Tai istorija apie išskirtinius draugus – 31 metų Krisą Salvatore’ą ir 89 metų Normą Cook. Jų draugystė užsimezgė gerokai anksčiau, nei Norma nepagydomai susirgo, tačiau būtent paskutinėmis jos gyvenimo dienomis jie tapo visiškai neišskiriami. Krisas negalėjo pakęsti minties, kad Norma liks viena savo bute, nors ji gyveno priešais jį, todėl paprašė jos persikelti gyventi pas jį. Štai kaip klostėsi jų istorija.
Viskas prasidėjo nuo netikėto susitikimo
Holivudo aktorius ir dainininkas Krisas greičiausiai nesitikėjo užmegzti tokio artimo ryšio su jo močiutės amžiaus žmogumi. Norma kadaise buvo interjero dizainerė, o dabar gyveno tame pačiame daugiabutyje kaip ir Krisas, tik kitoje koridoriaus pusėje. Ji mojuodavo Krisui pro savo virtuvės langą, kai šis išeidavo iš savo buto.
Galiausiai vieną dieną jis nusprendė paklausti jos, ar gali užeiti pasikalbėti. Duodamas interviu laidai „The Today Show“ jis paaiškino: „Ji atrodė tokia miela, pasiūlė man taurę šampano, ir iš karto užsimezgė draugystė. “
Tai buvo daugiau nei prieš penkerius metus.
Tai buvo tarsi likimas
Nesvarbu, kiek toli esi gyvenime, kartais neįmanoma paneigti, kad kai kurie žmonės į tavo gyvenimą ateina ir išeina dėl tam tikros priežasties, tarsi siųsti likimo. Kai ši pora susitiko, jie net neįsivaizdavo, kaip labai vienas kitam buvo reikalingi. Krisas prisimena, kad kaip tik tuo metu, kai sutiko Normą, išgyveno skausminga išsiskyrimą: „Buvau apimtas depresijos, sėdėjau ir kalbėjausi su ja valandų valandas. Vien žinojimas, kad ji yra šalia ir mane išklauso, padėjo man pasijusti geriau, ji sugebėjo man padėti išgyventi tamsius laikus.“
Po šio pirmojo susitikimo duetas kasdien susitikdavo, kartu gamindavo maistą ir be paliovos kalbėjosi Jie sako, kad iš karto tapo geriausiais draugais, o labiausiai mėgo kalbėtis apie madą ir maistą.
Normos vėžys greitai atėmė jai gyvastį
Deja, Norma kovojo su leukemija. Liga buvo diagnozuota prieš 10 metų. Jai dažnai tekdavo gultis į ligoninę, kartais net šešis kart į metus. Per paskutinį apsilankymą gydytojas jai pranešė liūdna žinią – gyventi liko vos keli mėnesiai. Tuomet ji atsisakė gydimo ir nebenorėjo grįžti į ligoninę.
Gydytojas jai pasakė, kad ji negalės grįžti namo, nebent jai bus suteikta 24 valandų priežiūra namuose. Reikalas tas, kad Norma neturėjo jokių artimųjų. Ji buvo išsiskyrusi nuo 43 metų ir neturėjo vaikų. Taigi Krisas nusprendė, kad nori įsitraukti ir tapti pagrindiniu jos slaugytoju. Jis troško, kad ji kasdien jaustusi mylima.
Kad ramiai iškeliautų…
Krisas jautė, kad buvimas Normos gyvenime yra jo pašaukimas ir gyvenimo tikslas. Jis žinojo, kad sparčiai blogėjant jos sveikatai, jai gali prireikti daug pagalbos, net jei jai ir nebūtų likę daug laiko. Tačiau Krisas ją laikė savo „sielos ir pačia geriausia drauge“, todėl rūpinimasis ja jam buvo prioritetas.
Krisas paaiškina: „Aš esu jos slaugytojas: dabar mano darbas – padaryti taip, kad ji jaustųsi patogiai, ramiai ir nebūtų vieniša, tai mano dovana jai – kad paskutinius kelis mėnesius ji būtų rami ir gerai praleistų laiką“.
Bendruomenės galia
Iki tol, kol Krisas galėjo parsivežti Normą namo, dar buvo likę keli žingsniai. Pirma, jis turėjo tapti Normos įgaliotuoju asmeniu ir pagrindiniu globėju. Tada jam reikėjo rasti būdą, kaip išlaikyti save ir Normą, taip pat padengti brangias Normos gydymo išlaidas. Juk Normos priežiūros namuose nepadengė jo draudimas.
Taigi jis įkūrė „GoFundMe“ puslapį, kad surinktų pinigų būtinoms išlaidoms padengti. Jis pasinaudojo vis populiarėjančia socialinės žiniasklaidos platforma ir pasidalijo grotažyme MyNeighborNorma (Mano kaimynėNorma), kur jo sekėjai galėjo susipažinti su jų draugyste ir padėti paremti Normos priežiūrą. Iki šios dienos fonde sukaupta daugiau nei 77 000 JAV dolerių, o tai rodo, kokią didelę įtaką gali turėti bendruomenės susivienijimas.
Nuo geriausio draugo iki globėjo
Krisui prireikė tik mėnesio, kad surinktų pakankamai pinigų Normai parsivežti iš ligoninės į savo butą. Tačiau jam dar reikėjo įveikti vieną kliūtį. Jis turėjo išmokti, kaip iš geriausio draugo tapti nuolatiniu jos slaugytoju. Jis norėjo užtikrinti, kad paskutines dienas ji nugyventų patogiai ir geroje draugijoje, tačiau Krisas jokiu būdu nebuvo kvalifikuotas slaugytojas.
Žvelgdamas atgal jis su ašaromis akyse aiškina: „Būdamas jos geriausiu draugu pastaruosius ketverius metus, tu užmezgi tokį ryšį, o kai pereini prie slaugytojo pareigų, darosi sunku atsieti emocinį ryšį su žmogumi, kai matai, kaip jis miršta tavo akyse.“
Vis dėlto Krisas išliko stiprus dėl Normos, nes nenorėjo, kad ji matytų, jog jis nusiminęs.
Amžius tėra skaičius
Ne visi supranta jų draugystę, ir tai yra gerai. Jie abu supranta amžiaus skirtumą, bet į tai atsako: „Amžius yra tik skaičius!“ Kriso asmenyje Norma rado anūką, kurio niekada neturėjo, o Krisas Normoje rado močiutę, kurios kadaise buvo netekęs.
„Tai juokinga, nes manai, kad neturi nieko bendro su žmogumi, kuriam 89-eri, – sako Krisas, – bet amžius neturi reikšmės, tai nėra kažkas, kas trukdytų užmegzti ryšį su žmogumi. Niekada nežinai, kas gali tapti tavo brangiausiu draugu“.
Mes, žmonės, turime neįtikėtiną gebėjimą užmegzti brangias draugystes ir reikšmingus ryšius. Mūsų sielos draugai ne visada būna meilužiai. Juos randame šeimos nariuose, drauguose ir net kaimynuose.
Norma priimė mirtį
Mirtis daugeliui yra gana bauginanti sąvoka. Niekas tiksliai nežino, kas nutiks, kai mirsime, todėl nėra būdo jai pasiruošti. Tačiau Norma negyvena neigdama. Ji suvokia savo neišvengiamą ir artėjančią mirtį ir ją priima. Tam tikra prasme ji jau susitaikė su ja.
Krisas prisiminė, kaip Norma kalbėdavo apie Mirtį taip, tarsi būtų su ja susitaikiusi, bet ji neleido tam jos nuliūdinti. Pora tiesiog stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kartu, nes net jei būdavo blogų dienų, jie bent jau vis dar turėjo vienas kitą.
Mes visi galime būti geri ir paveikūs
Tai, ką padarė Krisas, nebuvo lengva. Jis statė save į tokią padėtį, kad vieną dieną būtent jam tektų rasti Normą mirusia. Jis sustabdė savo gyvenimą, kad galėtų ja pasirūpinti. Tačiau nė kiek dėl to nesigaili. Tiesa sakant, jis norėtų, kad daugiau žmonių rodytų tokį pat gerumą savo draugams ir kaimynams. Įsivaizduokite, kaip mes visi galėtume pakeisti vieni kitų gyvenimus.
Paskutinėmis dienomis Krisas negalėjo jaustis labiau laimingas turėdamas ją: „Ji pakeitė mano gyvenimą. ji pavertė mane geresniu, užjaučiančiu žmogumi. Jaučiuosi pagerbtas, kad galėjau su ja praleisti paskutines akimirkas… Noriu, kad ir kitus įkvėptų būti geranoriškesnius nepažįstamiems žmonėms ir kaimynams, kuriuos matote ir kurie gali atrodyti kitokie nei jūs… Norma mane to išmokė ir noriu, kad kiti iš jos mokytųsi. Gerumas gydo, o mes visi esame šioje planetoje kartu. Kai uždegate žiburėlį kitam žmogui, tai nušviečia ir jūsų pačių kelią.“
Norma jau paliko šį pasaulį
Deja, nuo to laiko, kai Kriso istorija buvo atrasta pirmą kartą, Norma mirė. Jos netektį jautė ne tik Krisas, bet ir visa bendruomenė, kuri pamilo, žavėjosi ir palaikė jų draugystę. Ryte, kai ji mirė, Krisas su bendruomene pasidalijo šiuo nuoširdžiu atsisveikinimu
„Norėčiau, kad mano Norma vis dar būtų čia, šiame fiziniame pasaulyje, bet ji amžinai gyvens mano širdyje. Bus labai sunku nebeturėti mūsų kasdienių pokalbių ir negirdėti jos įžvalgių patarimų. Sielvartas virto izoliacija, nerimu ir depresija, ir aš vis dar mokausi su tuo susidoroti… Gyvenimas ne visada lengvas, bet esu dėkingas už visą meilę, kurią gavau šiame gyvenime. Esu dėkingas, kad galėjau su ja praleisti tuos paskutinius penkerius metus. Dėkingumas gali būti labai gydantis. “
