Kino filmo "Mamma Mia!" kadras

Egzistuoja keli vaidybos talento sluoksniai – geras, labai geras ir puikus. Ir kažkur virš visų šių sluoksnių yra Meryl Streep. Marja Luiza Streep gimė Summito mieste, Naujajame Džersyje. Ji įsiveržė į kino verslą septintajame dešimtmetyje su pora nuostabių antraeilių vaidmenų ir nuo tada nė karto neatsigręžė atgal.

Negana to, ji pranoko visų lūkesčius, ir per pastaruosius keturis dešimtmečius laimėjo 19 Akademijos apdovanojimų (vienintelis aktorius, kuris yra arčiausiai šio skaičiaus – Džekas Nicholsonas su 12). Mes nematuojame vaidybinio talento, remiantis vien Oskarų nominacijų skaičiumi, bet Sreep atveju tai yra tikras jos talento įrodymas (kitaip tariant, jeigu Oskarai būtų teikiami remiantis tik aktoriaus pasirodymu, ji turėtų jų apie 14).

Pasirodo –  aklo Dino De Laurenčio nurašyta, kaip „ne pakankamai graži“, Streep pasižymi grakščia aura ir tam tikra mistika, kuri yra visų jos vaidmenų pagrindas. Ši neapsakoma galia, kaip ir absurdiškai platus diapazonas bei jos akcentų įgūdžiai yra visuotinai vertinami, tačiau ji vis vien nuolat randa būdų nustebinti. Ji yra pagirtinai atspari Holivudo žvaigždžių liežuvavimams, atsirenka vaidmenis itin atsargiai ir kilniai priima mažesnius vaidmenis, todėl yra geidžiama ir kaip komandos narė. Ji taip pat yra ištikima moterų teisių aktyvistė kino pasaulyje, linkusi aukoti savo uždarbį įvairioms labdaros organizacijoms ir aktyviai palaiko kitas aktores siekiančias apdovanojimų, net jei ji pati yra jų konkurentė. Ji dar neišgydė vėžio, bet jei tik kas parašytų tokį scenarijų…

deer-hunter-streep

„Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter) (1978)

Viskas prasidėjo su vestuvių eisena. Tada pasaulis ir pastebėjo jauną, mažai patyrusią, tačiau tučtuojau patraukiančią dėmesį Meryl Streep. Robertas De Niro pastebėjo ją Čekovskio „The Cherry Orchard“ spektaklyje ir netruko įtikinti režisierių Maiklą Cimino paskirti jai Lindos vaidmenį filme „Elnių medžiotojas“. Linda – moteris, kuri stovinti tarp dviejų geriausių draugų ir karo bendražygių Maiklo (De Niro) ir Niko (Christopher Walken). Vestuvių ceremonija, kurioje Nikas pasiperša Lindai, bei emocinis buldozeris, kuomet Maiklas grįžta iš karo, atskleidžia natūralų, žadą atimantį Streep grožį (vidinį ir išorinį) – retas Lindos grynumas tiesiog švyti. Taigi šis mažas vaidmuo, viename labiausiai įtemptų Vietnamo filmų, kuriame vaidina tokie nepakartojami aktoriai, kaip De Niro ir Walkenas, tapo stipria Streep įžanga į kino pasaulį.

kinopoisk.ru

„Kramer prieš Kramerį“ (Kramer vs. Kramer) (1979)

Po įsiveržimo su „Elnių medžiotoju“, Streep dar kartą atkreipė į save dėmesį Vudžio Alleno „Manhetene“ (Manhattan), o tuomet visiškai sužavėjo kiekvieną, mačiusį „Kramer prie Kramerį“. Filmas laimėjo geriausio filmo, geriausios režisūros ir geriausio adaptuoto scenarijaus Oskarus, taip pat parūpino Streep ir jos pirmąjį Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį, (o Dastinas Hoffmanas buvo pripažintas geriausiu aktroiumi).

Nepaisant to, kad ekrane Streep praleido palyginti mažai laiko, ir vaidino mažiau teigiamą veikėją (motiną, kuri palieka savo vaiką – siaubas!), Streep įkūnijama Džoana kažkaip sugeba sudaužyti žiūrovo širdį, tuo pačiu metu atkreipdama visų dėmesį ir moterų teisių problemas. O šiuo klausimu Streep yra čempionė ir prieš ir už ekrano, – „Visą gyvenimą jaučiausi, kaip kažkieno dukra, kažkieno mama, kažkieno žmona.“ Streep net pakeitė filmo istoriją, kartu su filmo kūrėju Robertu Bentonu tam, kad Džoanos personažo požiūris būtų labiau subalansuotas, o viso to rezultatas – filmas, kuris išžiebė ne vienus metus trunkančius debatus apie kovą dėl tėvystės teisių ir motinos bei tėvo dalybas. Vienas dalykas nenuginčijamas – filmas sukūrė Streep reputaciją, dėl visų įmanomų širdies kraujagyslių tampymo filmo pabaigoje, su tokia emocine kontrole, kuri priverstų net žiauriausius karo stovyklos instruktorius raudoti, kaip kūdikius.

silkwood

„Karen Silkvud“ (Silkwood) (1983)

Turint omenyje, jog filmo siužetas yra paremtas tikra istorija ir jame vaidina, tuo metu, aukščiausio lygio aktoriai – Streep vaidina šalia Šer (Cher) ir Kurto Russello – filmui suteikiama daug vilčių. Juk tai yra puikiausi aktoriai, savo karjerų viršūnėse, vaidinantys atominės jėgainės darbininkus, kurių teisėmis ir, vėliau, gyvybėmis rizikuoja valdžia. Tačiau nepriekaištinga jų vaidyba iš įprasto pasakojimo apie darbuotojų teises, paverčia jį į neprilygstamą veikėjų asmenybių gvildenimą. Kad ir kokia nesutramdoma jos siela bebūtų, Streep įkūnijama Silkvud kartais yra ir nerangi, seksuali, erzinanti ir savanaudiška. Ji užmezga romaną, ji vėluoja, ji kramto gumą, ji klaidingai supranta kai kuriuos dalykus – ji yra žmogus ir niekada tiesiog simbolis. Tai turbūt puikiausias, vieno geriausių Streep įgūdžių panaudojimas – kai ji numeta blizgučius ir aristokratinį grožį, bei įsikūnija į toli gražu ne nuostabaus grožio rolę, mes suvokiame, kad nėra tokio dalyko, kaip „paprastas“ žmogus.

bridges-of-madison-county

„Medisono grafystės tiltai“ (The Bridges of Madison Country) (1995)

Po keleto pasirodymų ne itin populiariose juostose („The House of Spirits,“ „The River Wild“) devinto dešimtmečio pradžioje, kurie pažymi vienintelį trūkumą, itin nuoseklioje karjeroje, Streep gavo pagrindinį vaidmenį  Klindo Istvudo elegijoje „Medisono grafystės tiltai.“ Tai pasakojimas apie keturias dienas trunkantį romaną ir viso gyvenimo prisiminimą. Užmiestis dar niekada neatrodė toks romantiškas, o filmas yra pelnytai laikomas geresniu už knygą, sukurdamas kažką nuostabaus iš gan vidutiniško romano (nors ir plačiai parduodamo – jūsų mama turbūt turi kopiją). „Ketinau tiesiog išgerti šaltos arbatos, o tada, am, perskelti atomą. Bet tai gali palaukti.“ Šiuos žaismingus žodžius taria Frančeska Džonson (Streep), pirmą kartą sutikusi Robertą Kincaidą (Istvudas). Iš vieno sakinio, jau galime matyti, kaip ji įsimyli. Frančeska yra gimusi Italijoje, kas prideda dar vieną tobulą akcentą Streep arsenale, tačiau būtent dėl sugebėjimo iš skeptiškos ir vienišos moters tapti apsvaigusia iš meilės paaugle, ir grįžti prie protingos moters, galinčios užgniaužti savo jausmus, nuo tų, kurie ją pažįsta geriausiai, šis jos pasirodymas laikomas geriausiu visame dešimtmetyje.

one-true-thing

„Tai, kas svarbiausia“ (One True Thing) (1998)

Karlo Franklino “Tai, kas svarbiausia” keliautų tiesiai į filmų šiukšliadėžę, jei ne puikūs pagrindinių aktorių pasirodymai ir nuostabus Karen Croner scenarijus. Iš tikrųjų filmas turėtų būti žinomas, kaip Maryl Sreep „Tai, kas svarbiausia“, kadangi jį galima sakyti visą juostą neša ant savo pečių, užtemdydama net labai puikius Renee Zellweger ir Viljamo Hurto pasirodymus. Streep vaidina Keitę Gulden – namų šeimininkę, kurios santykiai su dukra Elen (Zellweger) yra itin įtempti, o dukters vyras Džordžas (Hurtas) yra tikras mergišius. Kai Elen grįžta namo ir sužino, kad mama miršta nuo vėžio, jos suartėja ir Elen sužino daugiau apie savo mamą nei bet kada. Tai vienas organiškiausių Streep pasirodymų ir, turbūt, vienas šilčiausių jos karjeroje. Ji nuverčia kalnus su savo „yra daug paprasčiau tiesiog būti laimingam“ kalba ir atiduoda didelę duoklę personažui, kuriam priklausytų tik vertinimo skalės dugnas, jei vaidmuo būtų atsidūręs prastesnėse rankose.

adaptation

„Adaptacija“ (Adaptation) (2002)

Puiki režisieriaus Spaiko Jonze ir rašytojo Čarlio Kaufmano kombinacija sukūrė Streep vieną geriausių antraeilių vaidmenų jos karjeroje. Žinoma, filmas geriausiai prisimenamas dėl puikaus scenarijaus, vienos geriausių Nikolo Cage‘o rolių ir Kriso Cooperio Oskarą pelniusio pasirodymo. Tačiau kažkur tarp absurdiškų realijų džiunglių šiame filme yra Meryl Streep – švelniai rafinuota, nepretenzinga ir paprasta autorė Siuzan Orlean. Tai vienas geriausių pavyzdžių, kaip Meryl Streep gali suteikti didingumą paprasčiausiems veikėjams. Vieniša moteris, kuri nėra laiminga susitaikydama su tradicine savo egzistencija, ir kuri, savo pačios nuostabai, pasiduoda aistrai, bandydama užpildyti šią savo gyvenimo skylę. Įsižiūrėkite į juokingas scenas, kur ji vaidina su Krisu Cooperiu, sceną, kur vonios kambaryje ji supranta, kad jai pradeda patikti Laroche – čia pamatysite Streep įgūdį parodyti tiek daug, vos viena veido išraiška. O tada mėgaukitės akimirkomis, kai Streep leidžia sau būti visiškai nerimtai ir laisvai.

kinopoisk.ru

„Ir velnias dėvi Pradą“ (The Devil Wears Prada) (2006)

„Ir velnias dėvi Pradą“ neturėjo būti toks geras, koks tapo. Didelė sėkmės dalis yra dėka puikių aktorių pradedant Ana Hathaway ir baigiant puikiu, antraeilį vaidmenį atlikusios Emily Blunt, pasirodymu. Filmas tapo hitu. Tačiau visų nuostabai, filmo širdis ir siela tapo Meryl Streep įkūnijanti Miranda Piestly. Lauren Weisberger rašytame romane, ši veikėja yra žiauri, be jokio žmoniškumo jausmo – velnias dėvintis Pradą, tačiau ekranizacijoje tai buvo pakeista. Čia leidžiama suprasti, kad Miranda turi ir daugiau sluoksnių, ir galbūt po šalta savo išore ji slepia kitus savo gyvenimo aspektus. Streep nepriekaištingai atliko šaltos bosės vaidmenį – nė plaukelis, gestas ar žodis nebuvo ne vietoje. Itin žemas balso tonas buvo skirtas įbauginti – netikėtai veiksmingas pasirinkimas. Po daugybės dramatiškų Meryl Streep vaidmenų, tai buvo įsiveržimas į šviesesnę pusę, o ji tikrai tuo mėgavosi. Nors Miranda Priestly nėra tokia ir smagi, Streep suteikia patrauklumo ir platesnį spektrą šiai piktadarei, taip pavogdama dėmesį tiesiai Anai Hethaway iš po nosies. Tipiška Meryl.

kinopoisk.ru

„Abejonė“ (Doubt) (2008)

Džono Patriko Šanlio adaptacija, su keturiais stipriais aktoriais – Eimė Adams, Viola Davis, Filipas Seymūras Hoffmanas ir Meryl Streep (visi keturi buvo nominuoti Oskarams). Adams ir Davis nepriekaištingai atlieka antraeilius vaidmenis šalia fejerverkų sproginėjančių tarp Streep – griežtos, įtarios Sesers Aloysius, bei Hoffmano – visuomeniško, galimai pedofilo Tėvo Flino. Šanlio scenarijus yra toks sudėtingas, kad jis būtų tiesiog paskandinęs nors truputį žemesnio lygio aktorius – čia reikalingi Hoffmano ir Streep kalibro aktoriai, nes reikia išsiplėsti tiek, kad būtų galima sutalpinti visą filmo smarkumą ir trapumą. Geriausias savo kartos aktorius stoja prieš geriausią visų laikų aktorę, abu išmatuoja ir kelia savo žaidimų karteles, abu išlaiko istorijos dviprasmybes ir greitaeigę istorijos mintį. Kai jau manai, kad tai bus Hoffmano šou, Streep pasirodo paskutinėje scenoje, su fiziologiniu emocijų sprogimu ištarti paskutiniai žodžiai (tai viskas, ką ji gniaužė iki tos akimirkos), ir staiga visas filmo žaismingumas ir svoris vėl sukasi aplink ją.

Meryl Streep as "Julia Child" in Columbia Pictures' JULIE & JULIA.

„Džiulė ir Džiulija“ (Julie and Julia) (2009)

Meryl Streep tapo tikras iššūkis kritikams. Kiek dar viršūnių liko? „Džiulė ir Džiulija“ buvo paskutinis Noros Ephron filmas, prieš mirtį 2012 metais, nutapantis širdingą istoriją su melancholijos prieskoniu, kuri taip pat turėjo kelis prieštaringus ingredientus ppavertusius visą kūrinį nusivylimu. Tarp šiuolaikinio Niujorko su Džiule Powell (Amy Adams) ir penkto dešimtmečio Paryžiaus su Džiulija Child (Streep), istorija pasakoja apie dvi skirtingas moteris, kai pirmoji yra įkvėpta antrosios virėjos karjeros. Neturime nieko prieš Adams, kuri yra viena geriausių dirbančių aktorių, bet jos „Džiulės“ dalis tiesiog nublanksta prieš daug linksmesnę ir šiltesnę „Džiulijos“ istorijos pusę. Šis nuopelnas, žinoma, priklauso Streep gebėjimui perprasti personažą ir niekada nenukrypti į parodijos teritoriją (tai būtų per paprasta –  pamatę filmą, arba tikrus Džiulijos Child vaizdo įrašus suprastumėte patys). Pats filmas atrodo yra nukrypęs į šoną ir niekas, išskyrus Streep neišlieka atmintyje jį pažiūrėjus. Streep pasirodymas buvo kaip nupoliruotas deimantas, ir tai buvo graži paskutinė dovana jos gerai draugei, Norai Ephron.

10

„Geležinė ledi“ (Iron Lady) (2011)

Prieš jums pradedant riaušes komentarų skiltyje, norime priminti, kad tai yra esminių pasirodymų, o ne esminių filmų sąrašas. Filidos Lloyd „Geležinė ledi“ kenčia nuo daugybės negalavimų: prasta režisūra, dirbtini prisiminimai, ne natūralūs dialogai, ir patogiai švelnus Britanijos premjerės Margaret Tečer vaizdavimas. Paminėjus visą tai, trečiasis Streep Oskaras yra tikrai pelnytas (atsiprašome visų Violos Davis gerbėjų), nes pirmą kartą savo karjeroje, po daugybės niekuo pernelyg neišsiskiriančių veikėjų vaidinimo, čia ji gavo iššūkį įkūnyti vieną labiausiai garbinamų ir plačiausiai žinomų politikų 20 amžiuje. Peržiūrėkite keletą tikrų Tečer vaizdo įrašų, o tuomet palyginkite su Streep scenomis ir toliau trinkite akis netikėdami, nes taip, ji susitvarko nepriekaištingai. Filmas nugludina rodomą politiką, o Streep parodo Tečer gan gailestingoje šviesoje, ar tai būtų jos saulėlydžio metai, ar aukščiausias jos kontraversiškos karjeros taškas, ji vaizduojama, kaip geležinės valios moteris, vyrų pasaulyje.

Jei jau kalbame apie Meryl (turbūt visų laikų geriausią) Streep, čia yra dar daug ką pasakyti be to, kas paminėta viršuje. Šalia savo dramatiškų rolių aštuntajame dešimtmetyje, ji rado laiko būti ir žaisminga kartu su Džaku Nicholsonu filme „Heartburn“ (1986), mielai romantiška su Robertu De Niro filme “Falling in Love” (1984). 1991 metais pateikė nuostabų pasirodymą Alberto Brookso juostoje „Defending Your Life“, po kurio sekė smagus pasirodymas „Death Becomes Her“ kitais metais. Dramatiški pasirodymai tęsėsi devintajame dešimtmetyje, kuomet taip pat išmoko groti smuiku, įkvepiančiai juostai „Music of the Heart“. Prasidėjus 21 amžiui, jos karjera atsidūrė trečioje stadijoje: dar vienas genialių dramatiškų vaidmenų proveržis, sekamas laisvesnių rolių, kuomet tiesiog mėgavimasis darbu filmavimo aikštelėje ją išlaisvino. Čia verta paminėti „The Hours“ (2002), „A Prairie Home Companion“ (2006) ir „Into The Woods“.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI amžiaus aktorių

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: