TOP 10 filmų apie žmones, kurių gyvenimas sunkesnis nei tavo

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-11-14 11:16

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Shelter" kadras

Papasakok kaip tau blogai ir man palengvės” – teigia šmaikšti liaudies išmintis. Manote jūsų gyvenimas sunkus ir nešate nepakeliamą naštą? Susipažinkite su šiais herojais bei jų istorijomis ir jūsų rūpesčiai bei vargai pasidarys šiek tiek mažesni.

10. „Prieglobstis“ (Shelter, 2015)

Hana (Jennifer Connelly) ir Tahir (Anthony Mackie) – du gatvėje gyvenantys benamiai, kurie ieškodami, neturėdami stogo virš galvos, prieglobstį randa vienas kitame. Besiplėtojant šių dviejų personažų siužeto linijoms abu sužino apie vienas kito praeitį bei stengdamiesi įveikti dabarties sunkumus randa viltį dėl šviesesnio rytojaus. Nesakykite, kad pamatę elgetą, prašantį išmaldos, ar porą susiglaudusių benamių traukiančių ant žemės rastą cigaretę, niekados nesusimąstėte, kokia iš tiesų to žmogaus istorija, kodėl jis yra ten, kur yra ir ar dabartinė jo situacija nulemta nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, ar tai, tiesiog, yra parazituojančio individo pasirinkimas. Anot režisieriaus, filmo siužetą įkvėpė prie jo namų gyvenusi benamių pora, taip pat Paul Bettany teigia, pažinojęs moterį, kuri po vyro netekties palaipsniui įklimpo į narkotikų liūną. „Filmas apie praradimą, bet kartu ir išankstinį nusistatymą, teisimą bei stereotipus. Kaip pasaulyje, kuriame vis daugėja pilkų erdvių, mes vis dar renkamės juodas arba baltas“,  teigė idėjos autorius.

Viena stipriausių filmo pusių yra tai, jog atkreipiant dėmesį į brutalią benamio kasdienybę, nepamirštama pateikti ir pagrindinių veikėjų priešistorės. Didžiąją juostos dalį susikoncentruojama į veikėjų vidinę kovą su savo demonais, natūralų ir dažnai naivų norą keistis bei tarpusavio ryšio, pasitikėjimo ir tikėjimo paieškas. Tačiau tenka pripažinti, kad amerikietiškas dramatizmas kiek nustelbia socialinę turinio vertę, pamirštant paties režisieriaus išsakytą siekį – atkreipti dėmesį į abejingumo žalą. Tai nėra pozityvumo kupina, įkvepianti džiaugtis smulkmenomis istorija. Viskas, kas gali susiklostyti blogai, būtent taip ir susiklosto. Beviltiškas veikėjų kritimas vos pradėjus stotis ant kojų, tiesiog, liūdina ir toli gražu nemotyvuoja.


9. „Gėda” (Shame, 2011)

Britų režisieriaus Steve McQueen drama, pasakojanti klestinčio verslininko, priklausomo nuo sekso ir pornografijos, istoriją. Visuomenėje apsimetinėjantis šaltakrauju vienišiu, iš tiesų išgyvena vidinę kovą su pačiu savimi, pyktį, skausmą, pasišlykštėjimą. Brendonas (akt. Michael Fassbender) – išvaizdus, pasiturintis vyras, gyvenantis nuosavame bute Manhatene, mėgstantis tvarką bei klasikinę muziką. Retkarčiais po darbo su viršininku nueina į barą, tačiau niekada nešoka, santūriai sėdi prie stalo ir medžioja moteris žvilgsniu. Iš pažiūros jis – vienišas vilkas, intravertas. Netgi darbe, bendradarbiui naikinus virusą iš Brendono kompiuterio ir aptikus kietajame diske galybę pornografijos, bendradarbis neturėjo nei minties, jog tai – Brendono failai. Taip, jis visiškai kitoks negu žmonėms atrodo. Filmas prasideda Brendonui gulint lovoje ir žvelgiant tuščiu žvilgsniu į niekur. Rodos, išsekusi gyvybinė energija, dingęs stimulas keltis, apėmusi apatija. Brendonui niekas – išskyrus seserį – neskambina. Dienos slenka vienodu ritmu: darbas – seksas – darbas ir t.t. Jis blaškosi tarp trumpalaikių (tiksliau, vienos nakties) nuotykių, perka intymias paslaugas, kaupia pornografiją ir stebi kompromituojančiu žvilgsniu kone kiekvieną nepažįstamąją. Jam to reikia it oro. Visi santykiai su moterimis – bevardžiai, nebylūs, nėra susidomėjimo asmeniu. Moteris – tik kūnas mechaniškui veiksmui atlikti, patenkinti savo potraukį, kuriuo stengiasi užpildyti vidinę tuštumą. Kuo daugiau Brendonas šiam potraukiui nuolaidžiauja, tuo labiau kenčia. Nimfomanija nėra iškrypimas, tai – tokia pati priklausomybė kaip alkoholis narkotikai ar azartiniai lošimai; palūžusių žmonių bėgimas nuo savęs, nuo praeities ar dabarties klaidų, kelias į pasidavimą. ,,Gėda” – filmas apie kaltę prieš save patį, norą keistis ir desperatiškumą. Pakilimą bei nuosmukį, žingsnį pirmyn ir tris atgal.

8. „Dvi dienos, viena naktis“ (Two Days, One Nigh, 2014)

Tyli drama apie kiekvieno iš mūsų gerovę ir jos trapumą. Ką rinktumeisi – pagalbos ranką savo kolegai ar €1000 metinį priedą prie atlyginimo? Sandra (akt. Marion Cotillard) – neseniai iš depresijos gniaužtų išsivadavusi moteris. Grįžusi iš ligoninės ji sužino, kad nebeturi darbo – darbovietėje surengto balsavimo metu jos kolegos turėjo pasirinkti – €1000 priedas ar Sandros sugrįžimas į darbą. Moteris kartu su ją palaikančia kolege įkalba įmonės direktorių surengti dar vieną – šį kartą slaptą – balsavimą. Taip Sandrai atsiranda viltis susigrąžinti darbo vietą, buvusias pajamas, vėl įsikibti į gyvenimą. Tačiau ji, su savo vyro Manu (akt. Fabrizio Rongione) pagalba, turi tik vieną savaitgalį – dvi dienas, vieną naktį – pasikalbėti su kiekvienu kolega asmeniškai ir pabandyti įtikinti juos atsisakyti pinigų, kad ji galėtų grįžti į darbą. Sandra pradeda vizitų maratoną – jos tikslas yra aplankyti ir pasistengti pakeisti sprendimą devyniems iš 16 kolegų; taip ji turėtų balsų daugumą. Kiekvienas kolega, pas kurį apsilanko moteris, gyvena savitame pasaulyje, turi savo problemas, rūpesčius ir džiaugsmus. Sandra nebando priversti jos gailėtis, ji tik paaiškina situaciją ir viliasi, kad kolegos pažiūrės jos akimis. Ji priverčia kiekvieną šeimą priimti skausmingą sprendimą, už kiekvienų uždarytų durų ji palieka skausmingą dramą. Kiekvienas apsilankymas pareikalauja iš Sandros labai daug  – ašaros visuomet čia pat, ji turi sukaupti visas jėgas, kad nepalūžtų. Moteris balansuoja ant nevilties ribos, rodos, vienas netinkamas žodis ir ji vėl nugrims į tuštumą. Kartais net mylimų žmonių palaikymo yra per maža užpildyti viduje tūnančiam vienatvės jausmui.

7. „Temple Grandin“ (2010)

Tai biografija moters, kuri turi autizmo sutrikimą. Filmas parodo,  jog liga jai nesutrukdė pasiekti savo tikslo – tapti mokslininke. Priešingai, pasaulio matymas per savotišką, kiek kitokią prizmę padėjo į pasaulį pažvelgti naujai. Temple Grandin yra kelių knygų autorė. Viena iš jų pavadinimu „Thinking in pictures“ pasakoja apie tą kitokią tikrovę. „Aš esu Temple Grandin ir aš ne tokia kaip kiti žmonės“ – šiais žodžiais prasideda filmas. Juos ištaria aktorė Claire Danes, įkūnijusi panelę Grandin. Danes puikiai atliko vaidmenį. Koks tas pasaulio matymas iš savotiškos, kitokios prizmės? Temple Grandin viską mato paveikslėliais. Ji tarsi fotografuoja akimirkas savo mintyse. Dėl tokio matymo mąstymas pasidaro konstruktyvus.  Pavyzdžiui, matydama atsiveriančius vartus ir juos mintyse „nufotografuodama“,  ji geba pritaikyti matematinius skaičiavimus ir suprasti, kokiu kampu atsiveria vartai. Juosta  atskleidžia tamsiąją autistų gyvenimo pusę, bet tai padaro visai neliūdnai. Priešingai – su švelniu humoru. Iš Temple šaiposi bendraamžiai, nes ji yra kitokia nei jie. Temple nesupranta paprastų dalykų – pavyzdžiui, kodėl jai reikia eiti į koledžą, juk jos mokytojas yra jį baigęs. Ji išsigąsta automatiškai atsiveriančiu durų prekybos centre arba indų barškėjimo koledžo valgykloje. Visos jos emocijos atsispindi veide – kaip pas vaiką. Jos baimės ir emocijų kaita kelia bendraamžiams juoką.

6. „Liūtas“ (Lion, 2016)

Tai pasakojimas apie vieno, iš mažo Indijos kaimelio kilusio vyro kelionę namo, nusidriekusią tarp  Indijos ir Australijos, ir trukusią net 25-erius metus. Viskas prasideda dar 1986 m., kai mažas, penkių metų berniukas, vardu Saru (vaid. Sunny Pawaras), belaukdamas savo brolio, užsnūsta geležinkelio stotyje stovinčiame traukinyje. Tačiau atsibudęs pamato, kad traukinys pajudėjo ir jau lekia jam visai nepažįstamomis vietoms, tolyn nuo jo gimtųjų namų. Traukinio vagone jis vienut vienas, visos durys uždarytos, o langų grotos pernelyg siauros, kad būtų galima iššokti ir pabėgti. Mažylis bando šauktis pagalbos, bet niekas jo negirdi. Praradęs viltį, pavargęs ir išalkęs, jis užmiega ir taip nukeliauja daugiau nei 1600 kilometrų į Indijos gilumą, kol galų gale išsilaipina Kalkutoje. Berniukas bando kreiptis pakalbos, prisimindamas tik savo gimtojo miestelio pavadinimą, mamos ir brolio vardą, paradoksalu, tačiau milijoniniame mieste dėl skirtingo dialekto jo beveik niekas nesupranta arba nieko nėra girdėję apie tokį mažytį miestelį, kurių Indijoje turbūt yra tūkstančiai. Būtent Kalkutoje žiūrovams atskleidžiama kontrastingoji – pasiturinčiųjų ir vargingųjų, gyvenančių gatvėse, po tiltais, krantinėse, geležinkelio stotyse ir t. t., Indijos pusė. Kuri, rodos, mums vakariečiams, jau turėtų būti pažįstama, tačiau kas kartą susidūrus su ja, vis stebinanti iš naujo. Šioje Saru kelionės atkarpoje per vieno mažo žmogaus istoriją paliečiama ir dar daugybė kitų, skaudžių ir bendražmogiškų, socialinių problemų – net tik socialinė nelygybė, bet ir neveiksni teisinė arba socialinės apsaugos sistema, liečianti tiek policiją, tiek vaikų globos namus, didžiųjų miestų ir regioninių miestelių atskirtis žiniasklaidoje, kriminaliniai nusikaltimai, prekyba vaikais ir seksualinis išnaudojimas, bei tūkstančiai, tūkstančiai kąsmet dingstančių žmonių. Kai Saru atsiduria policijos nuovadoje, ir regis jau viskas turėtų išsispręsti, paiškėja, kad jie negali nustatyti iš kur atvyko berniukas.

5. „Aš taip pat“ (Yo, también, 2009)

Ispanų režisieriaus Alvaro Pastor filmas „Aš taip pat“ prabyla apie neįprastą meilę. Dramoje pagrindinis aktorius nėra raumeningas gražuolis. Priešingai nei įprasta, dėmesį prikausto žemas, talentingas Dauno sindromą turintis vyras, kurio širdį užkariauja sveika mergina. Tai filmas, drąsiai prabylantis apie žmonių su negalia seksualumą ir norą tapti normaliais. Įstriži, siauri akių plyšiai ir burnoje netelpantis liežuvis užgožiami neįprastai išvystyto intelekto. Veikėjas Danielis (Pablo Pineda), ką tik universitetą baigęs jaunuolis, kuris sugeba ne tik dirbti, bet ir groti pianinu, ruošti valgį ir kalbėti angliškai. Už tai jis dėkingas tėvams, kurie nuo pat mažens buvo atsidavę jo lavinimui. Tačiau kaip ir kiekvienas žmogus, Danielis trokšta meilės, kurios jam nepavyksta rasti tarp tokių pačių kaip jis. Savo protu jis sugebėjo įveikti ligą, tačiau fizinė išvaizda vis dar išliko kliūtimi surasti normalią merginą. Viskas pasikeičia kai darbovietėje pasirodo Laura (Lola Duenas). Šilkinių šviesių plaukų savininkė, asmeninio gyvenimo problemas naktimis skandinanti alkoholyje ir intymioje atsitiktinių vyrų draugijoje. Daugelis filmų pasakoja apie jausmus, įsižiebusius darbe . Šis ne išimtis. Tačiau išskirtinis Danielio chromosomų rinkinys šį kūrinį paverčia unikaliu, prasmingu ir įsimintinu. Šiuo atveju kibirkštis įsižiebia tarp dviejų skirtingų žmonių. Dauno sindromu sergantis vaikinas ir asmeninio gyvenimo susitvarkyti nesugebanti mergina supranta, kad vienas kito draugija jiems suteikia taip trokštamas laimę ir harmoniją. „Jokia mergina su 46 chromosomomis nemylės tokio vyro kaip tu“, – karčius žodžius Danieliui išrėžia brolis.

Laura išties jaučia stiprias abejones dėl pasirinkimo.  Tačiau, Danielis moteriai suteikė  šilumos, kurios ji nesugebėjo gauti iš šimtų  atsitiktinių vienos nakties nuotykių. Filme paliečiama jautri neįgalių žmonių integracijos visuomenėje tema. Dažnai pamirštama, kad šie asmenys taip pat nori save realizuoti, mylėti ir jaustis laisvais. Tuo tarpu Dauno sindromu sergantieji  yra nuolat kontroliuojami bei negali turėti savo nuomonės.

4. „Dalaso klubas“ (Dallas Buyers Club, 2013)

Režisierius Jean – Marc Vallee pateikia netikėtai stiprią dramą „Dalaso klubas“, kuri ne tik maloniai šokiruojanti, bet ir pasižymi subtiliais meniniais nukrypimais. Visiems kažkaip reikia mirti, o režisierius pateikia keletą pasiūlymų, kaip tai padaryti. Maldos striptizo bare prilygsta atgailai prasegtu klynu, tačiau vis tik siunčiama žinutė, kad kažkas žmoguje lūžta, kai suvoki, kad gyvenimas vis tik nesitęs amžinai. Tiesa vieniems lūžis būna kardinalus ir lemtingas, kitiems tai veikiau nedidelis posūkis atnešantis tik trupinius pokyčių. Tai pagal tikrus įvykius pastatyta kino juosta, pasakojanti apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, paprastą darbininkų klasės amerikietį, kuris stojo į kovą su medicinos įstaigomis ir farmacininkų kompanijomis. Ronas, palaidą ir nerūpestingą gyvenimą propaguojantis skeleto išvaizdos vyras, sužino, kad serga AIDS. Vyrui išpranašaujama, kad užbaigti savo gyvenimo reikalus jis turi apie 30 dienų. Naujiena akivaizdžiai ne iš maloniausių. Tiesą pasakius Roną diagnozė labiau žeidžia, nei gąsdina. Juk jis ne pederastas! Vienok, vyras greitai pergyvena visas būdingas reakcijas į graudinančią ir bauginančią diagnozę. Natūraliai Ronas pirmiausiai patiria šoką, vėliau sėkmingai voliojasi neigimo fazėje, po kurios atskuba pyktis bei šiokia tokia depresija. Galiausiai pasirodo susitaikymas. Tačiau čia susitaikymas ne kažkoks pasyvus dalykas. Infekuotasis ima realių veiksmų, kurie galėtų padėti ne tik jam, bet ir panašaus likimo vargšeliams. Būk pats sau geresnis draugas ir gyvenimas taip nebaus – žinutė ryški ir paveiki. Bet jeigu jau buvai sau negailestingai blogas, nesakyk, kad viskas jau prarasta. Palikus praeityje katastrofos receptą – kokainą, alkoholį bei bandomuosius vaistus, ir turint šiokį tokį kiekį vilties visai galima daiktas, kad nuveiksi kažką didžiai naudingo.

3. Vis dar Elis“ (Still Alice, 2014) 

Nuostabus filmas pasakojantis universiteto dėstytojos, kuriai diagnozuojama ankstyva Alzhaimerio liga, istoriją. Alice Howland (Julianne Moore) – talentinga universiteto profesorė ir puikiai žinoma rašytoja. Moters gyvenimas, regis, yra tobulas – ji dirba mylimą darbą, yra laimingai ištekėjusi ir turi tris puikius vaikus. Idilė suskaldoma, kai Alice, garsėjančiai savo intelektu ir sąmoju, nustatoma ankstyvos stadijos Alzhaimerio liga. Moteris ima pamiršti žodžius, datas, ilgainiui net savo vaikų vardus. Liga tampa šeimos išbandymu, tačiau Alice sveikatai sparčiai prastėjant, moteris suvokia, kuo galų gale baigsis jos liga ir stengiasi savo likimą pasitikti oriai, praleisdama kuo daugiau laiko mylinčių žmonių apsuptyje. Visi filmai, kalbantys apie neišgydomas ligas, vienaip ar kitaip paliečia žiūrovus, tačiau Alzhaimerio liga siaubinga tuo, jog sunaikina žmogaus tapatybę, protą, palikdama tik kūną, kaip prieš tai jame egzistavusios sielos įrodymą. Pagrindinės herojės siekis oriai pasitikti ligą ir kiek įmanoma ilgiau su ja kovoti – puikus pavyzdys ir įkvėpimas visiems, vienaip ar kitaip susidūrusiems su baisia liga. Tai jautrus, aktualus ir emociškai labai paveikus filmas apie vienos šeimos stiprybę sunkios ligos akivaizdoje.

2. „Jūros gelmėse“ (Mar adentro, 2004)

Savitu, rafinuotu ir įtaigiu stiliumi pasižymintis režisierius Alejandro Amenbar, drauge su savo filmu „Jūros gelmėse“ ragina akimirkai sustoti ir susimąstyti, kas iš tiesų yra tas gyvenimas ir ar jis priklauso žmogui, ar žmogus priklauso jam. Tai filmas, kuris remiasi autentiška istorija, gyvenimo istorija žmogaus, kuris troško gauti leidimą atsisakyti savo gyvenimo. Eutanazija vertinama įvairiai ir drama „Jūros gelmėse“ siūlo dar kartą pabandyti suprasti jos esmę. Filme pasakojama istorija apie laivo mechaniko Romano Sampedro (aktorius – Javier Bardem) gyvenimą. Gyvenimą, kuris nelabai priklauso jam, egzistenciją, kurios negalima atsisakyti. Romanas patiria traumą, po kurios yra paralyžiuojamas visas jo kūnas, nuo kaklo iki kojų. Vyras nenori gyventi tokio gyvenimo, tačiau teisiškai jam neleidžiama iš jo pasitraukti. Taigi, visa jo egzistencija nukreipta į planą įvykdyti savižudybę. Pats Romanas akivaizdžiai, viso filmo metu nei karto nesuabejoja, kad gyventi jis nebenori, tačiau vis tik jam kyla klausimas, „kodėl aš noriu mirti?“. Personažas kaltina save, kad nesugeba džiaugtis tuo ką turi ir tas tik dar labiau jį liūdina. O turi jis iš tiesų nemažai. Atsižvelgiant į aplinkybes, žinoma. Juo rūpinasi šeima, jį lanko ir juo žavisi moteriškos lyties atstovės. Romanas nėra vienui vienas, apleistas ar vaizduojamas tarsi našta. Nepaisant to gyvenimas jam neteikia džiaugsmo. Taigi, kodėl reikėtų pasirinkti mirtį? Galbūt gyvenimas be orumo yra tiesiog per sunkus, kaip gali kažkas džiuginti, jei nebelieka nei trupučio žmogiško orumo? Kita vertus, pilni kampai veikėjų, kurie seniai pamiršę, kas yra orumas ir ramiausiai sau egzistuoja. Čia, orumo paieškose, turbūt jau vadovauja vidinis „aš“. O filmo personažo vidinis „aš“ aiškiai pavargęs nuo egzistencijos be lašelio orumo. Tai jautri, skaudi tema, tačiau toli gražu neišsemta. „Jūros gelmėse“ šią temą paliečia labai subtiliai ir įtaigiai. Prie šio įtaigumo neabejotinai prisideda puiki, tiesiog nepriekaištinga Javier Bardem vaidyba. Nėra abejonių, kad tai talentingas aktorius, tačiau čia jis visas savo emocijas, džiaugsmus, skausmus, viltis ir nusivylimus privalo perteikti vien mimika. Jokio gestikuliavimo, jokios kūno kalbos. Matom tik judančias lūpas ir jausmus išreiškiančias akis. Ir to gana!

1. „Maži vaikai“ (Little Children, 2006)

Tai pasakojimas apie dvi skirtingas šeimas, kurias jungia tam tikros normos, krizės ir neįgyvendinti troškimai. Oskarui nominuotas režisierius atidžiai ir tarsi po siūlelį narpsto dviejų žmonių likimo detales, jų nerimą, abejones ir meilės bei aistros paieškas. Gražiame name, tylioje priemiesčio idilėje gyvena pagrindiniai filmo herojai Sarah ir Bradas. Du vienas kito nepažįstantys žmonės, iš visiškai skirtingų šeimų, tačiau susitinkantys ir atrandantys aistrą paguodą ir supratimą vienas kito glėbyje. Sarah, anglų literatūros magistrantė, moteris, kuri niekuomet savęs neįsivaizdavo kaip namų šeimininkės ir mažo, ankšto miestelio gyventojos. Tačiau štai ji, blaškoma vidinių nesutarimų gyvena monotonišką gyvenimą, turi keistą ir nenuspėjamą dukrą, yra išlaikoma turtingo vyro ir palikusi visas savo svajones rašyti ir kurti, atsidavusi kursto namų židinį. Bradas – vedęs sėkmingai karjeros laiptais kopiančią dokumentinių filmų kūrėją Kathy (Jennifer Connelly), trečią kartą bando išlaikyti teisės egzaminą ir pagaliau atrasti savo pašaukimą. Tačiau iki to laiko, Brad perima Kathy pareigas ir vienas lieka auginti sūnų namie. Visai netrukus pora pradeda susitikinėti ir nekaltas popietes skirti aistringiems pasimatymams, kai tuo tarpu jų sutuoktiniai nieko neįtardami dirba savuosius darbus, o vaikai miega pokaičio miego. Įsisukęs romanas atrodo žada gražią pabaigą, tačiau neapsigaukite, ne viskas šiame filme bus lengvai nuspėjama. Dar vienu ryškiu personažu filme tampa ką tik iš kalėjimo išėjęs pedofilas Ronnie (Jackie Early Haley), kuris įneša į ramų miestelį baimės ir chaoso. Stebėtina, bet režisierius šį vaidmenį išanalizuoja taip pat labai atsakingai ir Ronnie tampa vienas iš pagrindinių veikėjų, kurio istorija pasakojama visai greta Sarah ir Brad aistrų sūkurio. Kiekvienas filmo personažas yra savitas ir dominuojantis. „Maži vaikai“ – itin tikroviška ir labai artima dviejų suaugusių žmonių istorija pilna netikėtų įvykių, džiaugsmo, nusivylimų, savianalizės ir nelauktos atomazgos.

Taip pat skaitykite: TOP 10 itin tamsių romantinių filmų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt