Kuo tamsesnė visuomenė, tuo ji labiau tikinti. Tikinti tuo, ko nėra, nes tikėti tuo, kas egzistuoja – neįmanoma. Tai žinoma. Arba nežinoma. Taip buvo visada, ir visada bus, nes žmogaus gyvenime svarbiau atsitiktinumas nei teorijos. Bet tai svarbiau egzistenciškai, ne ekonomiškai. Todėl mokslas yra svarbiau už paskiro individo tragedijas, nes be jo – visų laukia katastrofa.
Lietuvos švietimo sistema – apgailėtina. Tai supranta visi. Tėvai vaikus į traumavimo mokyklas veda tik dėl to, kad šie įstotų. Nors teisingiau būtų sakyti, kad ir protingų tėvų Lietuvoje mažai. Protingi tėvai arba išvis neleistų vaikų į traumatologojis punktus, arba leistų kuo rečiau ir samdytų korepetitorius. Aš nieko neprisimenu, ko mokė mokykloje, o jei būčiau tikrai mokęsis, gyvenčiau dar geriau.
Vaikai, paaugliai įsivaizduoja, kad užtenka google ir tu jau žinai viską. Nes jie neturi elementaraus suvokimo apie tai, kaip veikia žmogaus protas, kaip vystosi mąstymas ir kas svarbu mokymosi procese.
Pirma – mokytis be motyvacijos yra beprasmiška. Jei nesugalvoji, kaip įdomiai kažką išmokti – niekada nesimokyk. Antra, mąstymas tobulėja tik jį stimuliuojant pačiu mąstymu. Bet ne apie ezoterinius kliedesius ar koučingą – o apie logiką. Ir svarbiausia yra ne ką nors žinoti, o žinoti, ko nereikia žinoti. Pavyzdžiui, visko, ką rašo žurnalas „Žopos“.
Abejoju, ar be gerų mokytojų galima pasiekti daug, bet pamėginti verta. Lietuvoje yra gal penki žmonės, kurie geba būti mokytojais – ne kalti kokias nors žinias (žinios – beprasmės be gebėjimo jomis naudotis), o stimuliuoti mąstymą, kaip sakė vienas užsienio profesorius, tik pradėjęs paskaitą.
Jei žinai, kur baigsis tavo tyrimas, kaip visi Lietuvos doktorantai – net nepradėk tyrimo, kaip sakė vienas Amerikos profesorius, čia skaitęs paskaitą. Lietuvaičiai liko nepatenkinti – nes yra debilai.
Amžinas referavimas, dirbtinės, niekam nereikalingos disertacijos, knygos gyvenime neskaitę profesoriai, kurie, jei nežinotum „titulo“, primena idiotus.
Ko griebtis? Kadangi esu kaip Jėzus Kristus su Alkibiado gyvenimo būdu, tai nušviesiu ne patį trumpiausią – tokio nebūna, pamirškit tas nesąmones apie greitai ir lengvai, pamirškit koučinus ir Girdzijauskus, – bet visgi kelią, kuris gali būti Pradžia. Kas bus Pabaigoje – priklauso nuo jūsų.
Neseniai turėjau apžvelgti dvi leidyklos „Žara“ mokslo populiarinimo knygas – „Mokslo kąsneliai“ ir „Bitė katedroje“. Pirmoji knyga – labai lengvas, bet geras pradžiamokslis apie mokslą, antra – viena iš originaliausių mano skaitytų mokslo populiarinimo knygų. Abi jas turėti – kiekvieno save gerbiančio žmogaus pareiga.
Tačiau net tokioje nykioje, tamsioje šalyje, kaip Lietuva, yra žmonių, kurie aukojasi ir išleidžia puikių knygų – pagarba ir padėka šiems Žmonėms, apie kuriuos niekada nerašys žurnalas „Žopos“.
Tyto alba gali pasigirti C. Sagan „Demonų apsėstas pasaulis“ – fantastiškas įvadas į mokslo supratimą. Visas religines ir kitas mitines miglas sklaidanti knyga.
Bill Bryson „Trumpa istorija beveik apie viską“ – stilistiniu požiūriu nepranokstama mokslo literatūros klasika.
Istorinių knygų apstu, tik jos – bevertės. Nėra jokios istorijos. Istorija, kaip mokslas, reikalingas tik tam, kad būtų paneigti nenykstantys dėsniai. O istorija moko – niekas jokiais laikais nebuvo atspėta. Pamirškit Vangas ir šlangas.
Leidykla „Jotema“ siūlo S. Hawkingo „Visata riešuto kevale“, S. Hawkingo ir L.Maldowimo „Didįjį projektą“ ir L. Mladinowo „Girtuoklio klydinėjimus“ – visos trys knygos yra nuostabios.
Leidykla „Metodika“ smagiai nudžiugino Michio Kaku „Neįmanomybių fizika“. Sąrašą dar galima gerokai pratęsti – bet jo ilgumas priešingai veiks: atrodys, kad visko perskaityti neįmanoma.
Lietuvoje, kur šarlatanizmas – pagrindinis mokslas, niekaip neišlipama iš Viduramžių ir kiekviena diskusija yra garliaviška: be argumentų, be logikos, apie nieką.
Ir veda į niekur.
