2000-ieji, rugpjūčio 12 diena, Barenco jūra: Rusijos pasididžiavimas, neskęstančiu laikytas povandeninis laivas „Kursk“, prikimštas torpedų, nuskendo po įvykusių dviejų, kelių minučių intervalu įvykusių milžiniškų sprogimų. Praėjus 15 metų po nelaimės, paslaptys vis dar gaubia jos priežastis, o ypatingą susidomėjimą kelia Rusijos valdžios reakcija ir delsimas vykdyti gelbėjimo operaciją.
Realiausia nelaimės versija, kurią paskelbė Rusijos tyrėjai 2001 m. pabaigoje: vienoje iš laive buvusių torpedų, užsidegė kuras, prasidėjo gaisras, o tai sąlygojo kitų torpedų detonavimą. Pripažinta, kad jose buvo pasenęs ir nestabilus vandenilio peroksidas, kuris jau apie 50 metų nebuvo naudojamas dėl gausybės nelaimingų atsitikimų. Sprogimai, prilygę beveik 4 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimui, buvo tokie stiprūs, jog jų virpesiai užfiksuoti net už tūkstančių kilometrų. Taip pat svarstytos versijos apie nesklandumus torpedų testų metu, susidūrimą su Antrojo pasaulinio karo mina ar amerikiečių laivais, kurie neva šnipinėjo „Kursko“ karines pratybas. Iš tiesų, ši versija turi pagrindo, nes JAV neslėpė, jog jau nuo 1967 m. Barenco jūroje, kurioje plaukioja jos povandeniniai laivai, įvyko 11 susidūrimų. Tačiau amerikiečiai teigė, jog tuo metu, kai nuskendo „Kurskas“, nebuvo gauta jokių žinių apie sugadintus jų laivus.
Per tragediją žuvo visi 118 „Kursko“ įguloje buvusių vyrų. 23 išgyvenę siuntė SOS signalus, tačiau pagalbos iš užsienio ilgai neprašiusi Rusijos valdžia iki dabar kritikuojama aukų artimųjų ir apskritai plačiosios visuomenės. Rusijos karinis laivynas reagavo lėtai ir neatsakingai: pripažino nelaimę tik prabėgus 11 valandų, o pirmosios gelbėjimo operacijos, padedant Norvegijos narams, pradėtos tik po penkių dienų! Kai gelbėtojai pasiekė jūros dugne skendėjusį laivą, gyvųjų likę jau nebuvo.
Tuo metu, kai įvyko tragedija, neseniai išrinktas prezidentas Vladimiras Putinas atostogavo, tačiau jis neskubėjo grįžti ir pareikšti užuojautų žuvusių artimiesiems. Daugelis iš jų tikino, kad apie gelbėjimo operaciją sužinojo tik iš žiniasklaidos, ilgą laiką vyriausybės atstovai su jais net nesusisiekė. Valdžia taip pat slėpė žuvusiųjų sąrašą, kad žurnalistai negalėtų susisiekti su artimaisiais, tačiau tik iki tol, kol laikraštis „Pravda“ nesumokėjo 18 tūkstančių rublių už jo atskleidimą. Galiausiai, praėjus dešimčiai dienų po nelaimės, V. Putinas susitiko su tūkstantine minia gedinčių „Kursko“ įgulos šeimos narių, tačiau Rusijos nacionalinis transliuotojas RTR parodė tik mažą šio įvykio dalį. Neatskleistos emocionalios akimirkos, kai žuvusiųjų artimieji apipila V. Putiną klausimais, į kuriuos jis negali atsakyti. Vienai drąsiai moteriai, norėjusiai apkaltinti Rusijos valdžią melavimu, netgi suleisti raminamieji ir ji buvo išvesta iš susitikimo. 2010 m., minint „Kursko” žūties dešimtmetį, nei tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas, nei premjeras V. Putinas, viešai nepasisakė apie baisiausią modernios Rusijos karinio jūro laivyno tragediją.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Iškart po nelaimės „Levados centro“ atlikta apklausa rodė, kad net 72 procentai rusų manė, jog valdžia nepadarė pakankamai dėl įgulos išgelbėjimo. Bėgant metams, juoda dėmė, aptemdžiusi Vladimiro Putino reputaciją, kiek išbluko: šiais metais apliktos analogiškos apklausos duomenimis, tik 35 procentai Rusijos piliečių mano, jog valdžios institucijos priėmė blogus sprendimus „Kursko“ katastrofai spręsti. Galima prielaida, kad nuomonės pasikeitimą sąlygojo tai, kad būtent po šios tragedijos užsivedė Rusijos propagandinė mašina, dėl kurios visi pagrindiniai šalies TV kanalai dabar aiškiai deklaruoja antivakarietišką Kremliaus politiką. 2000-aisiais, kai įvyko „Kursko“ tragedija, Rusijos žiniasklaidoje galima buvo aptikti kur kas daugiau kritikos valdžiai.
Po šios tragedijos 2011 m. Rusijos povandeninis laivas pirmą kartą istorijoje dalyvavo NATO vykdytose paieškos ir gelbėjimo pratybose. Taip pat padidintas skaičius profesionalių narų, kurie gali nardyti giliai jūroje. Šie veiksmai rodo, kad visgi iš skaudžios nelaimės bandoma pasimokyti. Povandenio laivo „Kursk“ nuskendimas buvo didžiulis smūgis Rusijos kariuomenei, bandžiusiai parodyti savo svarbą tarptautinėje arenoje. Tačiau po nelaimės išryškėjo tik prasti Rusijos valdžios politiniai sprendimai, kuriamos konspiracijos teorijos bei nepaliaujami kaltinimai žiniasklaidai.
