KaunoZinios.lt tęsia istorikų pokalbių apie istoriją seriją. Šį kartą apie Laikinąją sostinę ir jos gyventojus pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, Kauno apskrities viešosios bibliotekos bibliografas Mindaugas Balkus.
– Kokie pokyčiai vyko Kauno mieste šiam tapus Laikinąja sostine?
– 1919 m. sausio pradžioje Kaunui de facto tapus Lietuvos laikinąja sostine, prasidėjo dideli pokyčiai. Mieste kuriantis centrinėms valdžios institucijoms, organizuojantis Lietuvos kariuomenei itin išaugo gyventojų skaičius, iš kurių didžioji dalis buvo lietuviai. Lietuvių kalba miesto viešajame gyvenime ėmė pamažu įsitvirtinti kaip pagrindinė komunikacijos kalba, daugėjo lietuviškų iškabų ir kt. Kaunas vis labiau lietuvėjo. Tapęs laikinąja sostine Kaunas iš provincijos (gubernijos centro) miesto ėmė virsti valstybės centru (netgi didmiesčiu vertinant Lietuvos masteliu). Kaune įsikūrė įvairių šalių (daugiausia Europos) diplomatinės atstovybės. Laikinoji sostinė buvo politinis, ekonominis bei kultūrinis šalies centras: jame susitelkė valstybės administracinis aparatas, kariuomenė, vystėsi pramonė, veikė Vytauto Didžiojo universitetas, Valstybės teatras, Karo muziejus ir kt. Tapęs laikinąja sostine Kaunas ilgainiui ėmė disponuoti kur kas didesniu biudžetu negu bet kada anksčiau, tad galėjo imtis didelių infrastruktūros vystymo darbų (kanalizacijos ir vandentiekio įrengimas, gatvių tvarkymas ir kt.).
– Šiandien apie Kauno gatves bei jų būklę sklando daugybė legendų ir anekdotų. O kaip keitėsi miesto gatvės XX a. 2-4 dešimtmečiais? Ar nelaužydavo vežimai ir automobiliai ratų, riedėdami per Laikinąją sostinę?
– Kauno gatvės po I-ojo pasaulinio karo buvo itin prastos būklės. Daug gatvių buvo negrįstos, o grindinį, t. y. paprastus lauko akmenis turėjo tik pagrindinės miesto centro gatvės. Keliai tarp Kauno tvirtovės komplekso objektų daugiausia buvo padengti sutankinta skalda. XX a. 3 deš. pradžioje šaligatviai buvo tik miesto centre, jie montuoti iš medinių lentų. Kaip rašoma 1919–1923 m. Kaune besilankiusių veikėjų atsiminimuose, Kauno gatvės atrodė labai prastai, daugelis akmeninių grindinių buvo išvažinėti, duobėti, o negrįstose gatvėse palijus būdavo klampynai. Po lietaus einant mediniu šaligatviu neretam praeiviui tekdavo saugotis vandens čiurkšlės, susidarančios dėl po lentomis esančių balų. Intensyvėjant automobilių eismui buvo būtina gatves grįsti modernesnėmis dangomis. Tad tarpukario Kaune centrines ir didesnio judėjimo gatves pradėta grįsti tašytais akmenimis, meksfaltu, amezitu (bituminio pagrindo kelio dangos rūšys), bituko plytelėmis, 1933 m. I. Kanto gatvės atkarpa netgi buvo išgrįsta medinėmis kaladėlėmis. Būdamas laikinąja sostine (1919–1939 m.) Kaunas iš esmės pagerino gatvių būklę. XX a. 4 deš. pabaigoje Kaune įvairiomis dangomis buvo išgrįsta jau apie pusę gatvių tinklo.
– Kauno modernizmas sulaukė tarptautinio pripažinimo; vaikščiodami po Naujamiestį ar Žaliakalnį ant daugelio pastatų išvysime nemažai atminimo lentų, skirtų tuose namuose gyvenusiems iškiliems kauniečiams. Bet būtų daug įdomiau apie tuos namus paklausti kai ko kito – kokios buvo miestiečių gyvenimo sąlygos „Smetoniniame“ Kaune?
– Tarpukario Kaune, kaip ir dabar, miestečių gyvenimo sąlygos priklausė nuo socialinės padėties. Aukštos kategorijos valdininkas (ministras, departamento direktorius), sėkmingas verslininkas galėjo sau leisti nuomotis 5-7 kambarių butą naujame, modernistinio stiliaus name, naudotis vandentiekiu, kanalizacija, centriniu šildymu, tarnaitės (ar net kelių) paslaugomis. Tuo tarpu Šančių ar Vilijampolės darbininkas dažniausiai gyvendavo pakiužusiame barake, šildomame apirusios krosnies, pasišviesdamas žibaline lempa ir pan. Gyvenimo sąlygos Žaliakalnio šlaituose prie Neries („Argentinkoje“, „Brazilkoje“) iš viso buvo apgailėtinos.
Tarpukario Kaune labai daug žmonių butus nuomojosi. Tarp pasiturinčių žmonių buvo populiari praktika statytis didelius namus su keleta butų, iš kurių viename gyvendavo namo savininkas, o kitus nuomodavo. Dėl šios veiklos buvo atsiradusi netgi tam tikra „profesija“ – namų savininkas. Mieste ilgą laiką buvo vadinamoji „butų krizė“, kuomet labai trūko būstų, dėl to nuomos kainos buvo itin aukštos, todėl būti namų savininku apsimokėjo.
– Galime nemažai pasiskaitinėti apie Kauno ponus ar Laisvės alėjos restoranuose besilankančią bohemą, bet kiti miesto gyventojai mums vis dar mažai pažįstami. Koks galėtų būti tipiško Laikinosios sostinės ir/ar Kauno priemiesčio gyventojo portretas?
– Sunku pasakyti, ką galima vadinti tipišku kauniečiu. Galbūt tai būtų stereotipinis vidurinio sluoksnio atstovas. Jo portretas galėtų būti daugmaž toks: tai valstybinės ar savivaldybės įstaigos tarnautojas, pradinės mokyklos ar gimnazijos mokytojas, uždirbdavęs apie 300–400 litų, gyvenęs nuomojame bute su žmona (namų šeimininke arba tarnautoja), turėjęs 2-3 vaikus. Darbine veikla šis miestietis neapsiribojo, jis – aktyvus vietos šaulių būrio narys, dalyvavęs šaulių susirinkimuose, vykęs į karinius pratimus ir kt. Kartais toks kaunietis (gal ne visai tipiškas) būdavo netgi kelių organizacijų (Vilniui vaduoti sąjungos, Lietuvių tautininkų sąjungos, Lietuvių mokytojų tautininkų dr. J. Basanavičiaus sąjungos ir kt.) narys. Jeigu jo pažiūros buvo ne tautininkiškos, buvo platus spektras kitokių krypčių (ypač katalikiškų) visuomeninių organizacijų. Tarpukario Kaune retas vidurinio ir aukštesnio socialinio sluoksnio atstovas nepriklausė jokiai visuomeninei organizacijai – tai dar vienas tarpukario Kauno (ir visos Lietuvos) fenomenų.
– Kokiomis kalbomis kalbėjo XX a. 1-osios pusės Kaunas?
– Kaunas kalbėjo lietuvių, jidiš, lenkų, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis. Lietuviškai daugiausia kalbėdavo patys lietuviai, taip pat įvairių tautybių asmenys, tvarkydami reikalus valstybinėse, savivaldybės įstaigose, kontaktuodami su lietuvių verslininkais ir kt. Tarpukariu Kaune viešojoje erdvėje buvo skatinama kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalbos sklaidą palaikė tiek centrinė valdžia (ypač 1926–1940 m. šalį valdęs Antano Smetonos autoritarinis režimas, savo ideologiją grindęs lietuviškuoju tautiškumu), tiek Kauno miesto savivaldybė (lietuviai joje įsitvirtino tik XX a. 4 deš.), tiek plačią veiklą vysčiusi Šaulių Sąjunga bei kitos lietuviškosios organizacijos. Tarpusavyje tautinių mažumų bendruomenės daugiausia kalbėdavo savo gimtosiomis kalbomis – žydai daugiausia bendravo jidiš, sionistai stengėsi bendravime vis labiau naudoti hebrajų kalbą. Nesvetimos žydams buvo rusų bei vokiečių kalbos. Įdomu pastebėti, jog Kauno rusų gimnazijoje ir Kauno vokiečių gimnazijoje nemaža dalis besimokiusiųjų buvo žydai (ypač XX a. 3 deš.). Lenkų kalba lietuviškojo tautiškumo ir konflikto su Lenkija atmosferoje buvo mažiausiai toleruojama Kaune. Tautinės orientacijos lietuviai kreivai žiūrėjo į tuos žmones, kurie kalbėdavo lenkų kalba. Neretai lenkakalbiai buvo vadinami „sulenkėjusiais lietuviais“ ar dar kitais aštresniais įvardinimais. Apskritai, demonstratyvus viešas nelietuviškas kalbėjimas tautinių pažiūrų lietuviams neretai sukeldavo didelį nepasitenkinimą.
– Kaunas Lietuvoje garsėja savo lietuviškumu ir patriotiškumu, nors kartais – ir ne pačia geriausia prasme. Ar šiandieninis kauniečių lietuvybės puoselėjimas yra susijęs su istorinėmis miesto tradicijomis, ar visgi tai yra naujas reiškinys?
– Modernioji lietuvybė pradėjo formuotis XIX a. II pusėje. Moksliškai tariant tai – etnolingvistine tapatybe grįstas lietuviškasis nacionalizmas. Laikinosios sostinės laikotarpiu Kaunas buvo moderniosios lietuvybės židinys. Tarpukariu Lenkijoje Lietuvos Respublika neretai buvo vadinama „Kauno Lietuva“ (Litwa Kowieńska). Tad ir priešiška valstybė suvokė, jog lietuvybės bastionas buvo Kaune. Čia buvo tautininkų valdžios (1926–1940 m.), tautinėmis idėjomis palaikomų Lietuvos kariuomenės, Šaulių Sąjungos ir kt. organizacijų centras. Bemaž 50 metų sovietinės okupacijos šio lietuvybės citadelės vaizdinio neištrynė iš kauniečių atminties. Jis liko brangus ypač tiems, kurie savo vertybių hierarchijoje tautiškumą stato į pirmąjį planą.
Dabar gyvename globalizacijos amžiuje, kuomet tautinis identitetas menkėja, vis labiau akcentuojamas tarptautiškumas, populiarioji vakarietiška kultūra trina ribas tarp tautų ir kultūrų. Žmonės, kuriems yra nepatraukli ar net kelianti baimę prarasti lietuvių kultūrinį savitumą ir ištirpti „tautų jūroje“ globalaus ir kosmopolitiško pasaulio perspektyva, atkakliai priešinasi tokiam pasaulio (ir Lietuvos) raidos keliui. Nūdieną tautiškumas neretai pasirenkamas kaip tam tikra protesto forma prieš globalizaciją, kuri, iš tiesų, pasiekė didžiulius mastus. Apeliuojant į lietuviškumo tradicijas, siekiama stabdyti vakarietiškos masinės kultūros bei globalizacijos plėtrą.
Tautiškumo (lietuviškumo) formų gali būti įvairių. Vieni tautiškumą siekia skleisti per kultūrą, supažindindami visuomenę su lietuviškos kultūros paveldu, kiti eina radikalesniu keliu ir bando visuomenėje tautiškumo idealų siekti pasitelkdami šūkius „Lietuva lietuviams“, kurie neretai asocijuojasi su ksenofobija bei rasizmu (Antrojo pasaulinio karo metu Japonija siekė išstumti europiečius iš rytų ir pietryčių Azijos, pasitelkusi šūkį „Azija aziejiečiams“). Sveikas tautiškumo, kaip savo tautos išskirtinumo, suvokimas žmogui suteikia pasididžiavimo, skatina toliau kurti ir stengtis dėl savo tautos, bendruomenės gerovės, tačiau tuomet, kai tautiškumas (tarptautinėje vartosenoje labiau paplitęs terminas nacionalizmas) perauga į šovinizmą, su jį lydinčia ksenofobija ir siekiu izoliuotis nuo kitokių, tuomet tai tampa rimta problema taikiam sambūviui tarp tautų ir kultūrų.
Jei domitės Kauno mikrorajonų istorija, rekomenduojame paskaityti „Kauno žinių“ 2010 m. publikuotus M. Balkaus straipsnius apie Dainavą, Kalniečius, Eigulius ir Šilainius.
Taip pat skaitykite: Istorikai apie istoriją: ką pasislėpę tarpduryje veikė išalkę Laikinosios sostinės gyventojai?
