Dailius Dargis / © Vyginto Skaraičio nuotr.

Gegužės 7- oji – lietuviškos spaudos laisvės diena. Taigi, galima sakyti, kad ypatinga laisvės ir šventės diena visiems dirbantiems žiniasklaidoje – spaudoje, interneto portaluose, televizijos kanaluose ar radijuje.

Šių metų rugpjūtį jau sukanka 25 metai, kai su pirmuoju savo rašiniu debiutavau didžiojoje spaudoje (tai buvo mano interviu su šiandien plačiai žinomu kauniečiu dainininku Linu Adomaičiu) ir tuo pačiu pradėjau ilgai trukusią kelionę per įvairių spaudos leidinių, interneto portalų redakcijas. Per tą laiką išbandžiau jėgas radijuje (buvo metas, kai tuomet tiktai Kaune transliuojamomis radijo bangomis veikiančioje radijo stotyje „Extra FM“ kas savaitę turėjau net dvi radijo laidas apie karščiausias muzikos naujienas bei klubinės muzikos apžvalgas), televizijoje (susuktas ne vienas ištisas savaites per TV ar Youtube rodytas kriminalinės dokumentikos projektas). Galų gale, pernai Lietuvos ir net kelių užsienio šalių kino teatrų ekranuose debiutavau kaip pirmojo lietuviško istorinio dokumentinio filmo („Pirmieji kovotojai su mafija“) režisierius, scenaristas bei prodiuseris. Bet paskutinį dešimtmetį kur kas dažniau dirbau nebe žiniasklaidos grupių redakcijose, kur kaskart klesti beprotiškas kasdienių naujienų, įvykių srautas, bet kaip kur kas ramesniu, sėslesniu tempu ir absoliučiai savarankiškai knygas rašantis bei leidžiantis autorius.

Šiemet gegužę sukanka lygiai dešimt metų, kai pirmąsyk buvo išleistas mano debiutinės knygos „Tikroji Daktarų istorija“ pirmasis leidimas (per dešimtmetį šios knygos skirtingų šešių leidimų yra išpirkta jau daugiau nei 100 tūkstančių egzempliorių ir ji toliau aktyviai perkama ne tik Lietuvoje, bet ir tarp užsienyje gyvenančių lietuvių! Jos paskutinius egzempliorius, kaip ir kitas mano knygas galite įsigyti internete: www.dailiausknygos.lt). Taigi, turiu sukaupęs tam tikrą patirtį tiek dirbdamas žiniasklaidoje, tiek rašydamas bei leisdamas knygas. Šiai ypatingai lietuviškos spaudos laisvės dienai paminėti siūlau susipažinti su mano akimis bene patraukliausiais filmais apie rašytojų bei žurnalistų darbo kasdienybę. Kadangi šiam sąrašui galima pateikti tiktai dešimt filmų, tad teko nemenka užduotis, kai reikėjo tikrai rankioti ir sukti galvą ką įtraukti į sąrašą, o ką galiausiai palikti už sąrašo ribų. Čia nepamatysite puikiai pažįstamos klasikos „Mizerė“ („Mysery“, 1990 m.) pagal Steveno Kingo romaną ar „Oskarais“ apdovanotos ir daugeliui neblogai žinomos tiriančiųjų žurnalistų dramos „Sensacija“ („Spotlight“, 2015 m.). Šiame sąraše kitokie, bet taip pat Jūsų dėmesio verti filmai apie rašytojus ir pavojingai dirbančius žurnalistus.

10. „Vertėjai“ („Les traducteurs“, 2019 m.)

Tai vienas iš naujausių ir įspūdingiausių kino pasakojimų apie pogrindinį knygų atsiradimo pasaulį. Šiame Belgijos ir Prancūzijos kino kūrėjų pernai bendrai sukurtame detektyviniame filme pasakojama apie 9 vertėjus iš skirtingų pasaulio šalių, kuriems tenka vykdyti turtingo ir paranojos kamuojamą stambaus knygų leidėjo užsakymą. Dviems mėnesiams vertėjai yra izoliuojami senoje pilyje. Jie ištisai dirba požeminiame bunkeryje, kad išverstų ir tuo pačiu metu pristatytų netrukus pasirodysiančios ypatingos reikšmės knygos versijas skirtingomis pasaulio kalbomis. Tačiau vieną dieną paaiškėja, kad telefonu žinutę pasiuntęs anonimas reikalauja įspūdingos pinigų sumos arba jos negavęs paskleis kažkokiu būdu gautos knygos fragmentus viešai. Bet išaušo diena, kai žiniasklaidoje nutekėjo kelios kruopščiai saugotos knygos ištraukos. Nuo tos akimirkos bunkeryje prasideda chaosas ir nenuspėjami reikalai. Visi vertėjai tampa potencialiais įtariamaisiais. Leidėjas tiesiog eina iš proto ir imasi drastiškų veiksmų. Patraukliai susuktas filmas tampa labai užsuktu detektyvu ir netgi gerokai lenkia kitus pastaraisiais metais Holivude susuktus šio žanro filmus (mano akimis, detektyvinė JAV filmo „Ištraukti peiliai“ painiava nė iš tolo neprilygsta šitai europiečių kino produkcijai). Šiame filme labai smulkiai ir nuodugniai pasakojama apie knygų leidėjų veiklos, verslo užkulisius. Naudojamos tam tikros knygų versle dirbantiems puikiai žinomos citatos ir terminai. Taigi, tie, kas rašo ir leidžia knygas tikrai pamatys nemažai jiems žinomų faktų iš knygų leidybos pasaulio ir gana šiuolaikišką įtempto siužeto detektyvinį trilerį.

9. „Nutildyti šauklį“ („Kill the messenger“, 2014 m.)

Labai tikroviškas pasakojimas apie tiriamosios žurnalistikos profesionalą, kuris vardan savo pateikiamos informacijos ir įsitikinimų sumoka pačią didžiausią ir brangiausią kainą – gyvybę. Filmas, paremtas realia amerikiečių reporterio Gario Webbo gyvenimo istorija. Jis pagarsėjo atskleidęs šokiruojančius faktus, kad kadaise CŽV prisidėjo prie narkotikų kontrabandos į JAV ir slaptų susitarimų su Nikaragvos nusikaltėliais. Nors sulaukė žiauraus spaudimo likti nuošalyje ir tylėti, Garis šiuos faktus paviešino ir sulaukė negailestingo valdžios bei narkomafijos bendrų keršto. Žurnalistas buvo apšmeižtas, rimta grėsmė iškilo ne tik jo reputacijai ir gyvybei, bet ir artimiesiems. Tikrasis G. Webbas apie savo tyrimą išleido knygą, o gyvenimą baigė savižudybe atokiame motelyje. Liūdnas, bet susimąstyti priverčiantis filmas apie kartais ne visai romantišką aštriais tyrimais užsiimančio ir vardan idėjos dirbančio žurnalisto profesijos pusę. Galiu drąsiai tvirtinti, kad neretai ir nedidelėje mūsų šalyje žurnalistai, rimtai užkabinę įtakingus valdžios vyrus, teisėsaugininkus ar tamsiausias praeities paslaptis slepiančius turtingiausius žmones sulaukdavo stebėtinai panašių pasekmių – t.y. būna nepagrįstai apšmeižti, kad neva ėmė kyšius ar rašė kažkieno užsakytus „tyrimus“. Kai kada po viso šito netgi netenka darbų redakcijose ir galiausiai suserga depresija, prasigeria iš nevilties arba paslaptingomis aplinkybėmis nusižudo. O galiausiai, kas galėtų paneigti tokiais atvejais, kad kažkas tikrai nepridėjo savo galingos rankos ar pastangų prie nemalonius faktus paviešinusių keistų žurnalistų mirčių?

8. „Vidurnaktis Paryžiuje“ („Midnight in Paris“, 2011 m.)

Tai vienas linksmiausių ir smagiausiai nuteikiančių kino pasakojimų apie rašytojų asmenybių keistenybes ir charakterius. Kultinio kino kūrėjo Woody Alleno susukto darbo pagrindinis herojus Gilas Penderis yra sėkmingas, tačiau savo darbu absoliučiai nepatenkintas, išsikvėpęs Holivudo filmų scenaristas. Kartu su sužadėtine ir jos tėvais Gilas svečiuojasi romantika dvelkiančiame Paryžiuje. Kol jo moteris ieško įvairių papuošimų jų bendriems namams, vyras vaikštinėdamas vieno įspūdingiausių pasaulio miestų gatvėmis semiasi įkvėpimo būsimai knygai. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu vidurnaktį jis netikėtai pamato seną automobilį su linksmai nusiteikusią kompaniją. Tą patį vakarą Gilas persikelia laiku į tolimą praeitį, kur triukšmingame vakarėlyje sutinka savo dievinamus pasaulio klasikus – Ernestą Hemingvėjų, Salvadorą Dali, Pablą Pikaso bei kitas iškiliausias praeitos epochos meno įžymybes. Laiką leisdamas su savo dievukais Gilas jaučiasi pagaliau atradęs tai, apie ką visuomet svajojo, bet bijojo pripažinti nelabai jį suprasti norėjusiai moteriai ir jos snobams tėvams. Kaskart persikeldamas į praeitį jis netgi sutinka naują meilę ir beprotišką įkvėpimą savo naujai knygai. Šis filmas puikiai pristato jaukiausias ir gražiausias Paryžiaus miesto gatves. Bent jau man, kaskart po minėto filmo peržiūros, eilinį kartą atsiranda begalinis noras sugrįžti į romantika ir senoviniu menu, architektūra dvelkiančias Paryžiaus vietas. Būtent įkvėptas šio filmo paskutinį kartą lankydamasis Paryžiuje, specialiai sugaišau nemažai laiko, kad atsirasčiau prie tos pačios filme atvaizduotos senovinės bažnyčios laiptų, ant kurių sėdėjo pagrindinis „Vidurnakčio Paryžiuje“ herojus, kuris sutiko jį į smagią praeitį nugabenusią iškiliausių garsenybių kompaniją.

7. „Tikroji padėtis“ („State of Play“, 2009 m.)

Šiame žurnalistiniame detektyve šauniai pasirodęs aktorius Rusellas Crowe suvaidino nusenusį, bet akivaizdaus profesionalumo nepraradusį tiriamosios žurnalistikos asą. Čia jis sugebėjo atskleisti painią žmogžudystę ir sąmokslą tarp politikų bei vienos įtakingos verslo grupės. Pagrindiniu įtariamuoju tampa lovelasas ir žaibiškai karjerą darantis JAV kongresmenas, kuris nusitaikė į prezidento rinkimus. Nors filmas neplėtoja kažko įspūdingai naujo ar nematyto jau kituose detektyvo žanro filmuose, tačiau čia puikiai atskleidžiamos dviejų skirtingų žurnalistikos kartų atstovų pusės, charakteriai. Būtent šioje juostoje pateikiama, kad ne visada naujausias technologijas išmanantis ir energijos nestokojantis jaunimas gali nurungti senus ir laiko patikrintus profesionalus. Bet vos tiktai aroganciją bei ambicijas pamirštantis jaunimas susijungia su veteranais, galiausiai įmintomis tampa netgi didžiausios bei tamsiausios įtakingiausios JAV valdžios paslaptys.

6. „Ponas Trumbo“ („Trumbo“, 2016 m.)

Tai biografinis pasakojimas apie vieną žinomiausių Holivudo kūrėjų – amerikiečių kino scenaristą Daltoną Trumbo. Pagal jo scenarijų susuktą Stanley Kubricko filmą „Spartakas“ (1960 m.) matė kone kiekvienas klasikinio kino gerbėjas. D. Trumbo yra apkaltinamas savo filmuose pernelyg šlovinąs komunizmą. Nepaisant milžiniškos šlovės, jis iškart įtraukiamas į juoduosius Amerikos kūrėjų sąrašus, o tai reiškė, kad jo karjera Holivude baigta. Tačiau pačiam Trumbo taip neatrodė. Jis toliau rašė ir kūrė filmus, pasirašydamas svetimomis arba išgalvotomis pavardėmis. Trumbo nekentę žiūrovai, patys to nežinodami, garbino jo filmus, o šie pelnydavo ne tik pasaulinę šlovę, bet ir „Oskaro“ apdovanojimus. Legenda tapusiam scenaristui teko netgi kurį laiką praleisti kalėjime. Šis filmas – tai įtaigus pasakojimas apie išskirtinį rašytojo talentą ir auksinius Holivudo kino pramonės laikus, kai visiems rūpėjo scenaristo gabumai bei kokybiškas kinas. Čia puikiai atskleidžiama ne pati lengviausia ir smagiausia kino scenaristo kasdienybė. Įsimintinoje scenoje matome, kaip siekdamas atsiriboti nuo namų šurmulio Trumbo savo rašomąja mašinėle garsiai rašo tiesiog patogiai įsitaisęs vonioje. Taip rūpestingas vyras ir vaikų tėvas siekė atsiriboti nuo šeimos šurmulio bei tuo pačiu atsipalaiduoti šiltame vandenyje. Bene geriausiai pagrindinio herojaus vaidmenį čia atlieka kultinio televizijos serialo „Breaking Bad” („Bręstantis blogis”) žvaigždė Bryanas Cranstonas. Mano akimis, tai vienas geriausių aktoriaus vaidmenų Holivudo kino filmuose. Regis, taip matau ne vien tiktai aš, nes už Trumbo vaidmenį B. Cranstonas netgi buvo nominuotas geriausio aktoriaus „Oskarui”. Deja, nusileido kitam konkurentui…


5. „Privatus karas“ („A Private War“, 2018 m.)

Šitas liūdnokas, tikroviškas bei herojiškas filmas apie tikrą, o ne „chaltūrinę” bei „popsinę” karo žurnalistiką karščiausiuose pasaulio taškuose. Tiksliau – apie legendinę bei liūdnai gyvenimą užbaigusią rimtosios žurnalistikos atstovę – amerikiečių korespondentę Marie Colvin. Per vienoje iš konfliktų zonų akies netekusi ir ją po tamsiu raisčiu slėpusi moteris keliolika metų savo unikalius pasakojimus skelbė prestižiniame JAV leidinyje „Vanity Fair“. Šis filmas pasakoja paskutinius gyvenimo mėnesius, kaip M. Colvin nesusitvarkė asmeniniame gyvenime, su ją įsimylėjusiu vyru, nes jai svarbiausia buvo žurnalistės darbas ir nauji apsilankymai karo krečiamose pasaulio šalyse. Čia pasakojama, kad M. Colvin dėl savo darbo naktimis kamuodavo siaubingi košmarai, o neretai moteris paguodos ieškojo su stikline pripildyta alkoholiu. Filmą ypač rekomenduoju tiems, kurie vis svarsto ar verta rinktis ne šiltame redakcijos kabinete sėdinčio, o tikrų įvykių sūkuryje besidarbuojančio žurnalisto kelią. Kelią, kuriame tenka akis į akį susitikti su didžiausiais pavojais ir siaubais. Liūdnai užbaigiamą filmą palydi pasakiško grožio britų popmuzikos legendos Annie Lennox baladė „Requeim for A Private war“.

4. „Vaiduoklis“ („Ghost writer“, 2010 m.)

Tai vienas labiausiai intriguojančių talentingojo režisieriaus Romano Polanskio detektyvinių trilerių. Pagrindinis filmo herojus – Londone gyvenantis rašytojas (aktoriaus Ewano McGregoro personažas), kuriam ne itin sekasi komercine veikla užsiimančio rašytojo amatas. Galbūt jis ir geras, talentingas rašytojas, bet skaitytojai kur kas noriau perka kitų asmenų biografijas ant kurių viršelių puikuojasi ne jo pavardė, bet knygos puslapiuose – jo darbas bei pateikti tyrimai. Vieną dieną jis sulaukia netikėto pasiūlymo – knygoje sutalpinti buvusio Didžiosios Britanijos premjero (akt. Pierce‘o Brosnano personažo) atsiminimus. Beje, panašiai pragyvenimui uždarbiaujančių vaiduoklių neretai pasitaiko ir tarp Lietuvos įžymybių memuarus rašančių asmenų. Filmo herojus – vaiduoklis rašytojas – nuskridęs į niūrią salą, greta JAV didmiesčio Niujorko, kurioje įsikūręs arogantiškai besielgiantis ekspremjeras, sutinka keistų asmenų kompaniją. Dar po kurio laiko vandenyne aptinkamas tų pačių memuarų redaktoriaus lavonas. Netrukus paaiškėja, kad britų ekspremjeras kadaise buvo įsivėlęs į vieną skandalingą praeities istoriją, kurioje minima galingoji CŽV. Rašytojas suvokia, kad įsipainiojo į keistą ir kažkieno sumaniai suregztą žaidimą. Filmo veiksmas tarsi mistiniame ir meistriškai susuktame detektyve, todėl jums tikrai nebus paprasta atsikvėpti bei prarasti dėmesį iki pat paskutinės scenos. Nepasakosiu detaliau, bet aštrių netikėtumų ir jaudinančių akimirkų netrūks iki pat finalo.

3. „Valstybės paslaptis“ („The Post”, 2017 m.)

Šioje kultinio ir pelningiausius filmus kaskart sukančio JAV režisieriaus Steveno Spielbergo dramoje puikiai atskleidžiamas vidinis ir dažnai nematomas dienraščio redakcijos gyvenimas ir konkurencinė kova tarp dviejų įtakingiausių Amerikos laikraščių. Tokie momentai – labai puikiai suvokiami ilgamečiams spaudos žurnalistams. Būtent šioje juostoje įtikinamai vaizduojami santykiai tarp legendinio amerikiečių spaudos leidinio – „The Washington Post“ leidėjos Graham ir pagrindinio redaktoriaus Beno Bradlee. Šiaip B. Bradlee – išskirtinė JAV žiniasklaidos žvaigždė ir apie jį unikalų dokumentinį filmą „The Newspaperman: The Life and Times of Ben Bradlee“ tais pačiais 2017 metais yra pristatęs vienas žiūrimiausių namų kino transliuotojų – kanalas HBO. Kai vieną 1971 – ųjų dieną „The Post“ konkurentai dienraštis „The New York Times“ išspausdina valstybės sekretoriaus Roberto McNamaros užsakymu parengtą slaptą ataskaitą apie JAV ir Vietnamo santykius – vadinamuosius „Pentagon Papers“ – ir kyla skandalas, kurį kursto prezidentas Richardas Nixonas. Ataskaita apima kelis dešimtmečius ir liudija, kad JAV nuolat kišosi į Vietnamo politiką, pradėjo karą, kuris trunka jau ne vienus metus ir vis labiau pralaimimas. Teismas priverčia „The New York Times“ nutraukti dokumentų publikavimą, bet šie atsiduria konkurentų – „The Post“ žurnalistų rankose. Būtent tada ir prasideda konfliktai tarp legendinio laikraščio leidėjos ir dėl žurnalistikos pasišventusio redaktoriaus tarpusavio rietenos, intrigos ir nesantaikos. Filme vaizduojama, kaip abu herojai konkuruoja dėl tikrojo redakcijos šeimininko titulo, bet abu vienodai atsitrenkia tam tikroje kryžkelėje, kur jiems tenka pasirinkti žmogiškuosius santykius arba žurnalistų darbe puoselėjamus principus. Abu pagrindinius herojus suvaidino Holivudo megažvaigždės – Tomas Hanksas ir Meryl Streep. Abu jie buvo verti „Oskaro“ statulėlių (nors M. Streep pretendavo, bet nelaimėjo). Kadangi S. Spielbergo filmai visada pasižymi „riebiais“ biudžetais, tad jam pavyko tikroviškai ekrane atkurti 1971 – ųjų redakcijų, spaustuvės, laikraščio gamybos dvasią su menkiausiomis smulkmenomis ir rekvizitais. Kaip jau minėjau, esu dirbęs spaudoje ir puikiai žinau, kaip gaminamas popierinis laikraštis ir kaip atrodo darbas tikroje spaustuvėje, taigi, šiame filme spaudos leidinio gamybos užkulisiai perteikti labai autentiškai. Filmo pabaigoje netgi yra aiški užuomina apie JAV Baltuosius rūmus sudrebinusį „Watergate“ skandalą, kuris kainavo postą tam pačiam prezidentui R. Nixonui. Kaip žinia, apie minėtąjį „Watergate“ ir žurnalistų dueto tyrimą yra susuktas klasika tapęs detektyvas „Visa prezidento kariauna“ („All the President‘s Men“, 1976 m.). Taip, jis vertas išskirtinės apžvalgos ir galbūt netgi pozicijos šiame sąraše, tačiau jo neįtraukiau, nes norėjau pateikti mažiau žinomus, bet ne ką mažiau kokybiškai pastatytus filmus apie tikrąją žurnalistų darbo virtuvę. Mano įsitikinimu, šis S. Spielbergo filmas sulaukė menkiausio publikos susidomėjimo ir įvertinimo iš visų jo per ilgametę kino karjerą susuktų filmų, tačiau tikrai vertas ne vien tik žurnalistika besidominčių žiūrovų laiko bei dėmesio.

2. „Kapotė“ („Capote“, 2005 m.)

Tai biografinis pasakojimas apie trumpą, bet įspūdingą šlovę išgyvenusį JAV rašytoją Trumaną Kapotę. Kartą 1959 metais jis perskaitė pranešimą laikraštyje apie Kanzaso valstijoje įvykdytą vienos pasiturinčio JAV fermerio ir trijų jo šeimos narių žiaurų nužudymą. Netrukus rašytojas nuvyksta į kruvinojo nusikaltimo vietą ir užmezga pažintį su dvejais jaunais vyrais, kuriems buvo pareikšti įtarimai dėl šaltakraujiškų žudynių. Homoseksualas rašytojas per apsilankymus kalėjime pradeda jausti ypatingus jausmus vienam iš dviejų nusikaltimo vykdytojų. Jie vis dažniau susitikinėja kalėjime, bendrauja įvairiausiomis temomis. Bet ateina diena, kai abiems žudikams yra įvykdoma mirties bausmė pakariant. Galiausiai per minėtus atvirus pokalbius kalėjime T. Kapotė per šešerius metus parašė tikrais įvykiais paremtą ir bene labiausiai jį išgarsinusį romaną „Šaltakraujiškai“. Ši 1996 metais lietuvių kalboje išleista knyga – vienas visų laikų garsiausių JAV literatūros šedevrų. Po milžiniškos šios knygos sėkmės T. Kapotė tapo milijonieriumi, bet jokie pinigai negalėjo jo apsaugoti nuo vidinės tuštumos ir naujos knygos baimės, kuri, jo manymu, turėjo būti geresnė. Būtent šis filmas pasakoja apie T. Kapotės kasdienybę, gyvenimą rašant garsiausią jo biografijos kūrinį. Knygos „Šaltakraujiškai“ rašymas autorių smarkiai paveikė. Jis vis dažniau ėmė išgėrinėti, vartoti narkotikus, o galiausiai ir numirė nuo alkoholio, cigarečių, neaiškios kilmės vaistų sukeltų sveikatos problemų. Nors prieš mirtį rašytojas buvo pradėjęs rašyti naują romaną, bet nespėjo užbaigti. Per savo veiklos metus T. Kapotė yra parašęs tik dvi didelio skaitytojų dėmesio sulakusias knygas („Šaltakraujiškai“ ir klasikos hitu vadinamą „Pusryčiai pas Tifanį“), tačiau naudojantis jo istorijomis, trumpomis novelėmis bei scenarijais buvo sukurta bent 20 kino filmų ir televizijos serialų. Įdomus bei keistas sutapimas: vieną iškiliausių ir tragiškiausių JAV rašytojų T. Kapotę šiame filme meistriškai suvaidino talentingasis Philipas Seymouras Hoffmanas. Už minėtą vaidmenį aktorius pelnė „Oskarą“. Tačiau jo gyvenimo baigtis stebėtinai primena T. Kapotės egzistencijos finalą. 2014 – ųjų vasarį aktorius buvo aptiktas negyvas nuo narkotikų perdozavimo, savo bute Niujorke. Pasakojama, kad garsiuose Holivudo filmuose ne vieną įsimintiną vaidmenį atlikęs ir režisierių itin vertinamas aktorius kažkodėl prieš mirtį jautėsi ypatingai vienišas, atsiskyręs ir dėl nežinomų priežasčių po ilgos pertraukos vėl įjunko vartoti mirtį nešantį heroiną. Kai kas netgi vėliau prašneko, kad kažkuo ypatingai prislėgtas Holivudo talentas tokiu drastišku būdu netgi nusprendė pasitraukti iš šio varginančio pasaulio.

1.„Švytėjimas“ („The Shining“, 1980 m.)

