Režisierius Quentinas Tarantino moka ilgai ir išradingai intriguoti. Dar 2017 metais liepą The Hollywood Reporter informavo, kad Quentinas Tarantino baigė rašyti scenarijų filmui, kurio viena iš siužetinių linijų pasakos apie režisieriaus Romano Polanskio žmonos aktorės Sharon Tate nužudymą 1969-aisiais, kurį įvykdė keturi Charles‘o Mansono gaujos pasekėjai. O jau lapkritį žiniasklaida paviešino naujieną, kad vienas šiurpiausių JAV istorijoje serijinis žudikas Charlesas Mansonas, praleidęs už grotų beveik keturis dešimtmečius, mirė kalėjime. Atidžiau žvelgiant į šio monstro portretus nesunku pamatyti indų „trečiosios akies“ vietoje svastikos tatuiruotę (ar tik ne iš čia chuliganas Tarantino pasisėmė idėją „Negarbinguose šunsnukiuose“ peiliu kaktoje išrėžtu svastikos ženklu žymėti nacių piktadarius?)
Šios dvi naujienos išprovokavo naują Charles‘o Mansono „populiarumo“ bangą. Ekranuose padaugėjo istorijų apie žudikus maniakus, o du iš jų buvo skirti Sharon Tate nužudymui. Pernai Venecijos kino festivalyje įvyko filmo „Čarlis liepė“ (Charlie Says, 2018, rež. Mary Harron) premjera, o šių metų pradžioje buvo parodyti „Sharon Tate vaiduokliai“ (The Haunting of Sharon Tate, 2019, rež. Daniel Farrands). Pirmojo filmo taikinyje atsidūrė trys Mansono gaujos aktyvistės – viena jų jau mirusi kalėjime, kitos dvi laukia tokios pat gyvenimo atomazgos gretimose kamerose), o režisierė Mary Harron bando atsiriboti nuo autorinės pozicijos, leisdama į merginas pažvelgti vienos jų „bendražygės“ akimis. Nors jos subjektyvus žvilgsnis kupinas užuojautos paklydusioms šėtoniško pastoriaus „avelėms“, reabilituoti jas „dėl senaties“ niekas nesirengia. Atvirkščiai, jau filmo pradžioje konstatuojama, cituojant JAV rašytoją Joan Didion, kad „1969-ieji staiga nutrūko rugpjūčio devintąją“.
Filmo „Sharon Tate vaiduokliai“ centre – pati Romano Polanskio žmona, nužudyta būtent rugpjūčio devintąją. Jauną nėščią aktorę, laukiančią iš Europos grįžtančio vyro, kamuoja košmarai, kuriuose jai vaidenasi ją persekiojanti žudikų gauja. O realybėje aplink jos namus būriuojasi įtartini žmonės, paliekantys keistus savo dėmesio ženklus.
Šiuos įvykius primena ir Quentinas Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“ (Once Upon a Time in Hollywood, 2019), bet vien tik pasakojimu apie Mansono gaują ir jos kruvinus darbus neapsiriboja: pats Mansonas filme pasirodo tik trumpučiame epizode, bet ir jo aktoriui Damonui Herrimanui pakanka, kad žiūrovams per nugarą nubėgtų šiurpinančio šaltuko banga.
Režisieriaus tikslas kur kas didesnis – jis užsimojo atkurti septintojo dešimtmečio panoramą, panaudojant kaip įmanoma daugiau Holivudo „aukso amžiaus“ pabaigos elementų bei ženklų.
Komentuodamas savo filmą „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) režisierius sakė: „Nenoriu, kad viskas mano filmuose atrodytų lengvabūdiškai. Todėl laikau savo filmus dramomis. Bet likdamas dramoje išspaudžiu iš komedijos viską, ką galiu. Nesusivaldau. Tai vyksta savaime. Jei savo filmus dėliočiau kaip senais gerais laikais, pastatyčiau juos dramos lentynoje. Bet geriausia būtų turėti specialią Tarantino lentyną…“
Filmas „Vieną kartą Holivude“ tokioje „Tarantino lentynoje“ tikrai užims garbingą vietą. Ir kaip režisieriaus stilių puikiai reprezentuojantis kūrinys, ir kaip savotiška audringo septintojo dešimtmečio miniatiūrinė kino enciklopedija. Mat vieni anų laikų kino veikėjai čia vadinami savais vardais (Sharon Tate, Romanas Polanskis, Steve‘as McQueenas, Bruce‘as Lee), o kitus identifikuoti tenka pagal „antrinius požymius“. Pavyzdžiui, pagrindinius herojus, suvaidintus Leonardo DiCaprio ir Brado Pitto. Pirmasis vaidina serialų bei antrarūšių vesternų aktorių Riką Daltoną. Antrasis – jo dublerį kaskadininką Klifą Butą. Pirmasis, kaip sakoma diplomatų kalba, highly likely (labai tikėtina) yra aktorius Burtas Reynoldsas, visą gyvenimą buvęs antrajame plane net tada, kai vaidino pagrindinius vaidmenis antrarūšiuose Holivudo filmuose ir Quentino Tarantino taip mėgiamuose itališkuose vesternuose, kurie čia cituojami ir tiesiogiai, ir pokštaujant apie šio žanro klasikus Sergio Corbucci, Sergio Leone bei kitus (Antonio Margaritis net vadinamas Margariniu).
Pristatydamas savo filmą Kanų kino festivalyje Quentinas Tarantino, pavadino jį sugrįžimu prie to epinio Holivudo, kurio realybėje seniai nėra. Vadinasi, penkiasdešimties metų senumo Ameriką reikėjo atkurti retro kino priemonėmis. Nors veiksmas plėtojasi 1969-ųjų Los Andžele, anuometinės Amerikos autentiką padeda atkurti senų markių automobiliai, hipių epochos mados ir keli filme parodyti garsenybių kotedžai. Visa kitą darbą atlieka kinematografinės citatos. Jų šį kartą tiek daug, kad akys raibsta nuo filmų fragmentų, rodomų mažuose televizorių ekranuose, lauko kino aikštelėse (kino teatrai po atviru dangumi, kuriuose filmus amerikiečiai žiūrėjo neišlipdami iš automobilių, buvo vadinami Drive In) ir stacionariuose kino teatruose (viename jų Sharon Tate dar 1969 m. vasarį žiūri filmą „Griovėjų gauja“ (The Wrecking Crew), kuriame pati vaidino greta Deano Martino.
Čia jau Tarantino jaučiasi tarsi žuvis vandenyje – kino klasika (ypač populiarių žanrų filmai) jam gerai žinomi dar iš tų laikų, kai jis dirbo vaizdajuosčių nuomoje ir per dienas žiūrėjo filmus.
Tačiau režisierius nepraleidžia progos ir pažaisti su kino klasika. Dar 2007-aisiais drauge su Robertu Rodriguezu sukūrę linksmą kriminalinę dilogiją „Grindhouse“ (Quentinas savo dalį pavadino „Mirties įrodymu“, o Robertas – „Teroro planeta“) abu draugeliai į savo filmus prikaišiojo neegzistuojančių filmų treilerių. Vienas jų – „SS moterys vilkolakės“ (Werewolf Women of the SS) net buvo reklamuojamas kaip būsimasis režisieriaus Robo Zombie filmas: žiūrovai priėmė šiuos treilerius už gryną pinigą, o Robas Zombie net buvo priverstas viešai pareikšti, kad tokio filmo kurti neketina.
Dabar panašių triukų Tarantino prismaigsto visur – ir jau įprastų melagingų treilerių pavidalu, ir Leonardo DiCaprio veidą bei jo personažo pavardę įterpdamas į klasikinius filmus (pvz., vietoje Steve‘o McQueeno į „Didįjį pabėgimą“), ir į filmų plakatus (dažniausiai jau minėtų itališkų vesternų, kurie septintojo dešimtmečio antroje pusėje buvo gaminami masiškai ir ėmė nurungti tradicinius amerikietiškus).
Būtent todėl į kino žvaigždes iš antrarūšių filmų niekaip neiškopiančiam Rikui Daltonui prodiuseris („ne Švorcas, bet Švarcas“ – taip prisistato ironiškai šį tipažą keliuose epizoduose suvaidinęs Alas Pacino) pasiūlo važiuoti filmuotis į Italiją, iš kurios galima namo sugrįžti tikra kino žvaigžde. Beje, būtent taip tada atsitiko Clintui Eastwoodui, kuris Amerikoje beveik dešimt metų vaidino antrarūšiuose filmuose bei serialuose, o tikra žvaigžde tapo Italijoje nusifilmavęs trijuose režisieriaus Sergio Leone‘s „spagečių vesternuose“.
Kur kas blankesni filme yra tikri, o ne išgalvoti personažai. Režisierių Romaną Polańskį (Rafałas Zawierucha) iš šokančių statistų minios Playboy šefo Hugh Heffnerio surengtame vakarėlyje galima atskirti tik iš kostiumą puošiančio balto žabò. Jo žmonai Sharon Tate skirta kur kas daugiau dėmesio, bet dėl jos vaidmens Kanuose feministės režisierių pavadino seksistu. Nepatikėsite, bet pagrindinis dabartinių aktyvisčių už moterų viršenybę priekaištas buvo tai, kad žavi aktorė Margot Robbie filme per mažai kalba, o tai jau akivaizdus genderinio lygiateisiškumo principų pažeidimas (!). Vargšė aktorė net bandė ginti režisierių nuo įtūžusių aktyvisčių: „Manau, kad scenos ekrane įrodo, jog mano personažą pavyko puikiai perteikti ir be žodžių“.
Dar mažiau pasisekė legendiniam kung fu filmų „mušeikai“ Bruce‘ui Lee: nors jį vaidinantis Mike‘as Moh į prototipą labai panašus, bet jis greičiau atrodo kaip karikatūriškas personažas – iš jo ir Brado Pitto parodijinės dvikovos scenos neįmanoma suprasti, kodėl dar ir dabar „drakonas“ Bruce‘as yra laikomas veiksmo filmų legenda.
P.S. Po premjeros Kanų kino festivalyje Quentinas Tarantino paprašė visų, kas rašys apie filmą, neatskleisti finalo. Nesiruošiu ignoruoti šio režisieriaus pageidavimo, todėl apie finalą nepasakysiu nieko. Daugiau nė žodžio…
Taip pat skaitykite: Geriausi XXI amžiaus kino filmai pagal išleidimo metus
