Su Jite Williams susitinkame sovietinių daugiabučių rajone Vilniuje sekmadienio kavai. Ankstyvą rytą susitikimui vaikinas pasirenka ne veltui – po kavos jis keliaus į netoliese esančią Pentecostal bažnyčią mišioms. Taip jau penktus metus Lietuvoje gyvena nigerietis, kurį beveik milijonas žmonių pamatė klipe „Vertimas“
Jame Jite prašė į anglų kalba išversti socialiniame tinkle „Facebook“ neva gautą rasistinę žinutę. Į atranką filmavimuisi reklamoms atėję žmonės neįtarė, kad jų reakcijos ne tik sujaudins lietuvius, tačiau publikacijas apie klipą paskelbs žurnalistikos grandai „The Independent“, „Der Spiegel“, vaizdo klipą parodys Vokietijos visuomeninis transliuotojas ZDF ir žiūrimiausia Brazilijos TV stotis, o juo pasidalins tūkstančiai „Facebook“ vartotojų.
Ateitį planuoja Lietuvoje
Jite, šiuo metu kremtančiam mokslus Mykolo Romerio universitete, vaizdo klipas – toli gražu ne vienintelis socialinis projektas: su „Gyvąją biblioteka“ jis apkeliavo nemažą Lietuvos dalį: „Utena, Kaunas, Klaipėda, Vilnius, mažesni Lietuvos miesteliai. Moksleiviai ten kartais klausia, kodėl mano odos spalva tamsi, bet tikras pokalbis keičia nežinojimą. Su daugeliu iš jų mes susidraugaujame socialiniuose tinkluose, toliau palaikome ryšį“. Tačiau Jite pripažįsta, kad vos atvykęs į Lietuvą, metus gyveno emociniame dugne ir angliškai vykusio pokalbio metu lietuviškai įterpia ne kartą girdėtą frazę „Važiuok iš čia, “nigeri”“. Išsikapstyti padėjo bandymas apversti pakeisti jam nepalankią dinamiką – megzdamas kontaktus su vietiniais ir kviesdamas alaus išgerti tuos, kurie užgauliojo jį dėl odos spalvos, šiandien nigerietis sako geresnės šalies už Lietuvą nežinantis ir čia kuriantis savo ateities planus
Klipo kūrėjas: „Yra gražių žmonių Lietuvoje“
Nors vaizdo klipas pradėjo savo virtualią kelionę po pasaulį, tačiau mažiausiai trečdalis auditorijos – 300 000 – arba kas dešimtas Lietuvos gyventojas klipą pamatė dar pirmąją jo platinimo dieną Lietuvoje. Idėjos autoriai, nepriklausomi kūrėjai Rokas Tarabilda ir Dangiras Bugas džiūgauja – jo žiūrimumas lenkia tokias lietuviškojo „Facebook’o“ „sensacijas“ kaip Seimo pirmininkės kalba per Nepriklausomybės dieną: „Lietuvoje ir pasaulyje yra žmonių, kuriems rūpi ne tik „Olia lia lia pupytės“ ir populiarioji kultūra. Manęs šito klipo populiarumas visai nestebina, žinau, kad yra gražesnių žmonių nei tie, kurie džiaugiasi pupytėmis “, – sako D. Bugas.
Lietuva – svajonių šalis ne visiems
Nors Jite Lietuvą vadina svajonių šalimi, o D. Bugas džiaugiasi mąstančia auditorija, tačiau mažiausiai šaukšto, o gal ir viso puodo deguto į medaus statinę išvengti nepavyko: klipo populiarumui mušant socialinės reklamos žiūrimumo rekordus tiek lietuviškuose portaluose, tiek Lietuvos žmogaus teisių centro paskyroje „Youtube“, pasipylė rasistinių žinučių lavina, o net ir Lietuvos policijai klipu pasidalinus savo oficialioje paskyroje „Facebook’e“, pirmasis komentaras buvo „tik negrų Lietuvoje ir betrūko“. Žinutės autorius, pasivadinęs Gediminu Čepelioniu, anot jo profilio, dirba policijoje – toje pačioje, struktūroje, kuriai visuomenė patikėjo kovą su neapykantos nusikaltimais. Įvedus „Gediminas Čepelionis“ į „Google“ paiešką, informacija, kad asmuo tokiu vardu ir pavarde dirba Vidaus reikalų sistemoje – pasitvirtina.
Herojės situaciją vertina skirtingai
Viena iš klipo „Vertimas“ herojų Laima Adomaitytė-Ruzgienė sako, kad Lietuvos valstybe, kurioje klesti rasizmas, nelaikanti. Anot jos, „Vertimo“ paplitimas į kitas šalis rodo, kad jose rasizmas taip pat aktualus, tačiau žeminančios reakcijos jai atrodo keistos: „Niekas, jokiomis aplinkybėmis, nenusipelnė gauti tokią žinutę“, – sako L. Adomaityte-Ruzgienė. Kita klipo herojė, Eglė Šironaitė, pasisako aštriau, anot jos, rasistinės reakcijos stebinti neturėtų: pamačiusi, kas prašoma jos išversti, Vilniaus dailės akademijos studentė sako situaciją nesunkiai įsivaizduojanti realybėje: „Lietuvoje yra visokių žmonių ir požiūrių, man tokia žinutė atrodo labai reali“, – tvirtina viena iš „Vertimo“ herojų.
Tarp filmavimo dalyvių būta ir rasistų?
Karolina Rimkutė, sako esanti bene vienintelė iš daugiau nei keturiasdešimties filmavimosi dalyvių, atsisakiusi eksperimente dalyvauti iki galo ir neleidusi naudoti nufilmuotos medžiagos. Karolinos motyvas priešingas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – ji sako nenorėjusi, kad asmuo, skleidžiantis rasizmą, būtų rodomas priešingoje barikadų pusėje: „Aš buvau filmuojama kartu su kitu, man nepažįstamu žmogumi. Važiuojant troleibusu namo jis be jokių skrupulų pradėjo dėstyti savo homofobines, seksistines ir rasisitines nuostatas“. „Užmušanti“ frazė, anot Vilniaus dailės akademijos studentės, buvusi „Baltoji rasė yra labiau išsivysčiusi už „negrus“. Išlipusi iš troleibuso ji sako iš karto informavusi organizatorius, kad savęs klipe matyti nebenorinti, taip tuo pačiu užkirtusi galimybę jame pasirodyti ir eksperimento „kolegai“. „Keista, kad išvertęs žinutę, tas žmogus iš karto puolė teisintis ir raminti, kad Lietuva yra tolerantiška šalis, todėl nereikėtų kreipti dėmesio į tokius atvejus. Jo reakcija buvo adekvati, mažai kuo skyrėsi nuo kitų“, – sako K. Rimkutė.
Tolerancija – dažnai tik kaukė
Psichologė Elnora Jachjajeva tokį elgesį vertina kaip išmoką modelį ir bandymą prisitaikyti kitų. Anot jos, visuomenėje žmogus dėvi vieną ar kitą kaukę, kad labiau pritaptų prie likusio sociumo: „Juk girdime kartais atvejų, kai, rodos, geras, pareigingas, tvarkingas vyras, grįžęs namo sumuša žmoną. Ar kad pareiginga moteris, kruopšti darbuotoja, vakarais savo pagiežą liedavo socialiniuose tinklapiuose? Panašiai yra ir čia“, – sako psichologė. Specialistė teigia, kad socialinė kaukė ar vaidmenys, parodo, kad esame visuomenėje pritapę, tolerantiški, jautrūs kitiems ir kitas socialines normas atitinkantys piliečiai, o kamerai atlikus savo darbą ir įamžinus gerąjį veidą, atsiranda galimybė pasireikšti alter-ego. Anot E. Jachjajevos, vaikinas būtent tai ir padarė – leido išlieti visas savo mintis be jokios kontrolės, žinodamas, kad jo niekas jau nefilmuoja: „Toks vaikino elgesys yra tarsi noras protestuoti prieš tą nuolatinę savo minčių ir elgesio kontrolę bei norą įtilpti į visuomenės rėmus“, – sako psichologė.
Neapykantos nusikaltimai nefiksuojami
Nors toks elgesys šalyje atrodo įleidęs šaknis, tačiau Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC), inicijavusio ir kūrusio klipą, direktorė Birutė Sabatauskaitė, sako, kad apie realias nuostatas ir neapykantos nusikaltimų mastą spręsti sunku. „Praėjusiais metais atlikome tyrimą, apklausėme atskirus asmenis ir organizacijas. Didžioji dauguma žmonių buvo susidūrę su įžeidimais viešose ir privačiose vietose dėl savo tautybės, religijos, odos spalvos, kai kurie patyrė smurtą, o kur dar daugybė homofobinių, seksistinių neapykantos ir diskriminacijos dėl negalios ar amžiaus atvejų“, – sako LŽTC vadovė. Tačiau tokie atvejai retai fiksuojami oficialiojoje statistikoje: į teisėsaugą dėl neapykantos nusikaltimų vien tik rasistiniu pagrindu 2013 m. kreiptasi 84 kartus, 2014 m. – dvigubai mažiau, tik 37 atvejai. „Žmonės nesikreipia pagalbos, kai kurie nepasitiki policija, kiti mano, kad niekas nepasikeis arba bijo dar kartą nukentėti, dalis kreipiasi, tačiau pagalbos nesulaukė“, – apibendrina B. Sabatauskaitė.
