusikaltėlius, kurie taip beatodairiškai siekia savo idealo, kad gali vardan meno paaukoti artimiausius žmones. Paveiktas tokių siužetų Nikolajus Gogolis parašė savo alegorinę apysaką „Portretas“: joje pragaištinga pinigų galia materializuojama atgyjančiame godaus palūkininko portrete, kuris neša nelaimes jo savininkams.

Velvet Buzzsaw (7)

Amoraliu kūriniu 1890 metais Anglijoje pavadinta vos pasirodžiusi Oscaro Wilde‘o knyga „Doriano Grėjaus portretas“ pasiūlė dar vieną keistą dailės paveikslo ir realybės santykį: čia į nuodėmių pasaulį Viktorijos laikų Londone pasinėrusio gražaus jaunuolio išvaizda metams bėgant nesikeičia, užtai kiekvienas vaikino nedoras poelgis vis labiau bjauroja jo nutapytą portretą.

Velvet Buzzsaw (2)

Dar toliau bando žengti filmo „Aksominis pjūklas“ autoriai. Jie samprotauja apie žudančią meno kūrinių galią. Žudančią visai ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. Bet filmo pradžia nežada jokios mistikos. Atrodo, kad už ekscentriško „Aksominio pjūklo“ pavadinimo slypi satyrinis pasakojimas apie šiuolaikinio meno užkulisius, kuriuose visais laikais knibžda tikrų ir tariamų genijų, intrigų, apkalbų, nepelnytų komplimentų, ciniškų sandėrių bei protekcionizmo gyvatynas. Jam filmo autoriai skiria pirmąsias dvidešimt minučių. Vėliau siužetas netikėtai pasuks visai kita linkme.

Velvet Buzzsaw (1)

Šokiruoti galinti fabula prasideda nuo mirties. Laiptinėje prie savo buto paslaptingomis aplinkybėmis miršta pagyvenęs dailininkas Vetrelas Dizas, kuris paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis bandė sunaikinti keletą paveikslų. Dailininko kūną ir likusius jo kūrinius aptikusi ambicinga dailės galerijos darbuotoja Džozefina, pasitarusi su dailės ekspertu Morfu Vandevaltu, nusprendžia surengti kraupų įspūdį darančių paveikslų parodą, o valdingai galerijos savininkei Rodorai Heiz (Rene Russo) labiausiai rūpi iš velionio palikimo gerokai pasipelnyti.

Dailės pasaulyje apstu pavyzdžių, kai tapytojo mirtis tampa tuo galingu stimulu, kuris iš tikrųjų ženkliai pakelia jo darbų kainą aukcionuose. Tačiau Džozefina, Morfas ir Rodora neįvertina vienos aplinkybės: mirusio dailininko paveikslai žiūrovams palieka neišdildomą įspūdį, tačiau vien estetiniais pojūčiais viskas nesibaigia – nuo svetimų akių slėptus paveikslus mačiusiųjų laukia tikra velniava, o neretai ir baisi mirtis.

Velvet Buzzsaw (3)

Paveiksluose gyvenanti mistinė galia aiškinama tuo, kad į dažus velionis dailininkas maišydavo savo kraują: tokį pražūtį nešančių paveikslų tapymo būdą savo novelėse jau minėjo gotikinio siaubo literatūros klasikai amerikietis Howardas Lovecraftas ir vokietis Hannsas Heinzas Ewersas. Nuo jų fantastiškų prielaidų prabėgo daug dešimtmečių, tačiau mitai apie žudančią meno galią įsišaknijo giliai. Filme „Aksominis grandininis pjūklas“ nuolat skamba tik iš pirmo žvilgsnio banaliai atrodantys aforizmai. Nuo galerijose tvyrančios tuštybių mugės pavargęs tapytojas Pirsas (Johnas Malkovich‘ius) savo studiją vadina tikra skerdykla: „čia idėjos žudo vienos kitas“. „Menas visada žudo,“- mėgsta kartoti Rodora, kurios ranką puošia tatuiruotė su lakonišku šūkiu: „Be mirties nebūna meno“ (Ant jos peties, beje, puikuojasi dar viena tatuiruotė su filmo pavadinimu).

Velvet Buzzsaw (5)

Be šių pakankamai abstrakčių formuluočių antrame plane nuskamba ir gana konkretūs priekaištai kritikams, kurių rašiniai gali ne tik sugadinti menininkams nuotaiką, bet ir pastūmėti juos link lemiamos ribos. Ir visai nesvarbu, pelnyta buvo kritika ar šiais laikais plačiai meno pasaulyje paplitusi konkurentų susidorojimo priemonė. Jake‘as Gyllenhaalas vaidina įtakingą meno kritiką Morfą Vandevaltą, kuris nešvariuose žaidimuose nedalyvauja. Bet tai visai nereiškia, kad jis tyras kaip krištolas grynosios estetikos riteris. Jo visažinio poza ir arogancija yra taip pat amoralumo išraiška. Kaip tik todėl jis tampa dar viena prakeiktos tapybos auka.

Mirtinai pavojingų Dizo paveikslų aukas filmo autoriai žudo taip, kad jų mirtys atrodytų kaip meno aktas arba siaubingo performanso aktas. Pasaulyje, kuriame skonį formuoja garsus šūkis „viskas yra menas ir menas yra viskas“, net parodų salėje padėtas maišas su šiukšlėmis „meno žinovų“ traktuojamas kaip meno objektas. Šią situaciją iliustruoja makabriškas epizodas, kai parodų salėje kraujuojančią galeristę apspitę lankytojai galvoja, jog tai yra originali instaliacija, o tikras kraujas – tik dažai, kuriais galima aplink „eksponatą“ palikti raudonus savo padų antspaudus.

Panašių metaforų paieškos kelyje filmo autorius dažnai tyko pavojus persūdyti savo patiekalą arba nusiristi į trešo (blogo skonio) lankas. Bet taip neįvyksta dėl keisto santykio su pačiu filmu – iki galo taip ir lieka neaišku, kas tai – totali meno kūrinių aukcionų bei galerijų veiklos kritika, negailestinga snobiškos visuomenės iš šiame pasaulyje įsisenėjusių taisyklių parodija, ar retas pavyzdys, kada trešas ir kičas gali demaskuoti morališkai išsigimusią industriją, kurioje už seniai devalvuotų meno vertybių slypi tik bedvasė tuštuma ir ciniška spekuliacija.

Taip pat skaitykite: „Riba“: tobulas tiltas tarp realybės ir tamsios pasakos

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt