Jau per trisdešimt metų kiekvienų metų rugpjūtį JAV, Nevados valstijoje, Black Rock’o dykumoje, vykstantis festivalis Burning Man („Degantis žmogus“) sutraukia apie 70 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio, iš jų bent 10 proc. yra europiečiai.
Prasidėjęs nuo grupelės nepriklausomų menininkų judėjimo šis kultūrinis fenomenas išaugo į nevyriausybinę organizciją Burning Man Project („Degančio žmogaus projektas“), įkurtą 2014 metais, turinčią dideles užmačias ir plačią viziją – ne tik savaitei sutelkti žmones į laisvą, monetiniais mainais neparemtą bendruomenę, tačiau taip pat skleisti Burning Man Project filosofiją ir vertybes visame pasaulyje.
Pagrindinis festivalio principas yra dovanojimas. Dovanoti galima ne tik materialias gėrybes, tačiau ir savo laiką, dėmesį, rūpestį, draugiją. Galima dovanoti netgi paslaugas. Festivalio dalyviai atsiliepia, kad šis įvykis – tai pavyzdys, kaip ne viskas yra paremta pinigais.
Kaip teigia organizatoriai, Burning Man – tai ne tik vieną kartą metuose vysktantis festivalis, – tai yra bendruomenė, besivadovaujanti tomis pačiomis vertybėmis. Daugelis šį projektą netgi vadina utopiniu. Tai utopija, egzistuojanti realybėje, tačiau trunkanti tik devynias dienas. Galbūt rengėjai realiai įvertino, kad ji gali tarpti tik diasporoje ir tik tam tikrą laiko tarpsnį.
Taigi visa, kas vyksta festivalyje, surengia patys dalyviai. Dalyvavimas yra kitas iš dešimties judėjimo principų. Kai kurie, žinoma, iš pradžių atvyksta kaip stebėtojai, tačiau galiausiai visi kaip vienas teigia, kad jiems neužtenka tik imti – kas kartą norisi ir duoti. Suvažiuoja netgi tokių profesijų žmonių kaip erdvėlaivių inžinieriai ir fizikai, mokslininkai, kurie tiria spermą, cirko artistai, taip pat paprasti žmonės, taisantys batus ar dviračius. Visi jie ką nors pasiūlo kitiems.
Taip pat kiekvienas dalyvis būna pasiruošęs suteikti aplinkiniams nepaprastą reginį – neįprastų kostiumų pasirodymus tiesiog gatvėse, dviračių dekoracijos žybsi ant kiekvieno kampo, pro šalį lėtai plaukia futuristiniai automobiliai, iš kurių per garsiakalbius skamba muzika, o ant viršaus užsikeberioję šoka žmonės, ir visa paskendę dulkėse. Vaizdas kaip iš „Pašėlusio Makso“ filmo.
Taigi, kaip galima suprasti, visi mainai, kurie vyksta festivalio metu, yra paremti vien gera valia. Netgi maistas yra nemokamas. Dažniausiai miestelio vietovėse įsikuria skirtingos stovyklavietės, kuriose nuo vakarėlių pavargę dalyviai gali pasijusti kaip šeimoje ir kartu gaminti valgyti.
Dažnai tai būna susitelkę įvairių tautybių atstovai, visus vaišinantys savo nacionaliniais patiekalais. Be šeiminių susibūrimų, festivalis taip pat garsėja savo vakarėliais, kurie įsivažiuoja jau sutemus.
Nors, kita vertus, didžiulėje miestelio teritorijoje vyksta ne tik valgio gaminimas ar vakarėliai. Galima rasti bet ko: nuo paskaitų iki choro pasirodymų. Kaip teigia dalyviai, visko pamatyti ir išbandyti neįmanoma. 70 tūkst. žmonių, visi pristatantys savo gebėjimus ir dovanas, nėra juokas.
Pats miestelis vadinasi Black Rock’u ir yra didžiausias pasaulyje laikinasis miestas. Jame galima rasti viską, ką ir paprastame mieste: gatves, ligoninę, paštą, patruliuojančią policiją, gaisrinę ir t. t. Dažniausiai atvykstantiems yra patariama atsivežti su savimi dviračius, nes tai yra geriausias būdas įveikti didelius atstumus norint pasiekti skirtingus objektus.
Vien jau meninės instaliacijos užima daugybę vietos. Jų taip pat, žinoma, tiek daug, kad visų neįmanoma išvysti, o jas kuria menininkai iš viso pasaulio. Įdomu tai, kad paskutinį festivalio šeštadienį dauguma šių instaliacijų yra sudeginama.
Taigi daugybė valandų įdėto darbo išeina pelenais. Tačiau šis sprendimas labai primena performanso principą, kuriam svarbiausia yra procesas, o ne meno objektas. Šis reiškinys taip pat turi simbolinę reikšmę. Sudegindami daiktus dalyviai mokosi prie jų neprisirišti. Tai reiškia, kad patirtis yra svarbiau nei daiktai.
Tą patį šeštadienį yra deginama ir simbolinė medinė vyro skulptūra. Iš šio ritualo ir atsirado festivalio pavadinimas.
Kitas iš Burning Man principų yra besąlygiškas kito žmogaus nuoširdus priėmimas: visi dalyvaujantys turi teisę save išreikšti kaip tik nori su sąlyga, kad niekam nepakenks. Tai laisvė būti savimi ir būnant savimi susirasti bendraminčių, užmegzti visą gyvenimą truksiančias draugystes.
Vis dėlto yra ir iššūkių. Kiekvienas turi būti pasiruošęs išgyventi dykumoje. Jokia pagalba nėra teikiama. Taigi tikslas yra ne tik dovanoti ir parodyti save, tačiau gamtai draugišku būdu išsilaikyti dykumos sąlygomis.
Festivaliui baigiantis privalo nelikti nė vienos šiukšlės, o dalyviai atvažiuoja su didžiuliais judančiais namais – kemperiais, apsirūpinę vandens, maisto, drabužių, įrankių ir kitais reikmenimis devynioms dienoms.
Kaip ir galima numanyti, nors festivalio metu viskas yra nemokama, pats pasiruošimas yra brangus reikalas – gali atsieiti nuo 1 300 iki 20 tūkst. dolerių, įskaitant maistą, transportą, stovyklavimo mokesčius, kostiumus ir dovanas. Ir pats bilietas kainuoja. Paprastai kaina svyruoja nuo 425 iki 1 400 dolerių.
Mokslininkai taip pat domisi Burning Man judėjimu. Atlikta tyrinėjimų iš religinės, meno istorijos, sociologinės, psichologinės, kultūrinės geografijos, antropologinės, architektūrinės, rinkodaros perspektyvų. Pastebėta, kad dovanojimo ir dalijimosi kultūra suteikė judėjimo dalyviams piligrimų ir garbintojų konotaciją, užuot suvokiant juos tik kaip stebėtojus, vartotojus, lošėjus.
Kviečiame pasižvalgyti po festivalį ukrainiečių keliautojo Antono Ptuškino akimis.
Jeigu reikėtų trumpai apibrėžti Burning Man, tai būtų visuotinis kultūrinis judėjimas, paremtas dešimčia principų, kurių dauguma buvo išvardyta šiame straipsnyje. Jis pasiekė ne tik per 30 JAV valstijų, tačiau ir tokias šalis kaip Kanadą, Ispaniją, Prancūziją, Švediją, Pietų Afriką, Naująją Zelandiją, Australiją, Izraelį. Panašūs festivaliai pradėti rengti ir Lietuvoje, kuriuose galioja ta pati išraiškos laisvė ir 10 principų.
Taip pat skaitykite: „Neliečiamieji“: Indijos atstumtieji, dirbantys tik pačius purviniausius darbus
