© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Mano tapimas „A voice for Men“ redaktore, man atrodo keistas ir kartu visiškai natūralus. Keistas dėl to, kad lyčių klausimai man, didžiąją gyvenimo dalį, nepasirodė įdomūs. Visada man buvo savaime aišku, kad abi lytys turėtų turėti tas pačias teises ir atsakomybes. Tuo pačiu, visiškai natūralus todėl, jog suvokiau, kad šios teisės ir atsakomybės nėra visai akivaizdžios.

Moterų problemos tampa visų su tuo susijusių motyvų antraštės, o į feminizmą, kaip į judėjimą, kuris sakosi kovojantis už abiejų lyčių lygybę, iš visų ideologijų, yra žiūrima maloningiausiai. Jei tu ne feministas, tai lyčių ir galimybių lygybės priešas. Tuo pačiu, kiekvienas vyrų teisių klausimas yra ignoruojamas. Drįsimas atkreipti dėmesį į tam tikras vietas, kur dėl vyrų teisių turėtų būti suabejota ar jos apgintos, yra visiška svetimybė tokiai valstybei kaip Švediją, į feminizmą žiūrinčiai kaip į ideologiją, kuriai visi turi paklusti, nebent nori būti išvadinti moterų nekenčiančiais šovinistais. Ir kai yra užsimenamos vyrų teisės ar jos bent aptarinėjamos, paprastai visada tai daroma iš feministų pusės.

Realybė yra tai, kad visiškai absurdiška, jog lygių galimybių debatai jokių tikrų debatų neprimina. Vietoj to tai yra moterų ir vyrų teisių grumtis. Lygybė ir lygios galimybės neturėtų susidaryti iš ginčo kuriai pusei yra blogiau nuskilę ar vienos lyties teisių lyginimo su kita. Daugybėje amžių moterys ir vyrai kovojo vienas kito pusėse. Tai buvo būtina mūsų išgyvenimui. Tai kas vyksta šiais laikas galima būtų palaikyti visišku lyčių karu, kuriame pralaimi ir vyrai, ir moterys.

Aš visada Švediją laikiau labiausiai pažengusią lyčių lygybėje. Kaip ir visose Vakarų valstybėse, švedė, jau daug metų turėjo aiškią teisę balsuoti. Taip pat savaime suprantama yra teisė į išsilavinimą, investavimo galimybes ir dauguma šiuolaikinių švedžių yra profesionalės, ką leido, valstybės suteikiamos prieigos prie darželių. Kad ir kokios buvo ankstesnės kliūtys, trukdžiusios moterims įsigyti išsilavinimą ir norimą darbą, jos jau nebeegzistuoja. Tai Švedijos moterims suteikia galimybes tapti ekonomiškai nepriklausomoms.

Švedų liberalus požiūris į moters seksualumą yra gerai žinomas už šalies ribų. Nieko keisto, kad filmas „One Summer of Happiness“ turėjo teisę būti rodomas jau 1951 metais, net ir turėdamas intymių scenų, kas buvo visiškai neįsivaizduotina kitose to meto valstybėse. Šiais laikais niekas neabejoja moters teise į savo kūną ir seksualumą.

Todėl, itin nustebusi, per praėjusius kelerius metus vis labiau pastebėjau, kad daugiau ir daugiau žmonių pradėjo teigti, jog lyčių lygybei gresia pavojus ir, kad feminizmo dabar reikia kaip niekada. Savaime aišku aš savęs pradėjau klausinėti „Kodėl?“ „Dėl ko?“ „Kas atsitiko, ir kodėl viskas iki to priėjo?“

Smalsumo ir naivumo, kad į lyčių klausimus reikėtų žiūrėti objektyviai, vedama aš pradėjau vis daugiau ieškoti informacijos ir šiuo klausimu domėtis. Ką radau, tai baisų lyčių problemų debatą, pasislėpusį po feminizmo skėčiu. Šio tipo feminizmas, kurio visi turėjo laikytis, buvo ne tik paremtas klaidingomis ir netinkamomis prielaidomis, taip pat pastebėjau, jog kiekvienas iš karto nepriimantis jo šventų doktrinų ar drįstantis jomis suabejoti, iškarto yra apipilamas priekabomis ir užgauliojimais. Pasirodo, kad pragare egzistuoja ypatingas kampas tiems, kurie drįsta kritikuoti šventąją feminizmo dogmą.

Būdama „AVfM“ redaktore, visus savo straipsnius spausdinsiu tikruoju vardu. Vieniems tai pasirodys kvaila. Kitiems – drąsu. Man asmeniškai, tai yra aiškus sprendimas neišlikti anonimiškume. Neturiu nieko, ką turėčiau slėpti, ar dėl ko turėčiau gėdytis. Aš esu už lygybę ir lygias galimybes abejoms lytims. Man atrodo, kad ir vyrai ir moterys turėtų būti vertinami vienodai. Aš nesu nei homofobė, nei rasistė, nei lyčių rolių konservatorė ar bet kokia kitokia niekadėja, kaip išvadintų tą, kuris abejoja feminizmo šventumu. „AVfM“ yra daugiausiai, judėjimas dėl vyrų teisių problemų, bet mano įsipareigojimas remiasi tikėjimu, kad ir vyrai ir moterys turėtų turėti sveikesnį ir labiau niuansuotą lyčių teisių klausimų debatą. Dėmesio suteikimas, ilgą laiką apleistoms, vyrų problemoms tolygiai padės ir vyrams, ir moterims.

Man svarbiausios problemos yra:

  • Besitęsiantis berniukų pažangos prastėjimas mokyklų sistemose
  • Didelis, praneštų seksualinių nusikaltimų skaičius, įskaitant ir neregistruotos bylas bei jų neregistravimo priežastis
  • Kasdienis abiejų tėvų dalyvavimo vaiko gyvenime būtinumas

Lyčių lygybė nėra galios ginčas tarp lyčių. Tai yra pastanga tinkamai iškelti moterų ir vyrų problemas. Tai yra pastanga iškelti žmonių problemas.

Mes visi dėl to tapsime tik geresni.

 Annelie Sjoberg

avoiceformen.com

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: