Kadras iš kino filmo "Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai" (1965)

Žinot, aš jums pasakysiu kodėl visa kas rusiška yra blogis.

Ne, ne todėl kad sovietiniai rusų filmai tik prastos vakarietiškų kopijos nemokšiškai prisotintos sovietinių insaideriškų juokelių. Ne, ne todėl kad sovietai mus engė, trėmė ir neprošal pakartotų. Net ne todėl, kad rusiška TV ar rusiški anekdotai populiariausi menko išsilavinimo ir skurdžių žmonių tarpe. Ne.

Tai kas rusiška bloga todėl, kad aš tobulai moku tą kalbą. Ne gerai, ne labai gerai. Tobulai. Net daugybę metų jos nevartodamas, rusiškai dažnai galiu pasakyti tiksliau ir aštriau nei gimtaja – lietuvių. Tai kas rusiška, bloga ne todėl kad visa tai angažuota, o jei ne – labai prastos kokybės. Ne, tai bloga todėl, kad tas angažuotas menas, nekokybiški daiktai supo mane didesnę mano gyvenimo dalį. Ir aš, jau ankstyvoje jaunystėje perpratęs jų esmę, buvau priverstas tokioje aplinkoje gyventi. Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA. Nes savo vaikams, jei tokių turėčiau, niekada neleisčiau taip jaustis. Nes tai veda į rusiškumą ir susinaikinimą. O norėčiau kad jie turėtų ateitį. Žmogišką, ne rusišką ateitį. Ir žmogišką gyvenimą. Ne tą, kuris anot rusų ir iš jų to išmokusių lietuviškų dundukų bus kada nors rytoj. Mes puikiai žinom kad jokio rytoj nebus, na gal ir bus, bet ne mums. Tai bus šiandienos vaikams. Labai norėčiau kad jie galėtų ne vien rusiškai juokauti, verkti dėl to, kam jokios įtakos neturi, keiktis, ar piktintis dėl įvykių šalyse kuriose niekada nebuvo, arba svajoti apie tai ko niekada nebus. Norėčiau kad jie galėtų tiesiog gyventi, čia ir dabar, tokie kokie yra nesukdami sau galvos. Prisikentėti jie visada suspės. Ir tu, kuris mane skaitai, suprask, jei mąstai bent apie savo vaikus, pamiršk Rusiją, teverda ji savo syvuose. Tai tau svarbu – myli tu rusiškumą ar nekenti, bet normalus pasaulis apie jį tiesiog nežino. Ir čia jo laimė.

Originalus įrašas tinklaraštyje Florian

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Sauliumi F. Ivinskiu.

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: