1920'jų erotinis atvirukas

Vėlų vakarą miestą dulkė lietus. Tvarkingai apsirengęs vyriškis pasuko tolyn nuo uosto link miesto centro. Netrukus žingsniuodamas akmenimis grįsta gatve greitai pradingo viename iš medinių namų su žemu prieangiu. Ši kaip ir daugelis kitų rajono landynių buvo sudaryta iš keleto tamsių koridorių, šeimininkės kambario ir trijų, keturių kitų kambarėlių skirtų klientams. Besiekiant vienos tų kambarių rankenos, duryse pasirodė kareivis. Vyriškis sumišo ir skubiai pasuko į kitą kambarį…

Visi miestai turi šešėliuose tūnančią istorijos pusę. Ne išimtis ir Kaunas. Vandeningoje gatvėje, kurioje apsilankė vyriškis, skraidė plaštakės ir upės vanduo jų nebaidydavo. Kalbama apie Kauno raudonųjų žibintų kvartalą – Nemuno gatvę.  Imperinės Rusijos teritorijoje 1843 metais buvo įteisinta prostitucija. Taigi ir tuo metu jos sudėtyje buvusioje Lietuvoje. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miestuose merginos ir toliau vertėsi „seniausia profesija“. Jaunas merginas pastūmėdavo imtis tokių veiksmų skirtingos priežastys. Vienos merginos iš kaimų ir miestelių genamos skurdo nerado kitokio būdo. Kitos atsidūrė aklavietėje ieškodamos laisvo, pramogų kupino gyvenimo. Už paslaugas merginos gaudavo 3 litus. Kambario nuoma iš šeimininkės (dažniausiai pagyvenusios žydės moterys, retai apsukresnės perkamumą praradusios prostitutės) atsieidavo 20 – 30 litų. Viena šeimininkė laikydavo 6-7 merginas.

Tipinis kambarys turėjo paprastą apstatymą: lova, stalelis, veidrodis, viena kėdė, praustuvė. Sienoje pora vinių atstojančių pakabą ir keli plakatai garsenybių – kontrastuojantis akcentas su skurdu ir tvyrančia smarve. Kai kurie kambarėliai tebuvo atskirti lentų ar užuolaidų. 1928 metais Kaune suskaičiuota 30 viešnamių. Net ir dabar išlikęs ne vienas pastatas. Dėl ironiško posūkio viename iš išlikusių namų šiandien yra savivaldybės Socialinės paramos skyrius.

Tačiau nors prostitucija buvo legali, ne visi gyventojai buvo patenkinti tokiu verslu. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė Kaune įkūrė „Mergaičių bičiulių draugiją“. Jos aktyvios narės budėdavo Kauno geležinkelio stotyje. Jos saugodavo naivias merginas, kad nebūtų prarytos Kauno nuodėmių gatvės. Stebėdavo, kad pasiteiravus kur yra ligoninė ar klinika, jų palydovai padėtų pasiektų jas, o ne Nemuno gatvę. Agentes atpažindavo iš baltos juostos su kryžiumi ir žvaigžde, perrištos per rankovę. Dėl pinigų stygiaus jos dirbdavo tik pusė dienos, tuo laiku, kai į Kauna atvažiuodavo svarbiausi traukiniai.

Nemuno gatvė patraukė dėmesį ir to meto žurnalisto Juozo Belecko dėmesį. Apie tarpukario Kauno miestą, jo kitą gyvenimo pusę ir prostitucijos įvaizdį jis išleido knygą „Nuodėmių gatvė“ (1930).

„Nuodėmių gatvė prarijo daug jaunų mergaičių, kurios būtų galėjusios tapti geromis žmonomis, pavyzdingomis motinomis. Vienos pasidarė nepataisomos prostitutės, alkoholikės, kokainistės, kitas Veneros ligos sugraužė, jų kūnai pasidarė it kirmėlių išlandžioti lavonai; dar kitos be laiko nuėjo atilsio žemėn. Žiauraus likimo verčiamos nusižudė“, – taip 1929 metais „Lietuvos žinios“ dienraštyje rašė jaunas žurnalistas Juozas K.Beleckas.

333

1920’jų erotinis atvirukas

Legali prostitucija pradėjo nykti 1935 metais, išleistas įstatymas uždraudęs laikyti viešnamius. Nemuno gatvėje buvo išardyta 10 tokių apsilankymo vietų su 60 „fėjų“. Bet jeigu pavykdavo užregistruoti merginą policijoje kaip prostitutę, tai problemos neišspręsdavo. Viešnamių savininkai jas lygiai taip pat kaip ir šiandien perparduodavo. Paklausiausios buvo šešiolikos – dvidešimties metų merginos. Neilgai trukus dar palyginti jaunos moteriškės, jei nemirdavo nuo venerinių ligų, papildydavo elgetų armiją arba atimdavo sau gyvybę šuoliu į Nemuno vandenis.

Kadangi Lietuvoje prostitucija iš pradžių buvo legali, ją turėjo reguliuoti valstybė. Štai kaip šalies valdžia bandė „prižiūrėti“ veiklą:

„1919 09 15 priimtos laikinosios prostitučių taisyklės:

  1. “Kiekviena moteris, užsiimanti prostitucija, privalo atvykti Sveikatos Apsaugos Komitetan užsiregistruoti ir gauti vieton paso tam tikra sanitarine knygutę su fotografija, instrukcijomis ir sanitarinės kortelės lapais ir privalo prisižadėti parašu laikytis nustatytų prostitutėms taisyklių.
  2. Prostitučių namai laikyti ir prostitutėms tokiuose namuose gyventi draudžiama.
  3. Prostitutėms draudžiama gyventi daugiau kaip po 2 viename bute, o visuose namuose nedaugiau 4 namuose šale mokyklų ir butuose, kame gyvena nepilnamečiu, taip pat viešbučiuose.
  4. Per 24 val. mainant butą ir išvažiuojant į kitą miestą prostitutė privalo apie tai pranešti sveikatos apsaugos komitetui pirmame atsitikime, o antrame prieš išvažiavimą.
  5. Draudžiama prostitutėms priiminėti pas save jaunikaičių iki 18 metų.
  6. Kiekviena prostitutė privalo 2 kart į savaitę atvyki nurodyton Sveikatos apsaugos komiteto vieton, idant gydytojas patikrintų jos sveikatos stovi.
  7. Gydytojas patikrinęs prostitutės sveikatos stovi įrašo į jos sanitarine knygute, koks jos sveikatos stovis ir kuomet daryta revizija.
  8. Kiekviena prostitutė pasijutus nesveika kokia nors Veneros liga, privalo kuo veikiausiai pasirodyti Komiteto gydytojui ir nurodyti užsikrėtimo kaltininką, jei jis žinomas.
  9. Susirgusios kokia nors Veneros liga siunčiamos gydymui į ligoninę, Kaune privalo laikytis visų ligoninės nurodytų taisyklių.
  10. Už sveikatos pasitikrinimus ir už gydymą ligoninėje prostitučių moka miestų ir apskričių savivaldybės, iš pačių prostitučių mokestis neimamas.
  11. Ligoninė, išgydžius prisiųsta prostitutę, išleidžia ja ir praneša tai sveikatos apsaugos komitetui.
  12. Daboti, kad būtų pildomos visos nurodytos taisyklės privalo Sveikatos Apsaugos komitetas. Milicija privalo Sveikatos apsaugos komitetui duoti pagalba ir vykdyti jo reikalavimus.
  13. Moteris, pametusi užsiėmimą prostitucija išeina iš po kontrolės ir gauna savo pirmykšti asmens liudijimą ( pasą) be jokių kliūčių.
  14. Už išsisukimą be svarbių priežasčių nuo kontrolės, už slėpimą savo ligos, taip pat už nepildymą kitų aukščiau išdėstytų punktų prostitutės baudžiamos, remiantis 528 Baudžiamojo Kodekso Straipsniu.”(1919 09 15 Laikinosios taisyklės prostitutėms// LCVA.F.380.Ap.1.B.15.L.2-3)

2221920’jų erotinis atvirukas         

Prostitučių registracijos taisyklės:

  1. “Kovai su veneros ligomis ir prostitucija didesniuose Lietuvos miestuose organizuojami sveikatos apsaugos komitetai, kurių nariais yra apskričių gydytojas, kariuomenės gydytojas, miesto savivaldybės atstovas, ligoninės gydytojas, milicijos vadas ir žydų bendruomenės atstovas.
  2. Apie tai kas iš moterų turi būti įtrauktas registran sprendžia sveikatos apsaugos komitetas, prisilaikydamas šiuo dėsniu:

išreiškus norą registruotis pačiai prostitutei,

išėjus prostitutei iš prostitučių namų ir nemetant prostitucijos,

remiantis pranešimu užsikrėtusio nuo prostitutės ir patikrinus ta pranešama,

remiantis patikrintomis policijos arba komiteto agentų žiniomis apie užsiėmimą prostitucija vienos ar kitos moters.

  1. Kas užsiima prostitucija slaptai ir atsisako registruotis traukiamas atsakomybėn, remiantis  44 Baud. Taik.Teis. Ist.

Šis projektas priimtas daugumos dalyvavusių pasitarime, sušauktame sveikatos departamento 1919 08 12.”

Taip pat skaitykite: VDU sociologas: lietuviai į seksą žiūri per rimtai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: