Kino mėgėjos Lietuvoje jau turėjo progą atrasti korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo darbus (pvz., Kino pavasaryje), tačiau man šis vardas nebuvo girdėtas, o ir aktyvus domėjimasis kinu liko kaip studentiškų metų atsiminimas. Tačiau, pasitaikius progai, pažiūrėjau filmą ir paklausiau specialistės iš Pietų Korėjos pristatymo.
Hong′as yra vienas iš tų režisierių, kurie mėgsta geriančius ir rūkančius personažus, tiki, kad taip daryti kieta ir rafinuota. Kaip pasakojo pristatyme, kai Isabelle Huppert išpažino savo meilę korėjietiškam kinui ir svajonę nusifilmuoti korėjietiškame filme, scenaristas ir režisierius Hong aplipdė istoriją aplink jos personažą ir kiek telpa pasimėgavo dūmus jausmingai pučiančios prancūzės įvaizdžiu.
Kartu su ja dūmus pučia neištikimi vyrai – trijuose epizoduose, kuriuose liulanti jūra pabrėžia siužeto sapniškumą, vyrai vienaip ar kitaip išduoda savo sutuoktines su prancūze, bet jie intelektualūs, rafinuoti ir gražiai rūko, tai ji ir neatsispiria. Tačiau savo jausmuose susipainiojusiai herojei pusiausvyros įneša sveikuolis – raumeningas plaukikas, išnyrantis iš vandens (sąmoningai žaidžiama su tuo motyvu, kad dažniausiai iš jūros išnyra moterys, kaip kad čia). Jai tenka rinktis tarp neetiškai besielgiančio, galbūt ja besinaudojančio intelektualo ir naivaus, vos angliškai bepašnekančio, bet nuoširdaus vaikėzo, o tuo pat metu – susigaudyti nepažįstamos šalies provincijoje.
Režisierius jau spėjo pagarsėti prancūziškų madų įtraukimu į savo kūrybą, taip pat – nelinijiniu laiku (epizodai kartojasi su tam tikromis modifikacijomis, ir jau pradžioje sužinome, kad tai – scenarijai, parašyti kurorte nuobodžiaujančios merginos), jūros kaip sapno simbolizmu ir kūrėjų-kūrinių temos apsvarstymu. Kiekviename epizode yra po režisierių panašiu į Hong′o vardu.
Kita vertus, tai, kad į šiuos madingus vingius įsiterpia kultūrų susidūrimo elementas, uždengia šiems dalykams naują klodą. Personažės ne šiaip atkartoja situacijas susipynusiame laike – čia taip pat tokiu pačiu vardu pavadinta užsienietė (ta pati personažė, bet tarsi trys, su skirtinga atvykimo į kurortą istorija) vis patenka į stereotipines situacijas, bando susigyventi su savo lūkesčiais iš Azijos (valdingas meilužis, budistų vienuolio išminties paieškos, dosnumas). Viena iš lietuviškų recenzijų teigia, turbūt teisingai, kad visos personažės ieško ryšio. Į šiokį tokį ryšį save įkomponuoja ir jaunoji filmo scenaristė, kuri palydi prancūzę į parduotuvę, o paskui palieka ieškoti kelio į švyturį, kuris galbūt egzistuoja, o galbūt ir ne.
I.Huppert personažas prancūzės stereotipo neatitinka tik tuo, kad gerai kalba angliškai. Tačiau tai yra režisieriaus sumanyto žaidimo dalis – scenarijus žaidžia įvaizdžiais, tarsi užbėga už akių, šaiposi: „Taip ir maniau, kad taip pamanysi.“ Įdomu tai, kad humoras yra visiškai suprantamas. Lietuviška recenzija teigia, kad Hong′as vadinamas korėjiečių Woody Allen′u. Ir išties, pusiausvyra tarp alleniško intelektualo-rūkoriaus-gėriko ir nelabai protingo sveikuolio (nors niekur nepasakyta, kad moteris turi pasirinkti vieną) nenorom susisieja su lietuviškomis aktualijomis, kad ir kaip būčiau nuo jų atitrūkusi. Intelektualas nori plaukiką išguiti, pats gyventi dvilypį gyvenimą, bet meilužės niekam neduoti. Tačiau ji siekia išsilaisvinti iš tokių santykių.
Kad ir kaip režisieriai mėgtų ir garbintų romantiškai prasigėrusio intelektualo tipažą, kad ir kaip kabintų jam ant kaklo visas pasitaikiusias moteris (filmuose ir vyrų romanuose alkoholis niekada nekenkia potencijai), stebėdama gana nemažą pažįstamų ratą socialiniuose tinkluose matau, kad greitai toks personažas sunkiai bepritrauks dėmesį ar turės būti kažkaip reformuotas. Kiek matau iš socialinių tinklų, dabar patraukliu laikomas maratonus tursenantis, kūdikį nešyklėje pasirišęs po parką vaikščiojantis vyras, o rūkymas valgant laikomas nesusipratimu, be reikalo smirdinančiu patiekalo aplinką. Nors dar turiu draugių, mėgstančių girtis, kaip kur prisigėrė, daug daugiau pasakoja, kaip metė rūkyti, gerti, nubėgo X kilometrų. Todėl būtų įdomu kada atlikti tyrimą, ar tūkstantmečio kartai suprantama, kuo filmų moterims patrauklūs dūmus pučiantys intelektualai vyrai. Galbūt tai viena iš detalių, dėl kurios diskusijos apie alkoholio ribojimą verda, bet nepasiekia tokios mobilizacijos, kokia galėjo būti prieš dešimtmetį ar daugiau.
Diskusijoje apie filmą iškilo klausimas, kokia čia vaizduojama Korėja. Tačiau iš pradžioje sušmėžavusios jaunos scenaristės akivaizdu, kad belaikė provincija egzotiška ištrūkti nekantraujančiai miestietei taip pat kaip ir savo jausmuose susipainiojusiai prancūzei.
Taip pat skaitykite: „Elle“ – moteris, kuri apie išprievartavimą praneša prieš pat iššaunant šampaną
