Filmo "Kononas Barbaras" kadras

Neįtikėtina, bet faktas! Arnoldui Schwarzeneggeriui jau septyniasdešimt dveji metai! „Geležiniu Arniu“ pramintas kultūristas ir aktorius dažnai save vadino amerikietiškos svajonės įsikūnijimu. Nes idealiai atitinka patį rimčiausią Amerikoje komplimentą – „self made man“ („Žmogus, sukūręs save pats“). Gimęs mažame Austrijos miestelyje vaikinas sugebėjo užkopti į aukščiausias kultūrizmo pakopas ir pasiekė neįtikėtinas aukštumas kino versle bei politikoje.

Nuo barbaro iki gubernatoriaus

Nuo vaikystės Arnis nemėgo mokytis ir mieliau leido laiką sporto salėse. Tėvas skatino tokį sūnaus pomėgį ir norėjo, kad jis taptų profesionaliu futbolininku. Bet likimas nusprendė kitaip, ir metęs vietinę futbolo komandą vaikinas ėmė „pumpuoti geležį“. Taip vadinama intensyvi organizmo stiprinimo metodika, galinti paversti visai ne sportiškos išvaizdos žmones tikrais „raumenų kalnais“. Jaunas atletas greitai tapo profesionaliu kultūristu, o tobulų kūno formų bei herakliškos jėgos dėka net septynis kartus (1970 – 1980 m.) laimėjo „Misterio Olimpijos“ titulą. Už tai rekordus registruojančioje Gineso knygoje A. Schwarzeneggeris vadinamas „tobuliausiai išsivysčiusiu žmogumi pasaulyje“. O gimtajame Arnio miestelyje Grace maža sporto salė, regėjusi pirmuosius būsimos žvaigždės rekordus, seniai paversta muziejumi.

Būdamas 22 metų kultūristas išvyko į Jungtines Valstijas. Į Los Andželą jį pakvietė didelis kultūrizmo fanas Joe Wilderis. Vaikinas neilgai dvejojo: „Aš mėgstu komfortą, bet dar labiau vertinu sunkumus. Galėjau mėgautis ramiu gyvenimu Austrijoje, bet priėmiau iššūkį ir atvykau į Ameriką. Aš iš karto įsimylėjau Kaliforniją ir nusprendžiau čia įleisti šaknis“.

Holivudo prodiuseriams patiko vaikino figūra, bet nerimą kėlė ilga pavardė, todėl filme „Heraklis Niujorke“ (1970) jis debiutavo kaip Arnoldas Strongas („Stipruolis“). Filmas liko nepastebėtas nei kritikų, nei žiūrovų. Užtai už vaidmenį dramoje „Pasilik alkanas“ (1977) jaunas atletas gavo „Auksinį gaublį“ kaip ryškiausiai kine debiutavęs aktorius.

Daugumą vėliau sukurtų Arnoldo Schwarzeneggerio vaidmenų esame matę. Dabar primename ryškiausių dešimtuką.

10. „RAUDONASIS KARŠTIS“ (Red Heat, 1988)

Būtent šis filmas visiems įrodė, kad „raumenų kalnu“ pramintas kultūristas Arnoldas Schwarzeneggeris, ligi šiol gelžbetoninius supermenus veiksmo („Konanas – barbaras“, „Komando“) bei fantastiniuose („Terminatorius“, „Bėgantis žmogus“) blokbasteriuose vaidinęs nedaugžodžiaujantis (nes angliškai kalbėjo su klaikiu akcentu) supermenas draugauja ir su humoru.

„Raudonojo karščio“ gimimo kontekstas taip pat buvo linksmas ir optimistiškas. Sovietų Rusija tada braškėjo per visas siūles, neišvengiamai artėjo Berlyno sienos griūtis ir su šiuo įvykiu siejamos gražių permainų viltys. Daugelį dešimtmečių puoselėtas Sovietų sąjungos nenugalimos karinės galios mitas subliuško tarsi muilo burbulas 1987-ųjų gegužės 28-ąją, kai niekieno nekliudomas devyniolikmetis vokietis Matiasas Rustas savo nedidelį lėktuvą „Cesna 172R“ nutupdė Maskvos centre prie Kremliaus mūrų. Tada subliuško dar vienas mitas – daugelį dešimtmečių baimę sovietiniams žmonėms kelianti KGB taip pat buvo nuvainikuota, o dar po ketverių metų (nugalėjus pučą Maskvoje) kuriam laikui gėdingai pasišalino iš politinių įvykių arenos.

Tokiame kontekste Arnoldas Schwarzeneggeris, „Raudonajame karštyje“ suvaidinęs rusą milicininką (!), buvo tiesiog pasmerktas populiarumui abejuose Atlanto pusėje.

Kadangi dėl perestroikos atšilo ir JAV bei Sovietų sąjungos santykiai, naujas „tautų draugystės“ virusas paveikė ir dvi nuolat priešingose barikadų pusėje buvusias galingas organizacijas – Sovietų miliciją ir Amerikos policiją. Jos dabar suvienija jėgas prieš bendrą priešą. Didžiausias rusiškos narkomafijos bosas Viktoras Rostovas (Edas O’Rossas) nusibeldžia į gangsterių sostinę Čikagą, kad iš ten galėtų niekieno nekliudomas į gimtinę gabenti kokainą.

Todėl į Ameriką su slapta misija vyksta milicijos kapitonas Ivanas Danko (jį ir suvaidino Arnoldas Schwarzeneggeris), mokantis angliškai tik kelis žodžius. Tiesa, „klasinio priešo“ kalba jam visai nereikalinga: galiūnui Ivanui griežtai įsakyta į jokius kontaktus su amerikonais nesileisti, savo darbą atlikti tyliai ir kuo greičiau su pergale grįžti namo. Galime neabejoti, kad visus tris punktus narsuolis būtų įvykdęs gerokai greičiau, jeigu amerikiečiai nebūtų jam įpiršę porininko – plepaus policininko Arto Ridziko (Jamesas Belushis).

Pažodinis angliško pavadinimo „Red Heat“ vertimas „Raudonasis karštis“ lingvistiškai nėra tikslus. Anglų kalbos žodynai posakį „Red Heat“ priskiria policijos terminui, reiškiančiam „išsamų tardymą“.

Režisierius Walteris Hillas yra tikras kriminalinio kino specialistas, todėl „Raudonajame karštyje“ tikrai netrūksta šauniai nufilmuotų veiksmo scenų, kuriose veltui burnos neaušinantis Ivanas su neužsičiaupiančiu porininku išvalo Čikagą nuo kriminalinio gaivalo, o į amerikiečio klausimą „kaip jūs, rusai, kovojate su stresu“ Ivanas atsako trumpai ir aiškiai: „Vodka“.

9. „DVYNIAI“ (Twins, 1988)

„Terminatoriuje“ (1984) suvaidinęs biologinį robotą A. Schwarzeneggeris ilgam įsitvirtino „paskutinio veiksmo kino herojaus“ amplua. Bet greitai pajutęs šio stereotipo pavojus aktorius ėmė ieškoti būdų paįvairinti viena spalva piešiamų personažų galeriją. Gražaus „persilaužimo“ etapu tapo M. Gorbačiovo „perestroikos“ pradžioje sukurta kriminalinė komedija „Raudonasis karštis“ (1988), kurioje A. Schwarzeneggeris suvaidino į Ameriką su slapta misija vykstantį sovietinės milicijos kapitoną Ivaną Danko, mokantį angliškai tik kelis žodžius. Visi mačiusieji „Raudonąjį karštį“ įvertino ne tik išradingai nufilmuotas gaudynių bei šaudynių scenas, bet ir santūrų Arnoldo humorą.

Dar ryškiau ši savybė atsiskleidė komedijose „Dvyniai“ (1988) ir „Jaunėlis“ (1994). Abiejose Arnio partneriu buvo neužauga Danny De Vito. Tai jau savaime buvo juokinga: ko gero, kinas niekada dar neregėjo tokios kontrastingos poros – dviejų metrų ūgio plačiapetis galiūnas Arnoldas ir vos metrą penkiasdešimt du centimetrus (su kepure!) siekiantis Danny. Negana to, „Jaunėlyje“ garsusis kultūristas suvaidino… nėščią vyrą, o Danny De Vito – jo gydytoją. Šio ginekologinio eksperimento rezultatai žiūrovams gerai žinomi.

O kitoje režisieriaus Ivano Reitmano komedijoje „Dvyniai“ Arnis ir Danny vaidina tikrus brolius dvynius. Jų herojai Džiulijus ir Vincentas sužino vienas apie kitą būdami 35 metų. Tada ir paaiškėja keistoka jų “nekalto pradėjimo” istorija.

Viskas prasidėjo nuo dar vieno ginekologinio eksperimento: mokslininkai apvaisino vienos amerikietės kiaušialąstę šešių garsių planetos vyrų sperma. Moteris pagimdė du berniukus, kurie yra dvyniai, bet visiškai nepanašūs. Motinai buvo pasakyta, kad naujagimiai neišgyveno. „Idealiu“ kūdikiu pavadintas Džiulijus buvo auginamas atokioje saloje, jis aktyviai sportavo ir įgijo daug naudingų žinių, bet izoliacija padarė savo –pasaulio nepažinęs užaugęs vyras taip ir liko didelis vaikas. Tuo tarpu ne toks vykęs eksperimento vaisius Vincentas užaugo našlaičių prieglaudoje: nelengva dalia jį užgrūdino ir išmokė visokiausių sukčiavimo gudrybių.

Žiūrovai pamėgo abi Ivano Reitmano komedijas, o „Dvyniai“ net tapo pajamų lyderiu, atnešusių autoriams 7.5 kartų didesnius pinigus, nei jų buvo investuota į filmo gamybą.

8. „PASKUTINĖ TVIRTOVĖ“ (The Last Stand, 2013)

Atidavęs aštuonerius metus politikai (2003-2011) Arnoldas Schwarzeneggeris vėl padarė tai, ką geriausiai moka. Dvi kadencijas buvęs Kalifornijos gubernatoriumi Arnis kovojo su miškų gaisrais, atvirai konfrontavo su JAV prezidentu G.W. Buschu jaunesniuoju dėl karo Irake, priešinosi vienos lyties santuokų įteisinimui, pasisakė už marihuanos legalizavimą medicinoje, nusipelnė „Žaliojo gubernatoriaus“ titulo už ekologines iniciatyvas, pripažino armėnų genocido faktą ir balandžio 24-ąją įteisino kaip šios tragedijos paminėjimo dieną.

Be to per abi kadencijas jis ne tik ragino taupyti kitus, bet ir pats atsisakė 175 tūkstančių dolerių metinės algos. Jis taip pat buvo paskelbęs originalų siūlymą papildyti Kalifornijos valstijos biudžetą kiekvienam, kuris už 100 tūkstančių dolerių norėtų papietauti su garsiausiu pasaulyje gubernatoriumi.

Kad nebūtų apkaltintas supainiojęs viešus ir privačius interesus, gubernatorius A. Schwarzeneggeris tik kartą trumpam pasirodė ekranuose: nuotykių filme „Aplink pasaulį per 80 dienų“ (2004) jis suvaidino Turkijos princą Hapį. Atsistatydinęs iš Kalifornijos gubernatoriaus posto 2011-ųjų sausį jis oficialiai pranešė sugrįžtąs į kiną, bet patikslino, kad „ekstremalūs vaidmenys filmuose su šaudynėmis ir muštynėmis – jau ne man. Ateityje aš planuoju rinktis vaidmenis, kurie atitiktų mano amžių. Taip pasielgė mano kolega Clintas Eastwoodas“.

Laimė, kol kas šio pažado aktorius nevykdo. Jo bravūrišku sugrįžimu į gerai žinomą veiksmo kino pasaulį galima laikyti trumpus pasirodymus abejose „Nesunaikinamų“ dalyse. Jie įrodė, kad Arnis neprarado nei geros fizinės formos, nei humoro.

Abi šios savybės aktorių gelbsti naujausiame veiksmo filme „Paskutinė tvirtovė“ (rež. Jee-woon Kimas). Čia jis suvaidino nedidelio miestelio Meksikos pasienyje šerifą Rėjų Ovensą. Anksčiau Los Andželo policininku dirbęs vyras ne kartą buvo susidūręs su mirtinais pavojais. Tačiau dabar jo laukia ypatingas išmėginimas. Mat nuo FTB konvojaus pasprukęs stambaus narkotikų kartelio vadeiva Gabrielis Kortesas su savo sėbrais šarvuotu automobiliu skuba kirsti Meksikos sieną. Paskutinis etapas bėglių kelyje – Somertouno miestelis. O ši tvirtovė lengvai nepasiduos.

7. „KONANAS BARBARAS“ (Conan the Barbarian, 1982)

Garsus lietuvių kilmės amerikiečių režisierius Johnas Milius mėgo kartoti, kad gyvenime ir darbe jis vadovaujasi samurajų garbės kodeksu ir stiprios asmenybės kultu. Už tai (ir už žiaurumo nestokojančius filmus) Vakarų spaudos Johnas Milius seniai pramintas “dzen-anarchistu” (kartais net ir “dzen-fašistu”), o šios ideologijos programiniu kūriniu laikomas jo filmas „Konanas barbaras“. Tai senovinė legenda apie bebaimį karžygį Konaną, užaugusį vergijoje ir vėliau nugalėjusį klastingąjį pagonių genties vadą Tulsą Dumą (Jamesas Earlas Jonesas).

Įspūdinga Arnoldo Schwarzeneggerio muskulatūra, “antžmogio” filosofijos šlovinimas ir herojinė Basilo Poledouriso muzika užtikrino šiam filmui nemažą sėkmę.

Filmas buvo toks populiarus, kad po metų teko kurti tęsinį „Konanas užkariautojas“.

Konaną barbarą dar 1932 m. sugalvojo rašytojas Robertas E. Howardas, pirmieji piešti Konano nuotykiai pasirodė 1954 m. leidyklos „Gnome Press“ knygelėse, o nuo 1970-ųjų atletiškas supermenas tapo kino komiksų madas diktuojančios firmos „Marvel“ nuosavybe.

Kas dabar galėtų suskaičiuoti, kiek kartų kilnus karys Konanas pasirodė animaciniuose filmuose ir serialuose, kompiuteriniuose žaidimuose ar žaislinių figūrų pavidalu?

Tęsinį „Konanas griovėjas“ (Conan the Destroyer, 1984) kūrė jau kitas režisierius Richardas Fleischeris, kuriam rūpėjo tik veiksmas ir egzotika, todėl gavosi standartinė nuotykių pasaka. Taip galima pavadinti ir pačią naujausią „Konano Barbaro“ (Conan the Destroyer, 2011, rež. Marcusas Nispelis) versiją, kurioje yra tik vienas privalumas, kurio neturėjo pirmtakai – 3D erdvinis vaizdas.

Sunku prognozuoti, kiek ilgai žiūrovų atmintyje išliks naujausias Konanas, įkūnytas anksčiau niekuo ypatingu kine nepasižymėjusio aktoriaus Jasono Momoa. Bet galima lažintis, kad jis nesugebės užtemdyti geriausio visų laikų Konano – A. Schwarzeneggerio. Nes jo ir raumenys buvo „kinematografiškesni“, ir charizma nepakartojama.

Istorinė klaida

Lietuvoje naująją „Konano“ versiją reklamuojančiuose tekstuose kažkodėl buvo teigiama, kad Konanas buvo keltų karys. Tai istorinė klaida. Senovės keltų teritoriją daugmaž galima apibrėžti (nuo pietryčių Anglijos Europos šiaurėje, šiaurės Ispanijos ir Prancūzijos vakaruose iki vakarinės Vengrijos rytuose ir šiaurinės Italijos pietuose). Tuo tarpu Homero „Odisėjoje“ minima mitinė kimerų tauta esą gyvenusi tolimiausiame žemės pakraštyje, kur niekada nešviečia saulė, o amžina migla slepia  įėjimą į požemio pasaulio valdovo Hado saugomą mirusiųjų karalystę.

P.S. Tinklapis imdb.com jau skelbia, kad planuojama kurti „Konano legendą“ (The Legend of Conan): režisierius dar nepaskirtas, scenarijų rašo Willas Beallas ir Andrea Berloffas. Ką šiame filme vaidins Arnoldas Schwarzeneggeris, kol kas neaišku.

6. „BĖGANTIS ŽMOGUS“ (The Running Man, 1987)

Pagal Stepheno Kingo 1982 metais parašytą apsakymą (tada skaitytojams dar mažai žinomas rašytojas buvo pasislėpęs po Richardo Bachmano slapyvardžiu) sukurtame filme pamatysime 2019 metų Los Andželą. Jungtines Valstijas vado kariškiai, todėl šalyje karaliauja smurtas. Totalitarine valstybe Amerika tapo po žemės drebėjimo ir žiaurios ekonominės krizės. Naujoji valdžia įvedė griežtą cenzūrą ir komendanto valandą. O kad žmonės nesugalvotų maištauti, valdžia pasitelkė šiems tikslams gerai tarnaujančią propagandą ir, žinoma, žiniasklaidą.

Naujos eros televizija rengia žiaurų realybės šou, kurio veikėjais tampa liaudies priešai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Juos žemės drebėjimo sugriautame mieste persekioja specialiai treniruoti galiūnai. Į kovą su šia sistema stoja drąsuolis Benas Ričardsas (Arnoldas Schwarzeneggeris), nekaltai apkaltintas masine žmogžudyste. Jis buvo sraigtasparnio pilotas ir kartą jis nepakluso karininko įsakymui bei atsisakė šaudyti į Kalifornijoje sukilusius žmones, reikalaujančius maisto.

Maištas buvo žiauriai numalšintas, o dėl beginklių žmonių žudynių buvo apkaltintas pats Benas. Dabar jam suteikiamas šansas – pabandyti pergudrauti jį persekiojančių ir iki dantų ginkluotų medžiotojų komandą, kai šį kraują kaitinantį reginį tiesiogiai transliuos televizija: jeigu Benas išliks gyvas, jis taps laisvu žmogumi.

Tiesą sakant, Stephenas Kingas buvo toli gražu ne pirmasis, sugalvojęs žmogaus medžioklės istoriją. Ir filmų panašia tematika taip pat yra buvę. Pavyzdžiui, italų režisieriaus Elio Petri futuristiniame trileryje „Dešimtoji auka“ (La decima vittima, 1965), sukurtame pagal Roberto Sheckley apsakymą, milijoną dolerių trokštantys ateities pasaulio žmonės privalo dalyvauti žmogaus medžioklėje kelis kartus būdami tai medžiotoju, tai auka: kas sėkmingai išvengs mirtinų pavojų ir nužudys dešimtąjį, gaus pažadėtą prizą.

Gerai prisimenu ir daugiau nei prieš tris dešimtmečius mūsų ekranuose rodytą prancūzų filmą „Rizikos kaina“ (Le prix du danger, 1983), kuriame jaunas vyrukas taip pat už milijoną dolerių sutinka būti medžiojamas, kiekvieną jo žingsnį stebint televizijos kameroms ir transliuojant šią žmogaus medžioklę tiesiogiai.

Įdomi yra tokių siužetų motyvacija: manoma, kad jeigu žmonėms būtų rodomi panašūs reginiai, realybėje (bent jau transliacijų metu) sumažėtų tikrų žmogžudysčių.

5. „VISKĄ PRISIMINTI“ (Total Recall, 1990)

2012-aisiais metais viso pasaulio žiniasklaida paviešino sensacingą žinią – po daug metų trukusio pasiruošimo amerikiečių mokslininkams pavyko pasiekti Marsą, kurio paviršiuje nusileidęs specialus prietaisas, vadinamas marsaeigiu, atsiuntė kelias „raudonosios planetos“ paviršiaus nuotraukas. Ko gera, netrukus gausime moksliškai pagrįstą atsakymą į daug dešimtmečių žmones dominusį klausimą: Ar yra gyvybė Marse?

Rašytojai į šią septintą pagal dydį Saulės sistemos planetą ėmė skraidyti seniai. Pirmieji šį maršrutą įsisavino rusų fantastai (Porfirijus Infantjevas, Leonidas Afanasjevas, Aleksejus Tolstojus), kurių knygų herojai savo kailiu patyrė Marso civilizacijos specifiką. Po II pasaulinio karo šią temą nuosekliausiai vystė amerikietis Ray‘us Bradbury, „Marso kronikose“ papasakojęs išgalvotą Marso kolonizavimo istoriją. O jo pasekėju laikomas fantastas Philipas K.Dickas mintyse į Marsą taip pat vyko ne kartą.

Fantastinį filmą „Viską prisiminti“ režisierius Paulas Verhoevenas sukūrė pagal P.K. Dicko apsakymą „Mes jums viską priminsime urmu“ (We Can Remember It For You Wholesale), parašytą dar septintajame dešimtmetyje. Šis keistas tekstas prasideda tokiu sakiniu: „Jis prabudo ir… užsimanė skristi į Marsą“.

2084 metais, praėjus lygiai šimtui metų po George’o Orwello įamžintos 1984 datos, jau po Trečiojo pasaulinio karo, Žemės planeta pavirto beveik negyvenama dykyne, o jos gyventojai pamažu emigruoja į Marsą, kur gyvenimo sąlygos palankesnės, bet ten valdžią užgrobė klastingas gubernatorius Kohagenas (Ronny Cox’as).

Žemės sūnus Dagas Kveidas tankiai sapnuoja šią tolimą planetą. Ir kažkodėl vyrukui atrodo, kad jis jau seniai ten yra buvęs. Jis net įsivaizduoja ten esąs žavios brunetės draugijoje. Vyrą persekioja mintis nukeliauti į Marsą, tačiau kadangi tai pernelyg brangu, jis kreipiasi į „Rekall“ kompaniją, kuri verčiasi dirbtinės atminties implantavimu į žmogaus smegenis. Po nesudėtingos operacijos pacientas gali mėgautis atsiminimais apie įvykius, kurių realybėje nebuvo. Tačiau šį kartą įprasta operacija baigiasi tragedija – pasirodo, kad Dago galvoje jau implantuota tokia programa. Pasaulis, kuriame jis gyvena – netikras. Žmona ir bendradarbiai yra tik  operatyviniai agentai, nuolat sekantys ir kontroliuojantys kiekvieną vyro žingsnį. Panašu, kad kažkada pats Dagas buvo Marso valdytojo Vilo Kohageno agentas. Nelieka nieko daugiau, kaip tik skristi į Marsą ieškoti savo praeities, tikrojo gyvenimo ir svajonių mylimosios.

2012 metais buvo sukurtas filmo perdirbinys tokiu pat pavadinimu (rež. Lenas Wisemanas), o Dagą Kveidą suvaidino Colinas Farrellas.

4. „Melas vardan tiesos” (True Lies, 1994)

Kai Jamesas Cameronas ir Arnoldas Schwarzeneggeris dirba kartu, visada galime tikėtis kokybiško rezultato. Nors jų trečiasis bendradarbiavimas kartu su „Melas vardan tiesos“ nebuvo lygiavertis su pirmaisiais dviem „Terminatoriaus” filmais, šiame juokingame, šiek tiek kvailokam, pernelyg sutirštintam kovos veiksmo šnipų filme yra visko kas gali suteikti nemažai džiaugsmo. Daugeliu atžvilgių jį galime žiūrėti, kaip filmo „Ponas ir ponia Smitai” su Bradu Pitu ir Angelina Jolie pirmtaką. Ir kai kuriais atvejais netgi geresniu filmu nei minima juosta.

Istorija apie šnipą ir jo žmoną (Jamie Lee Curtis), kuri būdama dažnai viena nuobodžiauja ir nieko nežino apie tai, ką jos vyras daro pragyvenimui. Ir nors misogyniškos ir ksenofobinės filmo tendencijos buvo akivaizdžios net tuomet, kai šis filmas buvo išleistas, vis dėlto juosta pateikia pakankamai. Tuo metu šlovės spinduliuose besimaudantis Schwarzeneggeris buvo itin pasitikintis savimi, ir kino ekrane galėjo tiesiog įsitraukti į bet kokią pakvaišusią idėją ir priversti ją veikti. Aktoriaus duetas su Jamie Lee Curtis tiesiog puikus. Humoras ir aktorių tarpusavio energetika šnipų ir teroristų kare veikia puikiai. Šiame filme rimtomis istorijomis ir solidžiais projektais garsėjančiam Jamesui Cameronui pavyko išeiti už perdėto imtumo ribų ir pateikti žiūrovui kiek naivę, žaismingą, ir nuoširdžiai juokinančią pramogą.  Tad sudėjus viską į krūvą gaunamas – garantuotai malonus vakaras prie ekrano.

3. „GROBUONIS“ (Predator, 1987)

Dar vienas ryškus vaizdo kasečių epochos filmas su „Švarcu“ yra fantastinis veiksmo filmas „Grobuonis“ (1987, rež. Johnas McTiernanas), nominuotas Oskarui už geriausius vizualinius efektus. Prizu „Saturnas“ už geriausią muziką apdovanotas kompozitorius Alanas Silvestri.

Centrinės Amerikos džiunglėse nukrito amerikiečių karinis sraigtasparnis, kuriuo virš partizanų teritorijos skrido ministras. Vaduoti tokį svarbų asmenį siunčiamas rinktinių smogikų būrys, vadovaujamas majoro „Dačo“ Šeferio (Arnoldas Schwarzeneggeris). Kartu su juo išvyksta CŽV agentas Dilonas (Carlas Weathersas). Operacija yra slapta ir neoficiali, vadinasi, komandosai gali pasikliauti tik savimi.

Slaptosios misijos nariai dar nežino, kad nuo kosminio laivo, praskridusio netoli Žemės, atsiskyrė kapsulė ir nukrito į džiungles. Vadinasi, karių laukia ne tik žemiškos kilmės grėsmė, bet ir galimybė susidurti su kur kas galingesniu kosminiu priešu. Prie žemiškos kilmės priešų filmo autoriai priskiria karinius patarėjus rusus (!), kurie džiunglėse kariaujantiems partizanams padeda kankinti į nelaisvę paimtus CŽV agentus. Susidoroti su partizanais bei jų pagalbininkais ir išvaduoti įkaite laikomą merginą Aną (Elpidia Carrillo) majoro „Dačo“ („Dačas“, beje yra pravardė, reiškianti „Olandas“) vadovaujamiems kariams nebuvo labai sunki užduotis. Tačiau kaip tik dabar, bandydami nepastebimai pasišalinti iš partizanų stovyklos, kariai ima jausti, kad juos kažkas seka.

Pamažu kažkas ima retinti komandosų gretas, taip dar labiau jų tarpe sėdamas paniką. Kariai pasidalina į dvi grupes ir griebiasi sudėtingos medžioklės taktikos. Tačiau, kaip dažniausiai būna veiksmo filmuose, į lemiamą dvikovą su priešu stoja lyderis. O jį, žinoma, įkūnija Arnoldas Schwarzeneggeris.

Antrajame filme „Grobuonis 2“ (Predator 2, 1990) nebebuvo Arnoldo Schwartzeneggerio, o veiksmas iš Lotynų Amerikos persikėlė į Los Andželą, kurio gatvėse vyksta tikras karas tarp Jamaikos ir Kolumbijos narkomafijų. Šio karo policija jau nebegali suvaldyti, tačiau tačiau nelauktai atsiranda kažkokia jėga, kuri ima retinti nusikaltėlių gretas.

2. „KOMANDO“ (Commando, 1985)

Tai dar vienas vaizdajuosčių epochos peržiūrų lyderis, o pagrindinio vaidmens atlikėjo Arnoldo Schwarzeneggerio nuotrauka su granatomis apkabinėta karine liemene buvo tapęs anų laikų fanų protus užvaldžiusiu simboliu.

Veiksmo kino režisierius Markas L. Lesteris leidžia publikos numylėtiniui pademonstruoti ne tik savo įspūdingus raumenis bei tobulą atleto figūrą, bet ir neįtikėtiną išradingumą vienui vienam kaunantis su legionais visokiausio plauko priešininkų.

Pulkininkas Džonas Metriksas yra bene geriausias pasaulyje ginklų ekspertas ir elitinės greitojo reagavimo komandos vadas. Tačiau kažkada kiekviena karjera baigiasi. Dėl ne visai suprantamų priežasčių Metrikso dalinys buvo išformuotas, o jis pats anksčiau laiko tapo pensininku ir su dukrele Džene apsigyveno nuošaliame kalnų kaimelyje.

Tačiau pagyventi ramiai neteks. Audringų įvykių išvakarėse atsiskyrėlius aplanko buvęs Džono vadas generolas Kerbis (Jamesas Olsonas) ir informuoja kolegą, kad kažkas metodiškai retina jo buvusių bendražygių bei pavaldinių gretas. Generolas mano, kad greitai žudikai gali aptikti ir Metrikso saugios (kol kas!) dislokacijos vietą.

Kaip sakoma kariškių aplinkoje, „perspėtas, vadinasi apginkluotas“. Profesionalui kariui paruošti kovai tinkamą arsenalą – juokų darbas. Nekviestų svečių ilgai laukti nereikia: jie sekė generolą Kerbį, ir šis, pats to nenorėdamas, atskleidė Metrikso slėptuvę. Nepadėjo nė generolo palikta apsauga.

Pirmasis susidūrimas baigėsi ne Džono naudai: apsauga buvo išžudyta, dukra pagrobta, o pats Džonas atsidūrė savo buvusio priešo nelaisvėje. Mat Džono kažkada nuo valdžios nušalintas išgalvotos Lotynų Amerikos šalies Valverdės diktatorius Arijus (Danas Hedaya) nenuleidžia rankų ir ketina iš jo jėga atimtas galias susigražinti.

Banditai siunčia Metriksą į Valverdę, kad šis nužudytų dabartinį šalies prezidentą ir tuo parengtų dirvą naujam kariniam perversmui. Jei Džonas to nepadarys, banditai pažada nužudyti Dženę.

Pabėgęs iš jau kylančio lėktuvo Džonas turi dešimt su puse valandos (kol lėktuvas pasieks kelionės tikslą), kad aptiktų banditų irštvą atokioje saloje, susirastų dukrą ir ją išgelbėtų. Nuo šio momento prasideda svarbiausi labai dinamiško filmo įvykiai.

Po to, kai aršių kautynių vietoje nelieka nė vieno gyvo bandito atvyksta generolo Kerbio vadovaujamas pagalbininkų būrys, ir generolas siūlo Džonui sugrįžti į tarnybą. Atsakymą galima lengvai numanyti: supermenas pasako, kad tai buvo jo paskutinis karas, o finalinius titrus palydi roko grupės „The Power Station“ atliekama daina „We Fight for Love“.

1. „TERMINATORIUS“ (The Terminator, 1984) „TERMINATORIUS 2“ (Terminator 2. Judgment Day, 1991)

Kaip tik nuo šio filmo mūsų šalyje prasidėjo vaizdajuosčių bumas, o „Švarcu“ pramintas kultūristas Arnoldas Schwarzeneggeris ilgam tapo ne tik paauglių kulto objektu.

Būtent „Terminatoriuje“ pirmą kartą iš ekrano pasigirdo jau legendinėmis tapusios frazės – “hasta la vista, baby” ir ” I’ll be back…”. Tada pasaulio žodyną papildė dar vienas naujadaras “kiborgas” (kibernetinis organizmas). Tokią žmogaus pavidalą turinčią neįveikiamą būtybę ir suvaidino Arnoldas Schwarzeneggeris. Fantastinis Terminatorius T-800 iš ateities (2029-ųjų metų) atvyksta į šiuolaikinį Los Andželą. Ateivis privalo nužudyti jauną moterį Sarą, nes jai lemta pagimdyti sūnų, kuris išgelbės žmoniją nuo atominio karo grėsmės ir padės žmonėms ateities kare nugalėti robotus.

Pasipriešinti tokiems planams ryžtasi Sąrą įsimylėjęs kareivis Kailas Rysas (Michaelas Biehnas), kuris pasirodo taip pat esąs atvykėlis iš ateities, aktyvus žmonių pasipriešinimo mašinoms judėjimo dalyvis. Ateities pasaulį valdo galingą kibernetinė korporacija „Skynet“, kontroliuojanti žmonėms didelę grėsmę keliančių robotų ir kitokių mechanizmų armiją. Būtent „Skynet“ mokslininkų išrasta laiko mašina į 1984-uosius siunčiamas Terminatorius, o jam iš paskos keliauja ir Kailas Rysas.

Į fantastinio veiksmo kino rūbą režisierius Jamesas Cameronas įvelka daug aktualių problemų keliantį siužetą. Tai ir (kol kas dar menamos) kelionės laike, ir perspėjimas apie žmogaus sukurtų “intelektualių” mašinų bei kompiuterinių technologijų pavojų. Svarbi, žinoma, bet kokiam veiksmo filmui ir ekstremaliose situacijose atsidūrusių žmonių išgyvenimo strategija.

Filmo tęsinyje „Terminatorius 2: Paskutiniojo teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991) įvykiai plėtojasi praėjus dešimčiai metų po pirmojo filmo, kai Saros sūnui Džonui vėl iškyla mirtinas pavojus. Berniukas, kaip žinia, yra saugios žmonijos ateities garantija, todėl kova dėl jo tampa svarbiausiu amžiaus mūšiu dėl rytdienos. Perprogramuotas ir patobulintas Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius stoja į mirtiną mūšį su robotu žudiku.

Trečiasis filmas „Terminatorius 3. Mašinų prisikėlimas“ (Terminator 3: Rise of the Machines, 2003) vaizduoja dar 10 metų vėlesnius įvykius. Džonas Konoras apsaugojo žmoniją nuo sunaikinimo, tačiau praeities šešėliai žengia į ateitį: mašinų tinklo „Skynet“ sukurtas kibernetinis robotas T-X siunčiamas užbaigti savo pirmtako darbą.

Trečiąjį filmą režisavo jau ne Jamesas Cameronas, o jo kolega Jonathanas Mostow. O ketvirtajame filme „Terminatorius: Išsigelbėjimas“ (Terminator Salvation, 2009) nebeliko ir Arnoldo Schwarzeneggerio, kuris jau buvo išrinktas Kalifornijos gubernatoriumi ir kuriam laikui suspendavo savo sėkmingą kino karjerą.

Atlikęs pilietinę pareigą naujajai tėvynei (Arnoldas Schwarzeneggeris, kaip žinia, gimė Austrijoje) aktorius sugrįžo į populiariųjų kino projektą ir dideliam fanų džiaugsmui vėl sutiko suvaidinti bene garsiausią savo superherojų filme „Terminatorius: Genezė“ (Terminator Genisys, 2015). Pats aktorius taip komentavo šią situaciją: „Čia tas pats, kas važiuoti dviračiu – jei kartą išmokai, tai nepamirši niekada. Perskaitęs scenarijų, pradėjau sakyti savo replikas tarsi būčiau robotas“.

Terminatoriaus įgūdžių Arnoldui Schwarzeneggeriui neišvaistė. „Ilgai grojančio“ fantastinio projekto tęsinio premjera Lietuvoje  „Terminatorius. Tamsus likimas“ (Terminator: Dark Fate) mūsų ekranuose  įvyko šių metų lapkričio pirmąją.  Ir didžiąjame ekrane Arnis vis dar atrodo puikiai.

Taip pat skaitykite: TOP 10 naujausių neo-noir žanro kino filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: