© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Kol toks Andrius Užkalnis toliau vaidina vienintelį maisto kritiką Lietuvoje, ne tik proteguodamas draugus ir žurnalistus-vidutinybes bei pamiršdamas rimtesnius-įdomesnius šios šakos atstovus kaip provincijos barų recenzentas Jonas Pakalnis ar tas pats Kauno ir kitų miestelių guru Plečkus Maraitis, bet ir skaičiuodamas, kiek tūkstančių eurų reikėtų išleisti norint jį pasivyti (įdomu, per kurią vietą cheche), tęsiame nesumeluotas kulinarines keliones, kurios mus vėl atvedė į seną-gerą Alytų!

Beje, ar greitai išmokote atpažinti ir pamėgdžioti Alytaus dialektą? Man reikėjo bent keletos savaičių, užtat dabar laisvai galiu maivytis, šnekėdamas pakeltu skubančiu olytietišku balseliu: bet atužinai, kur čiatiekebabai geriausi, nagi ten netoliprieangelo. Svarbiausia šnekėti su užsivedimu, lengvai rėkiant, truputį primenant suvalkus, visa kita padarys Jūsų vidinis alytiškis.

Apie ką paprastai susimąstote, pamatę įstaigą, skambiai pasivadinusią restoranu? Brangu? Mažos porcijos? Reikia ateiti gražiai apsitaisius? Puikiai tinka pasipiršti (na tai kas, kad omaras kainuos šimtą litų…)? Na… kartais šioje vietoje galima ir apsigauti.

Įėjęs į restoraną „Vaidila“, pamatau prie baro stovinčias ir kažką vangiai aptarinėjančias tris mergaites. Žodis „mergaitė“ čia gal ir ne visai tinka, bet nieko gražesnio, deja, šį vakarą nesugalvoju. Taigi mergaitėms supratus, kad aš čia kažką darysiu (matyt, užsuka šiaip daug visokiausių neaiškių prašalaičių), šios sutartinai prasiskirsto kas sau, ir lieku vienas face to face su viena iš spaliukių kolektyvo. „Jūs valgysite ar gersite?“ – esu užklumpamas tikrai nekasdienio klausimo. „Manau, ir tą, ir tą.“ Padavėja nusišypso ir atneša meniu. Pagalvoju, kad jei ji dirbtų, pavyzdžiui, Vokietijoje, menedžeris atskalpuotų vargšę už bereikalingai sugaištas penkiolika sekundžių.

Prie „Vaidilos“ interjero kibti negali: skoninga aplinka, patogūs krėslai, viliojantis prabangaus alkoholio šaldytuvėlis, jauki prietema, dideli langai. Tačiau meniu… Nesuprantu, kodėl sukišus en tūkstančių į bendrą estetetiką, pagailima dar kelių šimtų skoningam meniu išpildyti. Tokį pateikti galėtų nebent spurginė ar pieno baras, bet ne šešto Lietuvos miesto restoranas, įsitaisęs pačiame centre. Nelabai gelbsti ir meniu aliuzijos į „Pulp Fiction“ (pritaikyta specialiai mėsainiams).

Dar vieną antausį baltų dvasininkui išrašome už tai, kad tingi atnaujinti meniu. Aš iš bėdos vos neužsisakiau „Švyturio Balto“, laimei, pastarojo nebuvo. Kokiomis telepatinėmis galiomis galėjau sužinoti, kad dar yra ir „Vilkmergės Kvietinis“? Per atsitiktinumą prasižiojusi padavėja išgelbėjo mano kailį. Bent jau trumpam.

Grįžtant prie restorano, kaip pačio savaime, temos: kainos „Vaidiloje“ – kaip vidutiniškoje Kauno kavinėje. Patiekalai – taip pat apsieina be bruknių uogienės, sviesto ančių užpakaliuose ar briedžio ragų užtepėlės. Prabangiausias patiekalas – 200 gramų steikas – kainuoja viso labo apie vienuolika eurų. Tiesa, čia platesnis gėrimų, ypač vyno, meniu. Išsirenku jautienos burgerį. Esu įspėjamas, kad: „mes čia viską vietoj darom, tai užtruks“. Ką gi, mažieji dzūkai-pagyrūnai, palaukime.

Mėsainio ruoša išties užtruko apie dvidešimt-dvidešimt penkias minutes, bet sodrus kvietinukas, wi-fi ir nieko vaizdas pro langą neleido man ir mano skrandžiui kankintis.

Štai, pagaliau jis! Bet kodėl toks mažas? Na gerai, paragaukime. Sulig antru kąsniu mėsainis pradeda lūžti, nepadeda nei medinė špaga per vidurį. Sulig trečiu kąsniu, suvokiu, kad mėsos – gal net daugiau, nei reikėtų, tačiau ji paruošta be idėjos, be pagardų. Jokio subtilumo, jokios vilionės, jokios preliudijos. Jaučiuosi tartum dvylikametis, užgrūdintas pornografijos: jokių naujų patirčių, gryna mechanika. Tas pats pasakytina ir apie sūrį: kadangi pats dar nesu senas, pamenu, kaip mikrobangėje su broliu šildydavomės mamos kotletus su fermentinio sūrio atpjova ant viršaus. Labai panašiai chaltūrina ir „Vaidila“. Nors ir vertinu skonių ir produktų nepermaišymą patiekale, vis dėlto didelio gabalo jautienos maltinio, fermentinio sūrio užriekos, kelių gabaliukų pomidoro ir poros griežinėlių raudonojo svogūno burgeryje man maža. Bulvyčių buvo mažokai, o česnakinis padažas buvo veik koncentruotas česnakas. Dar suprasčiau, jei tai būtų šiaip užeiga Žiežmariuose, bet vietoje, vadinančioje save restoranu…

Gal truputį ir sutirštinau spalvas. Išėjus tikrai nebuvo bloga, jaučiausi sotus, su arbata už mėsainį ir alų išleidau vos septynis eurus. Be to, yra nemažai nebrangių ir, iš pavadinimo, vartotinų užkandžių ir sriubų. Visgi dėl burgerių chaltūrkės metame ropę „Vaidilai“ į orkaitę ir tikimės, kad tai tik pirmieji prisvilę burgeriukai nuostabioje ateities mėsainių imperijoje (okei okei, pripažįstu, mažai tikėtina).

Galutinis įvertinimas:

Apie kitus lankytus Alytaus barus keletą žodžių galite rasti čia.

Taip pat skaitykite: „Režisierius“ – azijietiškas maistas Holivudo vertoje filmavimo aikštelėje

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: