Eutanazija, dar vadinama gailestingu žudymu, yra veiksmas ar praktika neskausmingai nužudyti asmenis, kenčiančius nuo skausmingos ir nepagydomos ligos ar neveiksnius dėl fizinių sutrikimų. Eutanazija taip pat yra atliekama tada, kai žmogui leidžiama mirti atsisakant gydymo ar panaikinant dirbtines gyvybės palaikymo priemones. Kadangi daugumoje teisinių sistemų eutanazijai atlikti nėra specialių nuostatų, tai paprastai laikoma savižudybe (jei ją atlieka pats pacientas) arba nužudymu (jei įvykdo kitas asmuo).
Eutanazija buvo praktikuojama dar Senovės Graikijoje ir Romoje. Sąmoningo žmogaus mirties skubinimo prasme eutanaziją antikiniame pasaulyje palaikė Sokratas, Platonas bei Seneka. Organizuotas ir intensyvus eutanazijos legalizavimo judėjimas prasidėjo Anglijoje 1935 m., kai C. Killickas Millardas įkūrė savanoriškos eutanazijos legalizavimo draugiją. Judėjimas agitavo už eutanazijos įteisinimą Didžiojoje Britanijoje. 1936 m. sausio mėnesį karaliui Georgui V buvo suleista mirtina morfino ir kokaino dozė, kad pagreitintų jo mirtį. Tuo metu jis sirgo širdies ir kvėpavimo nepakankamumu, o sprendimą baigti gyvenimą priėmė jo gydytojas lordas Dawsonas. Nors šis įvykis buvo paslaptyje daugiau nei 50 metų, Georgo V mirtis sutapo su siūlomu įstatymu Lordų Rūmuose įteisinti eutanaziją.
„XIX amžiuje išradus morfiną ir plačiai naudojant jį skausmui gydyti, o vėliau ir nužudyti, atsirado įsitikinimas, kad įmanomas ne toks skausmingas mirimo procesas“, – rašo Giza Lopes knygoje „Mirti oriai: teisinis požiūris į pagalbinę mirtį“. XIX amžiaus viduryje chirurgai pradėjo naudoti chloroformą, kuris turėjo mažiau neigiamo šalutinio poveikio nei morfinas. 1885 m. Amerikos medicinos asociacija oficialiai priešinosi savanoriškai eutanazijai. Nors kai kurie gydytojai tikėjo išperkančiu kančios pobūdžiu, opozicija nebuvo tokia didžiulė, kad sustabdytų judėjimą. Gebėjimas malšinti skausmą, patirtą dėl chirurginių procedūrų, gimdymo ar paprasčiausio gyvenimo, logiškai paskatino pokalbius apie mirtį ir pasitraukimą iš gyvenimo, o būtent vaistai gali palengvinti gyvenimo pabaigos kančias ir pagreitinti mirtį.
Tačiau, jeigu suprantate eutanaziją tik kaip mirtinos medikamentų dozės sušvirkštimą, jūs smarkiai klystate. Eutanazija turi nemažai formų. Bioetikos mokslas įvardina šias pagrindines eutanazijos rūšis:
-
aktyvi eutanazija – kada yra kažkas daroma, kad ligonis numirtų (sušvirkščiama mirtina medikamentų dozė);
-
pasyvi eutanazija – kada yra kažkas nedaroma tam, kad ligonis numirtų (neskiriama gyvybę palaikanti priemonė ar nutraukiama gyvybę palaikanti procedūra, pvz.: kvėpavimo aparato atjungimas);
-
norima, arba valinga, eutanazija – kada ligonis prašo, kad jį numarintų;
-
nenorima, arba nevalinga, eutanazija – yra įvykdoma be ligonio prašymo (dar kitaip vadinama kriptanazija);
-
prievartinė eutanazija – yra įvykdoma prieš ligonio valią.
Tačiau svarbu pabrėžti, jog pagrinde teisės aktuose ar kituose oficialiuose dokumentuose dažniausiai minimos sąvokos „aktyvi“ bei „pasyvi“ eutanazija, kurios iš esmės apibrėžia ir kitas likusias eutanazijos rūšis.
Kalbant apie šiuos laikus, kai kurios valstybės yra įteisinusios savanorišką eutanaziją (Nyderlandai, Belgija, Švedija, Šveicarija, JAV (Oregono, Vašingtono, Naujosios Meksikos, Montanos bei Vermonto valstijos), Kanada, Kolumbija, Naujoji Zelandija bei Liuksenburgas. Be to, prie šio nedidelio šalių sąrašo 2021 m. birželio 25 d. prisijungė ir Ispanija. Eutanazijos įstatymo projektą taip pat svarsto Prancūzija. Be to, nors kitos valstybės ir nėra įteisinusios eutanazijos, tačiau numato galimybę nepagydomai sergantiems pacientams atsisakyti gyvybės palaikymo. Tačiau net ir Nyderlanduose ar Belgijoje, kur eutanazija buvo įteisinta pirmiausiai (Nyderlanduose 2001 m., Belgijoje 2002 m.), eutanazijos procedūra vis dar lieka laikoma žmogžudyste, nors ir nėra traukiama į baudžiamąją atsakomybę, jei kaltininkas (gydytojas) laikosi tam tikrų teisinių sąlygų.
Teisinės eutanazijos sąlygos yra apibrėžtos kiekvienos tai įteisinančios šalies laisvai prieinamuose teisės aktuose, tačiau pagrindinės keliamos aktyvios eutanazijos sąlygos: pacientą turi kamuoti nepakeliamas fizinis skausmas, mirtis turi būti neišvengiama ir artėti, pacientas turi duoti sutikimą. Tačiau štai šioje vietoje yra susiduriama su tam tikromis problemomis, kadangi pasitaiko atvejų, kuomet pacientui norint yra įvykdoma eutanazija, netgi tuomet, kai mirtis nėra artėjanti. 2012 m. Belgijoje buvo įvykdyta eutanazija dvyniams Verbessemams, kurie gimė kurti ir ėmė netekti regėjimo. Pagal Belgijos įstatymus leidžiama atlikti eutanaziją, jei pacientas kenčia nuolatinį nepakeliamą fizinį ar dvasinį skausmą, kuris negali būti palengvintas, kurį sukelia sunkus ir neišgydomas sutrikimas, ligos ar sužeidimo padarinys, kurio medicina negali išgydyti. Tačiau broliai Verbessemai nesirgo nepagydoma liga. Šis 45 metų dvynių atvejis išbando net ir teisėtos eutanazijos ribas. Likus kelioms savaitėms iki kalėdų, gydytojas broliams atliko eutanaziją Briuselio universiteto ligoninėje. Tai buvo tobulai legali procedūra, su visais reikalingais dokumentais. Tačiau nors brolių dvynių atvejis buvo įvertintas kaip atitinkantis formalius eutanazijos reikalavimus – ar tikrai vyrų kurtumas ir artėjantis regėjimo praradimas galėjo būti vertinamas, kaip neišvengiamas mirties artėjimas? 2011-aisiais– tai paskutiniai metai, kurių oficialūs duomenys prieinami – Belgijoje buvo atlikta eutanazija 1133 žmonėms. Praėjus kelioms dienoms po brolių Verbessemų mirties, Belgijos vyriausybė paskelbė, jog rengiasi redaguoti įstatymą, kad eutanaziją būtų leista vykdyti taip pat ir nepilnamečiams bei žmonėms, kenčiantiems nuo silpnaprotystės.
Belgijos medicinos specialistai taip pat po ilgų svarstymų priėmė nutarimą, leidžiantį suleisti mirtiną injekciją pacientei, sergančiai depresija, nors visais kitais aspektais ji yra visiškai sveika. Laura (24m.) – mergina, visą savo gyvenimą kenčianti nuo minčių apie savižudybę. Sulaukus 21-erių Laura atsidūrė psichiatrijos institute, prieš tai ne kartą bandė pakelti prieš save ranką ir pasitraukti iš gyvenimo, tačiau visi jos bandymai buvo nesėkmingi. Nors pacientė nebuvo mirtina ligonė, jos liga nekėlė grėsmės gyvybei, tačiau jos prašymas palengvinti „kančias“, skiriant mirtiną vaistų dozę, buvo patvirtintas. „Gyvenimas yra ne man“,- kalbėjo Laura. „Nors mirtis man taip pat ne pasirinkimas. Jeigu aš galėčiau rinktis, rinkčiausi pakeliamą gyvenimą, tačiau aš bandžiau ir mano bandymai nebuvo vykę“,- žurnalistams sakė pacientė.
Lietuviams šis gydytojų sprendimas tikriausiai sukeltų nemažai įtarimų ir klausimų. Tačiau Belgijoje toks sprendimas yra visiškai teisėtas. Belgija – antroji valstybė pasaulyje, pasinaudojusi Nyderlandų pavyzdžiu ir dar 2002-aisiais pritarusi eutanazijos įvedimo įstatymui. Įstatymas patvirtina, kad Belgijos medikai gali padėti pacientui numirti, jeigu šis laisva valia išreiškia norą, nes kenčia dėl sunkiai išgydomo ir nepakeliamo skausmo. Pastaraisiais metais prašančiųjų eutanazijos skaičius labai išaugo.
Taip pat Belgijos teismas sutiko patenkinti už daugelį išžaginimų ir nužudymą nuteisto vyro prašymą leisti jam numirti. Frankas Van Den Bleekenas , kuris pastaruosius 30 metų praleido kalėjime, ne vienus metus prašė valstybės padėti jam užbaigti savo gyvenimą dėl “nepakeliamų dvasinių kančių”, ir šis noras buvo patenkintas.
Eutanazija jautri tema, o argumentai už ir prieš dviprasmiški. Kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas atskirai, pavyzdžiui, liūdnai nuskambėjo Nathano Verhelsto eutanazijos atvejis. 44 metų Nathanas, gimęs kaip Nancy, paprašė įvykdyti eutanaziją po nesėkmingos lyties keitimo operacijos. Jis nepatogiai jautėsi medikų transformuotame kūne ir savo apsisprendimą motyvavo „nepakeliama psichologine kančia“. Žmogui turinčiam psichologinių problemų noras gyventi dar tikrai gali sugrįžti, abejotina a galima jį tiesiog užmigdyti, tik todėl, kad šiuo metu jam sunku.
Kontroversiškos šalių nuomonės ir eutanazijos neįteisinimas daugumoje jų, sukelia nesklandumus asmenims, kurie nori atlikti eutanaziją ir, iš tiesų, nepakelia ligos sukeliamų kančių. 2021 m. birželio 13d. buvo pranešta, jog 58-erių prancūzas Alainas Cocqas įvykdė savižudybę su pagalba Šveicarijoje, tokiu būdu protestuodamas prieš eutanaziją draudžiančius įstatymus. Balandį Prancūzijos įstatymų leidėjai nepriimė parlamento balsavimui pateikto įstatymo projekto dėl eutanazijos įteisinimo, nes jam įnirtingai priešinosi dešinysis sparnas. A. Cocqas sirgo reta ir skausminga liga, dėl kurios sulimpa arterijų sienelės. Nors jam pastaraisiais metais buvo atliktos kelios operacijos, vyras liko prikaustytas prie lovos. 2020 m. rudenį savo namuose Rytų Prancūzijoje Alainas dukart atsisakė bet kokio maitinimo ir vaistų, tokiu būdu skatindamas dekriminalizuoti savižudybę su pagalba nepagydomų ligų atvejais. A. Cocqas bandė tiesiogiai transliuoti savo pirmąją bado akciją, tačiau „Facebook“ blokavo transliaciją. Pernai rugsėjį A. Cocqas parašė laišką E. Macronui, prašydamas galimybės gauti vaistų, kurie leistų jam neskausmingai numirti. Tačiau prezidentas jam atsakė, kad šiuo metu tai draudžia Prancūzijos įstatymai. Šiuo metu Prancūzijoje galiojantys įstatymai leidžia taikyti gilią sedaciją nepagydomai sergantiems ligoniams, tačiau draudžia nutraukti jų gyvybę ar padėti jiems nusižudyti. Taigi, dauguma asmenų, kurie nori atlikti eutanaziją, yra priversti rasti būdą nuvykti į kitą šalį, kurioje įtatymiškai leidžiama atlikti savižudybę su pagalba.
Ir nors nuomonės visuomenėje apie eutanaziją vyrauja kontroversiškos, svarbu apžvelgti bei žinoti abi puses.
Argumentai, palaikantys eutanaziją:
-
Eutanazija suteikia galimybę žmogui mirti oriai ir kontroliuoti savo padėtį;
-
mirtis yra privatus, asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas ir valstybė neturėtų kištis į asmens teisę mirti;
-
kai kurios ligos reikalauja daug investicijų, nors ir nėra galutinai išgydomos, todėl eutanazija leistų žmogui rinktis – brangiai investuoti į sveikatą, kuri praktiškai neišgydoma ar tiesiog užbaigti savo gyvenimą be finansinių įsipareigojimų;
-
šeimai ir draugams netektų kentėti matant kaip jų artimasis kenčia ilgai trunkančią mirtį;
-
visuomenėje yra priimtinas gyvūnų užmigdymas, jeigu pastarieji kenčia nuo ligos ir yra priversti kentėti – tas pats gydymas turėtų būti prieinamas ir žmonėms…
Argumentai, pasisakantys prieš eutanaziją:
-
Eutanazija susilpnintų visuomenės pagarbą žmogaus gyvenimo vertei ir svarbai;
-
egzistuoja įvairūs priežiūros metodai ir gydymai, kurie sumažina arba pašalina skausmą sergančiąjam;
-
eutanazija gali sukelti atsainų požiūrį į nepagydomomis ligomis sergančius asmenis;
-
tai sukeltų pernelyg didelį autoritetą daktarams gyvybės/mirties klausimu, be to, pakenktų paciento ir gydytojo pasitikėjimui;
-
kai kurie žmonės gali jausti šeimos, draugų ar gydytojų spaudimą prašyti eutanazijos;
-
tai pakenktų gydytojų ir slaugytojų įsipareigojimui gelbėti gyvybes;
-
tai neskatintų ieškoti neišgydomų ligonių naujų vaistų ir gydymo būdų;
-
kai kurie žmonės netikėtai pasveiksta, todėl eutanazijos pasirinkimas tokiu atveju galėtų būti neteisingas pasirinkimas;
-
savanoriška eutanazija galėtų būti pirmas žingsnis pavojų link. Savanoriška eutanazija gali vesti į nevalingą eutanaziją, kurios metu gali būti nužudomi tie, kurie yra nepageidaujami ar laikomi tarsi problemų/sunkumų sukelėjai…
Eutanazijos įteisinimui didelę įtaką daro ir tikėjimo aspektai, kurių dauguma smerkia savižudybės su pagalba procedūrą kaip moraliai nepateisinamą veiksmą. Katalikų bažnyčios teigimu „tyčinė eutanazija, nepaisant jos formų ar motyvų, yra žmogžudystė. Tai labai prieštarauja žmogaus orumui ir Dievo, gyvybės kūrėjo, pagarbai.“ Dėl šios priežasties katalikų bažnyčia priešinasi šiai praktikai. Stačiatikių bažnyčia Amerikoje, kartu su kitomis Rytų cerkvėmis, taip pat prieštarauja eutanazija ir sako, jog „eutanazija yra sąmoningas nutraukimas žmogaus gyvenimo, todėl tai turi būti vertinama kaip nužudymas.“ Eutanazija yra sudėtingas ir islamo teologijos klausimas, tačiau apskritai manoma, kad tai prieštarauja islamo įstatymams ir šventiems tekstams. Tarp Korano ir Hadito aiškinimų ankstyvas gyvenimo nutraukimas yra nusikaltimas, nesvarbu, ar tai būtų savižudybė, ar pagalba nusižudyti. Savižudybės ir eutanazija yra nusikaltimai beveik visose musulmonų šalyse. Tačiau judaizmo teologijoje, etikoje ir bendrojoje nuomonėje eutanazijos tema daug diskutuojama (ypač Izraelyje ir JAV). Pasyvią eutanaziją tam tikromis sąlygomis aukščiausias Izraelio teismas paskelbė teisėta. Aktyvi eutanazija tebėra neteisėta, tačiau ši tema yra aktyviai diskutuojama atsižvelgiant į teisines, etines, teologines ir dvasines perspektyvas.
Dažnas dalykas, kad suteikus kažkam išimtį ją seka kitų „išimčių“ banga. Taip nutiko pavyzdžiui su abortų įteisinimu. Kadaise buvo suteikta teisė daryti abortą tik tokiu atveju, kai grėsė pavojus moters gyvybei ir ši teisė atvėrė kelius abortams ir visais kitais atvejais.
Nerimaujama, kad taip gali nutikti ir su eutanazija. Įteisinus pasyvią eutanaziją taptų lengviau įteisinti ir aktyvią, o vėliau tuo sektų ir nesavanoriškos eutanazijos įsigalėjimas. Šis „stataus šlaito“ efektas puikiai atsispindi Olandijoje, kur pradėjus taikyti pasyvią eutanaziją, dabar yra priimtinos visos eutanazijos formos. Visuomenės nuomonė keičiasi palaipsniui ir tai, kas kadaise atrodė amoralu tampa visuotinai priimtina norma. Lietuvoje galima atsisakyti gydymo, tačiau eutanazijos sąvoka teisiniuose dokumentuose apskritai nevartojama.
Egzistuoja dvi eutanazijos rūšys: savanoriška ir nesavanoriška eutanazija. Pagrindinis skirtumas tarp šių gyvybės atėmimo būdų yra paciento gebėjimas priimti sprendimus, jo sąmoningumas, kompetencija. Kuomet pacientas turi pakankamai kompetencijos priimti tokio pobūdžio sprendimą eutanazija vadinama savanoriška, priešingu atveju ji – nesavanoriška.
Tam, kad pacientas būtų kompetentingas jis privalo gauti visą informaciją apie gydymą, apie ligą, ateities prognozes, o svarbiausia pacientas turi būti pajėgus tą informaciją suvokti. Eutanazija bus savanoriška tik tuomet, kai pacientas gavęs visą informaciją gebės ją suvokti ir ja remdamasis reikalaus atlikti jam eutanaziją.
Jei pacientas numarinamas būdamas be sąmonės, kažkam manant, kad jam taip bus geriau, būna įvykdoma nesavanoriška eutanazija. Paprastai manoma, kad pateisinama tik savanoriška eutanazija, tačiau pasitaiko ir nesavanoriškos eutanazijos atvejų. Mintis, kad tau netekus sąmonės kažkas kitas gali nuspręsti, kad tau geriau nebepabusti kiek bauginanti, bet kitą vertus tu niekada taip ir nesužinosi, kad buvo priimtas toks sprendimas…
2012 m. kovo mėnesį liberalų ir centro sąjungos frakcijos atstovas Andrius Burba Seimui buvo pateikęs projektus, siūlančius įstatymiškai įteisinti ir reglamentuoti eutanaziją Lietuvoje, tačiau jie Seimo Sveikatos reikalų komiteto nutarimu buvo išbraukti iš pavasario sesijos darbotvarkės.
Tais pačiais metais atlikta 18 -74 metų Lietuvos gyventojų reprezentatyvi apklausa. Nepaisant diskusijų dėl eutanazijos amoralumo, net 47% lietuvių pasisakė už eutanazijos įteisinimą Lietuvoje. 37% respondentų nurodė, kad tam nepritaria, o 16% apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų atsakė, jog šiuo klausimu neturi nuomonės. Eutanazijos įteisinimui daugiausia pritarė 45–54 metų asmenys, gaunantys aukštas pajamas, mažiau pritaria 65–74 metų amžiaus asmenys, pradinį ar pagrindinį išsilavinimą įgiję respondentai.
