Vladimir Nabokov. Lolita (2012). Iš rusų k. vertė Sigita Papečkienė. Vilnius: Vaga.
Ką galima pasakyti naujo apie romaną, kuris bent du kartus buvo sėkmingai ekranizuotas, kurio autorius jau yra tapęs savotišku įkūnijimu to deviacinio užsiėmimo, apie kurį taip literatūriškai parašė? Ką dar galima išlaužti negirdėto šioje konspiracijų ir sąmokslo teorijų visuomenėje? Kokiu netikėtu ir vikriu e5:f7 galima pridengti rikį, užpuolusį patį imperatorių?
Nepaisant pakankamai pedofiliško konteksto, ko gero, visi daugmaž sutiksime, kad „Lolita“ – ne vien transgresinis romanas apie vieną tokį Humbertą Humbertą, beviltiškai ir oligofreniškai besivaikantį mokyklinių sijonėlių. Tai kūrinys, talpinantis savyje kur kas platesnius klodus. Pavyzdžiui, galima kelti vieną įdomesnių teorijų, kad tai – kūrinys toli gražu ne apie prievartą, seksualinį mažamečių išnaudojimą ar incestą, bet apie senstančio literatūrologo vaikymąsi tolstančių nuo jo literatūros paukščių. How come? – paklausite jūs taisyklinga urban dictionary kalba.
Knyga proporcingai rašyta dviejomis temomis: seksualinės traukos mergaitėms (nimfetėms, dar netapusioms „storomis“ paauglėmis) ir meile literatūrai (prancūzų-anglų rašytojams, taip pat žavėjimusi menu apskritai). Tai, nelyg, dvi konkuruojančios terpės, dvi poros, besivaržančios dėl spuogo kilimo būtent jų vietoje. Kai vienai kuriai skiriama per daug dėmesio, ant pjedestalo jau taikosi lipti kita, ir vice versa. Humbertas H. rašo romaną mylėdamas Lolitą, ir tuo pačiu myli Lolitą rašydamas romaną.
Darant netiesioginę sąsają su praeita pastraipa: Humbertas Humbertas šlykštisi lėkštu Lolitos meno suvokimu, Lolita šlykštisi Humberto Humberto pasidavimu aistrai jos vaikiškumui. Tačiau kai Lolitai suteikiama proga prieiti prie savo prasto meno apraiškų, Humbertui leidžiama nekeikiamam mėgautis Lolitos braškių klodais. Argi tai ne puikiausia šiuolaikinės ekonomikos, geopolitinių santykių, istorinių momentų kritikos iliustracija? Chronologiškai (arba papuslapiui) bėgdami knyga, randame susižavėjimą, (pa)bėgimą, apsistojimą, sugrįžimą. Ratinė cirkuliacija, kuri tiesiog būtina tiek įtempto gyvenimo kamuojamiems veikėjams, tiek visam likusiam pasauliui, kaip grakštus voras yra apraizgiusi knygą.
„Lolita“, ypač pradžioje ir įvidurėjus – nenustebkite, gali atrodyti nuobodoka. Vladimiras Nabokovas, kaip ir priklauso save gerbiančiam rusų rašytojui, nepersistengia norėdamas įtikti skaitytojui; rašo taip, kaip jam atrodo priimtina ir reikalinga. Iš ateities nusileidusi garsiojo rusų fantasto Sergejaus Lukjanenko dvasia galėjo pamokyti didįjį romanistą vietomis į tekstą įberti asmeninių patiekalų receptų (kad ir apie atitinkamą Pekino anties paruošimą), o Michaellio Houellebecqas atitinkamai pamokyti naudotis wikipediniais įrašais (gaila, kad minėtos enciklopedijos tada dar nebuvo).
Kad ir kaip ten, knyga bent kelis kartus įdomesnė, nei apie ją sukurti filmai (su visa pagarba Stanley Kubrickui). Galgi dėl to, kad intymesnį intymumą (atleiskite už tautologiją) nužudė cenzūra (režsisierius pareiškė, jog net nebūtų kūręs filmo, jei būtų žinojęs apie tokią žiaurią turinio kontrolę).
Įdomu, kad Vladimiras Nabokovas norėjo sudeginti romaną, tačiau žmona Vera jį sulaikė. Čia įdomių faktų mėgėjai gali rasti bent kelis simbolius, nukreipiančius tiek į „Meistrą ir Margaritą“, tiek į spekuliacijas, kad Humbertas Humbertas – nei daugiau, nei mažiau – Vladimiro Nabokovo alter ego.
Padėjus į šoną visus spėjimus ir interpretacijas, vieno nepaneigsi: Lolita – tai mūsų vidinių troškimų metafora, ko itin norime, bet dažniausiai bijome siekti.