Šių metų gegužės 23 – ąją sukanka lygiai 40 metų, kai šis pripažintų kino kritikų vadinamas vienu iš baisiausių visų laikų siaubo filmų pirmąsyk debiutavo JAV kino teatrų ekranuose. Net ir praėjus keturiasdešimčiai metų „Švytėjimas“ vis sukelia panašius pojūčius ir pakankamai tikroviškai atskleidžia pervargusio rašytojo Džeko Torenso emocinę būseną, psichologiją bei santykius su artimiausiais žmonėmis. Kaip jau ne vieną kartą skelbta, šis pagal garsaus JAV siaubo karaliaus Steveno Kingo romaną susuktas filmas pasakoja apie rašytoją Džeką, kuris nusprendžia kartu su žmona ir mažamečiu sūnumi Deniu praleisti atokioje vietoje – Kolorado kalnuose esančiame „Panoramos“ viešbutyje. Čia jis ketina ne tik praleisti žiemos sezoną, prižiūrėti neveikiantį viešbutį, bet ir jame parašyti būsimą knygą. Deja, nuo pradžių milžiniškame viešbučio komplekse prasideda nemažai keistenybių. Iš pradžių Džeko mažametis sūnus Denis važinėdamas tritaku po viešbutį sutinka ne vieną šiurpą keliantį personažą, girdi keistus balsus ir regi neaiškias vizijas, kurios kelia siaubą netgi jo tėvams. Neužilgo nuo pernelyg uždaro gyvenimo saviizoliacijoje be kitų žmonių, o tiktai su keistuole žmona ir sūnumi ne ką mažiau „stogas“ pradeda lėkti ir pagrindiniui filmo herojui Džekui (čia jį labai profesionaliai įkūnijo su aktoryste jau senokai atsisveikinusi Holivudo legenda Jackas Nicholsonas). Jis milžiniško viešbučio koridoriuje sutinka keistus žmones, su jais pradeda bendrauti, išgerinėti. Maža to, Džeko naujieji bičiuliai jam pasiūlo gerokai „paauklėti“ arčiausiai jo esančios du artimiausius žmones. Ir Džekas pradeda beprotišką, agresijos kupiną turą ne tik po viešbučio vidų, bet ir lauko teritoriją. Neslėpsiu, bet šis filmas puikiai ir vykusiai atskleidžia išsekusių ar nuo rašymo pavargusių rašytojų beprotybę, savijautą. Tiesą sakant, mes, rašytojai po sekinančio rašymo tikrai kartais panašiai jaučiamės. Tiktai gal ne visi pradedame galvoti apie susidorojimą su artimiausiais šeimos nariais. Kai kurios filmo scenos atrodo ganėtinai šiurpios, bet labai tikroviškos. Mano akimis, tai vienas geriausių daugelio kino profesionalų itin mėgstamo ir vertinamo talentingojo režisieriaus Stanley Kubricko darbų. Nors S. Kingas neliko patenkintas S. Kubricko „Švytėjimo“ ekranizacija, tačiau režisierius pateikė visų laikų kino istorijoje vieną iš geriausių ir iki šiolei vis dar plačiai aptarinėjamą ir liaupsinamą siaubo filmą. Šis slogus, šaltas ir nemažos kantrybės bei ištvermės reikalaujantis kino „topas“ – vienas mėgstamiausių mano dažniausiai žiūrimų filmų sąraše. Tiktai priminsiu, kad pernai rudenį pagal S. Kingo „Švytėjimo“ pratęsimą „Daktaras miegas“ buvo susuktas to paties pavadinimo filmas. Nors filmas buvo prifarširuotas naujausiais technologijų stebuklais ir vaizdo efektais, bet gerokai nusileido S. Kubricko 1980 – ųjų „Švytėjimui“, nes atrodo juokingai ir vaikiškai. Mano akimis, baimę ir išgąstį galėtų sukelti tik siaubo filmų nemačiusiems mažamečiams. Pats romanų autorius S. Kingas, pasibaigus filmo premjeros renginiams, keliose žiniasklaidos priemonėse pasigyrė, kad „Daktaro miego“ ekranizacija liko maloniai nustebintas, nes ši esą atskleidė tikrąją jo parašyto romano dvasią. Atrodo, vienas iš produktyviausių ir milijardinį pelną iš savo knygų susižėrusių pasaulio rašytojų S. Kingas, vis dar jaučia sunkiai paaiškinamą nuoskaudą S. Kubrickui ir apie jo susuktą „Švytėjimo“ ekranizaciją kažkodėl nelinkęs pasisakyti teigiamai.

Taip pat skaitykite: TOP 10 kriminalinių filmų pagal Dailių Dargį

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: