„Mūsų karta, kuri taip tikėjosi, kad mes jau negrįžtamai laisvi, buvo labai naivi. Žmogus, paleistas iš lagerio, neturi jokio supratimo, kas yra laisvė. Jis nežino, kaip ją kurti, iš ko ji susideda. Ir tai jautėsi žmonių pasakojimuose, kuriuos aš girdėjau. O ir aš tikriausiai buvau naivi, kaip mes visi tuomet“, – savo kalboje pažymėjo Nobelio premijos laureatė, rašytoja Svetlana Aleksijevič, Kaune priimdama Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės daktaro regalijas.
Buvo apkaltinta sovietų heroizmo neigimu
Įvertinimas S. Aleksijevič skirtas už svarų indėlį dokumentinės grožinės literatūros, demokratijos ir žmogaus teisių stiprinimo srityse, išsaugant žmonių istorinę ir daugiabalsę atmintį bei reikšmingas pastangas ginant laisvės ir teisingumo vertybes. Ukrainoje gimusi, Baltarusijoje augusi rašytoja savo darbuose rašė apie karą Afganistane, Sovietų Sąjungos žlugimą, Černobylio katastrofą ir jos padarinius. S. Aleksijevič sukūrė savitą dokumentinės literatūros žanrą, kurį vadina „balsų romanu“. Šis žanras, paremtas šimtais interviu, leidžia iš autentiškų pasisakymų sukurti plačią gyvenimišką ir dvasinę dabarties panoramą.
„Rašau ne apie karą, o apie žmogų kare. Rašau ne karo istoriją, o jausmų istoriją. Aš – sielos istorikė. Viena vertus, tyrinėju konkretų žmogų, gyvenantį konkrečiu laiku ir dalyvavusį konkrečiuose įvykiuose, o kita vertus, man reikia įžiūrėti jame amžinąjį žmogų. Amžinybės virpėjimą. Tai, kas žmoguje būna visada. (…)
Būtent ten, šiltame žmogaus balse, gyvame praeities atspindyje slypi pirmapradis džiaugsmas ir atsiveria neįveikiamas gyvenimo tragiškumas. Jo chaosas ir aistra. Unikalumas ir mįslingumas. Ten visa tai dar nepatyrę jokio poveikio. Viskas tikra. Aš statau šventoves iš mūsų jausmų… Iš mūsų troškimų, nusivylimų. Svajonių. Iš to, kas buvo, bet gali išnykti“, – savo knygoje „Karo veidas nemoteriškas“ rašė rašytoja. Už šią knygą ji buvo apkaltinta sovietų heroizmo neigimu ir antikomunistinėmis pažiūromis.
Pastaraisiais metais S. Aleksijevič išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos diktatūrinio režimo kritikė. 2000-aisiais dėl politinio persekiojimo ji buvo priversta išvykti iš šalies, vėliau grįžo, tačiau 2020-aisiais numalšinus Baltarusijos revoliuciją vėl paliko tėvynę. 2015 m. jai buvo skirta Nobelio literatūros premija.
Knygose – melu pagrįstos sistemos brutalumas
„Šiandien mes dar geriau suvokiame, kokios svarbios rašytojos pastangos atskleisti ilgą laiką nutylėtas dviejų pasaulinių karų istorijas ir dramatiškas savosios kartos patirtis. Jos knyga „Cinko berniukai“ pasakoja apie jaunuolius, išsiųstus į Afganistano karo sūkurį, priverstus kovoti su civiliais gyventojais, apgautus ir išduotus savo valstybės. Tai knyga apie karą, kuris buvo nematomas ir slepiamas nuo visuomenės. Apie karą žmonės galėjo numanyti tik iš karstų, siunčiamų namo. Ar gali būti kažkas aktualesnio šiomis dienomis, kai ta pati istorija ir tas pats melas dar brutaliau kartojasi Ukrainoje?“, – pristatydama Garbės daktarę kalbėjo VDU Komunikacijos prorektorė doc. dr. Vilma Bijeikienė.
Viena garsiausių Svetlanos Aleksijevič knygų – „Černobylio malda“, kurioje pateikiami šimtai kone dešimtmetį rinktų interviu su avarijos likviduotojais, gaisrininkais, kariškiais ir jų artimaisiais. Knygoje atskleidžiamas melu pagrįstos sistemos brutalumas, šimtų ir tūkstančių suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas. „Noriu padėkoti už didelę garbę, kurią suteikėte mums sutikdama priimti VDU Garbės daktaro regalijas. Tai tikrai didelis įvertinimas mums. Norime Jums palinkėti ilgų gyvenimo metų, džiaugsmo ir, aišku, taikos ir laisvės, demokratijos Baltarusijai, Ukrainai ir visam pasauliui“, – sveikindamas rašytoją sakė VDU rektorius prof. Juozas Augutis.
Svetlaną Aleksijevič pasveikino ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė Birutė Garbaravičienė, perdavusi rašytojai paties Prezidento linkėjimus ir padėkojusi už tai, kad savo darbuose ji nepamiršta ne tik faktų, bet ir emocijų.
„Prieš šešerius metus mirė profesorius Leonidas Donskis, kuris visada kalbėjo apie laisvę, toleranciją. Likus nedaug laiko iki jo staigios mirties, jis sakė: „Žinai, ateis sunkus laikas laisviems žmonėms“. Tas laikas atėjo. Kai kurie jo tekstai buvo labai pranašiški, bet su didele viltimi, kad gėrio ir blogio kovoje visada nugali gėris. Todėl ir Jums linkiu sulaukti šviesesnių dienų, kai visi žmonės bus tikrai laisvi ir kai mes šitą blogį įveiksime“, – dėkodama rašytojai už drąsą sakė B. Garbaravičienė.
Prisipažino, kad rašyti apie blogį – sunku
Priimdama VDU Garbės daktarės regalijas, Svetlana Aleksijevič prisipažino, kad jos darbas – sunkus, kadangi tenka daug rašyti apie blogį, kuris išvargina, atima džiaugsmą gyvenimu. Rašytoja taip pat papasakojo apie kelis įsimintinus susidūrimus su Rusijos žmonėmis – pavyzdžiui, vienas kalbintas senolis sakėsi prezidento rinkimuose balsuosiantis už V. Putiną, „nes tik KGB gali įvesti tvarką šioje šalyje“.
S. Aleksijevič negailėjo gerų žodžių ukrainiečiams už narsą ir tvirtybę. „Žaviuosi tuo, ką padarė ukrainiečiai. Kai tokia daugybė tankų stovėjo prie sienos, visam pasauliui atrodė, kad Ukraina kris. Bet ji nekrito“, – sakė rašytoja.
Anot S. Aleksijevič, rašydama knygas, rengdama interviu ji jau girdėjo pavojaus varpus apie artėjantį karą, o dabar jaučia pareigą suprasti ir aprašyti tai, kas vyksta. „Manau, kiekvienas iš mūsų, bent jau aš, jaučiasi kalti, kad mes visi kažko nepadarėme, kad viskas apsiverstų… Man nėra kito kelio, kaip tik rašyti apie tai, stengtis suprasti, paaiškinti tai žmonėms“, – atviravo Nobelio premijos laureatė.
Svetlanos Aleksijevič knygos išverstos į daugiau nei penkiasdešimt kalbų. Lietuviškai pasirodė net penkios jos knygos – „Paskutinieji liudytojai“, „Karo veidas nemoteriškas“, „Laikas iš antrų rankų“, „Černobylio malda“, „Cinko berniukai“. Pagal pastarąsias dvi knygas režisierius Eimuntas Nekrošius sukūrė teatro spektaklį.
Iškilmingo VDU Senato posėdžio metu buvo įteiktos ne tik Garbės daktaro regalijos Svetlanai Aleksijevič, tačiau ir proginiai Lietuvos universiteto įkūrimo 100-mečio medaliai universiteto bendruomenės nariams už ilgametį darbą VDU, mokslinius pasiekimus, aktyvią visuomeninę veiklą ir Universiteto vardo garsinimą.
