Skulptorius Ogiustas Rodenas – didžiausios svajonės pasiekiamos tik sunkiai dirbant

Paskelbė: Reda Čiečkiūtė Data: 2015-06-20 02:35

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Ogiustas Rodenas, tai vienas iš žymiausių XIX amžiaus Prancūzijos skulptorių, impresionizmo atstovų, sukūręs tokius temperamentingus šedevrus kaip „Mąstytojas“, „Pragaro vartai“, Viktoro Hugo portretas, „Bučinys“ ir t.t. Manoma, kad Mikelandželo kūrybos pavyzdžiai pastūmėjo Rodeną impresionizmo stilių perkelti į skulptūras. Menininko pavyzdys tik įrodo, jog sunkus, didelis darbas ir begalinis noras padeda pasiekti išsvajotąjį tikslą. O kanonų ir akademizmo nesilaikymas, kad ir kaip beprotiška, tai atrodė senais laikais, padarė jį garsiu iki šių dienų.

Sunki vaikystė

1840m. Paryžiuje gimęs Ogiustas gyveno labai vargingai, jo tėvai auginę dar dvi, bet vyresnes dukteris visaip bandė prasimanyti pinigų ir išgyventi. Jaunasis menininkas jau nuo mažens pradėjo piešti, tai dažniausiai darė ant senų ir nebereikalingų laikraščio lapų, o piešdavo jis su tetos dovanotais pieštukais, nes ji vienintelė nebandė užgožti vaiko talento. Ogiustui teko susidurti su tėvo prieštaravimais ir bandymais vaikui paaiškinti, jog iš meno jis neišgyvens, vaiko talento neįžvelgęs tėvas net neleisdavo jam piešti. Atrodo, kad tokie grasinimai vaiko norą tik stiprino –  Ogiustas tai darė slapta. Laikui bėgant jis pradėjo lankyti mokyklą, kurioje menas buvo uždraustas vaisius. Kartą pagautas piešiantis jis buvo nuplaktas. Metęs mokyklą, nes mokytis jam sekėsi labai sudėtingai, po kiek laiko su sunkiai išgautu tėvo sutikimu, Rodenas pradėjo lankyti Dekoratyvinės dailės mokyklą. Ypač artimus santykius jis palaikė su savo seserimi Mari, kuri ir užstojo savo brolį nuo tėvo bei finansiškai ir morališkai rėmė Ogiusto  norą mokytis šioje mokykloje. Popietes su bendramoksliais leisdavo Luvre, kur bandydavo atkartoti Mikelandželo ir Rembranto darbus. Tačiau, nuo pat vaikystės taip norėjęs tapti dailininku pamažu pieštukus keitė į molį ir pradėjo lipdyti. Nepaisant didelio noro lipdyti, jis net tris kartus bandė stoti į Dailės mokyklą, bet visada nesėkmingai. O net prancūzų patarlė sako: „Menas tik ten, kur Dailės mokykla.“

Darbas, darbas ir dar kartą darbas

Ogiustui nesisekant įstoti į išsvajotąją Dailės mokyklą, jis susilaukė dar vieno skaudaus sukrėtimo. Netikėtai, sunkiai susirgusi peritonitu, jo dvejus metus vyresnė sesuo Mari mirė. Tai buvo vienas didžiausių vyro išgyvenimų, jis jautėsi kaltas dėl sesers mirties. Ramybės ir savo pašaukimo Rodenas patraukė ieškoti į Šventojo sakramento ordiną. Šventojo sakramento ordino vyresnysis tėvas Eimaras ir buvo tas žmogus, skaitinęs Ogiustą nenusisukti nuo Dievo suteikto talento ir nenustoti lipdyti. Jis net sutiko jam pozuoti. O Eimaro biustas buvo pirmasis Rodeno kūrinys vėliau nulietas iš bronzos. Beveik metus praleidęs vienuolyne ir išėjęs, jis susirado ornamentų lipdytojo darbą, ėmėsi dailidės darbų, darė mažas dekoratyvines statulėles. Tačiau toks darbas menininko netenkino, nes buvo per daug monotoniškas. Vyras norėjo tik vieno – lipdyti. Rodenas buvo ypač užsispyręs, todėl siekė savo tikslo – tapti garsiu bei pasiturinčiu menininku, kad ir kaip sunku, beprasmiška ir net neįmanoma, tai kartais pasirodydavo.  Todėl, kad ir kaip sunkiai dirbdavo savo svajonių jis nepamiršo ir radęs laisvą minutę kurdavo. Po to, kai salonas 1864m. atmetė jo ilgai puoselėtą „Žmogus su įlaužta nosimi“ biustą, Ogiustas puolė į neviltį, nes tai buvo pirmas net jam patikęs darbas. Netrukus Rodenas pradėjo dirbti meistu pas vieną išmintingą skulptorių Karje-Belezą, kiek vėliau pas Žozefą van Rasburgą. Taip jis daugiau nei 10 metų dirbo kitiems, bet kartu ir mokėsi skulptūros subtilybių.  Kelionė į Italiją ir gėrėjimasis Mikelandželio „Dovydu“  Rodeną stūmė į priekį ir skatino nepasiduoti, Mikelandželas sukėlė supratimą, kad reikia būti savitam. Iš šio menininko vyras išmoko, kad niekada nėra gana mokytis žmogaus autonomijos, jo kūno judesių, o jausmai gali virsti energija. Ir svarbiausio – jei tikrai tiki tuo ką darai, niekas negali tau pastoti kelio. 1867m. baigtas „Bronzos amžius“ buvo stulbinamai panašus į žmogų, tuo metu, tai sulaukė daug kritikos bei kitų menininkų ir žmonių pašaipos, tačiau Rodenui pagaliau nusišypsojo sėkmė ir jis Salono buvo priimtas. Neilgai trukus statula tapo populiariausia ir lankomiausia visame Salone. Menininkas ilgai nesusilaukė sėkmės, nes drąsi ir ekspresyvi, per daug realistiška kūryba tais laikais neatitiko akademizmo kanonų.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Menininko blaškymasis tiek kūryboje, tiek meilėje

Su siuvėja Roza Bere Rodenas susipažino, kai jam buvo 24 metai, sužavėtas moters grožiu jis pasiūlė jai pozuoti naujam biustui. Nors Ogiustui ir toliau rūpėjo tik darbas ir moteriai dėmesio jis nerodė, Roza jį vis tiek įsimylėjo. Po dviejų metų porai gimė sūnus – Ogiustas Eženas Bere, tačiau menininkas taip ir nepripažino savo tėvystės ir su savo sūnumi beveik nebendravo. Nepaisant to, moteris menininkui atidavė visą save, ji tvarkė namus ir studiją, gamino valgyti, rūpinosi sūnumi, vyru ir Rodeno tėvais iki jiems mirštant. Jau tapęs garsiu, menininkas susilaukė nemažai moterų dėmesio, buvo neištikimas savo sugyventinei tai su viena, tai su kita moterimi. Vėliau vyras sutiko ir pamilo jauną menininkę Kamilę Klodel, ji labai skyrėsi nuo Rozos. Kamilė buvo jauna, žavi, išsilavinusi, taip pat nuo mažens pradėjo lipdyti.  Mergina kurį laiką dirbo ir mokėsi jo studijoje. Atrodo, kad tai vienintelė moteris privertusi Rodeną iš tikrųjų „pamesti galvą“, ji tapo menininko mūza, o jų draugystė didžiausiu turtu. Ji pozavo ir žymiajam Rodeno meno kūriniui – „Bučinys“. Tačiau jų keliai išsiskyrė, jaunos moters pradėjo netenkinti, tai, kad Rodenas namuose turi kitą. Kamilės sveikata pradėjo šlubuoti ir ji susirgo nervų liga, moteris buvo uždaryta į beprotnamį, kuriame gyveno iki pat savo mirties. Ši žinia ypač sukrėtė menininką, bet jau buvo per vėlų ką nors pakeisti. Visą tą laiką Rodenas ir toliau gyveno su Bere, nes nuolankumu ir kantrybe pasižymėjusi moteris ir toliau jį mylėjo ir rūpinosi. Begyvenant paskutinius gyvenimo metus Rodenas pagaliau įteisino judviejų santuoką, tačiau Roza ja džiaugėsi palyginti neilgai, nes po kelių savaičių mirė.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Atsidavimas kūrybai

Vis dėlto sunkaus darbo ir nepasidavimo dėka, jis tapo vis labiau pripažįstamas ir mylimas, menininkas gaudavo vis daugiau ir daugiau užsakymų. Tada ir pasirodė žymiausi jo kūriniai: „Mąstytojas“ (1880-1900), tai bene žinomiausia skulptūra visame pasaulyje, ji tapo intelekto ir filosofijos simboliu. Skulptorius nujautė, kad tai gali būti jau paskutinė jo skulptūra, todėl ji turėjo būti tiesiog epinė ir nepamirštama. Jam rūpėjo pavaizduoti ne žmogaus taurumą ar grožį, o patį paprasčiausią žmogų. Ši  skulptūra buvo didelė, nes taip jos autorius išreiškė dideles žmogaus pastangas, kurios susidaro mąstant. Šios skulptūros idėja gimė iš „Pragaro vartų“, kurioje vienoje iš mažų figūrėlių ir galime rasti jos užuomazgų. Prie „Mąstytojo“ jis užtruko 20 metų, nes siekė, jog ji būtų tobula. 1963m. ši skulptūra tapo pati žinomiausiai ir populiariausia visame pasaulyje. Nuo 1992m. „Mąstytojas“ yra Rodeno muziejaus parke.

„Kale miestelėnai“ (1884-1886), Ogiustui Rodenui taip pat buvo patikėta sukurti paminklą didvyriams Kale miestelėnams. Jie gelbėdami savo miestelio gyventojus nuo žudynių 1347m. pasidavė kaip įkaitai Anglijos karaliui Edvardui III. Miestas beveik metus kovojo su Anglija, bet kai suprato, jog tai prie nieko neprives, 6 miestelio vyrai su miesto ir pilies raktais, kilpomis ant kaklų patys nuėjo mirčiai į nasrus. Ši istorija taip įkvėpė Rodeną, kad jis skulptūrą lipdė su dideliu užsidegimu. Tai vienas iš svarbesnių prancūzų patriotizmo paminklų.

 © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Viktoro Hugo skulptūros –  iš viso Rodenas nulipdė 3 Viktoro Hugo skulptūrų variantus. Pirmasis, kai Hugo sėdi ant olos prie jūros, tačiau šis darbas Panteonui pasirodė netinkamas. Šiuo metu jis Rodeno muziejuje. Antroji skulptūra pastatyta ant Viktoro Hugo ir Anri Marteno aveniu kampo, joje Hugo su alegorinėmis moterų figūromis „Tragiškąja mūza“ ir „Vidiniu balsu“. Ir paskutinioji – poeto paminklas Panteonui, šį kartą Hugo buvo stovintis su Šlovės vainiku. Ši skulptūra atrodo realistiška, o visi gyvi bruožai sudaro ritmingą visumą. Rodenas kaip ir prie kiekvieno iš savo darbų, taip ir prie šio skyrė daug laiko ir dėmesio, kad išgautų tokį įspūdingą rezultatą. Po Hugo mirties, kai skulptūra nebuvo užbaigta, Rodenas skaitydavo ką tik pavykdavo rasti apie poetą ir tai bandydavo perteikti savo kūriniui. Deja, kaip ir daugelio savo darbų, taip ir šio, Rodenas taip ir nespėjo pabaigti iki savo mirties.

„Pragaro vartai“ (1880-nebaigti), jie buvo statomi Dekoratyviniam menų muziejui. Kompozicija buvo kuriama pagal Dantės „Dieviškąją komediją“. Vartus sudarė horeljefinė 186 mažų figūrų kompozicija. Menininkui gimė daug idėjų kuriant šiuos vartus, todėl nemaža dalis mažų figūrų iš vartų – virto atskiromis skulptūromis, pavyzdžiui „Trys šešėliai“, kurie puikuojasi ant vartų viršaus yra sukurti kaip atskira skulptūra. „Pragaro vartai“ tobulinti iki pat Rodeno mirties, šio kūrinio menininkas per 37m. taip niekada ir neužbaigė.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Tikslas pasiektas

Rodenas mirė 1917m. buvo pasiturintis, pripažintas, o svarbiausia įgyvendinęs savo svajonę tapti pripažintu skulptoriumi ir po savo mirties paliko pasauliui daug šedevrų. Jo darbai dar ir šiandien garsūs visame pasaulyje, dvaras, kuriame gyveno iki pat mirties virto muziejumi, o pavardė žinoma visame pasaulyje.

 

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt