Sakralinės aukos kaina: „Šventojo elnio nužudymas“

Paskelbė: Data: 2019-03-17 07:06

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "The Killing of a Sacred Deer" kadras

Ir šiemet, išdalijus Oskarus neišvengėme tradicinių komentarų, kad dauguma laureatų buvo lengvai prognozuojami, o kai kurios JAV Kino meno ir mokslo akademijos paauksuotos statulėlės atiteko „ne tiems“. Krenta į akis ir per didelis kai kurių filmų atotrūkis tarp gausių nominacijų ir super kuklaus rezultato. Tik vieną Oskarą iš aštuonių galimų gavo lyderių laikyta „Valdžia“, apdovanota tik (!) nominacijoje „geriausiam grimuotojui ir plaukų stilistui“ (palyginkime su taip pat vieninteliu Auksiniu gaubliu, bet visai kitoje kategorijoje – už geriausią pagrindinio vaidmens (Christianas Bale‘as) atlikimą. Panašus paradoksas pastebimas ir su „Favorite“ – iš dešimties (!) nominacijų – tik vienas Oskaras (čia jau absoliuti sinchronizacija su Auksiniu gaubliu – abu apdovanojimai atiteko XVIII a. Anglijos karalienę Aną suvaidinusiai Olivijai Colman). Abiejų filmų atveju norėtųsi pasakyti – nepelnytai mažai! „Valdžios“ ignoravimą dar galima pateisinti politiniais sumetimais – labai jau politiškai įaudrintoje prezidento Trumpo Amerikoje negailestingai aukščiausios valdžios ciniškas manipuliacijas kritikuojantis filmas labai neparankus. Ramesniame politinės įtampos kontekste rezultatas, norisi tikėti, būtų visai kitoks.

Kas kita – „Favoritė“, taip pat atskleidžianti aukščiausio valdžios dvaro intrigas, bet su dabartinėmis realijomis nebeturinti nieko bendra. Teko girdėti versijų, kad šio filmo režisierius graikas Yorgosas Lanthimosas tokiu būdu buvo priverstas susimąstyti, kokio kino kategorijai jis dabar priklauso. Akivaizdu, kad „Favoritė“ – objektyviai geras filmas, tik ne visai aišku, į kokią lentyną jį reikėtų padėti. Iš pirmo žvilgsnio tai tradicinė kostiuminė istorinė drama su nemažu biudžetu, prabangiais kostiumais bei interjerais ir pirmojo ryškumo žvaigždėmis pagrindiniuose vaidmenyse. Bet gretinti su gerai žinomomis istorinėmis dramomis, pagamintomis tradiciniame Holivude, šį filmą sunku dėl pernelyg pašaipaus tono ir karikatūriškai pavaizduotos karališkų intrigų aplinkos (tradiciniams istoriniams filmams labiau dera aristokratiška elegancija, maloniai žvilgsnį glostančios kompozicijos, būties lengvumas ir rafinuotas stilius). O kas dėl paties režisieriaus, tai jo situacija gana dviprasmiška: jis dabar atrodo pasiklydęs „niekieno žemėje“, nes savanoriškai paliko jį išgarsinusį autorinį filosofinį kiną ir nusigręžė nuo jo gerbėjų, bet dar neįvaldė didžiosios kino komercijos dėsnių ir meno patikti plačiajai publikai paslapčių.

The Killing of a Sacred Deer 10

Kur kas komfortiškiau Yorgosas Lanthimosas jautėsi kurdamas „Omarą“ (angl. The Lobster, 2015), kai nebuvo susaistytas konkrečios istorinės epochos reikalavimais, nes nevaržomai fantazavo apie abstrakčią netolimą ateitį, kurioje nauji įstatymai primygtinai reikalauja, kad niekas neturi teisės likti vienišas (išsipildė šimto metų senumo Rusijos utopistų šūkis „Mes priversime jus būti laimingais!“). Jei per nurodytą laiką vienišiai nesusiranda jiems tinkamos poros, jie paverčiami gyvūnais, kuriuos patys pasirenka.

Killing of a Sacred Deer 5

Siurrealizmo meistro Luiso Buñuelio talento vertas „Omaras“ yra daugiasluoksnė fantastinė distopija, dar viena „puikaus naujo pasaulio“ versija, kurioje natūralus žmogiškas laimės troškimas realizuojamas visai ne taip, kaip apie tai svajota.

The Killing of a Sacred Deer 6

Daug literatūrinių asociacijų žadina ir kitas Yorgoso Lanthimoso filmas „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. The Killing of a Sacred Deer, 2017), kurio pavadinimas ir kai kurios situacijos yra aiški nuoroda į Senovės Graikijos mitų pasaulį. Konkrečiai, į istoriją apie graikų vyriausiąjį kariuomenės vadą Agamemnoną, kuris vykdamas į Trojos karą užsitraukė deivės Artemidės pyktį, nes užmušė jos šventą gyvūną. Užpykusi deivė sustabdė vėją, kad graikų karo laivai negalėtų toliau plaukti. Numalšinti Artemidės pyktį galėjo tik kruvina auka, ir Agamemnonui teko pasmerkti mirčiai savo gražuolę dukterį Ifigeniją (labai įspūdingai šis aukojimo aktas aprašytas prieš keletą metų į lietuvių kalbą išverstoje Madeline Miller knygoje „Achilo giesmė“).

The Killing of a Sacred Deer 2

Tačiau „Šventojo elnio nužudymas“ nėra, kaip galėtų pasirodyti, Euripido aprašytos mitologinės istorijos ekranizacija, o sudėtingas pasakojimas apie šiuolaikinį kardiochirurgą Stiveną (jį vaidina Colinas Farrellas, atlikęs pagrindinį vaidmenį ir filme „Omaras“), kuris, būdamas neblaivus, nesėkmingai operavo ligonį ir dabar bando išpirkti savo kaltę, bendraudamas su mirusiojo šešiolikmečiu sūnumi Martinu. Pradžioje judviejų santykiai atrodo dviprasmiškai, tačiau netrukus vaikinas ima piktnaudžiauti savo globėjo gerais ketinimais, ir Stiveno šeimą užgriūva nelaimių lavina, kurią sustabdyti galima tik sakralinės aukos kaina.

The Killing of a Sacred Deer 7

Kanų festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotame filme daug absurdiškų situacijų ir lengvos ironijos, bet artėjant finalui spalvos tirštėja ir siužetas, kaip įprasta šiam režisieriui, virsta varginančia intelektualia šarada.

The Killing of a Sacred Deer 8

Galima būtų „Šventojo elnio nužudymą“ pozicionuoti kaip dar vieną siaubo trilerį apie fatališką klaidą, padarytą praeityje, kuri nepripažįsta senaties ir pasiveja nusidėjėlį pačiu jam netinkamiausiu metu. Gal kito režisieriaus rankose panašus siužetas ir būtų realizuotas būtent taip. Tačiau metaforas mėgstančiam Yorgosui Lanthimosui tai būtų pernelyg lengva ir neįdomi užduotis. Režisieriaus tikslai visai kitokie: jis, kaip visi didieji senovės Elados dramaturgai, už tragiškų likimo smūgių uždangos nori įžvelgti aklos lemties ir blogio iracionalumo jėgų kontūrus.

Killing of a Sacred Deer 3

Režisierius siūlo šiuolaikiniam žiūrovui, kaip dabar madinga sakyti, „palikti komforto zoną“, pamiršti amžiną skubėjimą (už kurio dažniausiai slypi karštligiškas trypčiojimas vietoje) ir pasinerti į hipnotizuojančią nenumaldomai artėjančio blogio atmosferą. Ne staiga ir be jau pirmuose kadruose už gerklės griebiančio siaubo, bet palengva artinantis prie šokiruojančių atradimų ribos, už kurios nustoja galioti bet kokie racionalūs sprendimai. Artėjimą prie lemtingos ribos režisierius „orkestruoja“ meistriškai: beveik valandą trunkančioje ekspozicijoje neskubiai vienas kitą keičia kino kameros judesiai kardiologinės klinikos koridoriais, daug nerišlių ir keistai atrodančių pokalbių, primygtinai teatrališka aktorių vaidyba, lyg antikinės dramos inscenizacijoje tariamos frazės, nemažai iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingų detalių – visa tai panašu į rafinuotai spendžiamų spąstų sistemą, slopinančią žiūrovo budrumą, kad reikiamu momentu smogti visų į vieną vietą surinktų detalių emocinėmis salvėmis. Nerimo atmosferą kuriančioje muzikoje ypač išsiskiria styginių instrumentų parafrazės. O neretai iš aukščio į filmo herojus žvelgianti kamera (kartais toks rakursas gražiai vadinamas „Dievo žvilgsniu“) čia turėtų simbolizuoti nuolat žmones stebinčias aukštesnes jėgas, kurios ir yra tikrieji visų mūsų gyvenimų režisieriai.

Kai kas lygino „Šventojo elnio nužudymą“ su Stanley Kubricko „Švytėjimu“ ar kitu šio režisieriaus filmu „Plačiai užmerktos akys“ (ypač komentuodami Stiveno ir jo žmonos, kurią vaidina Nicole Kidman, intymių žaidimų scenas). Pagrįsti visų trijų filmų panašumus ir skirtingumus galima, argumentų neturėtų pritrūkti. Tačiau visai gali būti, kad netrukus kai kurie ateityje sukurti filmai bus lyginami su „Šventojo elnio nužudymu“.

Taip pat skaitykite: „Mokytojas“: Jei svajoji tapti milijardieriumi, sugalvok naują religiją

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt