Vasario 17 dieną jau trečią kartą minima Nacionalinė emancipacijos diena (NED). Iniciatyvos, skirtos skatinti diskusijas apie lyčių lygybę ir demokratijos kokybę Lietuvoje, simboliu iš karto tapo menininkės Eglės Tamulytės-Shaltmiros Vytė.
Shaltmira yra kontraversiška kūrėja, metanti iššūkius socialinėms normoms bei kvestionuojanti valdžios struktūras. Menininkė pati save pristato kaip provokuojančią, tiesmuką, o savo darbų estetikai įkvėpimo semiasi iš „juodojo metalo, alcheminių iliustracijų bei dvasinių senovės civilizacijų studijų“.
2014 m. Shaltmira iškilo į viešumą su sava Lietuvos Respublikos herbo versija Vyte. Šis darbas išgąsdino dalį Lietuvos dailininkų bendruomenės ir sukėlė viešą diskusiją, ar raita moteris herbe yra valstybės simbolio niekinimas ar vis dėlto pretenzija į lyčių lygybę?
Šiandien su Shaltmira kalbamės apie skirtingų visuomenės grupių reakciją į moterį ant žirgo, feminizmą bei protesto kultūrą Lietuvoje – temas, kurios bus aptariamos ir šių metų Nacionalinei emacipacijos dienai paminėti skirtoje konferencijoje.
Kaip gimė Vytės kaip herbo idėja?
Kaip žaidimas. Rūta Jankauskaitė, plačiau žinoma Marlos Singer pseudonimu, savo Facebooko skelbime buvo aprašius, ką darytų, jei būtų prezidentė. Ir vienas iš punktų buvo, kad duotų Shaltmirai perpiešti Lietuvos herbą. Aš kaip atsakymą komentaruose greitai paskelbiau savo sukurtą Vytės versiją.
Kaip manai, kokią simbolinę rolę atlieka Vytė?
Paskelbus darbą, kilo galios debatai, kas gali sėsti ant žirgo ir kas negali. Ši vieša diskusija įgavo filosofinę plotmę bei išsirutuliojo į reiškinį, formuojantį ir šiandienos feministinį, lygybės ir žmogaus teisių diskursą Lietuvoje. Vytė įgavo simbolinę prasmę, ji veikė kaip katalizatorius diskusijoms, kurios identifikavo valstybės stigmas ir problemas.
Kokias reikšmes Vytei suteiki tu?
Vytei buvo suteiktos labai aiškios prasmės ir vizualiniai kodai, kurie identifikuoja nuorodas į tam tikras visuomenės grupes. Pavyzdžiui, mano labiausiai žinomoje herbo versijoje Vytė atsiranda žaliame fone su pankiška skiautere ir su neformalų kultūroms būdingais atributais. Tai nuoroda į skirtingai atrodančių, skirtingai besirengiančių, skirtingai galvojančių, nonkonformistų, nepritampančių prie visuomenės, maištaujančių ir besipriešinančių žmonių diskriminaciją.
Ji taip pat buvo pasirinkta rodyti dar kažkodėl diskutuojamą moterų plaukuotumo klausimą. Vizualiai matomi plaukai vis dar suprantama kaip tabu. Išsilaisvinti nuo suformuoto standarto galime akcentuodami ir rodydami tuos vadinamus „netobulumus“, kurie yra visiškai normalūs, adekvatūs ir turėtų būti absoliučiai priimami.
Taip pat buvo pasirinkti kiti elementai… Pavyzdžiui, mano originalioje versijoje ant marškinėlių buvo užrašyta kebab. Pačioje Nacionalinės emancipacijos dienos naudojamoje versijoje šio užrašo nebuvo – iniciatorės paprašė nuimti, kad nekiltų dar papildomų nesusipratimų. Tai buvo mano tokia pastaba ir socialinė kritika lietuviams, kurie yra dideli mėgėjai užsienietiškų produktų ir paslaugų, bet vis dėlto išlieka labai ksenofobiški ir nenoriai įsileidžia užsieniečius į pačią Lietuvą.
Čia įžvelgiu tokį dviveidiškumą, kurį aš ir akcentavau savo darbe. Todėl mano idėja buvo vaizduoti moterį ant žirgo kaip tiesioginę opoziciją vyrui. Padėjau jai suteikti amazonės, moters karės išvaizdą ir naudojau tai sustiprinančius vizualinius elementus. Taip pat kūriau neprarasdama savotiško humoro jausmo, kad Vytė būtų gyva šmaikšti iliustracija. Aš įsivaizdavau, kad tokio požiūrio reikia tiek pačios Lietuvos gyvenime, tiek šalies valdyme – tiesiog drąsių moterų, kurios nebijo paimti, taip sakant, vairą ar kardą į savo rankas ir įnešti truputėlį balanso.
Po Vytės sukūrimo viešumoje pasirodė įvairių reakcijų į tavo darbą. Kaip manai, kodėl jos buvo intensyvios?
Viskas prasidėjo nuo diskusijų su Pamėnkalnio galerija dėl Vytės plakato kabinimo vitrinoje. Galerijai persigalvojus ir nusprendus neeksponuoti mano darbo, parodos kuratorė papasakojo, kad galerijos vadovybė baiminosi, jog Vytė sukels per daug skandalų ar visuomenės pasipriešinimo. Bet nuo tada ir prasidėjo skandalai, kuriuos pasigavo žiniasklaida. Buvo klausiama, kas čia per cenzūravimas? Kodėl jaunų menininkų darbų negalima rodyti Dailininkų sąjungos galerijoje?
Po straipsniais internete atsirado šimtai komentarų. Daugiau nei 200 iš jų (suskaičiavau) man buvo grasinama fiziniu smurtu, mirtimi. Ir dar su visokiais kūrybingais pasiūlymais, ką man reikėtų piešti. Tai rodo, kad žmonės turi tokios užspaustos ir neišreikštos agresijos, kad tik ieško progos, kur galėtų išsisakyti, o taip lyg ir parodo savo tikrąjį veidą. Tada kyla klausimai, kas čia ką išniekina ir kas čia yra tie, kurie iš tikrųjų tyčiojasi. Man pasirodė, kad kuo labiau žmonės puola, tuo daugiau jie turi kažkokios baimės. Jei jie būtų stabilūs, tai pažiūrėtų į paveiksliuką, nusijuoktų, praeitų ir pamirštų.
Kodėl, tavo manymu, Vytė – meninis projektas – tapo baimės objektu?
Mūsų visuomenės gyvena patriarchate. Šis modelis mums yra įskiepytas į pasąmonę. Todėl tam prieštaraujanti informacija yra matoma kaip grėsmė. Jei moteris išreiškia savo nuomonę ir pasisako, tai ji pasitraukia iš savo tradicinės nuolankios, tarnaujančios ir palankios valdžiai pozicijos. Todėl begalė komentarų buvo iš vyrų. Vienas politikas sakė, kad jei būtų mano tėvas, tai už piešinį man „duotų diržiuko“. Koks požiūris yra, jei per televiziją išgirstame tokius politikų pasisakymus, komentuojančius suaugusios menininkės darbus? Kvestionuojant nusistovėjusias normas, neišvengiamas pasipriešinimas, nes geriausia, kad tu nekvestionuotum – tai palankiausia tiems, kurie dominuoja ir valdo.
Paminėjai normų kvestionavimą. Kaip tu manai, ar menas turi specifinę rolę, atsakomybę kelti klausimus dėl nusistovėjusių konvencijų, mesti joms iššūkius ir t. t?
Kiekvienas menininkas jaučia, ar turi pareigą, ar turi pašaukimą. Turi sau atsakyti, ar nori sukurti darbų, kurie priverstų susimastyti ne tik tave ar tavo draugus, bet ir kitus žmones šalies ar gal net pasaulio mastu, atsižvelgti į gilumines bendražmogiškas problemas, galbūt išreikšti savo poziciją ar socialinę kritiką?
Tikrai ne kiekvienas menininkas, ne kiekvienas meno kūrinys turi tokią funkciją ir ne kiekvienas jaučia tokią pareigą. Aš, matydama visuomenėje vykstančius politinius įvykius, susijusius tiek su žmogaus teisėmis, tiek su lyčių vaidmenų suvokimu, jausdavau ir kartais jaučiu norą kažkokiu būdu prisidėti prie alternatyvų parodymo: naudojant simbolinę kalbą duoti signalą žmonėms, kad gali būti ir kitaip. Ne tik kurti darbus ir sakyti, kad dabar nukaposime visiems vyrams galvas ar panašiai, bet rodyti kažkokią pozityvią alternatyvą. Pavyzdžiui, išaukštinti moteris ne vien tik kaip vaikų augintojas ar maisto gamintojas, bet ir kaip stiprias kares, kaip galinčias būti galios ir valdžios pozicijose, kurių balsai yra girdimi ir joms jaučiama pagarba.
Kad menas gali būti socialiai atsakingas rodo ir Vytės pavyzdys – tavo darbas tapo Nacionalinės emancipacijos dienos simboliu. Koks tavo santykis su tuo?
Aš visą gyvenimą dirbu ir kalbu apie tai, kaip mes turime vieni kitus įgalinti ir emancipuoti. Todėl tai, kad Vytė tapo tokios stiprios iniciatyvos – Nacionalinės emancipacijos dienos – simboliu, yra didžiulė garbė. Vytė praėjo per daugybę skirtingų kontekstų ir tapo istorija, tapo praktiškai amžina. Dabar žmonės dirba su Vyte ir tai yra nuostabi tąsa – ji jau pati gyvena savo gyvenimą. Tai, kad emancipacijos diskursai vyksta po mano vizualiniu simboliu įkrauna dar daugiau galios ir prasmės pačiam darbui. Todėl tikrai jaučiuosi, kad šitas darbas turi vertę.
Jei jau kalbame apie moterų emancipaciją, galime pakalbėti ir apie feminizmą. Koks tavo santykis su feminizmu? Ką manai apie jo apraiškas Lietuvoje?
Feminizmas – tai yra didelė skėtinė sąvoka, po kuria telpa daug skirtingų žmonių ir kartais daug nesusikalbėjimų. Man pagrindinė feminizmo esmė yra ne iškelti moteris aukščiau vyrų, bet siekti, kad visos prigimtinės teisės, kurias mes atsinešame, kai gimstame, būtų išlaikytos ir atspindėtos visuomenėje. Todėl aš feminizmo sąvoką daugiau asocijuoju su žmogaus teisėmis. Būtent feminizmas man atrodo naudingiausias, kad dirbtume ta linkme ir siektume balanso atkūrimo. Kai matau kažkokią socialinę, rasinę nelygybę ar bendrai diskriminaciją, tai jaučiu savo, kaip žmogaus, pareigą įsikišti ir vienu ar kitu būdu padėti atstatyti pusiausvyrą. Tokį darbą aš matau kaip naudingą.
Ką bendrai manai apie protesto kultūrą Lietuvoje?
Visi protestai ir visokios radikalios akcijos išreiškia pačių dalyvaujančių žmonių poziciją. Kartais gali būti tokia bloga situacija, kad nežinai, ko griebtis ir tada turi padaryti kažkokį absoliučiai radikalų ir galbūt žostką feministinį performansą (kaip, pavyzdžiui, Pussy Riot performansai cerkvėje). Visa tai kyla iš nihilizmo ir desperacijos: kai nepavyksta eiti ir kalbėti, kai jau išbandai įvairius įrankius ir niekas nepasiteisina, kartais reikia imtis ir tokių drastiškų priemonių. Pavyzdžiui, pasitelkti chaoso faktorių, kai viską sujauki tam, kad padarytum vietą kūrimui iš naujo. Sukurdamas skandalą bent kažkokia prasme gauni dėmesio ir tada pakyli į tą poziciją, kur tavo balsas klausomas, kur jau gali išsakyti, kas iš tikrųjų yra blogai.
Lietuvoje daug visokių protesto akcijų yra buvę ir man pačiai teko jose dalyvauti. Bet paskutiniu metu nebedarau iniciatyvų, siekiančių negatyviai provokuoti, nes manau, kad dabar yra svarbiausia užmegzti pokalbį. Žiūrėti, kaip ir kokiomis ne karinėmis, o edukacinėmis priemonėmis mes galime pasiekti rezultatų. Pavyzdžiui, netgi šitas mano darbas, Vytė, kuris yra naudojamas kaip simbolis, yra edukuojantis: vien žiūrint į šį darbą žmogus gali susipažinti su Lietuvos situacija ir problemomis. Viskas susiveda į edukaciją. Kuo daugiau bus tokių renginių ir akcijų kaip NED, kurios pagarbiai ir diplomatiškai kalbasi, tuo labiau judėsime į priekį.
