Našlystė Indijoje, septynmetės našlės istorija

Paskelbė: Data: 2015-11-08 12:27

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Water" kadras

 „Vanduo“, 2005 , Indija – Kanada

1938-ieji, Varanasis, seniausias Indijos miestas, naktis. Gražutė, putlutė septynerių metų mergaitė (akt. Sarawala Kariyawasam) pažadinama tėvo ir iš jo lūpų išgirsta tolesnį savo likimą: „Tavo vyras mirė.“ Nuo šiol mažoji Čuja – našlė. Dar neprašvitus mergaitė išgabenama į našlių prieglaudą, kur gyvena keturiolika įvairaus amžiaus baltai apsitaisiusių moterų liūdnomis akimis. Čujai čia tuoj pat plikai nuskuta galvą, įteikia dubenį išmaldos prašymui – našlės pagal vietos tradicijas privalo gyventi tik iš aukų ir savo gyvenimą pašvęsti maldoms. Mergaitė neįstengia suprasti, kas jai nutiko ir vis klausinėja, kada ateis jos mama. Tačiau iš  pradžių beviltišku atrodęs mažylės gyvenimas pasidaro daug įdomesnis jai susipažinus gražuole našle Kalyani (akt. Lisa Ray). Ši, jauna ir nuostabiai graži, kažkodėl vienintelė iš visų moterų išsaugojusi ilgus plaukus. Mieste sklando gandai, kad našlių šventyklos vyriausioji, rūsti storulė Madhumati (akt. Manorama) naktimis išsiunčia jaunąją Kalyani dirbti prostitute.

Mažosios Čujos naivumas ir nuoširdumas praskaidrina nykų našlių gyvenimą, mergaitė moka džiaugtis smulkmenomis ir savo džiaugsmu dalijasi su kitais. Tačiau vieną dieną jų pasaulis sudrebinamas iš pamatų, kuomet Čuja ir gražuolė Kalyani klaidžiose Varanasio gatvėse sutinka jauną, progresyviai mąstantį teisininką Narajaną (John Abraham). Vyriškis įsitikinęs, kad tokios žiaurios našlavimo tradicijos neturi prasmės, ir pritaria naujai išleistam įstatymui, leidžiančiam našlėms ištekėti dar kartą.

Filmas švelniai, tačiau be pagražinimų pasakoja ne tik liūdną Indijos našlių realybę, bet šiek tiek atskleidžia ir kitas visuomenės stigmas:  Indijos transeksualų gyvenimą, vaikų seksualinį išnaudojimą, aukščiausios brahminų kastos atstovų dviveidiškumą, neraštingumo lygį, dėl kurio dauguma našlių taip ir nežinojo apie naujus įstatymus. Iš pradžių nuspėjami atrodę veikėjai stebina savo poelgiais, vieni žiaurumu, kiti – abejingumu. Nepaisant tematinio grotesko, „Vanduo“ rodosi labai lyriškas ir netgi romantiškas. Žinoma, juk nė vienas indų filmas neapsieina be meilės istorijos! Tačiau ir meilė čia, ir gyvenimo žiaurumai, greičiausiai indėlio iš kanadietiškosios režisūros pusės dėka, pateikti itin skoningai su indų filmams beveik nebūdingu subtilumu.

Vizualiai „Vanduo“ primena mėlynai baltą stebuklinę pasaką. Gangos upės vandenyse žvilganti ruda našlių oda apgobta asketiškais baltais sariais, jos čia gražios be makiažų ir žvangančių papuošalų; tarsi iš nespalvotos nuotraukos nužengusi bedantė senė, susirietusi ant grindų balsiai svajojanti apie saldumynus, įsimylėjėlių susitikimas po kerotu medžiu mėnesienoje, mažoji Čuja šokanti Holi šventės spalvose – kone kiekvienas kadras gali tapti nuostabų sapną menančiu atviruku iš Indijos. Ryškiaspalviai, patrauklūs personažai, plastiko dar nepaliestos britų valdomos Indijos gatvių vaizdiniai – tiek filmo produkcijos dizaineriai, tiek operatoriai savo darbą atliko tobulai.  Ir nors kai kas drįstų priekaištauti, kad Indija čia atrodo nerealistiškai švari, manau visi sutiks, kad ir pats filmas ir Indija čia yra tiesiog gražūs.

Aktorių vaidyba natūrali ir įtaigi, be Indijos kinui dažnai būdingos egzaltacijos ir manierizmo. Gerai tai ar blogai, spręsti jums:  kai kam gali pasirodyti, kad (vėlgi, greičiausiai dėl kanadietiškos matymo prizmės), filmas sukurtas vakariečio akims, netekęs dalies kultūrinio autentiškumo, pataikaujantis vakarietiškam kūno kalbos supratimui. Čia nėra ir bolivudinių šokių bei dainų intarpų, juos pakeičia lyriškos scenos su hindi kalba atliekamomis dainomis fone.

Šis režisierės Deepa Mehta filmas yra paskutinė jos „Elementų trilogijos“ dalis. Anksčiau jos sukurtuose „Ugnis“(1996 m.)  ir„Žemė“ (1998 m.) filmuose pirmą kartą Indijos kino istorijoje nagrinėjama homoseksualumo Indijoje, taip pat kastų, religinių nesutarimų temos. „Vanduo“ sulaukė net dvidešimt šešių tarptautinių nominacijų, šešiolikos apdovanojimų, buvo pripažintas kritikų ir žiūrovų.

Taip pat skaitykite: Intriguojantis žvilgsnis į Mumbajų – „Pietų dėžutė“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt