ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.
Lietuvių kilmės pasaulinio lygio menininkų rate iki šiol neminėtas Joel-Peter Witkin yra vienas kontraversiškiausių šių laikų fotografų. Savo kūryboje panaudodamas žmonių ir gyvulių lavonus bei jų dalis jis sukuria ištisus pasaulius, kurių pagrindiniai veikėjai mūsų visuomenės atstumtieji: transseksualai, žmonės be lyties organų, akių, ausų, etc., hermafroditai, interseksualai, žmonės nykštukai ir tie, kurių kūnai buvo ar tapo suluošinti. “Visi mes esame skirtingi ir visi turime tą patį poreikį būti mylimiems“, – sako Witkin’as.
Lietuviška kilmė ir kiti lemtingi nutikimai
Joel-Peter Witkin’as gimė 1939 metų rugsėjo 13 dieną Niujorke Lietuvos žydo ir Romos katalikės šeimoje. kuri dėl religinių nesutarimų greitai iširo. Dėl šios priežasties Joel’is retai matydavosi su tėvu, tačiau būtent jis paskatino sūnų domėtis fotografija. Maksas Witkin’as turėjo fotoaparatų parduotuvę, taigi ne tik padovanojo sūnui pirmąjį jo fotoaparatą, tačiau ir praleido įsimintiną laiką kartu su mažuoju Joel’iu tyrinėdami to meto naujausias fotografijas, atskriejusias daugiausiai iš Europos. Vyko antrasis pasaulinis karas: lėktuvų bombardavimai, sprogimai, sugriuvę miestai, fronto linijos ir mūšiuose žuvę kariai. Mes nežinome ir jau nesužinosime, kodėl Maksas Witkinas nusprendė vos ketverių metų sūnų supažindinti su karo fotografija, tačiau tai, ką pamatė Joel’is jam įstrigo visam gyvenimui, tamsios, subraižytos, dėmėtos ir pilnos “grūdo” nuotraukos. Vėliau Joel’iui tai padėjo suprasti, jog jo matymas yra suvaržytas gyvenamosios vietos, todėl viskas ko labiausiai tuo metu jis troško – tai tapti karo fotografu, troško pamatyti, koks yra pasaulis ir gyvenimas žiūrint į jį ne pro penkto aukšto namų langą Niu Jorke, o tokį, koks jis iš tikrųjų yra.
Anot paties Witkin’o, lemiamą įtaką jo suvokimui apie fotografiją padarė vienas epizodas iš vaikystės: “Tai įvyko sekmadienį, kuomet mes su broliu ir mama susiruošę į bažnyčią, lipome laiptais iš nuomojamo buto, kuriame tuo metu gyvenome. Jau būdami prie pat lauko durų išgirdome baisų trenksmą ir po akimirkos pagalbos šauksmus. Tame autoįvykyje susidūrė trys automobiliai ir kažkaip toje sumaištyje, man pavyko išsivaduoti nuo motinos rankos ir po akimirkos aš jau stovėjau ant šaligatvio krašto. Pastebėjau kažką riedant nuo vieno iš apsivertusio automobilio. Tai buvo mažos mergaitės galva. Pasilenkiau norėdamas paliesti jos veidelį ir pakalbėti su ja, tačiau iki man jį paliečiant kažkas nunešė mane šalin.”
Įdomu tai, kad šis nutikimas yra paties Joel’io sukurtas realaus nutikimo vaizdinys, kitaip tariant, alternatyvi avarijos, kuri iš tikrųjų įvyko, versija. Tačiau svarbiausia čia ne tai, kad ji išgalvota, o tai, kad būdamas šešerių jis vizualizavo mirties regimybę bei panaudojo ją savo kūryboje. Kaip ir kitą ne mažiau dramatišką, tik šį kartą, visiškai tikrą nutikimą, kuomet jo motinai pavyko išsaugoti tik du vaisius iš trijų: jį ir jo brolį dvynį Jerome’ą, o trečiasis mirė. Anot paties Joel’io, jis patyrė mirties išgyvenimą dar iki pačio gyvenimo…
Kelias į sėkmę
Nors abejonių dėl fotografijos pasirinkimo bei braižo nebuvo ir fotoaparatas lydėjo Joel’į visur kur šis beeitų, nesvarbu ar tai būtų tuo metu taip vadinti išsigimėlių pasirodymai, ar raudonųjų žibintų skersgatvis, ar slapti ir neaiškios reputacijos klubai, kuriuose Joel’is ieškojo jam taip reikalingų pažinčių, tikroji sėkmė Joel’į P. Witkin’ą aplankė ne iš kart. Tiesa, tai nereiškia, jog Joel’is nebuvo pastebėtas. Niu Jorko modernaus meno muziejaus kuratorius ir direktorius Edward’as Steichen’as laikinai kolekcijai nusipirko vieną iš Joel’io fotografijų, kai šiam tebuvo šešiolika. Vis dėl to, savo vertę vis dar reikėjo įrodyti. Iš pradžių teko skirtingose aukštosiose mokyklose studijuoti vaizduojamuosius menus, fotografijos istoriją, skulptūrą, net poeziją, taip pat Vietnamo karo metu įgyvendinti savo svajonę dirbti karo fotografu, kol galiausiai susidūrus su finansiniais sunkumais, būnant trisdešimt devynerių, išvežioti produktus įvairiems restoranams, dirbti padavėju ir pan. Vis dėl to, viską pakeitęs skambutis iš vienos gimtojo Niu Jorko galerijos kuratoriaus ir pasiūlymas surengti personalinę autoriaus darbų parodą buvo ilgai laukta sėkmės pradžia. Vėliau sekė San Fransiskas, Paryžius, Kanzas Sitis, Tokijas, Los Andželas, Madridas, Israelis, Osaka, Taipėjus, Praha, Turinas, Gioteberkas, Pietų Korėja, Londonas, Berlynas, Milanas, Čikaga, Otava ir t.t.
J.P. Witkin kūrybos eskizai
Jei sakytume, kad žiūrėjimui reikia drąsos, nes apžiūrinėdami meno kūrinius iš tikrųjų žvelgiame ne į juos, o į save, tai Joel-Peter Witkin’o fotografijos yra tokios drąsos kvintesencija. Čia sunkiausioji dalis yra likti pačiu su savimi.
Žvilgsniu tyrinėjant fotografijas apima keistas realumo bei laiko įspūdis. Tarsi visiškai realūs veikėjai būtų įkalinti belaikiame laike tam tikram tikslui, tikroviškam siužetui. Mirtis čia liudija gyvenimą, šviesa neįmanoma be tamsos, bjaurumas atskleidžia grožį, baimė gimdo viltį, baimė slepią drąsą, o meninės alegorijos vis kartoja, jog esame pasimetę, tarsi žmonija nemokėtų ir niekada neišmoktų gyventi. Turime viską, jog padarytume šį pasaulį geresne vieta gyventi, tačiau to nedarome.
Vargu ar įmanoma likti abejingam autoriaus darbams, jie įstringa atmintyje ir ne visuomet kaip vaizdinys, o kaip jausmas kurį išgyvenome žiūrėdami į jį. Galima sakyti, todėl autoriaus darbai paverčia mus savotiškais meno kolekcionieriais; nešiojamės pamatytus kūrinius ir ieškome naujų.
“The kiss, 1982”
Tai viena garsiausių Joel-Peter Witkin’o fotografijų, padariusi turbūt didžiausią įtaką jo karjeros reputacijai. Laukęs maždaug metus, kol jam bus leista pasinaudoti Niu Meksiko universitetinės ligoninės turimais preparatais, Joel’is gavo sandarią dėžę, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, buvo senyvo amžiaus skersai perpjauta vyro galva ir turėjo lygiai 24 valandas ją nufotografuoti. Deja, darbas nesisekė ir po 12 valandų Joel’is vis dar neturėjo nei fotografijos nei įdėjos. Numigęs šiek tiek ir dar likus kelioms valandoms, buvo besiruošęs atiduoti preparatą medicinos įstaigai, todėl sudėjo dvi galvos puses į vieną. Kaip tik tuo metu pamačius kaip susilietė lūpos, Joel’io galvoje atsirado elegantiškas sprendimas – atvaizduoti bučinį. Kaip ten bebūtų tuo ši istorija nesibaigė, kadangi sužinoję kaip preparatas buvo nufotografuotas universitetinės ligoninės administracija išvijo Joel’į ir paskelbė persona non grata visiems laikams. Dar daugiau, buvo pranešta apie nusikaltimą, o profesoriaus pareigas tuo metu ėjas asmuo, kuris ir suteikė leidimą Joal’iui fotografuoti, turėjo netekti darbo dėl savo sprendimo. Laimei Joel’is pasiūlė sunaikinti negatyvus ir tai išgelbėjo minėto profesoriaus pareigas.
Joel’is Peter’is Witkin’as savo darbams suteikia literatūros kūrinių vertus pavadinimus. Štai pavyzdžiui, Ars Moriendi išvertus iš lotynų kalbos reiškia menas mirti arba gera mirtis. Savaime suprantama tokios mirties nebūna, bet įdomu tai, jog Joel’is kuria pragaro sceną, kurios pagrindine veikėja pasirenka nepaprasto, sakykim, dangiško grožio merginą.
Dar daugiau, šalia jos veido Joel’is įtaiso senos moters lavono galvą, tarsi primindamas mums, jog grožis nėra amžinas. Beje, kaip ir daugeliu atveju, dėl nepakeliamo kvapo vienam kadrui reikėjo kelių ekspozicijų, vienos – fotografuojant moterį, rankose laikančią plunksną ir veidrodėlį, ir antros – fotografuojant septynias lavonų galvas.
