© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Įsivaizduokime, kad po kokio šimtmečio vyksta „tūkstantmečio vaikų“ varžybų atitikmuo. Užduodamas klausimas: „Prieš du šimtus metų dėl vieno iš šių požymių galėjo būti apribota teisė balsuoti, dirbti valstybės tarnyboje, prieš pusantro šimto metų – turėti kreditinę kortelę, išsaugoti darbo vietą, jei augini vaikus. Variantai: a) buvimas kairiarankiu; b) biologinė lytis; c) žemas balsas; d) odos spalva.“ Vaikai suka galvas, o paskelbus atsakymą b, kai kurių, mažiau besidominčių istorija, veidus nušviečia nuostaba.

Ateities vaikai galbūt stebėsis: koks prietaringas turėjo būti darbdavys, kad, skaitydamas kandidatės CV, svarstytų: „Ši su moterišku vardu, taigi tikriausiai turi gimdą, o jei turi, turbūt ir panaudos, tada man teks bent metams ieškoti pakaitinio darbuotojo… Ne, nepriimsiu.“ Tačiau kol kas diskriminacija dėl lyties neskamba tiek pat neįprastai, kaip baudžiava ar bandymas maldomis atbaidyti marą. Jos formos pasikeitė: diskriminacija tapo mažiau tiesmuka, dabar pirmenybė teikiama ar papildomų sunkumų sudaroma dėl netiesioginių su lytimi susijusių požymių bei elgesio modelių. Pavyzdžiui, diskriminaciją moterys patiria, jei augina vaikus, arba kai darbdavys galvoja, kad jos galimai kada nors augins vaikus. Be to, kaip ir kitose darbo santykių srityse, taikoma ne tiesioginio susidorojimo, o „išėdimo“ taktika: priekabiavimas, patyčios ir juokeliai lyties pagrindu sukuria moterims priešišką darbo aplinką, iš kurios dažna pati sprunka, saugodama nervus.

Tarptautinė moterų diena turėtų būti skirta diskutuoti būtent apie šiuos klausimus. Nors su diskriminacija būtina kovoti nuolat, kažkoks minėjimas kartą per metus suteikia progą apžvelgti, kas per juos pasikeitė, o kas išliko. Idėja vieną metų dieną paskelbti moterų diena kilo JAV socialistėms, bet minėta kita metų diena. Europoje pirmą kartą Tarptautinę moterų dieną Kopenhagoje 1910 m. paminėjo Clara Zetkin su bendramintėmis – ji tuo metu buvo Vokietijos socialdemokratų partijos moterų biuro vadovė. Sveikinimo kalbas sakė pirmosios Suomijos parlamento narės – ši šalis pirmoji Europoje užtikrino universalią balso teisę.

Jau po metų keliose valstybėse vyko politinės demonstracijos. Po to ši diena buvo speciali proga agituoti už balso teisę moterims ir kitas žmogaus teises, kurios tuo metu joms buvo užgintos (C.Zetkin tėvynėje Vokietijoje – iki pat 1918 m.). 1913 m. ši tradicija pasiekė ir Rusiją, o po Spalio revoliucijos, po kurios iš karto atsirado balso teisė moterims, ji tapo viena iš oficialių TSRS švenčių. 1975 m. šią šventę į savo kalendorių įtraukė Jungtinės Tautos. Tuo metu moterys jau galėjo balsuoti visose Europos šalyse, išskyrus Lichtenšteiną.

TSRS vadovai anksti nusprendė Tarptautinę moterų dieną naudoti propagandai. Ši data tapo tam tikra padėkos už moterų indėlį į socializmo statybą diena (moterų protestai „už duoną ir taiką“ Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje mobilizavo visuomenę iki Spalio revoliucijos). Užtikrinus teises dirbti, balsuoti ir kitaip dalyvauti viešajame gyvenime, esą nebėra, dėl ko kovoti, tereikia džiaugtis. Ilgainiui iš tos padėkos už moterų darbą ne tik siekiant savo teisių, bet ir kuriant bei darbu palaikant sovietinę sistemą, atsirado ir gėlės. Galiausiai posovietiniu laikotarpiu visuomenės „ištrynė“ padėkos už įnašą į santvarką sistemą. Įprotis moterims dovanoti gėles Kovo 8-ąją lyginamas su motinos arba Šv. Valentino diena, bet iš tiesų jis yra dar tuštesnis – vyrai dėkoja ne už konkretaus atsakingo vaidmens vykdymą (motinos, romantinės partnerės ar darbininkės), o tiesiog duoda augalų už tai, kad gyvenimo loterijoje tam tikriems individams pasitaikė gimti moterimis.

Iš pirmo žvilgsnio į Lietuvos istoriją gali pasirodyti, kad lygios teisės čia atėjo praktiškai be kovos. Vakarų valstybės metų metus gyveno dalinės demokratijos sąlygomis, bet Lietuvoje visuotinės teisės rinkti savo valdžią ir kandidatuoti nebuvo moterims, kol nebuvo jos ir vyrams. JAV iki 1974 m. moterys neturėjo teisės savo vardu gauti kreditinių kortelių, bet TSRS kreditinių kortelių nebuvo. Daugelį žmonijos naujovių perimdama vėliau, Lietuva galėjo perimti pažangiausias idėjas, taip kaip šiuolaikiniam paaugliui nebūtina pradėti pažintį su mobiliaisiais telefonais nuo „Philips Diga“. Tačiau išlikęs ritualas vyrams sveikinti moteris (net ne moterims sveikinti vienoms kitas) tęsia sovietinę tradiciją apsimesti, kad viskas jau sutvarkyta, kai puikiai žinome, kad taip nėra. Viena, kai giminėje tokią tradiciją tęsia sovietiniu laikotarpiu užaugę vyrai, visai kas kita – kai darbovietėje komanda staiga skyla į vyrus ir moteris, kurių vieni tampa davėjais, kiti – gavėjais vien dėl lyties.

Kaip ir su daugeliu ritualų, kurių prasme nebetikime, šiame rituale dalyvauti daugeliui smagu, ypač kai ryškiaspalvės gėlės praskaidrina blankų lietuvišką pavasarį. Tada atsiveria eilinis individualaus elgesio ir socialinio reiškinio atotrūkis: tai, ką darome savo aplinkoje su gerais pažįstamais, gali būti malonu, bet praktikos sumuojasi, tampa daugumos įpročiu, todėl atsiranda spaudimas iš jo neiškristi. Taigi net ir tos, kurioms nepriimtina sovietinė tradicija, dažniausiai padėkoja už gėles, o diskusiją apie lygias galimybes palieka kitai aplinkai.

Seniai nebetikime, kad TSRS nebuvo, už ką šioje srityje kovoti, tad tik švęsti. Šiandien taip pat moterims priešiška aplinka sąmoningai ir nesąmoningai kuriama darbovietėse, gatvėse, valdžios bei mokslo institucijose ir kitur. Todėl vyrai, kuriems rūpi jų aplinkoje esančių moterų gerovė, ir kurie labai mėgsta sveikinti moteris ne su Tarptautine moterŲ, o su „moters“ diena, dovanodami gėles, galėtų šiam ritualui suteikti naują prasmę: „Sveikinu ir džiaugiuosi, kad tu tokia kieta ir nepaisant niekaip neišnykstančios diskriminacijos, žeminančios seksistinės reklamos.”

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: